eAS-1041-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-1041-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (administracinė byla Nr. eI-8330-426/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2015-5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-651 dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies taikymo 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 844,96 Eur (2 917,47 Lt); 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjos R. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo iki 2012 m. gruodžio 31 d.; 2) priėmė pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-651 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą (administracinė byla Nr. eAS-861-438/2015), 2015 m. birželio 8 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį visa apimtimi ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi nutarė sujungti pareiškėjos R. K. skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. eI-8384-968/2015 (proceso Nr. 3-61-3-02208-2015-3), ir skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. eI-8330-426/2015 (proceso Nr. 3-61-3-02156-2015-5), bei suteikė administracinei bylai Nr. eI-8330-426/2015 (proceso Nr. 3-61-3-02156-2015-5).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi pareiškėjos R. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundą, kuriame prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-651 dalį ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 844,96 Eur (2 917,47 Lt) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagal kurią reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 15 straipsniu buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau Laikinojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarką, galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad po aptartų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų įsigaliojimo, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė, todėl procesinio 3 metų skundo pateikimo termino eigos pradžia skaičiuotina atskirai nuo 2010 m. ir 2012 m. pirmų pensijų, perskaičiuotų taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo. Tikrinamu atveju teismas nustatė, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 įsigaliojimo pirma pensija taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį. Taigi pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip valstybinės pensijos gavimo metu. Skundas teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pateiktas (išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis) tik 2015 m. balandžio 13 d., t. y. praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemokos dalį, susidariusią 2012 m., pateikimo terminą.

Taip pat teismas pastebėjo, kad pareiškėjos prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodyta teismų praktika buvo suformuota esant skirtingoms nuo nagrinėjamos bylos esminėms faktinėms aplinkybėms, nes nurodytoje administracinėje byloje į teismą su skundu kreiptasi gerokai anksčiau, negu tai padarė pareiškėja, todėl nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga bei atidi ir siekdama teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui paduoti įstatymo nustatytu terminu, tačiau nepateisinamai ilgai delsė tai padaryti, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto, bei nutarė pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmesti bei atsisakyti priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-651 dalį, teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl šį reikalavimą taip pat atsisakė priimti.

III. Pareiškėja R. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį, kurioje teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pareiškėja 2015 m. balandžio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-651 dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu, pareiškėja skundą buvo padavusi Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje administracinėje byloje Nr. eI-8384-968/2015. Nors minėta administracinė byla Nr. eI-8384-968/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo sujungta su šia administracine byla Nr. eI-8330-426/2015 į vieną bylą, suteikiant jai Nr. eI-8330-426/2015, pažymėtina, kad pareiškėjos skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priėmimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI-8384-968/2015), šios nutarties pareiškėja įstatymo nustatytu terminu neskundė, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertins tik tai, ar teisingai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi buvo išspręstas pareiškėjos skundo reikalavimų dėl Ministerijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-651 dalies panaikinimo bei valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo priėmimo klausimas.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tikrinamu atveju pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Iš pažymos apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą R. K. 2010–2013 m. matyti, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo vykdomas nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai (kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.). Taigi pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus, kurie buvo grindžiami pirmine Laikinojo įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. lapkričio mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. spalio mėnesį. Į teismą dėl 2010 m. spalio–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. balandžio 14 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija už 2012 m. sausio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, vadinasi, 2015 m. balandžio 14 d. kreipdamasi su skundu į teismą pareiškėja taip pat praleido ir 3 metų procesinį terminą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo (kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. balandžio mėnesį, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. spalio–2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. spalio–2012 m. rugpjūčio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, 2010 m. lapkričio mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. spalio mėnesį, nors ir pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, be to, turėjo teisėtą lūkestį, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, tačiau pažymėtina, kad tokia teisinio neaiškumo situacija ginčo teisinių santykių srityje tęsėsi tik iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo ir paskelbimo. Pareiškėja nenurodė svarbių aplinkybių, kurios sukliudė jai kreiptis dėl savo teisių gynimo į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2015 m. balandžio 14 d. (pareiškėjos skundo padavimo teismui diena), nepagrindė, kodėl tik praėjus beveik dviem metams nuo 2013 m. kovo mėn. jis galiausiai nusprendė aktyviai ginti savo galbūt pažeistas teises. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjai, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjos kreipimosi į teismą 2015 m. balandžio 14 d. yra itin ilgas (17 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjai paduoti skundą anksčiau nė 2015 m. balandžio 14 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino ir pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią 2010 m. spalio–2012 m. rugpjūčio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo. Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė