A-1236-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1236-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00369-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 17.2; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) pareiškimu ir patikslintu pareiškimu (b. l. 82–94) prašė ištirti dviejų atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) sprendimų teisėtumą: 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-816) (išskyrus jo 4 p.) (b. l. 11–13) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-29) (b. l. 14–15) atitikimą galiojančioms įstatymų nuostatoms, t. y.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 daliai (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimti, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, 4.76 straipsniui (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, 4.82 straipsnio 1 daliai (2000 m. liepos 18 d.

įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga, 4.82 straipsnio 3 daliai (2012 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. XI-2005 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, 4.82 straipsnio 4 daliai (2012 m. gegužės 10 d.

įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 daliai (2009 m. birželio 11 d.

įstatymo Nr. XI-283 redakcija).

Pripažinus šiuos sprendimus prieštaraujančiais įstatymų nuostatoms, pareiškėjas prašė laikyti juos panaikintais ir nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

Nurodė, kad Taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 nusprendė: „1. Įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. 2. Nustatyti nuo šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos tokią gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarką: (...).“

Pareiškėjas teigė, kad pagal VAĮ 6 straipsnio 4 dalį privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Nėra nei įstatyminės, nei įstatymo pagrindu priimtos aukštesnės galios (valstybės lygmens) teisės normos, numatančios įgaliojimus bet kuriai savivaldybės institucijai priimti norminius administracinius aktus klausimais, priskirtais išimtinai butų ir kitų patalpų savininkų kompetencijai – nagrinėjamu atveju dėl lėšų kaupimo ir naudojimo vienam iš bendrojo naudojimo objektų – liftams – atnaujinti.

Rėmėsi CK 4.82 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog būtent butų ir kitų patalpų savininkams, kaip namo bendraturčiams, kyla prievolė proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendrosios dalinės nuosavybės objektui laikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendrąja daline nuosavybe (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d.). Atsižvelgęs į CK 4.75 straipsnio 1 dalį teigė, kad Sprendimas Nr. T-816 nėra skirtas įgyvendinti savivaldybės, kaip butų ir kitų patalpų savininkės, civilines teises ir pareigas, todėl peržengiamos savivaldybės tarybos, kaip atstovaujamosios savivaldybės institucijos įgaliojimų ribos, o juo nepagrįstai ir neteisėtai įsiterpiama:

į butų ir kitų patalpų savininkų išimtinę kompetenciją – tik bendrasavininkiai sprendžia jiems priklausančios dalinės nuosavybės išlaidų apmokėjimo klausimus, t. y. lėšų liftų naujinimui kaupimo ir naudojimo, taip pat nepagrįstai sumokėtų lėšų išsireikalavimo ir panašius klausimus, taip pat ir į Vyriausybės kompetenciją, nes pagal CK 4.82 straipsnio 4 dalį lėšų kaupimo ir jų dydžio apskaičiavimo tvarką nustato būtent Vyriausybė. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas yra paprastasis (CK 4.240 str.) ir bendras šio turto administravimas nėra nustatomas, todėl CK 4.84 straipsnio prasme objektyviai neegzistuoja Sprendime Nr. T-816 nurodyti subjektai – liftų administratoriai, per pavedimą kuriems ir yra formuluojamas prašomas ištirti norminis administracinis aktas.

Kadangi aptartomis CK nuostatomis savivaldybėms ir jų institucijoms nėra suteikta teisė nustatinėti bendrojo naudojimo objektų – liftų atnaujinimo lėšų kaupimo bei naudojimo tvarkos, Sprendimo Nr. T-816 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria visi liftų administratoriai įpareigojami lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose ir kuria nustatoma gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarka (nepriklausimai nuo jos turinio), sisteminiu požiūriu prieštarauja nurodytoms CK nuostatoms. Pagal VAĮ 6 straipsnio 4 dalį privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai ir tokių įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų, kurie suteiktų įgaliojimus savivaldybei per savo institucijas spręsti išimtinai bendrosios dalinės nuosavybės savininkų kompetencijai priklausančius klausimus, nėra.

Savivaldybės institucijoms, turinčioms viešojo administravimo įgaliojimus (tokia yra savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 3 str. 3 d. 1 p.) savo veikloje (viena iš veiklos sričių – administracinis reglamentavimas) privalo vadovautis įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais, kurių turinį formuluoja VAĮ 3 straipsnis.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir tvirtino, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, todėl tokio viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Pažymėjo, kad Sprendimo Nr. T-816 preambulėje nurodyti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nesuteikė atsakovui teisės reglamentuoti privačių asmenų liftų atnaujinimui skirtų lėšų kaupimą ir disponavimą jomis. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-816 ir nustatydamas privalomus nurodymus liftų administratoriams bei kaupiamųjų lėšų liftams atnaujinti rinkimo ir perskirstymo tvarką daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra liftai, bendraturčiams, viršijo įgaliojimų ribas, todėl Sprendimo Nr. T-816 1-2 punktai įgalinimų ribų požiūriu pažeidžia CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.76 straipsnio ir 4.82 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas ir turi būti naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Sprendimo Nr. T-816 4 punktas paliktinas galioti, nes juo pripažintas netekusiu galios Kauno miesto tarybos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 170 „Dėl kaupiamųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti“.

Taryba Sprendimu Nr. T-29 nusprendė nustatyti nuo šio Tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos gyvenamųjų namų, kuriuose buvo modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje (toliau – ir Savivaldybės sąskaita) kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų (toliau – ir lėšos) administravimo tvarką, numatydama privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams. Šis Tarybos sprendimas neturėjo teisinio pagrindo ir buvo priimtas peržengiant įstatymų suteiktų įgaliojimų ribas, neturint įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytų pagrindų. Pareiškėjas, teigdamas, jog šis sprendimas neteisėtas, nurodė iš esmės tuos pačius motyvus. Pažymėjo, jog įgaliojimų ribų peržengimas yra pakankamas pagrindas Sprendimą Nr. T-29 pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams bei panaikinti, nustatant, jog jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė Sprendimą Nr. T-816 ir Sprendimą Nr. T-29 pripažinti teisėtais, o pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje patikslintą pareiškimą dėl jų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčijami sprendimai neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms teisės aktų normoms, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šiuos sprendimus yra nepagrįstas.

Pažymėjo, kad dar 2010 m. gruodžio 22 d. aiškinamajame rašte Nr. D3-308 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo“ buvo nurodyta, kad ginčijamo tarybos sprendimo tikslas – pakeisti gyventojų lėšų liftams atnaujinti administravimo tvarką taip, kad ji atitiktų galiojančius teisės aktus, kad tikslinių lėšų, skirtų liftams atnaujinti, kaupimas būtų organizuojamas atskirai kiekvienam namui, taip pat lėšos, kuriomis dalinai buvo finansuojami kitų namų liftų atnaujinimai, būtų grąžinamos namų, kuriuose liftai nėra atnaujinti, savininkams, tokiu būdu užtikrinant visų gyvenamųjų namų savininkų lygiateisiškumą bei teisėtus lūkesčius.

Nurodė, kad CK 4.84 straipsnio 1 dalis numato galimybę skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų 2001 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 4 punktas nustato, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.

Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad už saugų įrenginių (tame tarpe ir liftų) naudojimą, reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą pagal priežiūros norminių aktų ir įrenginių techninių dokumentų reikalavimus, yra atsakingas įrenginio (lifto) savininkas. Rėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. Al-61 „Dėl liftų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punktu. Akcentavo, kad Kauno miesto savivaldybė, atsižvelgdama į tokią susiklosčiusią situaciją ir tai, kad liftai, remiantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu bei Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 1, 2 ir 3 straipsniais, yra potencialiai pavojingi įrenginiai, siekdama užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, privalėjo savo sprendimais detalizuoti teisinę bazę tinkamam daugiabučių namo bendrojo naudojimo objektų – liftų administravimui bei atnaujinimui.

Ginčijamo administracinio akto tikslas nebuvo privačių lėšų panaudojimas, o siekimas perduoti lėšų gyvenamųjų namų liftams atnaujinti kaupimo organizavimą liftų administratoriams bei daugiabučių namų savininkų bendrijoms. Priėmus ginčijamą Tarybos sprendimą Nr. T-816, kilo abejonės, ar vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, to paties gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams administruoti gali būti skiriami keli administratoriai, pvz., liftams administruoti – liftų administratorius, o kitiems bendrojo naudojimo objektams (išskyrus liftus) – bendrojo naudojimo objektų administratorius, todėl buvo kreiptasi į Aplinkos ministeriją, Teisingumo ministeriją, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją dėl išaiškinimo.

Gautuose atsakymuose buvo nurodyta, kad turi būti skiriamas vienas bendrojo naudojimo objektų administratorius, todėl atsižvelgiant į tai, kad Taryba, priimdama sprendimą T-816 liftų administratorius išskyrė, kaip atskirus bendrojo naudojimo objektų administratorius, o teisės aktai, pagal gautus minėtų ministerijų paaiškinimus, nenumato galimybės skirti atskirą administratorių atskiram bendrojo naudojimo objektui, šis ginčijamas tarybos sprendimas, nors ir nebuvo panaikintas, tačiau nebuvo pradėtas vykdyti ir šiuo metu nevykdomas.

Namo bendrojo naudojimo objektų, tarp jų ir liftų, atnaujinimo organizavimą, lėšų kaupimą vykdo bendrojo naudojimo objektų administratorius, vadovaudamasis Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-788 patvirtintais Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais ir kitais teisės aktais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 5.4(1) punkte nustatyta, kad administratorius vadovaudamasis darbų planais, rengia pasiūlymus dėl lėšų kaupimo namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti ir jų naudojimo tvarkos, kaupiamųjų įmokų namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti dydžio ir teikia juos tvirtinti patalpų savininkams susirinkime ar balsuojant raštu. Sukauptos lėšos namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti laikomos atskiroje banko sąskaitoje. Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai įteisina namo kaupiamųjų lėšų sąskaitą ir sudaro galimybę įgyvendinti efektyvų lėšų liftams modernizuoti kaupimo tikslinio panaudojimo ir apskaitos kontrolę. Bet koks šių lėšų naudojimas pagal Sprendimą Nr. T-29 galimas tik patalpų savininkams nustatyta tvarka priėmus sprendimą. Privačių lėšų panaudojimas šiame sprendime reglamentuotas tik ta dalimi, kiek tai susiję su lėšų surinkimu iš tų namų bendrasavininkių, kuriems liftai jau pakeisti ir grąžinimu tiems asmenims, kurie tą liftų pakeitimą kreditavo. Pabrėžė ir tai, kad savivaldybei aktualu surinkti lėšas iš tų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai, panaudojant Kauno miesto savivaldybės lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas ir grąžinti tų namų gyventojams, kurie finansavo šių liftų modernizavimą ar rekonstravimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 135–146) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą tenkino ir pavedė Nacionalinei teismų administracijai, atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos lėšomis, paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Kauno diena“.

Teismas nurodė, jog prašomi ištirti atsakovo priimti sprendimai yra norminiai teisės aktai. Dėl to ginčas nekilo, nes tai 2014 m. birželio 18 d. nutartyje nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (b. l. 70–74). Norminių teisės aktų teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) šešioliktame skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nesprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Būtent šių tikslų ir siekia pareiškėjas, reikšdamas abejones dėl atsakovui suteiktų įgaliojimų, priimant prašomus ištirti sprendimus, viršijimo.

Teismas nustatė, jog Taryba Sprendimu Nr. T-816 nusprendė įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. Sprendimo 2 punktu nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos buvo nustatyta gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarka, ją detalizuojant 2.1-2.5 punktuose. Atsakovas pažymėjo, kad šis sprendimas nebuvo pradėtas vykdyti, nes remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Aplinkos ministerijos ir Teisingumo ministerijos pateiktais išaiškinimais (b. l. 106–112) buvo nuspręsta, kad to paties gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams administruoti negali būti skiriami keli administratoriai. 2012 m. sausio 26 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-29, kuriuo nuo šio Tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos nustatė gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarką ir numatė privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams. Teismas pažymėjo, kad nors liftų administratoriai, kuriems buvo formuluojamas pavedimas, nebuvo paskirti, tačiau prašomas ištirti norminis administracinis aktas – Sprendimas Nr. T-816 (jo dalis) nebuvo pripažintas netekusiu galios, keistas ar papildytas, todėl galiojo visa apimtimi ir tokios redakcijos, kokios buvo priimtas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis CK ketvirtojo skirsnio nuostatomis teigė, kad Taryba tiek Sprendimu Nr. T-816, tiek Sprendimu Nr. T-29 nepagrįstai ir neteisėtai įsiterpė ne tik į daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra liftai, butų ir kitų patalpų savininkų kompetenciją, nes tik namo bendraturčiai turi teisę spręsti namo išlaikymo, lėšų, kurios yra privačios, kaupimo klausimus, bet ir į Vyriausybės kompetenciją, kuri pagal CK 4.82 straipsnio 4 dalį turi nustatyti lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką. Tokiu būdu atsakovas peržengė jam, kaip atstovaujamajai savivaldybės institucijai, suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų ribas, pažeidė įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, kuriais privalo vadovautis savo veikloje.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK ketvirtojo skirsnio nuostatomis (4.75 str. 1 d., 4.76 str., 4.82 str. 1 d., 4.82 str. 3 d., 4.82 str. 4 d.). Pažymėjo, jog pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-651/2004). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003). Būtent butų ir kitų patalpų savininkams, kaip namo bendraturčiams, kyla prievolė proporcingai savo daliai apmokėti visas išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai kaupti lėšas, kurios yra bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, namui atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, o savivaldybėms nėra suteikta teisė spręsti dėl privačių bendrojo naudojimo objektų (ginčo atveju – liftų) atnaujinimui skirtų lėšų kaupimo, jų pervedimo, panaudojimo.

Pareiškėjas kėlė klausimą dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktams bei 6 straipsnio 4 daliai.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A502-1605/2012, Nr. A10-655/2005, Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. I444-14/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad nors toks savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtų jų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Nurodė, kad vertinant aptariamą konstitucinį principą, akivaizdu, jog jis negali būti aiškinamas kaip laiduojantis absoliučią vietos savivaldos viešojo administravimo institucijų laisvę įgyvendinant Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus, kadangi vietos savivaldos institucijos yra ribojamos Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų ir iš jų kylančių įstatymuose, inter alia VAĮ bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų veiklos principų.

Taryba, priimdama sprendimą Nr. T-816 bei juo nustatydama privalomus nurodymus liftų administratoriams ir sprendimą Nr. T-89 bei juo nustatydama tiek privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams, tiek ir privačių kaupiamųjų lėšų liftams atnaujinti rinkimo ir paskirstymo tvarką daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose įrengti liftai, bendraturčiams, abiem atvejais nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris reguliuojamas aukštesnės galios teisės aktu – CK. Tokiu būdu Taryba, nesant tokius įgaliojimus suteikiančios teisės normos, nepagrįstai įsiterpė ne tik į butų ir kitų patalpų savininkų kompetenciją, bet ir Vyriausybės kompetenciją, kuri pagal CK 4.82 straipsnio 4 dalį nustato lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką. Nurodė, kad nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymas, nei CK tokios teisės Tarybai nesuteikia. Tik tuo atveju, jei aukštesnės galios norminiais teisės aktais savivaldybei būtų suteikta tokia kompetencija, ji galėtų leisti norminius teisės aktus, reguliuojančius aptariamus teisinius santykius. Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, savo kompetencijos ribose gali tik detalizuoti sprendimo priėmimo procedūrų eigą, tačiau negali nustatyti įstatymams prieštaraujančių nuostatų bei sukurti naujų teisės normų, kurios nenumatytos įstatymuose ar kituose aukštesnės galios teisės aktuose. Teismo nuomone, ginčijamuose Kauno miesto savivaldybės sprendimuose nustačius naują bendro pobūdžio teisės normą, taip buvo pažeisti konstituciniai įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Teismas pabrėžė, kad CK normos gali būti taikomos viešosios teisės santykiams, tačiau tai gali būti daroma tiek, kiek tų santykių nereglamentuoja pati viešoji teisė, arba specialiai įstatymo numatytais atvejais (CK 1.1 str. 2 d.). Savivaldybės institucija, priimdama ginčijamus sprendimus, neįgyvendino savo civilinių teisių ir pareigų, veikė ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas, lygiais pagrindais dalyvaujantis šio pobūdžio santykiuose, bet kaip viešojo administravimo institucija, vykdanti administracinį reglamentavimą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Nr. T-29 siekiama surinkti lėšas iš tų namų bendrasavininkų, kuriems liftai jau yra modernizuoti ar rekonstruoti ir grąžinti šias lėšas tiems namams, kurie anksčiau kreditavo liftų pakeitimą. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas pateisino gyventojų teistus lūkesčius bei interesus ir nepažeidė pareiškėjo nurodytų CK nuostatų. Pažymėjo, kad ir pati savivaldybė 2011 m. gruodžio 15 d. aiškinamajame rašte Nr. 53-9-2181 (b. l. 125–127) nurodė, kad teisės aktai nesuteikia savivaldybei disponuoti ir nustatyti privačių lėšų naudojimą.

Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Taryba, veikdama kaip teisėkūros subjektas ir sprendimuose nustatydama bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarką, kurią reguliuoja CK, viršijo teisės aktais suteiktą kompetenciją, t. y. priimtais norminiais administraciniais aktais nustatė bendro pobūdžio teisės normą, konkuruojančią su įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, taigi peržengė savo įgaliojimų ribas, piktnaudžiavo suteikta valdžios galia, todėl sprendimai prieštarauja CK normoms, reglamentuojančioms butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, ir yra neteisėti. Teismas konstatavo, jog Tarybos sprendimai prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarką išimtinai reguliuoja CK, įgaliojimai spręsti savininkų kompetencijai priklausančius klausimus savivaldybės institucijoms nesuteikti, todėl ginčijami sprendimai, anot teismo, prieštarauja ir VAĮ 6 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, jog Taryba savarankiškai pagal savo kompetenciją negalėjo nustatyti daugiau pareigų bendrojo naudojimo objektų valdytojams, nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktais, taigi savo veikloje nesivadovavo ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu.

Nusprendė, jog pareiškėjas pagal konkrečias šios bylos aplinkybes nenurodė jokių neigiamų teisinių pasekmių tikimybės, todėl, nesant teisinio pagrindo ar poreikio, nurodė, kad sprendimai laikytini panaikinti ir netaikytini nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminių aktų pripažinimo neteisėtais (ABTĮ 116 str. 1d.).

Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju. Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Kauno diena“ (ABTĮ 117 str. 1 d.).

III. Atsakovas Taryba (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti (b. l. 149–154).

Mano, jog Taryba neviršijo teisės aktais suteiktos kompetencijos ir priėmė administracinius aktus nepažeisdama CK normų. Pateikia iš esmės tuos pačius esminius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Kauno miesto taryba 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 170, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti Kauno miesto savivaldybės butų ūkio įmones nuo 2000 m. gegužės 1 d. rinkti iš gyventojų, gyvenančių namuose, kuriuose yra liftai, proporcingai jų užimamam bendrajam (naudingajam) plotui metinių amortizacinių atskaitymų dydžio kaupiamąsias lėšas liftams rekonstruoti ar modernizuoti ir pervesti jas į Kauno miesto savivaldybės Pastatų priežiūros ir nuomos skyriaus specialiųjų lėšų sąskaitą liftams modernizuoti ar rekonstruoti. Minėtas Tarybos sprendimas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 buvo pripažintas netekusiu galios. Nurodo, kad 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 170 nebuvo pripažintas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis teisės aktams. Pripažinus netekusiu galios 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 170, Kauno miesto savivaldybė privalėjo spręsti sukauptų lėšų specialioje sąskaitoje grąžinimą tiems namų gyventojams, kurie finansavo liftų modernizavimą ar rekonstravimą tam, kad užtikrintų jiems galimybę tinkamai vykdyti bendrojo naudojimo objektų administravimą pagal CK nuostatas. Sprendimo Nr. T-816 tikslas nebuvo privačių lėšų panaudojimas, o siekimas perduoti lėšų gyvenamųjų namų liftams atnaujinti kaupimo organizavimą liftų administratoriams bei daugiabučių namų savininkų bendrijoms.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą padarė išvadą, kad Taryba viršijo jai teisės aktais suteiktą kompetenciją. Apeliantas nurodo, jog su nurodytais argumentais nesutinka ir remiasi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 5.4(1) punktu. Paaiškina, kad sukauptos lėšos namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti laikomos atskiroje banko sąskaitoje, atskirtoje nuo administratoriaus lėšų. Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai įteisina namo kaupiamųjų lėšų sąskaitą ir sudaro galimybę įgyvendinti efektyvų lėšų liftams modernizuoti kaupimo tikslinio panaudojimo ir apskaitos kontrolę. Bet koks šių lėšų naudojimas pagal Sprendimą Nr. T-29 galimas tik patalpų savininkams nustatyta tvarka priėmus sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad privačių lėšų panaudojimas šiame sprendime reglamentuotas tik ta dalimi, kiek tai susiję su lėšų surinkimu iš tų namų bendrasavininkų, kuriems liftai jau pakeisti ir grąžinimu tiems asmenims, kurie tą liftų pakeitimą kreditavo. Pažymi, kad savivaldybei yra aktualu surinkti lėšas iš tų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai, panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas ir grąžinti tų namų gyventojams, kurie finansavo šių liftų modernizavimą ar rekonstravimą. Teigia, jog Sprendimas T-29 pateisina gyventojų teisėtus lūkesčius bei interesus ir nepažeidžia CK nuostatų. Priešingai, ginčijamais sprendimais siekta užtikrinti minėtas CK nuostatas perskirstant lėšas.

Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad 1999 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto tarybos sprendimo Nr. 170 pagrindu lėšos buvo kaupiamos bendroje sąskaitoje, todėl susidarė minėta situacija, kuomet vienų namų gyventojų sukauptos lėšos buvo panaudotos kitų namų liftų remontui. Tokiai situacijai išspręsti ir atstatyti teisingumą bei siekiant užtikrinti tinkamą CK nuostatų įgyvendinimą ir buvo priimti ginčijami Tarybos sprendimai.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamus ir paremtas išplėtota teismų praktika, byloje nėra procesinių teisės normų pažeidimų, dėl kurių galima būtų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde nėra nurodytų jokių aukštesnės galios materialiosios teisės normų, kurių atžvilgiu būtų pateisintas prašomo ištirti norminių teisės aktų (šios bylos objektų) teisėtumas, tuo pačiu paneigiant pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus. Pagrindinis apeliacijos motyvas – kad tiriant galiojančius norminius savivaldybės administracinius aktus nebuvo įvertintas norminis teisės aktas – 1999 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto tarybos sprendimas Nr. 170, kuris nėra ir negali būti šios bylos objektu. Apelianto pasvarstymai, jog 1999 m. sprendimas Nr. 170 nebuvo nuginčytas ir todėl jo sukeltos pasekmės yra teisėtos, negali būti vienareikšmiškai patvirtintos. Jo sukeltos pasekmės vis dar gali būti tikrinamos individualiose civilinėse bylose (procesinės teisės normos numato galimybę tirti nebegaliojančių norminių aktų teisėtumą tiek, kiek tai susiję su teismo nagrinėjama individualia byla). Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2009 m. balandžio 24 d. teikimu Nr. 7-2 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų dėl liftų techninio aptarnavimo, priežiūros, eksploatavimo tarifų ir kaupiamųjų lėšų liftams modernizuoti panaikinimo“ siūlė atsakovui svarstyti (be kitų) ir šio sprendimo panaikinimo klausimą dėl prieštaravimo CK 4.83 straipsnio 1 daliai, 4.82 straipsnio 3 daliai, 4.242 straipsnio 2 daliai. Teikimas buvo įgyvendintas dalimis per beveik dvejus metus.

Akcentuoja, jog šios bylos objektas buvo ir yra du galiojantys norminiai administraciniai aktai, kuriais atsakovas neteisėtai įsiterpė ne tik į daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų, bet ir į valstybės valdžios kompetenciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje inicijavo administracinę bylą, prašydamas ištirti: 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ (išskyrus jo 4 p.) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ atitikimą galiojančioms įstatymų nuostatoms, t. y.

CK 4.75 straipsnio 1 daliai (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimti, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, 4.76 straipsniui (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, 4.82 straipsnio 1 daliai (2000 m. liepos 18 d.

įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga, 4.82 straipsnio 3 daliai (2012 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. XI-2005 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, 4.82 straipsnio 4 daliai (2012 m. gegužės 10 d.

įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Taip pat VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 daliai (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija).

Pripažinus šiuos sprendimus prieštaraujančiais įstatymų nuostatoms, pareiškėjas prašė laikyti juos panaikintais ir nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pagal ABTĮ 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas – subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą. Byloje nekyla ginčas dėl skundžiamų sprendimų ar jų atskirų nuostatų norminio pobūdžio, nes šį faktą neginčijamai nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi (b. l. 70–74). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija šiuo aspektu atskirai nepasisako. Taigi, Sprendimo Nr. T-816 ir Sprendimo Nr. T-29 nuostatų teisėtumas gali būti tiriamas ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka.

Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus (ABTĮ 110 str.). Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsniu Vyriausybės atstovas, nustatęs atvejus, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, o įstatymai būtų įgyvendinti. Vyriausybės atstovas siūlo neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka tai padaryti, su atitinkamais reikalavimais kreipiasi į teismą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, jog ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktų bei 6 straipsnio 4 dalies nuostatas.

VAĮ 3 straipsnis nustato, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės (1 p.) ir nepiktnaudžiavimo valdžia (4 p.) principais, o 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011). Viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, vienas iš pagrindinių vietos savivaldos organizavimo ir funkcionavimo principų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad Taryba Sprendimu Nr. T-816 nusprendė įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. Sprendimo 2 punktu nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos buvo nustatyta gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarka, ją detalizuojant 2.1-2.5 punktuose. 2012 m. sausio 26 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-29, kuriuo nuo šio Tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos nustatė gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarką ir numatė privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams. Pareiškėjas mano, jog atsakovas minėtais sprendimais peržengė savo kompetencijos ribas, nes tik namo bendraturčiai turi teisę spręsti namo išlaikymo, lėšų, kurios yra privačios, kaupimo klausimus. Be to, teisė nustatyti lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką priskirtina Vyriausybės kompetencijai (CK 4.82 str. 4 d.).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, jos įgyvendinimą reglamentuoja CK ketvirtojo skirsnio nuostatos. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio norma, kurioje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, CK 4.76 straipsnis nustato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str. 3 d.). CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti.

CK 4.82 straipsnio 4 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Į šias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal atskiro buto ir kitų patalpų savininko prievoles. Perleidus butą ar kitas patalpas naujam savininkui, su kaupiamosiomis lėšomis susijusios teisės ir prievolės atitenka naujam savininkui. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė. Bendraturčių nuosavybės teisės į bendrą objektą įgyvendinimas apima ir jų tarpusavio pareigų, susijusių su tuo objektu, vykdymą. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučiuose namuose esančių butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 str. 3 d.). Iš pacituotų CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 4.83 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog įstatymų leidėjas įtvirtino (suteikė) konkrečiai apibrėžtai asmenų grupei, t. y. bendraturčiams atitinkamą pareigą kaupti lėšas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioms patalpoms (nagrinėjamu atveju – liftams) atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003).

Plėtodamas praktiką bylose dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų kasacinis teismas akcentuoja principinę nuostatą, jog įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v.

Smėlynės 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Taigi, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, butų ir kitų patalpų savininkams, kaip namo bendraturčiams, kyla prievolė proporcingai savo daliai apmokėti visas išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai kaupti lėšas, kurios yra bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, namui atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, o savivaldybėms nėra suteikta teisė spręsti dėl privačių bendrojo naudojimo objektų atnaujinimui skirtų lėšų kaupimo, jų pervedimo, panaudojimo.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą Nr. T-816 bei juo nustatydama privalomus nurodymus liftų administratoriams ir sprendimą Nr. T-89 bei juo nustatydama tiek privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams, tiek ir privačių kaupiamųjų lėšų liftams atnaujinti rinkimo ir paskirstymo tvarką daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra įrengti liftai, bendraturčiams, abiem atvejais nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris reguliuojamas aukštesnės galios teisės aktu – CK.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai).

Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo ginčijami sprendimai prieštarauja CK normoms.

Apeliaciniame skunde Taryba teigia, jog ginčijami sprendimai priimti remiantis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 5.4(1) punktu ir nurodo, jog 1999 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto tarybos sprendimo Nr. 170 pagrindu lėšos buvo kaupiamos bendroje sąskaitoje, todėl susidarė minėta situacija, kuomet vienų namų gyventojų sukauptos lėšos buvo panaudotos kitų namų liftų remontui. Todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 5.4(1) punktas numato, jog administratorius, vadovaudamasis darbų planais, rengia pasiūlymus dėl lėšų kaupimo namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti ir jų naudojimo tvarkos, kaupiamųjų įmokų namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti (toliau vadinama – kaupiamoji įmoka) dydžio ir teikia juos tvirtinti patalpų savininkams susirinkime ar balsuojant raštu. Sukauptos lėšos namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti laikomos atskiroje banko sąskaitoje, atskirtoje nuo administratoriaus lėšų. Plačiau neaiškinant šios nuostatos turinio aiškiai matyti, jog ji taip pat negali būti ginčijamų sprendimų priėmimo juridiniu pagrindu.

Atsakydama į šį atsakovo argumentą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog jau minėto CK 4.75 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pažymėtina, jog šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl Kauno miesto tarybos sprendimo Nr. 170 atitikties CK normoms, todėl vien faktas, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis Tarybos sprendimu Nr. 170, kuris nėra nuginčytas, nėra pagrindas teigti, jog jie neprieštarauja CK normoms ir yra teisėti bei pagrįsti. Sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog Tarybos sprendimo Nr. 170 sukeltos pasekmės vis dar gali būti tikrinamos individualiose civilinėse bylose, todėl atsakovo apeliacinis skundas šiuo aspektu taip pat nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė