2K-311-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-311-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01778-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

1.2.7.1.2.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. (V. G. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. kovo 3 d.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Nukentėjusiajai K. Z. iš nuteistojo V. G. priteista 10 000 Lt (2893,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuteistojo V. G. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. G. pripažintas kaltu už tai, kad lytiškai santykiavo su nepilnamete prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą bei atimdamas galimybę priešintis, o būtent: 2012 m. rugsėjo 14 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nepilnamete K. Z. (gim. 1996 m. birželio 16 d.), prieš jos valią, pasinaudodamas nepilnametei tuo metu nepalankiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad nukentėjusioji bijojo grįžti namo, taip pat tuo, kad K. Z. nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir negalėjo šiems veiksmams aktyviau priešintis, panaudodamas fizinį smurtą, nuvedė ją į kambarį, nusirengė, suėmė stipriai rankomis už pečių, kad ši negalėtų pajudėti, ir taip sukeldamas fizinį skausmą pargriovė ją ant lovos bei numovęs jos kelnes bei kelnaites, praskėtęs jėga kojas bei užgulęs ją kūnu, įvedė savo lytinį organą į nepilnametės K. Z. lytinius organus ir su ja lytiškai santykiavo, padarydamas jai mergystės plėvės ir užpakalinės lytinių lūpų jungties plyšimus; tokiais savo veiksmais sukėlė jai potrauminio streso sindromą – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir išžagino nepilnametę K. Z.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius, nenurodydamas konkrečių bylos aplinkybių, teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 149 straipsnio 3 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Pasak kasatoriaus, teismai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje įtvirtintas įrodymų priėmimo ir vertinimo taisykles, sprendimuose nepateikė motyvuotų išvadų, pažeidė nešališkumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalis, ignoravo in dubio pro reo principą. Kasatorius teigia, kad skundžiamoje nutartyje pateikti išaiškinimai bei argumentai dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

Nuteistasis nurodo, kad tiesioginių, objektyvių jo kaltumo įrodymų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, ignoravo pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad apkaltinamais nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje į skundo argumentus neatsakė, nepateikė išsamių motyvų bei išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į jo parodymus, neapklausė nukentėjusiosios K. Z., o jos prieštaringus ir neišsamius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino vienpusiškai. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji buvo apklausta, tačiau, nuteistojo manymu, parodymų prieštaringumas ir neišsamumas liko neįvertintas. Nuteistojo teigimu, abiejų instancijų teismų sprendimai priimti nenustačius visų nusikalstamos veikos požymių, nepašalinus neaiškumų ir prieštaravimų. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėlionėmis, netinkamai įvertinus įrodymus, nepagrįstai atmetant jo parodymus. Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji K. Zimenko tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme davė nuoseklius parodymus – tvirtina, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs.

Atsiliepimu į nuteistojo V. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad bylos medžiaga rodo, jog V. G. kaltumas dėl nepilnametės nukentėjusios K. Z. išžaginimo nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, kurių visumos pakako priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Savo išvadas dėl V. G. kaltės pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrindė šios nukentėjusiosios K.

Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme apklaustų liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, asmens parodymo atpažinti protokolu, akistatos protokolu, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolu bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad nors V. G. neprisipažino išžaginęs nukentėjusiąją K. Z., tačiau jo kaltę neginčijamai patvirtina bylos įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos, ekspertizės akto išvadas dėl nukentėjusiosios apklausos teisiamajame posėdyje ir siekdamas išvengti pakartotinio nukentėjusios psichikos traumavimo, jos į teismą nekvietė ir neapklausė, o nuosprendyje rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo ir prokuroro apeliacinius skundus. Siekdamas pašalinti galimus prieštaravimus, išsiaiškinti tikrąją nukentėjusiosios poziciją, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji K.

Z. nebuvo apklausta, o apkaltinamasis nuosprendis V. G. buvo priimtas remiantis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir jo metu apklausė nukentėjusiąją K. Z., kuri patvirtino su nuteistuoju V. G. turėjusi priverstinių lytinių santykių ir davė parodymus apie padaryto nusikaltimo aplinkybes. Nors nukentėjusiajai dėl praėjusio nemažo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo dienos buvo sunku prisiminti visas įvykio detales, tačiau parodymų esmė apie V. G. nusikalstamus veiksmus prieš ją buvo aiški ir tokia pati kaip ikiteisminio tyrimo metu.

Teismui paskelbus nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ši juos patvirtino, teigdama, kad viskas buvo būtent taip, kaip ji nurodžiusi. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, sugretino juos su kitais bylos duomenimis ir, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, argumentuotai pasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo, jų pripažinimo tinkamu įrodymu V. G. kaltei pagrįsti. Siekdamas nustatyti šių parodymų patikimumą bei objektyvumą, teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios būseną po nusikaltimo padarymo, jos galimybes suvokti su ja atliktų veiksmų esmę ir į kitas aplinkybes, nustatytas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte.

Spręsdamas dėl V. G. kaltės įrodytumo ir nukentėjusiosios parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas taip pat labai išsamiai ištyrė bei išanalizavo byloje apklaustų liudytojų J. M. , B. B., S. K. , D. S. , D. R. , V. S., A. G. , P. Č. ir kt. parodymus ir motyvuotai konstatavo, kad jie vienu ar kitu aspektu patvirtino nukentėjusiosios K. Z. parodymus ir kartu paneigė nuteistojo nurodytas aplinkybes.

Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų sprendžiant V. G. kaltės klausimą, taikant baudžiamąjį įstatymą ir kvalifikuojant veiką kaip nepilnametės išžaginimą, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Visi esminiai apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti tinkamai, o priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo parodymus, teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatorius, neduoda pagrindo teiginiams, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Bylos medžiaga nesuteikia pagrindo teiginiams, kad savo išvadoms pagrįsti teismai vadovavosi neleistinais įrodymais ar netinkamai juos vertino. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendį ir nutartį surašė nesilaikydami BPK 305 straipsnio reikalavimų, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais argumentais. Nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis nėra bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas. Atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl V. G. bylą nagrinėjusių teismų šališkumo. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kasatorius tik perteikia bendrąsias nešališko teismo nuostatas, tačiau, kaip šias nuostatas pažeidė kasatoriaus bylą nagrinėję teismai, kasaciniame skunde nenurodoma, o teiginiai apie bylą nagrinėjusių teismų išankstinį nusistatymą yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis ir yra siejami su byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir BK 149 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistojo V. G. kasaciniame skunde teigiama, kad teismai jį pripažino kaltu remdamiesi tik nukentėjusiosios K. Z. parodymais, visas abejones aiškino jo nenaudai, nors nukentėjusiosios parodymus turėjo vertinti kritiškai. Teismų padarytos išvados nėra pagrįstos įrodymais, ištirtais ir patikrintais teisiamajame posėdyje. Tai kasaciniame skunde pateikiama kaip BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir kitų BPK normų pažeidimas.

Į tokius argumentus visų pirma atsakytina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, įrodymų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2014).

Antra, analogiškus kaip ir kasaciniame skunde argumentus dėl įrodymų vertinimo kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad nukentėjusiosios K. Z. parodymai patikimi, šie parodymai kartu su kitais įrodymais pakankami V. G. kaltei pagrįsti. BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Abiejų teismų sprendimuose aptarti nuteistojo V. G. argumentai, kad su nepilnamete K. Z. jis jokių lytinių santykių neturėjo, kad tokio pobūdžio veiksmus prieš ją atliko kiti asmenys, o jis norėjo tik padėti išsigandusiai nepilnametei. Šie nuteistojo teiginiai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvuotai atmesti kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl V. G. kaltės įrodytumo ir nukentėjusiosios parodymų patikimumo, išsamiai ištyrė ir išanalizavo byloje apklaustų liudytojų J. M., B. B. , S. K. , D. S. , D. R. , V. S. , A. G., P. Č. , V. Č. , Č. J. parodymus. Teismas konstatavo, kad jų visuma iš esmės atitinka nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir iš dalies patvirtina nukentėjusiosios K. Z. parodymus, kurie taip pat sugretinti su teisės medicinos ir psichiatrijos bei psichologijos specialistų išvadomis. Taigi nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad teismas rėmėsi prielaidomis, visiškai neįsigilinta į kasatoriaus parodymus, neapklausta nukentėjusioji, jos parodymai neįvertinti.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota. Šioje nutartyje visi apeliacine tvarka ginčyti įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir dėl bylos aplinkybių, kurias šie duomenys patvirtina arba paneigia. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo V. G. ir prokuroro apeliacinius skundus atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, o baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius nuteistojo skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kasatorius šias išvadas ginčija bendromis frazėmis, nenurodydamas teisinių argumentų, su kokiomis teismo išvadomis jis nesutinka.

Priešingai nei teigia kasatorius, jo teisė į teisingą ir nešališką teismą nebuvo pažeista. Norėdamas atskleisti teismų nešališkumo pasireiškimo požymius, kasatorius nurodo netinkamą, jo manymu, bylos įrodymų vertinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką yra išaiškinęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nešališkumo suvokimas neturėtų būti siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-246/2008, 2K-50/2009, 2K-198/2009, 2K-243/2009).

Taigi, nėra pagrindo teiginiams, kad teismai, priimdami sprendimus dėl V. G. kaltumo padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, pažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad esminių BPK pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos išžaginimo sudėties taikymui, išnagrinėtos, o remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. G. (V. G. ) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas