eAS-685-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-685-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01143-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį – 2 557,01 Eur (8 828,84 Lt); atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas teigė, kad nepraleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto 5 metų termino skundui paduoti, tačiau teismui nusprendus, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, prašė jį atnaujinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs pirmą sumažintą pensiją turėjo teisėtus lūkesčius, jog greitai bus nustatytas neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo mechanizmas, o atsakovas nepaaiškino, per kokį terminą pareiškėjas galėjo (turėjo) skųstis dėl dalies sumažintos pensijos neišmokėjimo. Esant ekonominiam sunkmečiui, pareiškėjas solidarizavosi su visais piliečiais, kuriems buvo sumažintos įvairios išmokos ir atlyginimai. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nėra nustatyti, o aplinkybė, jog asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės akto nuostatomis, savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per 3 metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjo tvirtinimu, savo teises jis ėmėsi ginti per protingą terminą. Pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į jo amžių, kuris taip pat sudarė kliūtis anksčiau kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino pareiškėjo R. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas nurodė, kad nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą.

Teismas pažymėjo, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 17 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas žinojo, jog jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 3 metai. Teismas akcentavo, kad daugiau nei metai ir 11 mėnesių yra praėję ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo.

Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežastims pateisinti.

III. Pareiškėjas R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – dėl objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį – 2 557,01 Eur (8 828,84 Lt).

Pareiškėjas nurodo, kad gavęs sumažintą pensiją iš karto nei prašymo Ministerijai, nei teismui skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies nepadavė, nes turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtai pensijos daliai grąžinti. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad valstybinė pensija yra periodinė išmoka, o CK 1.125 straipsnio 9 punktas reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų nustato sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pareiškėjas nurodo, kad analogiškose Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-4028-168/2013; Nr. I-3696-189/2013; Nr. I-3823-121/2013; Nr. I-87-331/2014; Nr. I-683-437/2014 bei kt., teismai teisingai, objektyviai traktavo susidariusią painią skundų dėl sumažintų valstybinių pensijų prisiteisimo padavimo tvarką bei nurodė, kad tai yra svarbios ir objektyvios priežastys skundų padavimo terminams atnaujinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. B. siekia inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d., o pripažinta netekusia galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 17 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti.

Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Todėl pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Jau minėta, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 Laikinojo įstatymo nuostatų (be kita ko, ir 5 straipsnio) galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 5 straipsnio 1 dalies taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatą susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 17 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti, tačiau apie pažeidžiamas savo teises, taikant Laikinojo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą pensiją už 2012 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėjas procesinio 3 metų termino dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nepraleido.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. vasario mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-618-520/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-832-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytose Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose pateiktais išaiškinimais, nes, visų pirma, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, antra, pareiškėjo nurodytose bylose buvo nagrinėti skundai, paduoti ankščiau nei su skundu į teismą kreipėsi pareiškėjas šioje administracinėje byloje – daugeliu atveju nepraėjus 3 metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, arba šį terminą praleidus nežymiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (amžius) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas R. B. kreipėsi tik 2015 m. vasario 17 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, ir jo skundą atsisakyta priimti, keičiama ir skundo šia apimtimi priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. B. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė