AS-552-746-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-746/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02493-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-2920(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo“; teismui pripažinus, kad praleistas skundo padavimo terminas, šį terminą atnaujinti, esant svarbioms priežastims; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 2 398,69 Lt; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, t. y. 1 399,76 Lt; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. visą likusią neišmokėtos valstybinės pensijos dalį; sustabdyti šią administracinę bylą, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėjas nurodė, kad, nuo 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą valstybinę pensiją, nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas apie tai, kad jo valstybinės pensijos mažinimui taikyta ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, teigė nežinojęs, nes Ministerija apie tai neinformavo. Pareiškėjas nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, tačiau šiuo atveju nepraėjo 3 metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjo nuomone, teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjas nurodė, kad Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atstatytos, nesikreipė į teismą, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas pažymėjo, jog apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, sužinojo tik po to, kai 2013 m. vasario mėn. pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo iš Ministerijos atsakymą į kreipimąsi dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kuriame nurodyta, kad Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes.

Vėliau apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėjas sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03. Be to, pareiškėjas susipažino su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Supratęs, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas raštu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, prašydamas perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Gavęs Ministerijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-2920(11) pareiškėjas nurodė galutinai sužinojęs, kad susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas be teismo sprendimo nebus išmokėtas. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinė situacija dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neaiški, pareiškėjas nusprendė su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-2920(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi atsakovo sprendimas tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėn., tačiau pareiškėjas skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog jis nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti.

Netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teismas pareiškėjo skundą (išskyrus reikalavimą dėl sprendimo Nr. 1D-2920(11) panaikinimo, kurį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu (b. l. 24-27) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, jog jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008 ir kt.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į administracines bylas, kuriose kitų pareiškėjų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka ir paduotą praleidus nustatytą terminą, kai teismas atmetė prašymą atnaujinti šį terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. J. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2010 m. spalio 1 d., Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą J. K. kreipėsi 2014 m. balandžio 29 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-2920(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada nesutinka.

Byloje nustatyta, kad J. K. 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą. Ministerija į šį prašymą atsakė 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 1D-2920(11) (b. l. 12). Minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo sumokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nenagrinės, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, o nagrinėdamas pareiškėjo skundo dalį, kurioje J. K. prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą iš dalies ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo J. K. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas