2K-104-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-104-139/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00033-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. R. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžiu S. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį penkių mėnesių viešiesiems darbams, įpareigojant ją per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui. Iš S. R. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt (579,24 Eur) išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti nukentėjusiajai L. S.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartimi nuteistosios S. R. apeliacinis skundas atmestas. Nukentėjusiajai L. S. iš nuteistosios S. R. priteista 400 Lt (115,85 Eur) proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

nustatė:

S. R. nuteista už tai, kad 2012 m. liepos 2 d., apie 11.00 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), L. S. nuomojamoje valstybinėje žemėje, ginčo metu tyčia kumščiu sudavė L. S. ne mažiau kaip tris smūgius į veidą ir taip jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistoji S. R. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), todėl procesiniai sprendimai naikintini ir byla nutrauktina.

Kasatorė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. patvirtinta Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, akcentuoja būtinybę vertinti byloje surinktus įrodymus kaip visumą ir pažymi, kad šioje byloje yra dvi konfliktuojančios šalys, taigi teismai, vertindami, ar buvo padaryta nusikalstama veika, negali besąlygiškai tikėti nė vienos iš jų parodymais. Tarp L. ir R. S., K. ir E. K., S. R. jau seniai vyko ginčai dėl valstybinės žemės sklypo naudojimo.

Liudytojai, davę parodymus dėl 2012 m. liepos 2 d. konflikto, pažymėjo smūgių nematę, esminiai prieštaravimai yra tarp nuteistosios S. R. ir nukentėjusiosios L. S. bei jos vyro R. S. parodymų dėl veikos mechanizmo. Anot kasatorės, teismai savo procesinius sprendimus grindė tik nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymais, nevertino įrodymų kaip visumos. Liudytojo D. L. parodymai nenuoseklūs, S. R. taikinamajame posėdyje nurodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodymu. Nukentėjusiosios bei liudytojo R. S. parodymai apie suduotus 3–4 smūgius į veidą prieštarauja tikėtinai teismo medicinos specialisto išvadai ir objektyviems lūpos vidinės pusės sužalojimo požymiams, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu buvo prašoma iškviesti specialistą, tačiau S. R. prašymas buvo nepagrįstai atmestas.

Nukentėjusioji L. S. bei liudytojas R. S. parodė, kad nukentėjusiajai bėgo kraujas iš nosies, tačiau vėliau parodymus pakeitė, nurodydami, kad kraujas bėgo iš lūpos. Teismai neįvertino, kad medicininiuose dokumentuose nefiksuotas nosies sužalojimas. 2012 m. liepos 2 d., tuoj pat po įvykio, Šilutės ligoninės apžiūrėtai L. S. nustatytas viršutinės lūpos patinimas, kraujosruvos nematyti ir gleivinės vientisumas pažeistas nebuvo; šios aplinkybės, pasak S. R., reiškia, kad kraujavimas iš lūpos buvo neįmanomas ir tai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų R.

S. bei D. L. parodymams. Vien tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimas padarytas trauminio kontaktinio smūgio metu, negali patvirtinti, kad jis kilo būtent tyčia sudavus kumščiu į veidą, juolab kad nukentėjusioji galėjo konflikto metu užsigauti dėl savo aktyvių veiksmų. Nuteistoji S. R. pažymi, kad nukentėjusioji L. S. bei jos vyras R. S. tyčia ją apkalba, tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2012 m. liepos 2 d. medicininiuose dokumentuose L. S. nurodė, kad ją sužalojo kaimynas, nors kasatorė teigia niekada nebuvusi jos kaimyne, S. yra konfliktiški žmonės. Kasatorė įžvelgia prieštaravimus tarp liudytojo D.

L. parodymų ir teismo medicinos specialisto išvados – kraujavimas iš nukentėjusiosios lūpos pagal nustatytus sužalojimus nebuvo įmanomas, nors liudytojas teigė matęs bėgantį kraują, taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė savo parodymus. K. ir E. K. bei D. D. parodė matę konfliktą tarp L. S. ir S. R., tačiau tiesiogiai nepatvirtino, kad S. R. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajai į veidą, taip padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Anot nuteistosios S. R., taikinamojo posėdžio metu duoti parodymai negali būti jos kaltę patvirtinantys įrodymai, nes jie duoti nedalyvaujant gynėjui, be to, teismo posėdyje ji tuos parodymus pakeitė. Taikinamasis posėdis vyko kitoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje privataus kaltinimo tvarka, kuriame S. R. pareiškė jokių parodymų nedalyvaujant gynėjui neduosianti.

Apeliacinės instancijos teisme buvo kilusi abejonė dėl įrodymų pakankamumo, prokurorė prašė atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas prašymą atmetė. Nuteistoji ir jos gynėjas atsisakė atnaujinti įrodymų tyrimą teisme, nes tikėjosi, jog byla bus grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas įrodymų nepakankamumo, priėmė sprendimą apeliacinį skundą atmesti, pažeidė in dubio pro reo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/2014). Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, prieštaringais ir abejones dėl jų patikimumo, pakankamumo ir objektyvumo keliančiais įrodymais. Teismai įrodymus vertino išimtinai palankiai nukentėjusiajai, o S. R. paaiškinimus apie kilusį konfliktą laikė tik savo aplinkybių interpretavimu; taip pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kasatorė teigia, kad tarp jos bei nukentėjusiosios L. S. vykęs konfliktas turėjo aktyvų ir emocinį pobūdį, vyko ganykloje, kurios paviršius nėra lygus, abi konfliktuojančios pusės turėjo vienodas galimybes paslysti, suklupti ar mosikuodamos rankomis susižaloti. Vien tik padarinių atsiradimas konflikto metu nėra pagrindas konstatuoti S. R. kaltę dėl L. S. atsiradusių sužalojimų, nes ši pati galėjo susižaloti. S. R. tikslas buvo ne sužaloti L. S., o esant akivaizdoje nešališkiems specialistams išsiaiškinti kilusią problemą dėl valstybinės žemės naudojimo. Konflikto metu nukentėjusioji L. S. elgėsi aktyviai, mosikavo rankomis, tai reiškia, kad ji kurstė konfliktą ir nesiekė, jog jis pasibaigtų taikiai. S. R. veika pasireiškė mosikavimu dokumentais, tad tai negali būti pripažįstama kaip nusikalstama veika. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, nustatydami S. R. kaltės turinį, visiškai nevertino pačios nukentėjusiosios L. S. elgesio konflikto metu iki padarinių atsiradimo momento, t. y. jos atliktų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo ir situacijos, kuriai esant jie buvo padaryti. Sužalojimai galėjo atsirasti nuo bet kokio neatsargaus nukentėjusiosios judesio, taigi teismai tyčios S. R. veikoje nenustatė.

Atsiliepimu į nuteistosios S. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas. Teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu, nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Apkaltinamasis nuosprendis grįstas įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Teismai savo išvadas dėl S. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, grindė ne prielaidomis, o nukentėjusiosios L. S., liudytojo R. S. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir patvirtina vieni kitus, liudytojo D. L. parodymais, specialisto išvada, rašytiniais įrodymais byloje. Tai, kad 2012 m. liepos 2 d. apžiūros medicinos įstaigoje metu nukentėjusioji neįvardijo kaltininkės pavardės, o tik tikslų sužalojimo laiką, esminės reikšmės neturi. Teismas, pagrįsdamas nukentėjusiosios kaltę, pagrįstai rėmėsi ir taikinamojo posėdžio metu išsakytu S. R. prisipažinimu sudavus delnu nukentėjusiajai, nes nors ji šiuos parodymus davė nedalyvaujant gynėjui, tačiau pažymėjo, kad bylą galima tęsti be advokato. Nors liudytojai K. K., E. K., D. D. tiesioginių smūgių nematė, tačiau jie patvirtino, kad tarp S. R. ir L. S. kilo konfliktas, jos viena ant kitos šaukė. Nėra pagrindo abejoti ir liudytojų R. S., D. L. parodymų, jog nukentėjusiosios lūpa nestipriai kraujavo, teisingumu. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pagrįstai paneigė S. R. keltas versijas apie tai, kad nukentėjusiąją ji galėjo kliudyti netyčia dokumentais, sužaloti slysdama ir pan. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Nuteistosios S. R. kasacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad šis teismas iš naujo nevertina pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų, nenustato faktinių bylos aplinkybių. Bylos tikrinimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad kasacinio proceso metu yra tik tikrinama, ar teisingai aiškintos ir taikytos BK nuostatos ir ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai nustatė faktines aplinkybes: S. R. spontaniškai kilusią tyčią prieš L. S. panaudoti fizinį smurtą konfliktuojant K. ir S., nors konfliktas su jos interesais tiesiogiai nebuvo susijęs. Kasaciniame skunde keliama versija dėl L. S. susižalojimo pačios žemesnės instancijos teismų buvo paneigta. Skunde iš naujo keliamas klausimas, kad liudytojai smūgių nematė, tačiau tai nesutrukdė teismams, įvertinus įrodymų visumą, spręsti apie nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmą. Kasaciniame skunde nurodyti prieštaravimai buvo pašalinti apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, lyginant nukentėjusiosios, liudytojų, nuteistosios parodymus įvairiuose proceso etapuose kartu su kitais įrodymais byloje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus kaip visumą ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl S. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kasaciniame skunde S. R. ginčija apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą daugiausia faktinių aplinkybių nustatymo aspektu, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, nors prokurorė buvo prašiusi tai atlikti. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą; įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles; prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą visose nagrinėjamose bylose atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Šioje byloje proceso apeliacinės instancijos teisme metu papildomo įrodymų tyrimo poreikio nebuvo. Prokurorės prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo susijęs su nukentėjusiosios pozicijos išsiaiškinimu dėl galimybės susitaikyti, pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje vyko ginčas dėl to, ar pagal nukentėjusiosios L. S. skundą atlikti ikiteisminį tyrimą, ar byla nagrinėtina privataus kaltinimo tvarka. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir nukentėjusiajai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tą nukentėjusioji ir padarė, prašydama pradėti baudžiamąjį procesą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka paaiškėjo, kad nutarimas nutraukti bylą apylinkės teismo yra panaikintas, o prokuroro skundas dėl apylinkės teismo nutarties apygardos teismo atmestas ir dėl to paties įvykio atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 409 straipsnio 4 dalimi, privataus kaltinimo procesą nutraukė ir bylos medžiagą perdavė prokurorui. Priešingai, negu teigia kasatorė, byloje vykusio taikinamojo posėdžio metu nukentėjusiojo ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens pasisakymai atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies įrodymams keliamus reikalavimus, nes yra gauti BPK 413 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Taigi taikinamojo posėdžio metu išreikštas pačios S. R. savo veikos vertinimas – teigė panaudojusi fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją kaip ginčo sprendimo priemonę – pagrįstai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertintas visų kitų įrodymų kontekste.

Kaltinamasis aktas kaltinant S. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kartu su bylos medžiaga perduotas teismui. Išnagrinėjęs bylą, teismas priimtu nuosprendžiu S. R. veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tai padaryta pažeidžiant BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką, pagal kurią teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos privalo paklausti nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota. Šio straipsnio pažeidimas buvo nurodytas ir nuteistosios S. R. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą pašalino ir išsiaiškino nukentėjusiosios L. S. poziciją, kuri dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pareiškė taikytis neketinanti, nes nuteistoji nepripažino kaltės ir niekada jos neatsiprašė, pati nukentėjusioji siūlė taikytis, bet nuteistoji nesutiko, į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji S. R. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus, į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko, o jos gynėjas atlikti įrodymų tyrimą šiame teisme nepageidavo. Nors nukentėjusiosios pozicija išsiaiškinta prieš priimant formalų sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo, o pagal BPK 417 straipsnio 2 dalies prasmę tai turėtų būti atliekama įrodymų tyrimo stadijoje, tokio formalaus pažeidimo kolegija nelaiko esminiu, nes juo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir nesukliudyta apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios S. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Vladislovas Ranonis