A-1729-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1729-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01622-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą ir patikslintą skundą atsakovams Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 20–24), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba) 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SP-1871-(7.1447) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, 17 462 Lt turtinės bei 17 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) nėra pasirašytas jokio pareigūno, todėl yra niekinis. Teigė, jog pasirašyti minėtą dokumentą Tarnybos direktorius T. B. tuo metu negalėjo ir neturėjo teisės, kadangi jis tuo metu nedirbo, o už jį privalėjo šį dokumentą pasirašyti laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas vyriausioji specialistė V. V., kuri šio dokumento nepasirašė. Pareiškėjas manė, kad tai yra įrodymas, jog šio dokumento originalas tuo metu buvo nepasirašytas, o nepasirašytas dokumentas nėra joks dokumentas.

Be to, iš dokumentų matyti, kad vieną dieną vietoj Tarnybos direktoriaus dokumentą pasirašo direktoriaus funkcijas atliekanti A. P. (dokumentas Nr. SD-666(7.1447)), o kitu atveju ant dokumento pasirašo kita darbuotoja, taip pat atliekanti direktoriaus funkcijas – V. V. (dokumentas Nr. SD-762(7.1447)). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad tai įrodo, jog Tarnyboje vadovo apskritai nėra, o tai įgalina pavaldinius klastoti dokumentus, grubiai pažeidžiant piliečių teisėtus interesus. Nors lydraštyje yra frazė, kad sprendimo originalas pasirašytas elektroniniu parašu, pareiškėjas akcentavo, jog neturi galimybės patikrinti šio fakto, kadangi kopijoje neatsispindi jokie elektroninio parašo patvirtinimo faktai, o jeigu jis ir yra, tuomet ar tikrai elektroninio dokumento tekstas yra tapatus išduotos kopijos tekstui.

Kartu akcentavo, kad jeigu laikinai direktoriaus funkcijoms atlikti yra paskirti kiti asmenys, tuomet direktorius neturi galimybės pasirašyti ir jo parašas tuo laikotarpiu yra negaliojantis. Vadinasi, tos galimybės (pasirašyti elektroniniu būdu) neturėjo ir direktoriaus funkcijas laikinai ėjusios darbuotojos, galimai neturinčios ir elektroninio parašo teisės. Tuo tarpu įstaigos vadovo nepasirašytas dokumentas negalioja nuo pat jo sudarymo momento. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad dokumentai privalo būti tvarkomi ir išduodami tiktai griežtai įstatymo nustatyta tvarka.

Tokia tvarka yra išdėstyta Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, kurios patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118. Minėtų taisyklių 5 straipsnyje nurodyta, kad dokumento kopija – reprografijos būdu ar kitais būdais tiksliai atgamintas dokumentas, o dokumento nuorašas – atgamintas dokumentas be dalies jame esančių rekvizitų ar jų dalių (pvz., rezoliucijos, vizų, parašų). Kopijoje privalo būti visi originalo rekvizitai. Jei kopijoje to nėra, tai vėliau pasirašytas dokumentas ir jame atsiradę rekvizitai po kopijos išdavimo yra laikytini suklastotais ir prieštarauja įstatymo nustatytam reglamentui.

Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) jam buvo įteiktas tik po 27 dienų, o tai neatitinka įstatymo nustatytų terminų. Pareiškėjas akcentavo, kad į Tarnybą kreipėsi 2014 m. gegužės 16 d. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jam suteikimo dėl kasacinio skundo pataisymo ir parengimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, skundžiant Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kartu paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. dėl formalių priežasčių atsisakė priimti jo skundą, vadovaudamasis tuo, jog jis neatitinka CPK 347 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų. Tuo tarpu Tarnyba, nesusipažinusi su jo paruoštu kasaciniu skundu, kreipėsi į advokatą dėl išvados, kad sužinotų, ar nėra teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Atitinkamai 2014 m. birželio 3 d. Tarnybai buvo pateikta išvada, kuri nebuvo susijusi su kasacinio skundo turiniu, o buvo tik pateikti teismo nutarčių komentarai su ankstesnėmis klaidomis.

Pareiškėjo teigimu, Tarnyba visiškai nesidomėjo kasacinio skundo dalyku ir pagrindu bei nesulygino jo su gauta išvada, todėl priėmė neteisingą sprendimą, nes vadovavosi advokato išvada, kurią jis surašė nežinodamas pagrindinio dalyko – kasacinio skundo aplinkybių turinio, nes išvadą rengęs advokatas sprendė visai kitas aplinkybes, nesusijusias su kasacinio skundo turiniu, jo net neskaitė. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Tarnybos išvada, kad nagrinėjamu atveju rengti procesinį dokumentą (kasacinį skundą) nėra teisinės perspektyvos, nes nebus pasiektas norimas pareiškėjo rezultatas.

Pareiškėjas manė, kad Tarnyba, darydama minėtas išvadas, viršijo savo kompetenciją. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad Tarnyba, naudodama teisinį nihilizmą, turintį korupcinio nusikaltimo požymių, labai pakenkė jam ir jo šeimai, padarydama didelę turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 16 d. prašyme valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti nurodyti kriterijai atitiko visus reikalavimus, tačiau Tarnyba nenagrinėjo ir nesidomėjo pareiškėjo turtine padėtimi, o Tarnybos siūlymas kreiptis dėl kasacinio skundo į laisvai samdomus ir mokamus advokatus neatitinka pareiškėjo turtinės padėties.

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl to yra morališkai žlugdomas ir įžūliai tarnautojų ignoruojamas, nes jo prašymas atitiko valstybės garantuojamą teisinę paramą, kurios dėl jam nežinomų priežasčių Tarnyba nesuteikė, tuo tyčia praleisdama kasacinio skundo padavimo terminą (2014 m. birželio 5 d.) ir piktnaudžiaudama savo teisėmis. Pareiškėjui žodžiu paprašius, kad išvada ir Tarnybos sprendimas būtų pateikti skubiai iki minėto termino pabaigos, Tarnybos administratorė išaiškino ir paskaičiavo, jog visi klausimai, kurie bus sprendžiami dėl teisinės pagalbos suteikimo, bus vėliausiai įvykdyti iki 2014 m. birželio 12 d.

Taip ir įvyko, nors pareiškėjas dar prieš tai birželio pirmosiomis dienomis kreipėsi į Tarnybą, teigdamas ir įspėdamas žodžiu, kad baigiasi terminas kasaciniam skundui paduoti. Tarnybos specialistė I. B. patikino, kad Tarnybai priėmus sprendimą net ir po termino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi teisę pratęsti kasacinio skundo padavimo terminą, praleistą ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo jo prašymo priėmimo iki supažindinimo su sprendimu praėjo aiškiai pernelyg ilgas laiko tarpas, t. y. net 27 kalendorinės dienos.

Todėl panašu, kad Tarnyba nėra kompetentinga spręsti apie teisinės pagalbos skyrimą (ar neskyrimą) piliečiams, nes tam ji visada maksimaliai išnaudoja papildomą 10 dienų limitą advokato išvadai gauti, neatsižvelgiant į piliečio konkrečias bylos aplinkybes. Dėl tokių neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjui kilo 17 462 Lt turtinė (neteisėti išieškojimai ne iš pareiškėjo, o iš svetimo turto, tuo pačiu darant žalą jam ir jo šeimai) ir 17 000 Lt neturtinė žala, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais ir įtampa, sveikatos pablogėjimu, dvasiniu sukrėtimu ir pablogėjusiais šeimos santykiais, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, moraliniu pasityčiojimu iš jo, sukeliant bejėgiškumo ir menkumo jausmus bei neapykantą visai teisinei sistemai, ir kt.

Pareiškėjo teigimu, visa tai atsirado dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų kaltės, nesuteikus jam efektyvios teisinės pagalbos.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 74–76) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių VGTPT pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. SD-762(7.1447) buvo informuotas, jog ginčijamo Tarnybos sprendimo originalas yra pasirašytas elektroniniu parašu ir saugomas Šiaulių VGTPT elektroninių dokumentų valdymo sistemoje. Be to, pareiškėjui buvo nurodyta, kad iškilus neaiškumams dėl priimto sprendimo galima skambinti lydraštyje žemiau nurodytais kontaktiniais telefonais, tačiau pareiškėjas iš karto kreipėsi į teismą, skųsdamas priimtą sprendimą. Šiaulių VGTPT teigė, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas pasirašytas Tarnybos direktoriaus, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nuostatų, Elektroninių dokumentų valdymo taisyklių, patvirtintinų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. V-158, bei Šiaulių VGTPT 2013 m. gegužės 31 d. direktoriaus įsakymo TD 1-46(01.3) „Dėl elektroninių dokumentų valdymo“. Pagal pastarąjį įsakymą (1.2 punktas), tam tikri Tarnybos individualūs administraciniai aktai pasirašomi elektroniniu parašu, įskaitant Tarnybos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, dokumento indeksas – SP. Šiame kontekste pažymėjo, kad ginčo sprendimas pasirašytas direktoriaus T. B. 2014 m. birželio 3 d. 16 val. 45 min. ir tai patvirtina pridedamas išrašas apie elektroninį parašą iš elektroninio parašo tikrinimo sistemos „Signa Web“.

Tuo tarpu 2011 m. gruodžio 14 d. sutartis Nr. LŽ-8 ir 2011 m. rugsėjo 27 d. sutartis Nr. PS-17(05.18) patvirtina elektroninio parašo Tarnyboje įdiegimą. Tarnyba taip pat nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad priimant minėtą sprendimą buvo praleisti teisės aktų nustatyti terminai. Atkreipė dėmesį, jog VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos.

Atitinkamai pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyboje gautas 2014 m. gegužės 16 d. Pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą kasacinėje instancijoje, įskaitant kasacinio skundo parengimą, bei nurodė, kad nori skųsti teismo sprendimą. Tarnyba, vykdydama VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytą pareigą įvertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir atstovavimo perspektyvumą bei siekdama nustatyti, ar yra CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyti kasacijos pagrindai, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalimi, 2014 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SD-666(7.1447) kreipėsi į advokatą Z.

B. dėl išvados pateikimo. Šio rašto kopija taip pat buvo išsiųsta ir pareiškėjui, o vyriausiosios specialistės A. P. įgaliojimą pasirašyti minėtą 2014 m. gegužės 22 d. raštą Nr. SD-666(7.1447) patvirtina 2014 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. TD1-37(01.3) „Dėl A. P. įgaliojimo laikinai atlikti direktoriaus funkcijas“. 2014 m. birželio 2 d. advokatas pateikė Tarnybai išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, o Tarnyba 2014 m. birželio 3 d., t. y. nepraleisdama 5 darbo dienų termino nuo advokato išvados gavimo, priėmė ginčijamą sprendimą bei 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. SD-762(7.1447) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ išsiuntė patvirtintą sprendimo kopiją pareiškėjui.

Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamo sprendimo Tarnybos direktorius 2014 m. birželio 3 d. pasirašyti negalėjo, yra niekuo nepagrįsti ir atmestini, nes 2014 m. birželio 3 d. Tarnybos direktorius dirbo ir ėjo Tarnybos direktoriaus pareigas, todėl sprendimą pasirašyti turėjo teisę. Tačiau 2014 m. birželio 5 d. Tarnybos direktorius buvo komandiruotėje bei dėl šios dienos pavedimo laikinai atlikti direktoriaus funkcijas V. V. 2014 m. birželio 4 d. priėmė įsakymą Nr. TD1-40(01.3), todėl 2014 m. birželio 5 d. raštas Nr. SD-761(7.1447), kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas ginčo sprendimas, pasirašytas V.

V. ir yra teisėtas. Kartu akcentavo, kad vyriausiosios specialistės I. B. duomenys nurodyti tik kaip sprendimo projekto rengėjos. Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, Šiaulių VGTPT atkreipė dėmesį, jog Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2S-219-154/2014, paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4280-772/2013, kuria teismas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.

Tačiau pareiškėjas nepagrįstai sieja turtinio reikalavimo vykdymą pagal šiuos teismų sprendimus su Tarnyba. Pareiškėjas a priori konstatuoja šių teismų sprendimų neteisėtumą, grįsdamas tai faktine aplinkybe, kad antstolis neva atliko neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu kasacinis teismas naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 str. 1 d.), todėl pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas dėl žalos priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi nėra priežastinio ryšio tarp Tarnybos sprendimo ir pareiškėjo nurodytos turtinės bei neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde nepateikė nei informacijos, nei įrodymų, kaip susidarė jo prašoma priteisti turtinė ir neturtinė žala, nepagrindė žalos dydžio bei priežastinio ryšio. Taip pat be savo subjektyvaus aplinkybių vertinimo pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Tarnyba tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai dėl turtinės ir neturtinės žalos yra subjektyvūs, abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 137–145) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą. Visų pirma, teismas nurodė, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo Šiaulių VGTPT ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, atstovai į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai, teismo šaukimais.

Teismas, spręsdamas dėl Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. SP-1871-(7.1447), kuriuo Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kasacine tvarka skundžiant Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-219-154/2014, argumentuojant tuo, kad minėtos nutarties apskundimas kasacine tvarka yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje – neperspektyvus, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 1 d. antstoliui R.

K. pateikė skundą (gautas 2013 m. balandžio 3 d.) dėl vykdomosios bylos nutraukimo įvykdžius prievolę, žemės sklypo perdavimo išieškotojui akto panaikinimo ir permokėtos pinigų sumos grąžinimo. Šiame skunde pareiškėjas nurodė antstoliui, kad turi būti panaikintas antstolio ir išieškotojo V. V. sudarytas žemės sklypo perdavimo aktas, nes pažeisti CPK 702 straipsnio reikalavimai, prašė panaikinti viso jo turto areštą, kadangi išieškotojai gavo skolininko turtą natūra, nurodė antstoliui grąžinti jam 9 261,57 Lt permoką, o teismui netenkinus pastarojo reikalavimo, sumažinti skolininko skolos dydį.

Antstolis priėmė 2013 m. balandžio 17 d. patvarkymą Nr. 98-1064/71 dėl skundo netenkinimo. Pareiškėjas šį antstolio sprendimą laikė neteisėtu ir nepagrįstu, todėl 2013 m. gegužės 2 d. skundu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, kuris 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4280-772/2013 pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas bei darydamas išvadą, kad antstolio veiksmai neprieštaravo vykdymo proceso principams ir pripažintini teisėtais, dėl to teismui nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.

Teismas nurodė, kad CPK 602 straipsnyje nustatyti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais atvejai. Ši teisės norma yra specialioji norma dėl vykdymo procese galimų pažeidimų ir jų teisinių padarinių. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu tik CPK 602 straipsnyje nustatytais atvejais ginčo teisenos tvarka, šiuo atveju antstolio veiksmai nebegali būti skundžiami LR CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka.

Taip pat pažymėjo, kad ši aplinkybė skolininkui yra žinoma, nes jis 2013 m. gegužės 2 d. skundo devintame punkte nurodė apie šio akto apskundimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2012 m. lapkričio 12 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu negali būti nagrinėjamas ypatingąja teisena, todėl šį reikalavimą atmetė. Papildomai pažymėjo, kad prie tokių skolininko reikalavimų priskirtini ir kiti prašymai, t. y. įpareigoti antstolį grąžinti jam permokėtą 9 261,57 Lt sumą arba teismo nuožiūra sumažinti skolininko skolos dydį, kurie taip pat turi būti nagrinėjami ginčo teisena, o ne ypatingąja teisena, todėl ir juos atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia Šiaulių apylinkės teismo nutartimi, apskundė ją Šiaulių apygardos teismui, kuris išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą ir 2014 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-219-154/2014 jį atmetė. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Be to, pabrėžė, jog antstolio atliekami procesiniai veiksmai vykdymo procese reglamentuojami CPK bei Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo.

Remdamasis šiais įstatymais, antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d., Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), todėl atliktus antstolio veiksmus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip teisėtus. Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, jog iš byloje esančių raštinių įrodymų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-510-372/2013, jau yra konstatavęs, kad antstolis R.

K. pagrįstai ir teisėtai yra areštavęs skolininko sutuoktinei R. B. priklausantį turtą, todėl dėl šių atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nebepasisako ir jų nenagrinėja. Beje, kaip teisingai yra nurodyta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-510-372/2013, išieškojimas iš R. B. priklausančio turto dar yra nepradėtas, o 2013 m. kovo 4 d. turto arešto aktu antstolis tik apribojo disponavimo teises nurodytu turtu. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CPK 345 straipsnio 1 dalį kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos.

Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, jog pats savarankiškai parengė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi šio skundo nepriėmė, nurodydamas, kad skundą surašė ir pasirašė pats kasatorius, nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, todėl kasacinį skundą atsisakė priimti, kaip neatitinkantį CPK 347 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas 2014 m. gegužės 15 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą Tarnybai nenurodė, kad pats savarankiškai pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nei 2014 m. gegužės 15 d. prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nei skunde ir patikslintame skunde nėra nurodęs CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų. Dėl minėtų priežasčių nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai priimtuose procesiniuose dokumentuose įrodymus būtų vertinę pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, padarę netinkamas išvadas ar neatskleidę bylos esmės, netinkamai taikę materialinės teisės normas, nukrypę nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikta informacija bei surinka medžiaga leido Tarnybai daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nenustačius CPK numatytų pagrindų paduoti kasacinį skundą, pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog Tarnybos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) yra niekinis, nes yra nepasirašytas jokio pareigūno, be to, jis pareiškėjui buvo įteiktas tik po 27 dienų, teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog Tarnyba pareiškėjui 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. SD-762(7.1447) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ išsiuntė minėto sprendimo kopiją bei informavo, kad sprendimo originalas pasirašytas elektroniniu parašu ir saugomas Šiaulių VGTPT elektroninių dokumentų valdymo sistemoje, o iškilus neaiškumams dėl priimto sprendimo galima skambinti žemiau nurodytais kontaktiniais telefonais.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, jog Tarnybos sprendimas pasirašytas direktoriaus T. B. 2014 m. birželio 3 d. 16 val. 45 min. Tai patvirtina išrašas apie elektroninį parašą iš elektroninio parašo tikrinimo sistemos „Signa Web“. Be to, 2011 m. gruodžio 14 d. sutartis Nr. LŽ-8 ir 2011 m. rugsėjo 27 d. sutartis Nr. PS-17(05.18) patvirtina elektroninio parašo Tarnyboje įdiegimą. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog Tarnybos direktorius 2014 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. TD1-40101.3 „Dėl V. V.

įgaliojimo laikinai atlikti direktoriaus funkcijas“ įgaliojo jo komandiruotės metu 2014 m. birželio 5 d. vyriausiąją specialistę V. V. atlikti Šiaulių VGTPT direktoriaus funkcijas, todėl 2014 m. birželio 5 d. raštas Nr. SD-761(7.1447), kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas minėtas sprendimas, pasirašytas V. V. ir yra teisėtas, o vyriausiosios specialistės I. B. duomenys nurodyti tik kaip sprendimo projekto rengėjos. Taigi pareiškėjo teiginys, jog ginčo sprendimo Tarnybos direktorius 2014 m. birželio 3 d. pasirašyti negalėjo, nes tuo metu nedirbo, atmestinas kaip pagrįstas.

Teismas kartu akcentavo, kad VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Atitinkamai byloje nustatyta, jog pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyboje gautas 2014 m. gegužės 16 d.

Tarnyba 2014 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SD-666(7.1447) „Dėl išvados pateikimo“ kreipėsi į advokatą Z. B., prašydama pateikti išvadą. Šio rašto kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui, o vyriausiosios specialistės A. P. įgaliojimą pasirašyti minėtą 2014 m. gegužės 22 d. raštą Nr. SD-666(7.1447) patvirtina 2014 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. TD1-37(01.3) „Dėl A. P. įgaliojimo laikinai atlikti direktoriaus funkcijas“. Išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui advokatas Tarnybai pateikė 2014 m. birželio 2 d.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba 2014 m. birželio 3 d. sprendimą priėmė nepraleisdama 5 darbo dienų termino nuo advokato išvados gavimo, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, jog viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyti Tarnybos neteisėti veiksmai (2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ yra teisėtas ir pagrįstas). Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Šiaulių VGTPT) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147–152), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės, tenkinant pareiškėjo skundą, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas nevisapusiškai ir formaliai išnagrinėjus bylą, prieštarauja nacionalinės bei tarptautinės teisės normoms. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas bei patikslintas skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jam nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, kadangi jis negavo šaukimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 173–175) prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Šiaulių VGTPT atsiliepimas į pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui. Tarnyba papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų argumentų ar įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, tik dar kartą išdėsto tuos pačius motyvus, kurie jau buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. SP-1871-(7.1447), kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tarnybos veiksmų atsisakant suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą Šiaulių VGTPT sprendimą, teisėtumą bei pagrįstumą, be kita ko, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra neperspektyvus.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir (ar) atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.).

Taigi šiuo atveju Šiaulių VGTPT, gavusi pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 77–81), turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam kasaciniam skundui dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-219-154/2014 parengti. Atitinkamai Tarnyba, siekdama išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalimi, 2014 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SD-666(7.1447) kreipėsi į advokatą Z.

B., prašydama pateikti motyvuotą išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui (b. l. 94). Minėto advokato išvada Tarnyboje buvo gauta 2014 m. birželio 2 d. (gavimo reg. Nr. GD-291(7.1447)) (b. l. 95–100). Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinį, taip pat įvertinusi minėtoje advokato išvadoje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išsamiai išdėstytas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių VGTPT skundžiamame sprendime nurodytais argumentais ir motyvais pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus, kadangi pareiškėjas iš esmės nepateikė pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kasacijos dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-219-154/2014 pagrindai.

Tuo tarpu CPK 346 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai bei kita bylos medžiaga leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjo prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Todėl Šiaulių VGTPT skundžiamu 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. SP-1871-(7.1447) pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (VGTPĮ 3 str.). Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas pareiškėjo prašymui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes bei detaliai ir aiškiai motyvavo jo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą ir savo sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, sprendimas priimtas ir tinkamai pasirašytas tam įgalioto subjekto, todėl atitinka teisės aktų reikalavimus ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, 17 462 Lt turtinės bei 17 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, neteisėti Tarnybos veiksmai nenustatyti, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad jam nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, kadangi jis negavo šaukimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi byloje esanti teismo šaukimo grąžinamoji dalis (b. l. 133) patvirtina, kad pareiškėjas apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai, asmeniškai ir pasirašytinai įteikiant jam teismo šaukimą. Tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko (b. l. 136), jokių neatvykimo priežasčių nenurodė ir nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant.

Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius