AS-900-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-900-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03754-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 36–40, 126–135), prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį – 20 728,24 Eur.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimais (b. l. 23–26, 140–141) prašo pareiškėjo skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi (b. l. 153–154) sustabdė šią administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės bylą Nr. 41/2014 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktą prašymą Nr. 55/2014 (Konstituciniame Teisme gautas 2014 m. spalio 30 d.) ir joje įsiteisės priimtas procesinis sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad byla sustabdoma, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija). Taip pat teismas pabrėžė, kad pagal analogiškas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 7 punkto (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nuostatas teismas privalo sustabdyti bylą, kai jis pats kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją, vadinasi, taip turi būti aiškinama ir ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai (konstitucinės justicijos byla Nr. 41/2014 pagal prašymą Nr. 1B-55/2014).

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad „konstitucinės justicijos byloje pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo“. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgiant į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi, ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija kreipėsi į Konstitucinį Teismą (konstitucinės justicijos byla Nr. 41/2014 pagal prašymą Nr. 1B-55/2014) dėl teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai, prašydama ištirti, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimas minėtoje byloje yra akivaizdžiai susijęs ir su nagrinėjama administracine byla, nes 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime dėl prokurorų Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, bei remdamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pirmosios instancijos teismas šią administracinę bylą sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 41/2014 (pagal prašymą Nr. 55/2014) ir šioje konstitucinės justicijos byloje įsiteisės Konstitucinio Teismo priimtas procesinis sprendimas.

III. Pareiškėjas S. V. padavė atskirąjį skundą (b. l. 157–161), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas mano, jog skundžiama nutartis naikintina kaip nepagrįsta ir neteisinga, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 98 straipsnio nuostatas. Teismas, siekdamas teisingai pritaikyti bylos sustabdymo pagrindą, turėjo tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose ir, spręsdamas, ar tarp dviejų nagrinėjamų administracinių bylų yra tiesioginis teisinis ryšys, išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti jose nustatyti. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjama administracinė byla Nr. A602-1327/2014, kurioje Konstituciniam Teismui pateiktas prašymas Nr. 1B-55/2014, ir administracinė byla, kurioje nagrinėjamas pareiškėjo skundas, nėra analogiškos (identiškos), nors jose ir sprendžiami klausimai, susiję su neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.

Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.; 2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) normomis, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kitoms Konstitucijos nuostatoms.

Savo ruožtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A602-1327/2014 ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareiškėjai priklausantį darbo užmokesčio skirtumą tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo privalu mokėti. Minėtoje byloje pareiškėjos reikalavimas kildinamas iš teisės aktų: 2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227, įsigaliojusio nuo 2009 m. gegužės 1 d., kuriuo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, ir 2009 m. liepos 17 d.

įstatymo Nr. XI-363 (įsigaliojusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kurių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai kitu Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą 2015 m. balandžio 27 d. nutartį, nepagrįstai nesprendė administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą iš esmės.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti, mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju tikrintinas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sustabdė nagrinėjamą administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 41/2014 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą prašymą Nr. 55/2014 ir šioje konstitucinės justicijos byloje įsiteisės procesinis sprendimas.

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nėra numatyta galimybė sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama Konstituciniame Teisme. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad sustabdyti administracinę bylą galima ir tais atvejais, kai kitas teismas analogiškais klausimais ir argumentais jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šis prašymas yra dar neišnagrinėtas, o nagrinėjama administracinė byla nepasižymi jokiomis individualiomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos savarankiškam kreipimuisi į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-524/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas sustabdė bylą remdamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas sustabdo administracinę bylą, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Tačiau iš skundžiamos teismo nutarties motyvų galima daryti išvadą, jog šiuo atveju teismas iš esmės siekė pritaikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris reglamentuoja administracinės bylos sustabdymą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011, 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013, 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011 ir kt.). Vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011 yra pabrėžęs administracinio teismo pareigą kiekvienu atveju motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę. Teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, detaliai išanalizuoti tiek vienos, tiek kitos bylos aplinkybes bei tinkamai identifikuoti jose sprendžiamus klausimus ir pagrįsti bylos sustabdymo būtinumą. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, panaudodamas adekvačius, protingus ir proporcingus situacijai teismų sistemos resursus, gali nustatyti pats arba tarp bylų nėra prejudicinio ryšio, teismas neturėtų stabdyti tokios bylos. Taigi bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 36–40, 126–135), prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį (20 728,24 Eur), kuri susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl neproporcingai sumažintų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientų. Pareiškėjas savo skundo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio „Prokurorų pareiginės algos“ (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) normomis bei Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriuo minėtos normos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas sustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimą motyvuodamas tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja Konstitucijai (konstitucinės justicijos byla Nr. 41/2014). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą, sprendė, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimas minėtoje konstitucinės justicijos byloje Nr. 41/2014 yra akivaizdžiai susijęs ir su nagrinėjama administracine byla, nes 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime dėl prokurorų Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, vien minėto lakoniškai bei abstrakčiai suformuluoto argumento nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti prejudicinį ryšį tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-1585-602/2015, proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), kurioje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija kreipėsi su prašymu Nr. 55/2014 į Konstitucinį Teismą (konstitucinės justicijos byla Nr. 41/2014). Teismas neatliko detalaus bylų faktinių ir teisinių aplinkybių sulyginimo tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo procesiniam sprendimui konstitucinės justicijos byloje Nr. 41/2014 pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos prašymą administracinėje byloje Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-1585-602/2015) bus galima nustatyti tam tikrus faktus ar aplinkybes, kurie gali būti reikšmingi šiai administracinei bylai išnagrinėti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje Nr. A-1585-602/2015 (senas bylos Nr. A602-1327/2014) ginčas kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo privalu mokėti. Savo skundo reikalavimą pareiškėja kildina iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-364), kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista 30 straipsnio 4 dalis, bei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nenagrinėjo pareiškėjo šioje byloje keliamam ginčui aktualių teisės normų – Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio „Prokurorų pareiginės algos“ (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) – konstitucingumo klausimo. Pareiškėjas savo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui (b. l. 1–3), atkreipė teismo dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas, o savo patikslintame skunde (b. l. 126–135) pareiškėjas aiškiai nurodė, jog remiasi būtent Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio „Prokurorų pareiginės algos“ (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) normos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstitucinės justicijos byloje Nr. 41/2014 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl 2014 m. rugsėjo 11 d. pakeitimo įstatymo Nr. XII-1088, kuriuo nėra keičiamos šiai bylai aktualios Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio normos, konstitucingumo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė šios administracinės bylos, iškeltos pagal pareiškėjo skundą, sustabdymo būtinybės, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartis laikytina nepagrįsta ir naikintina, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis