A-602-343-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-343/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00021-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui A. G.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui advokatui Osvaldui Martinkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kretingos rajono savivaldybės tarybos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų R. G., T. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. G., T. Z., L. J., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-92 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu buvo nuspręsta patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Pagal teismui pateiktą detaliojo plano medžiagą detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, valstybės fondo žeme, kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypais, (duomenys neskelbtini) gatve ir Jauryklos upeliu. Planavimo tikslas – bendrąjį sklypą padalinti į keturis sklypus. Dviejų sklypų naudojimo būdą ir pobūdį pakeisti į gyvenamąją teritoriją, mažaaukščių gyvenamųjų namų/statinių statybai ir eksploatacijai, nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties bei nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris suplanuotas ginčijamu sprendimu pavirtinus detalųjį planą, nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. J., R. G. ir T. Z. (I t., b. l. 11-12).

Pareiškėja D. V. (toliau – ir pareiškėja) padavė skundą teismui, kuriuo prašė panaikinti 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-92, kuriuo nuspręsta tvirtinti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad ji 2010 m. gruodžio 9 d. sužinojo apie ginčijamą sprendimą, kuris pažeidžia jos interesus ir prieštarauja Kretingos miesto bendrajam planui. Nurodė, jog jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantis (duomenys neskelbtini), ribojasi su tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio adresas (duomenys neskelbtini), o kadastro žemėlapio ištraukoje šio žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – trumpalaikio poilsio statinių statybos. Šis žemės sklypas buvo skirtas poilsiui, rekreacijai, o Kretingos miesto bendrajame plane šio žemės sklypo teritorija pažymėta kaip teritorija, skirta bendram viešajam naudojimui. Manė, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 24 straipsniui, kuris nustato, jog rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose, o ginčo atveju gyvenamųjų namų statyba nėra numatyta Kretingos miesto bendrajame plane. Pareiškėjos atstovas prašė tenkinti patikslintą skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Pažymėjo, kad ginčijamame detaliajame plane numatyta 25 m. paviršinio vandens telkinio apsaugos zona, nors Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9.1 punktas nustato, jog draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miesto, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėja apie skundžiamą sprendimą turėjo sužinoti 2010 m. balandžio 3 d., kai apie jį buvo paskelbta laikraštyje „Švyturys“ bei Kretingos rajono savivaldybės interneto svetainėje, todėl pareiškėja yra praleidusi nustatytą terminą skundui paduoti. Nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jos skundžiamas sprendimas pažeidžia jos interesus. Paaiškino, kad ginčijamu detaliuoju planu, pareiškėjos žemės sklypo ribos nėra keičiamos. Be to, pareiškėja galėjo ginti savo interesus teritorijų planavimo proceso metu, nes apie pradėtą rengti teritorijų detalųjį planą buvo skelbta teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog dalis sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pagal bendrojo plano sprendinius patenka į esamą urbanizuotą teritoriją, kurioje detaliuoju planu ir buvo suformuoti du kitos paskirties žemės sklypai, nustatytas jų naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų/statinių statybai ir eksploatacijai, todėl manė, jog detalusis planas neprieštarauja bendrajam planui. Akcentavo, jog Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, atlikęs patikrinimą, nenustatė pažeidimų, o patikrinimo išvada yra teigiama. Taip pat atstovas paaiškino, kad detalusis planas neprieštarauja Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto nuostatoms, kadangi žemės sklypas yra miesto teritorijoje, o minėtos nuostatos ir draudimai statyti gyvenamuosius namus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos taikomi, kai statiniai statomi už miesto ribų. Teigė, kad patvirtintu detaliuoju planu nebuvo pažeistos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, nuostatos ir 25 metrų vandens telkinio – Jauryklos upelio – apsaugos zona nustatyta pagrįstai pagal minėto aprašo 5.1.3 punktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime R. G. paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis yra kitos paskirties žemė, ūkinės veiklos būdas – rekreacinės teritorijos, o naudojimo pobūdis – trumpalaikio poilsio statinių statyba. Analogiška paskirtis yra nustatyta ir Kretingos miesto bendrajame plane, todėl žemės sklype yra galima statyba ir tai neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio nuostatams. Pabrėžė, jog nagrinėjamam atvejui negali būti taikomas Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi nebuvo formuojamas žemės sklypas, o jau suformuotas žemės sklypas padalintas į 4 atskirus sklypus, 2 sklypų naudojimo būdas ir pobūdis pakeistas į gyvenamąją teritoriją mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai ir eksploatacijai nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, nustatytas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Pabrėžė, jog bendrajame plane nurodytas šio žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis išlieka 86 procentų viso pirminio žemės sklypo dalyje, o keičiamas atitinkamai tik 14 procentų bendro buvusio žemės sklypo dalyje. Akcentavo, jog ginčijamas žemės sklypas nebuvo rengiamas tam, kad būtų suformuoti žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimai netaikomi kitais, minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenumatytais atvejais. Manė, jog detalus planas parengtas, kai planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Teigė, jog pareiškėja veikė nesąžiningai, kadangi, žinodama apie detaliojo plano rengimą, svarstymą su visuomene, nepateikė jokių pastabų ir prieštaravimų viešojo svarstymo metu. Manė, jog pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, nes apie skundžiamą sprendimą sužinojo anksčiau, nei pati nurodo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. J. atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.

Paaiškino, kad žemės sklypo bendraturtis V. J., kuris sklypą padovanojo L. J., pasirašydamas detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, siekė atidalinti žemės sklypą Nr. 4 iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suformuoti atskirą sklypą. Tačiau žemės sklypas buvo padalintas į 4 dalis ir sklype Nr. 4, kuris priskirtas V. J., nustatytas servitutinis kelias, kuriuo bus aptarnaujamas sklypas Nr. 3 (priskirtas R. G. ir T. Z.). Pabrėžė, jog žemės sklypo bendraturčiai nebuvo sudarę notariškai patvirtinto susitarimo dėl žemės sklypo pasidalijimo, todėl neaišku, kodėl detaliojo plano rengėjas sklypą Nr. 4 priskyrė V. J., o kiti sklypai Nr. 1-3 priskirti atitinkamai kitoms bendraturtėms. Manė, jog rengiant detalų planą nesivadovauta organizatoriaus valia, todėl jis yra neteisėtas. Nurodė, jog jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. 4 nustatant servitutinį kelią, projekto rengėjas neatsižvelgė į tai, jog turėjo būti nustatyta viešpataujančio daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui, nes dėl kelio servituto nustatymo tarnaujančio žemės sklypo savininkas netenka teisės naudotis kelio užimamu plotu. Teigė, jog detaliojo plano organizatorius V. J. buvo įsitikinęs, kad planas bus rengiamas, kaip susitarta, ir nepažeis jo teisėtų interesų, nes su sklypo bendraturčiais buvo aptarta visiškai kita susisiekimo sistema į kiekvieną ateityje suformuotą žemės sklypą. Apie priimtą sprendimą jis sužinojo tik 2010 m. spalio 12 d., todėl nusiuntė prašymą, kuriuo buvo prašoma panaikinti kelio servitutą, nes tai nebuvo su juo suderinta. Pabrėžė, jog detaliojo plano rengėjas nesilaikė planavimo tikslų ir uždavinių, neįsigilinus į tikruosius organizatoriaus ketinimus buvo peržengtos įgalinimų ribos, plane neaišku, ar sklypai padalinami ar atidalijami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad teritorija, kurioje ginčijamu detaliuoju planu suplanuoti du žemės sklypai, kurių naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų statinių statyba ir eksploatacija pagal Kretingos miesto bendrąjį planą patenka į esamų urbanizuotų plotų teritoriją ir tai patvirtinama schematiškai bendrajame plane urbanistinės struktūros, žemės tvarkymo ir kultūros paveldo brėžiniu. Šiame brėžinyje teritorijų ribos, plotai yra apytiksliai, todėl ginčijamu detaliuoju planu, suformavus žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2, buvo patikslinta riba, skirianti bendram naudojimui numatytą teritoriją nuo esamų urbanizuotų plotų teritorijos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti bei panaikinti Sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3311/2011 apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į nagrinėjamą bylą bei neįvertino kai kurių bylai svarbių faktinių aplinkybių. Nurodė Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. birželio 13 d.), nustatė, kad byloje pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko patvirtina, kad ginčo detaliuoju planu suplanuotam ir tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims priklausančiam žemės sklypui taikomos specialios naudojimo sąlygos, nes visas šis sklypas priskiriamas vandens telkinių apsaugos juostoms ir zonoms. Darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualūs Saugomų teritorijų įstatymas, šio įstatymo 20 straipsnis bei Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – ir Specialios sąlygos), šių sąlygų XXIX skyrius, reglamentuojantis veiklą Vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose. Teismas sprendė, kad tokioms aplinkybėms nustatyti byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, todėl bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir sprendimą panaikinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2312/2012 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kokio dydžio planuojamos teritorijos dalis patenka į esamų urbanizuotų plotų teritoriją. Atsižvelgiant į tai, teismui kilo abejonių, ar detaliuoju planu žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 dalims nustatyta teritorija atitinka bendrojo plano sprendinius. Kadangi šios aplinkybės neuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, teismas sprendė, jog būtina išsiaiškinti ir nustatyti, kokią detaliuoju planu planuojamų žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 dalį sudaro esami urbanizuoti plotai ir ar detaliuoju planu apibrėžta teritorija ir šiuose sklypuose statomų statinių zona neįsiterpia į Kretingos miesto bendruoju planu apibrėžtą bendram viešam naudojimui skirtą teritoriją. Teismas nurodė, kad šių aplinkybių nustatymas reikšmingas interpretuojant ir taikant Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį.

IV. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Panaikino 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-92 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimo“. Priteisė iš Kretingos rajono savivaldybės 191,98 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. T2-92, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pirmiausia pasisakė dėl atsakovo atsiliepime į skundą keliamų klausimų dėl termino paduoti skundą praleidimo bei pareiškėjos teisės reikalauti sprendimo dėl detalaus plano patvirtinimo panaikinimo. Pareiškėja nurodė, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo 2010 m. gruodžio 9 d., kai iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos gavo atsakymą į jos atstovo paklausimą, todėl paskutinė termino skundui paduoti diena, atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. sausio 9 d. buvo nedarbo diena, yra 2011 m. sausio 10 d. Pagal žymą voke būtent šią dieną ir buvo paduotas pareiškėjos skundas. Apie 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos priimtą sprendimą „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimo“ pareiškėja sužinojo gavusi atsakymą iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos į jos advokato paklausimą. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas darė išvadą, kad skundo dėl Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. T2-92 padavimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią pareiškėja neabejotinai gavo skundžiamą 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-92. Todėl laikė, kad terminas paduoti skundą nėra praleistas.

Teismas nurodė, kad pareiškėja yra gretimo suplanuotam žemės sklypo savininkė. Patikslintame skunde teismui teigiama, kad skundžiamo sprendimo 1 punkte įtvirtintas leidimas pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą ir naujai suprojektuotuose žemės sklypuose leisti statyti gyvenamuosius namus nėra numatytas Kretingos miesto bendrajame plane, kuriame detaliuoju planu suplanuota teritorija yra skirta bendram viešam naudojimui. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėja gina savo teisėtą interesą dalyvauti gretimo sklypo detaliojo planavimo procese, kuriame gali realizuoti jai nustatytas teises. Be to, pareiškėja turi interesą, kad gretimame sklype išliktų bendram viešam naudojimui ir rekreacijai skirta teritorija, nes tai yra susiję ir su esamomis jos gyvenimo sąlygomis. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas laikė, kad pareiškėja turi materialinį teisinį suinteresuotumą, o kartu ir reikalavimo teisę.

Teismas nurodė, kad specialistas detaliojo plano sprendinių neatitikimą Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniams laikė esminiu, kadangi rengiant Kretingos miesto bendrąjį planą bendro naudojimo teritorija, esanti Kretingos miesto pietinėje dalyje abipus Jauryklos upelio skirta gyventojų rekreacinių poreikių tenkinimui, tai yra bendram viešam naudojimui, o ne urbanizavimui. Specialisto išvadą patvirtino 2008 m. gruodžio 18 d. Kretingos miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. T2-322 patvirtinto Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniai, kurių tekstinėje dalyje yra numatyta, kad urbanistinis ir gamtinis karkasas, nurodytas bendrojo plano brėžiniuose, turi būti iš esmės nekeičiamas detaliaisiais planais tikslinant ribas, apribojimus, pobūdį (Bendrojo plano tekstinių sprendinių 1.1 dalies 1.1.2 punktas), o taip pat keliami prioritetiniai uždaviniai saugoti šiuo metu naudojamas ir numatyti naujas bendro naudojimo atviras erdves miesto gyventojų poilsiui, sportui, pramogoms, nustatyti viešųjų erdvių prioritetą planuojamose teritorijose.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje esami urbanizuoti plotai sudaro nereikšmingą teritorijos dalį, o pagal Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniuose suformuotus prioritetus byloje aptariama teritorija prie Jauryklos upelio yra skirta bendram viešam naudojimui, teismas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose ir (ar) specialiuosiuose saugomų teritorijų, saugomų paveldo objektų, jų fizinės ir vizualinės apsaugos zonų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams, o šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalis nustato, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektų, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Detaliojo plano sprendiniams neatitinkant Kretingos miesto bendrojo plano sprendinių dėl ginčo teritorijos dalies priskyrimo bendram viešam naudojimui, teismas pripažino, kad ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintu detaliuoju planu buvo pažeistos pareiškėjos – gretimo sklypo savininkės – teisės naudotis bendram viešam naudojimui skirta teritorija. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti atsakovo sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo.

Dėl pareiškėjos atstovo teiginio, jog nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomas draudimas statyti naujus statinius arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos, teismas rėmėsi Tvarkos aprašo reikalavimaiss, iš kurių matyti, jog ginčo žemės sklypui buvo pritaikytas Tvarkos aprašo 5.1.3 punktas, t. y. prie ilgesnių kaip 10 km upių apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas 10 laipsnių ir daugiau – 25 metrus. Detaliuoju planu nustatyta 25 m apsaugos juosta ir zona neprieštarauja Tvarkos aprašo nuostatoms. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant šioje nuostatoje išvardintus objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų. Pagal byloje pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą, ginčo žemės sklypo adresas nurodytas – Kretingos r. sav., Kretingos miestas. Todėl žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – Kretingos miesto – teritoriją (Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 10, 12 straipsniai). Pripažinus, jog ginčo žemės sklypas patenka į Kretingos miesto teritoriją, detaliajame plane nustatant vandens telkinio apsaugos juostą, pagrįstai buvo vadovautasi Tvarkos aprašo, o ne Specialiųjų sąlygų nuostatomis.

Nors teismas nenustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu nustatant vandens telkinių apsaugos zonas ir juostas, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau sprendė, kad aukščiau aptartos teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su skundžiamu 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-92 patvirtinto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano prieštaravimu Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniams, sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos skundą ir ginčijamą atsakovo sprendimą panaikinti (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. Tretieji suinteresuoti asmenys R. G. ir T. Z. 2013 m. liepos 5 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas panaikino detalųjį planą visoje apimtyje, nors detaliuoju planu buvo siekiama dviejų tikslų: 1) padalinti žemės sklypą į 4 atskirus sklypus; 2) pakeisti dviejų naujai sukurtų žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo apskrities. Teismas nepasisakė dėl tos detaliojo plano dalies, kur buvo sprendžiama žemės sklypą padalinti į du atskirus sklypus. Mano, jog toje dalyje nebuvo pagrindo naikinti detaliojo plano.

2. Ginčo sklypas yra privati trečiųjų asmenų nuosavybė, kas reiškia, jog šis sklypas nėra skirtas bendram viešam naudojimui (išskyrus nežymią jo dalį).

3. Mano, kad specialisto išvada, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams, nes bendraisiais planais nuosavybė nepaimama visuomenės poreikiams. Tam nustatytos kitos procedūros, todėl specialisto teiginiais apie privataus sklypo paskirtį neva skirtą bendram viešam naudojimui, vertintini kaip įrodantys jo nekompetenciją ir suinteresuotumą.

4. Pažymi, kad yra žemės sklypo paveldėtojos, nuosavybė į jį atkurta natūra. Pareiškėjos sklypas taip pat tam tikra dalimi patenka į bendro naudojimo zoną, pareiškėjai buvo žinoma apie detaliojo plano rengimą, tačiau ji nepasinaudojo savo teise reikšti pastabas ir prieštaravimus.

5. Pareiškėjos interesai negali būti apginti prašomu būdu, nes nepriklausomai nuo ginčo išsprendimo ginčo teritorijoje yra galima statyba, o ginčo sklypas vis tiek lieka privačia nuosavybe.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės taryba 2013 m. liepos 5 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas dėsto tokius argumentus:

1. Dėl pirmosios instancijos teismo teiginio, kad detaliuoju planu buvo pažeisti bendrojo plano reikalavimai, pažymi, kad dalies žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis buvo pakeistas ne tik įvertinus bendrojo plano nuostatas, leidžiančias tai daryti, bet ir įvertinus žemės sklypo reljefą bei gretimybes.

2. Dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto fakto, kad detalusis planas pažeidžia pareiškėjos interesus, pažymi, kad ginčo žemės sklypas nėra paimtas visuomenės poreikiams, todėl neaišku, kodėl patvirtinus teritorijų planavimo dokumentą, yra paeidžiami pareiškėjos interesai. Pareiškėja gali pageidauti prieiti prie Jauryklos upelio, bet tai padaryti jai suteikia teisę žemės sklypo savininkui Žemės įstatyme nustatytos pareigos.

3. Dėl specialisto paaiškinimų, pažymi, kad specialisto teiginys, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja bendrojo plano sprendiniams, neatitinka bylos medžiagos bei joje esančių įrodymų. Gavus teigiamą išvadą dėl teritorijų planavimo dokumento, Kretingos rajono savivaldybės taryba negali netvirtinti teritorijų planavimo dokumento (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 5 d.).

4. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nesurinkta duomenų, kurie patvirtintų, kad planuojama teritorija prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tikslams.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės taryba 2013 m. liepos 23 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą, kuriuo sutinka su trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniu skundu ir pažymi, jog jų pozicija plačiau išdėstyta jų pateiktame apeliaciniame skunde.

Pareiškėja D. V. 2013 m. liepos 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Penevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Pagrįstai buvo panaikintas visas detalusis planas, nes apeliantėms iš naujo turėjo būti išduodamos projektavimo sąlygos (jei norėtų tęsti projektavimo darbus), iš naujo parengti projektuojamųjų žemės sklypų planai (dabartiniai sklypo planai nebetinka, nes vienas planas yra skirtas visiems 4 žemės sklypams), kurie iš naujo turi būti suderinti su visais bendraturčiais, taip pat turi būti atliktos visos detaliųjų planų rengimo taisyklėse ar kitame teisės akte nustatytos teritorijų planavimo dokumento svarstymo, derinimo, tvirtinimo procedūros.

2. Vien ta aplinkybė, kad sklypas yra privati nuosavybė, nesuteikia teisės daryti su juo, ką nori. Nors tai privatus žemės sklypas, apeliantės šiame sklype ūkininkauti gali ne bet kaip, o tik sprendime ir įsakyme dėl nuosavybės atkūrimo nustatytomis sąlygomis ir negali statyti gyvenamųjų namų ten, kur nori. Atkuriant nuosavybės teisę, apeliantės pačios sutiko, kad joms būtų suteiktas žemės sklypas, kurio naudojimo būdas yra rekreacinės paskirties, o ne sklypas mažaaukščių gyvenamųjų namų statytbai. Todėl apeliantėms yra privalu vadovautis teritorijų planavimo dokumentais, šiuo atveju Kretingos miesto bendruoju planu. Specialistas, teikęs išvadą, nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniams. Apeliančių teiginys, kad pareiškėjos žemės sklypas patenka į bendro naudojimo teritoriją, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir grindžiamas tik subjektyvia nuomone.

3. Apeliantės nepagrįstai teigia, kad specialistas netinkamai atliko savo pareigas ir pateikė nepagrįstas išvadas. Tokie apeliančių teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pažymi, kad paskutinio teismo posėdžio metu specialistas P. G. išsamiai atsakė į visus teismo iškeltus klausimus, jo teikta išvada yra aiški, konkreti ir išsami, jos teisingumu abejoti nėra pagrindo.

4. Apeliantės klaidingai paveldėjimo santykius tapatina su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Apeliantėms buvo natūra atkurtas žemės sklypas buvusioje sklypo vietoje, tačiau joms negalėjo būti gražintas namų valdos paskirties žemės sklypas, todėl buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – trumpalaikio poilsio statinių statybos.

5. Pačios apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pripažįsta, kad joms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype negali būti statomi gyvenamieji namai.

Pareiškėja D. V. 2013 m. rugpjūčio 12 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Penevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės taryba klaidina teismą nurodydamas, kad šioje byloje nekyla ginčas, kad žemės sklypas, kuris buvo suplanuotas ginčijamu detaliuoju planu, patenka į esamą urbanizuotą teritoriją. Šios bylos esmė yra tai, ar R. G. ir T. Z. žemės sklypai patenka į urbanizuotą teritoriją.

2. Kretingos rajono savivaldybė neturi reikiamos įrangos bei specialistų, kurie detaliojo plano rengimo metu galėtų nustatyti, ar detaliuoju planu projektuojamas žemės sklypas atitinka Kretingos miesto bendrojo plano sprendinius, todėl pareiškėjai kyla klausimas, kaip tokiu atveju buvo atliekamos parengto ginčijamo detalaus plano atitikimo Kretingos miesto bendrajam planui patikrinimo procedūros.

3. Atsakovo teiginiai dėl to, kad pareiškėja neturi šioje byloje suinteresuotumo, yra nepagrįsti, šie pareiškėjos skundo motyvai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir dėl jų jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) 2013 m. rugpjūčio 28 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsiliepime dėsto tokius argumentus:

1. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su Kretingos rajono savivaldybės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir jiems pritaria. Pažymi, kad bendrojo plano tekstinės dalies skirsnio 1.1.3. punkte nustatyta, kad „Kretingos rajono bendrojo plano sprendiniai yra apibendrinamojo pobūdžio, nurodantys teritorijos funkcijų plėtros galimybes tam tikrose vietose (gyvenamajai statybai, pramonei ir t.t.). Todėl teritorijos zonavimo ribos laikytinos kaip apibendrintos. Kiekvienu konkrečiu atveju jos gali būti nagrinėjamos ir nustatomos tikslesniais detaliaisiais planais”.

2. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi specialisto P. G. pateiktomis išvadomis, tačiau jos buvo pateiktos neatsižvelgiant į Kretingos miesto bendrojo plano sprendinius.

3. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl naikinamas visas 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-92, jeigu pažeidimai buvo nustatyti tik dalies detaliojo plano sprendinių atžvilgiu (sklypų Nr. 1 ir Nr. 2).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuotas atkūrus tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teises į šį žemės sklypą natūra. Nustatyta, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, o naudojimo pobūdis – trumpalaikio poilsio statinių statyba.

Siekiant padalinti bendrosios dalinės nuosvybės teise tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantį sklypą, buvo rengiamas ginčo žemės sklypo detalusis planas. 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-92 1 punktu buvo nuspręsta patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detalųjį planą. Planavimo tikslas – bendrąjį sklypą padalinti į keturis sklypus, dviejų sklypų naudojimo būdą ir pobūdį pakeisti į gyvenamąją teritoriją, mažaaukščių gyvenamųjų namų/statinių statybai ir eksploatacijai nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties bei nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.

Pareiškėja D. V. (kaimyninio žemės sklypo savininkė) padavė skundą teismui, kuriuo prašė panaikinti 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-92, kuriuo nuspręsta tvirtinti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), detalųjį planą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja šį sprendimą apskundė apeliaciniu skundu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundą patenkinęs iš dalies 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3311/2011 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nagrinėjant bylą, nebuvo atsižvelgta, kad ginčo sklypas priskiriamas vandens telkinių apsaugos juostoms ir zonoms, todėl byloje yra aktualūs Saugomų teritorijų įstatymas bei Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja šį sprendimą skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2312/2012 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kokio dydžio planuojamos teritorijos dalis patenka į esamų urbanizuotų plotų teritoriją.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundas patenkintas, panaikintas 2010 m. kovo 25 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-92 ir priteista iš Kretingos rajono savivaldybės 191,98 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą. Teismas konstatavo, kad detaliojo plano sprendiniams neatitinkant Kretingos miesto bendrojo plano sprendinių dėl ginčo teritorijos dalies priskyrimo bendram viešam naudojimui, laikytina, kad ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintu detaliuoju planu buvo pažeistos pareiškėjos, kaip gretimo sklypo savininkės, teisės.

Nesutinkdami su šiuo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek tretieji suinteresuoti asmenys R. G. ir T. Z., tiek atsakovas Kretingos rajono savivaldybės taryba.

VII. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m. balandžio 1 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtinta Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. spalio 1 d.), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2010 m. spalio 1 d.).

Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kad pareiškėja nėra suinteresuotas asmuo ir kad ji negali apginti savo teisių skunde nurodytu būdu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip minėta, ši byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau buvo nagrinėjama du kartus ir 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėja nėra praleidusi skundo padavimo termino, taip pat, kad pareiškėja šioje byloje turi materialinį teisinį suinteresuotumą ir reikalavimo teisę. Kadangi tai konstatuota galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, visi argumentai, susiję su pareiškėjos suinteresuotumu, atmetami kaip nepagrįsti.

Įstatymų leidėjas Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatė, jog teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. To paties straipsnio 34 dalis nustato, jog teritorijų planavimo dokumento sprendinys – raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką.

Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose ir (ar) specialiuosiuose saugomų teritorijų, saugomų paveldo objektų, jų fizinės ir vizualinės apsaugos zonų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Žemės įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypams nustatomi šio Įstatymo 25-29 straipsniuose nurodyti žemės naudojimo būdai. Žemės naudojimo būdų turinį nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos.

Taigi įstatymų leidėjas detaliųjų planų rengimą, kai planuojama gyvenamųjų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statyba, susiejo su imperatyvia sąlyga – statybos numatymu savivaldybės teritorijos bendrajame plane arba specialiuosiuose planuose, kai detaliųjų planų rengimas numatytas išskirtinėse teritorijose.

Pabrėžtina, kad viena iš teritorijų planavimo rūšių yra bendrasis teritorijų planavimas, kuris yra apibrėžiamas kaip kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 d.).

Administracinėje byloje Nr. AS8–115/2005 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog bendrasis teritorijos planas iš esmės nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus (tam tikras elgesio taisykles), į kurias turi atsižvelgti ir kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai (individualiais požymiais neapibūdinti subjektai).

Teritorijų planavimo dokumentai (bendrieji, detalieji, specialieji planai) sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą, kurią apsprendžia dokumento teisinis statusas, planavimo lygmuo, įskaitant suplanuotos teritorijos dydį bei sprendinių konkretizavimo lygį. Įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, jog specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai neturi prieštarauti atitinkamiems bendriesiems planams (Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 2 d.), o detalieji planai – planuojamoje teritorijoje galiojantiems bendrojo ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams (Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 4 d.). Bendrasis planas yra norminis teisės aktas, kuris pats nesuteikia asmenims teisės vykdyti veiklos, tačiau jo pagrindu priimami individualūs aktai (nagrinėjamu atveju – detalusis planas), suteikiantys teisę tam tikru būdu naudoti ginčo teritoriją bei vykdyti joje veiklą, turi neprieštarauti bendrajam planui.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje detalusis planavimas pradėtas siekiant padalinti ginčo žemės sklypą į keturis sklypus ir pakeisti dviejų iš jų naudojimo būdą ir pobūdį, kad būtų galima gyvenamųjų namų statyba juose, todėl akivaizdu, jog planavimo dokumentuose planuojamiems žemės sklypams tarp kitų galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kaip taikytinas, nurodytas inter alia ir Kretingos miesto bendrasis planas, patvirtintas Kretingos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T2-322.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kyla dėl dviejų detaliuoju planu suplanuotų sklypų naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo siekiant leisti gyvenamųjų namų statybą tuose sklypuose. Iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, kad tokio pakeitimo tikslas yra būtent gyvenamųjų pastatų statyba. Kaip minėta, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį rengti detaliuosius planus gyvenamųjų namų statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose. Taip pat minėta, kad ginčo teritorijoje galioja Kretingos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T2-322 patvirtintas Kretingos miesto bendrasis planas.

Kadangi iš byloje pateiktų dokumentų nebuvo aišku, kokia tiksliai teritorija iš ginčijamu detaliuoju planu suplanuotų dviejų žemės sklypų (kuriuose buvo numatyta statyba) pateko į Kretingos miesto bendrajame plane pažymėtą teritoriją, skirtą gyvenamajai teritorijai, pirmosios instancijos teismas kvietėsi specialistą prof. dr. P. G., turintį atitinkamų specialiųjų žinių. Specialistui buvo užduoti klausimai (II t., b. l. 136-138) raštu, į kuriuos jis pateikė atsakymus, jis taip pat buvo apklaustas teismo posėdyje. Atsižvelgdamas į specialisto atsakymus, kad tik labai maža dalis detaliuoju planu suplanuotų dviejų sklypų teirtorijos, kurioje numatyta statyba, patenka į teritoriją, skirtą gyvenamųjų namų statybai pagal Kretingos miesto bendrąjį planą (maždaug 173 m2 pirmo sklypo ploto, maždaug 225 m2 antro sklypo ploto) ir tai, kad specialistas konstatavo, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kretingos miesto bendrojo plano sprendiniams, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad detalusis planas turi būti naikinamas kaip neatitinkantis Kretingos miesto bendrojo plano sprendinių dėl ginčo teritorijos dalies priskyrimo bendram viešam naudojimui.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ nustatyta, kad kitos paskirties žemei gali būti nustatyti naudojimo būdai inter alia gyvenamosios teritorijos ir bendro naudojimo teritorijos. Šiame teisės akte minėti būdai yra detalizuoti nurodant, kad gyvenamoji teritorija – tai teritorija, skirta gyvenamųjų namų statybai, kurioje galimi šie žemės naudojimo pobūdžiai: 1) mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; 2) daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos. Tuo tarpu bendro naudojimo teritorija apibrėžiama kaip teritorija, skirta bendram viešam naudojimui. Joje numatyti galimi tokie naudojimo pobūdžiai: 1) botanikos ir zoologijos sodų; 2) kapinių; 3) urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Iš aptarto reglamentavimo akivaizdu, kad gyvenamųjų namų statyba galima tik toje teritorijoje, kuri Kretingos miesto bendrajame plane priskirta gyvenamajai teritorijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių žinių ir iš byloje esančių įrodymų negalėdamas tiksliai nustatyti, kokia detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į Kretingos miesto bendrajame plane nurodytą sritį, kurioje numatyta statyba ir kokia dalis patenka į bendro naudojimo sritį, pagrįstai kvietėsi specialistą, kuris pateikė atsakymus į kilusius klausimus. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai, kad specialisto išvada, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, tik subjektyviais trečiųjų suinteresuotų asmenų ir atsakovo vertinimais. Minėti subjektai nepateikė jokių konkrečių dokumentų, kitų specialistų nuomonių ir pan., kurie galėtų leisti abejoti specialisto prof. dr. P. G. patikimumu ir jo pateiktų išvadų teisingumu. Atsžvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto rašytiniais atsakymais ir jo paaiškinimais teismo posėdžio metu, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl specialisto išvados nepatikimumo, atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teritorijų planavimas – tai fizinių, juridinių asmenų veiklos teritorinis organizavimas, kuriuo siekiama užtikrinti viešąjį interesą – racionalų teritorijos panaudojimą specifiniu būdu – nustatant ar formuojant tam tikrų teritorijų juridinį statusą, kuris išreiškiamas įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose, kuriuose raštu ir grafiškai užfiksuojamos žinios apie teritoriją, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikmes, sąlygas bei tvarką (žr. 2005 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4–247/2005;. 2006 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4–1039/2006; 2006 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–86/2007; 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1968/2008; 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822–1678/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog teritorijų planavimas – viešosios teisės sritis (pvz., 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Vienas iš viešosios teisės bruožų – jos imperatyvumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinti teritorijų planavimo tikslai gali būti įgyvendinti, o fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesai dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų suderinti tik griežtai laikantis teritorijų planavimo teisinio reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo teritorijos detaliojo plano sprendiniai prieštarauja bendrojo plano sprendiniams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Kretingos miesto bendrajo plano sprendinių netitinkantį detalųjį planą, tokiu būdu užtikrindamas teritorijų planavimo tikslų įgyvendinimą.

Apeliaciniuose skunduose tiek tretieji suinteresuoti asmenys, tiek atsakovas pabrėžia, kad ginčo žemės sklypas nėra paimtas visuomenės poreikiams ir yra privati trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybė, todėl detalusis planavimas nepažeidžia bendrojo plano sprendinių dėl teritorijos, skirtos bendram viešam naudojimui. Pabrėžtina, jog Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Detalieji planai, kurių numatomi sprendiniai neatitinka regiono ar rajono lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendinių, planavimo organizatoriaus pageidavimu rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planų sprendinių pakeitimais, jei sprendimą dėl sprendinių keitimo yra priėmusi šiuos planus tvirtinusi institucija. Šiuo atveju detalusis planas tvirtinamas po to, kai šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pakeičiami numatomų detaliojo plano sprendinių neatitinkantys teritorijų planavimo dokumentų (bendrųjų ir specialiųjų planų) sprendiniai.

Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą ir į tai, kad sritis, kurioje numatyta statyba, sudaro tik nedidelę detaliuoju planu suplanuotų dviejų sklypų, kuriuose numatyta statyba, dalį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju vien detaliajame plane negalėjo būti tikslinama statybai skirtos teritorijos (tuo pačiu ir bendro naudojimo teritorijos) padėtis. Atsakydama į apeliantų argumentus, kad žemės sklypas nėra paimtas visuomenės poreikiams, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju byla yra nagrinėjama tik dėl atsakovo sprendimo, susijusio su ginčo teritorijos detaliuoju planu.

Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog sklypas yra privati trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybė, neturi reikšmės, kadangi šioje byloje tikrinamas atsakovo sprendimo patvirtinti konkretų detalųjį planą teisėtumas, t. y. tikrinama, ar detalusis planas atitiko įstatyme nustatytus reikalavimus, be kita ko, ir reikalavimą atitikti aukštesnio planavimo lygmens teritorijų planavimo dokumentų (nagrinėjamu atveju bendrojo plano) sprendinius. Be to, nuosavybės teisė natūra į ginčo žemės sklypą tretiesiems suinteresuotiems asmenims R.

G. ir T. Z. atkurta 2005 m. lapkričio 7 d. apskrities viršininko sprendimais, o Kretingos miesto bendrasis planas patvirtintas Kretingos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T2-322, tuo galima paaiškinti, kodėl trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypo naudojimo būdas nurodytas kaip rekreacinės teritorijos, nors Kretingos miesto bendrajame plane ta teritorija iš esmės patenka į bendro naudojimo teritoriją. Taigi apeliantų pateikiami argumentai galėtų būti aktualūs sprendžiant kitus klausimus (pvz, kodėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurta nuosavybės teisė natūra į žemės sklypą, kuris priskirtas bendro naudojimo teritorijai), tačiau tai nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl aptarti argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde tretieji suinteresuoti asmenys taip pat remiasi argumentu, kad bendrojo plano ribos yra apytikslės ir kad jis gali būti tikslinamas detaliuoju planu. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo teiginiu, tačiau pažymi, kad bendrasis planas sudarytas ne tik iš grafinės, bet ir tekstinės dalies, todėl toks tikslinimas turi būti suderintas ir su tekstinės dalies sprendiniais. Kretingos miesto bendrojo plano tekstinių sprendinių 1.1.2 punkte numatyta, kad urbanistinis ir gamtinis karkasas, nurodytas brėžiniuose, turi būti iš esmės nekeičiamas detaliaisiais planais tikslinant ribas, apribojimus, pobūdį. 6.1.4 punkte numatyta suformuoti stabilius vandens telkinių apsaugos juostų želdinius palei Akmenos upę miesto teritorijoje ir mažuosius Akmenos intakus (Dupultis, Jaurykla, kt), pritaikant juos visuomenės rekreaciniams poreikiams. 6.1.7.2 punkte nustatytas gamtinio kraštovaizdžio elementų apsauga ir plėtra Kretingos miesto urbanizuotose teritorijose. 6.1.7.3 punkte numatytas gamtinės rekreacinės aplinkos tausojimas ir gamtinių vietovių urbanizavimo sustabdymas. 6.1.8.2 punkte nurodytas siekis išlaikyti upių ir upelių, kaip svarbių gamtinio karkaso sudėtinių dalių – migracinių koridorių, priekrantės aplinkinėse teritorijose gamtinės aplinkos kokybę, minimizuoti šiose teritorijose ūkinę veiklą, griežtai ribojant intensyvų žemės ūkį bei urbanizaciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinius tiek grafinę bendrojo plano dalį (ginčo sklypas tik labai maža dalimi patenka į teritoriją, kurioje numatyta statyba), tiek tekstinę dalį, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas detalusis planas neatitinka Kretingos miesto bendrojo plano sprendinių.

Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas panaikino detalųjį planą visoje apimtyje, nors detaliuoju planu buvo siekiama dviejų tikslų: 1) padalinti žemės sklypą į 4 atskirtus sklypus; 2) pakeisti dviejų naujai sukurtų žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo apskrities. Teismas nepasisakė dėl tos detaliojo plano dalies, kur buvo sprendžiama žemės sklypą padalinti į du atskirus sklypus. Mano, jog toje dalyje nebuvo pagrindo naikinti detaliojo plano.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nesutinka su šiuo argumentu. Detalieji planai yra vienas svarbiausių teritorijų planavimo dokumentų, konkretizuojančių žemės sklypo savininko teises. Jie visada susiję su konkrečiais, vietos atžvilgiu aiškiai identifikuojamais žemės sklypais (teritorijomis) ir yra privaloma sąlyga tam tikrai asmenų veiklai konkrečiame žemės sklype plėtoti. Detaliųjų planų ypatumas tas, kad juose nustatomas detalus žemės sklypo juridinis statusas. Tai atliekama numatant konkrečius sprendinius (tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir jos pakeitimus; skaidomų ir sujungiamų žemės sklypų arba valdų ribas; teritorijos naudojimo pobūdį;

įrenginių ir statinių išdėstymo arba išdėstymo pobūdį; urbanistinius, gamtos ir kultūros paveldo, architektūrinius, inžinerinius teritorijos tvarkymo ir naudojimo parametrus; vandens išteklių naudojimo sąlygas; inžinerinės įrangos ir tinklų išdėstymą arba šiai įrangai ir tinklams rezervuojamas teritorijas; žemės servitutus), kurie patvirtinti įgyja juridinę galią. Detaliojo plano sprendiniai nustato (keičia, papildo) teritorijos tvarkymo režimą – teritorijos naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįsta, kad, nustačius individualaus administracinio akto negaliojimo pagrindus, išimtinais atvejais yra galimas detaliojo plano dalies naikinimas, tačiau tik tuomet, kai jo dalį, kurioje konstatuoti pažeidimai, įmanoma atskirti remiantis teritoriniu ar kitais praktiniais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 10 d. ir 2008 m. lapkričio 7 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1905/2008 ir Nr. A822-1797/2008). Pažymėtina, kad detaliojo planavimo procesas yra sudėtingas procesas, kuris prasideda nuo planavimo sąlygų išdavimo.

Nagrinėjamu atveju planavimo sąlygos buvo išduotos tiek dėl sklypo padalijimo, tiek dėl sklypų naudojimo būdo pakeitimo siekiant leisti statybą dviejuose sklypuose. Kadangi planavimo tikslai buvo du, jie įgyvendinti detaliojo planavimo metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirti detaliojo plano dalį tik pagal vieną tikslą nagrinėjamu atveju nėra galima, nes nebus aišku, kurie iš detaliojo plano sprendinių lieka galioti. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos detaliojo plano dalies negalima atskirti pagal nurodytus kriterijus, todėl atsižvelgiant į susidariusią situaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino visą detaliųjų planą.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kretingos rajono savivaldybės tarybos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų R. G. ir T. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius