A-858-2960-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2960/2014

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01088-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

vertėjaujant S. K.,

dalyvaujant pareiškėjui K. K., pareiškėjo atstovui advokatui L. Ž., atsakovo atstovei Natalijai Ivanovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo K. K. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro teikimas pratęsti užsieniečio K. K. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu, dar trims mėnesiams – iki 2015 m. sausio 13 d. (b. l. 1–2).

Paaiškino, jog užsienietis K. K. kartu su dar trimis tautiečiais K. G., L. K., I. G. atvyko į Lietuvą neteisėtu būdu, neturėdami vizos ar kito leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustatytu būdu perėję Lietuvos Respublikos valstybinę sieną iš Baltarusijos Respublikos pusės. Lietuvoje jie įsigijo seną automobilį, navigacijos prietaisą ir norėjo nuvažiuoti į Lenkiją, tačiau pateko prie Lietuvos–Baltarusijos pasienio kontrolės posto, kur buvo sulaikyti. Nors 2014 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą nagrinėti užsieniečio K. K. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, tačiau prieglobsčio prašymo pateikimas yra tik būdas užsieniečiui pakeisti sulaikymo režimą į laisvą judėjimą šalyje bei Europos Sąjungoje, išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atgal į (duomenys neskelbtini), be to, vienam iš kartu su K. K. nelegaliai į Lietuvą atvykusių (duomenys neskelbtini) – K. G. – paskyrus alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų – jis neužilgo po to nelegaliai išvyko iš Lietuvos ir buvo sulaikytas Lenkijoje. K. K. sulaikymo aplinkybės neišnyko, todėl prašė pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą.

K. K. advokatas P. E. prašė jo atstovaujamajam taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų (b. l. 8–9).

II. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 11–12) tenkino VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsė (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – iki 2015 m. sausio 13 d.

Teismas sprendimą priėmė nustatęs, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 291 straipsnio 1 dalį, jam skiriant 20 parų arešto, nes 2014 m. liepos 23 d., apie 8 val., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje VSAT Varėnos rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais (duomenys neskelbtini) piliečiais, tyčia, neteisėtai, neturėdamas vizos ar kito leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustatytu būdu perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos.

Teismui K. K. paaiškino, kad kartu su kitais (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką atvyko krovininiu automobiliu, ne per pasienio kontrolės punktą. Lietuvoje nusipirko seną automobilį, kuriuo planavo nuvykti į Lenkijos Respubliką. Kelionės metu jų automobilį sustabdė pasienio pareigūnai, nes jie važiavo Baltarusijos Respublikos link. Vadovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu, K. K. buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Tada K. K. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nors 2014 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentas ir priėmė sprendimą Nr. (15/6-1)15PR-206 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“, tačiau nustatyta, jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Į Lietuvą atvykti pasirinko tada, kai jam nepavyko patekti į Lenkijos Respubliką bei Latvijos Respubliką, o galutinis kelionės tikslas buvo Prancūzija, taip pat užsienietis ne iš karto kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir tai rodo, jog jis neturėjo tikslo kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o prieglobsčio prašymą pateikė tik tada, kai suprato, jog pradedama jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog K. K. taikytinos šios įstatymo nuostatos, nes jis su kitais savo tautiečiais nelegaliai atvykęs į Lietuvą (už ką Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį 20 parų arešto bausme) bandė patekti į Lenkiją, ieškodamas geresnio gyvenimo. Visa tai rodo, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę.

Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiam užsieniečiui nėra galimas ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas, be to, vienam iš kartu su juo atvykusiam (duomenys neskelbtini) K. G. pritaikius šią priemonę, jis nelegaliai išvyko iš Lietuvos ir buvo sugrąžintas atgal iš Lenkijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog sulaikymas yra vienintelė pakankama ir adekvati priemonė, skirtina užsieniečiui K. K. jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu, nes yra didelė tikimybė, kad jos nesulaikius jis bandytų neteisėtai išvykti iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis.

III. Užsienietis K. K. apeliaciniu skundu (b. l. 17–20) prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą atmesti.

Apeliaciniame skunde K. K. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalį. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo ir laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo, patikrina, ar prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Tai, kad K. K. atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (15/6-10)15PR-206, rodo, jog prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjantis subjektas nelaikė, kad K. K. prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atitinkamai, teismas, darydamas priešingas išvadas dėl aiškiai nepagrįsto K. K. prašymo, pateikė logiškai dviprasmiškus motyvus, prieštaraujančius kompetentingos nagrinėti prieglobsčio suteikimo klausimą institucijos sprendimams bei teisės aktams. Be to, taikant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalį ir sulaikant užsienietį turi būti nustatoma aplinkybių visuma, t. y.: 1) jam neturi būti suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir 2) turi būti pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju teismas klaidingai interpretavo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatą, nes K. K. laikinas teritorinis prieglobstis yra suteiktas ir tai savaime leidžia laikyti, kad nebėra pagrindo jį sulaikyti.

K. K. nurodo, jog tai, kad jo tautietis neteisėtai pasišalino iš Lietuvos, nėra pagrindas manyti, kad ir jis pasielgs analogiškai. Kiekvienas individas yra atsakingas už savo veiksmus ir sprendimus. Byloje nėra duomenų, kad K. K., suteikus jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, būtų nesilaikęs nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos ar kaip nors kitaip trukdęs kompetentingoms institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimu iš esmės, jo parodymai buvo nuoseklūs tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tiek priimant sprendimą dėl jo sulaikymo, tiek ir bendradarbiaujant su Migracijos departamentu nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą. Objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstos prielaidos, kad neva ir K. K. pabėgs iš Lietuvos, negali būti taikomos sprendžiant sulaikymo pratęsimo klausimą.

Pažymi, jog sulaikymas turėtų būti taikomas kaip ultima ratio priemonė. Šiuo atveju nėra pagrindų manyti, kad K. K. gali kelti pavojų viešajai tvarkai, valstybės saugumui, nėra realios grėsmės, jog jis gali pasislėpti ar išvykti į kitą valstybę, savo veiksmais po sulaikymo jis asmeniškai taip pat nesuteikė pagrindų manyti, kad jis gali pasislėpti. Laikytina, kad K. K. tolesnis sulaikymas neatitinka proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir jam pasiekti taikomų priemonių principo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, jei priimamas sprendimas sulaikyti užsienietį, teismas savo iniciatyva turi spręsti dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo. Nors teikimą nagrinėjęs teismas ir pasisakė dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, jo motyvai dėl jos netaikymo remiasi nepagrįstomis prielaidomis, kad K. K. vengdamas išsiuntimo gali nelegaliai išvykti iš Lietuvos, kaip tai padarė kitas jo tautietis.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į K. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog K. K. netinkamai traktuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatas, ištraukdamas iš konteksto tik dalį šio straipsnio nuostatų ir jas nagrinėdamas savo skunde. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis nurodo sąlygas, kurioms esant gali būti sulaikyti prieglobsčio prašytojai, viena iš jų – prieglobsčio prašytojas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį. Vien faktas, kad asmuo yra prieglobsčio prašytojas ir jam yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, nepanaikina jo sulaikymo pagrindų. Vadovaujantis Įstatymo apibrėžimais, laikinas teritorinis prieglobstis – užsieniečiui nustatyta tvarka suteikta teisė būti Lietuvos Respublikoje tol, kol nagrinėjamas jo prašymas suteikti prieglobstį, o prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas iš esmės – tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ir ar nėra priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga nesuteikiama. Taigi šiuo metu užsieniečiui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis bei yra atliekamas motyvų, kuriais jis grindžia savo prieglobsčio prašymą, tyrimas bei analizė. Vien faktas, kad asmeniui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, nepakankamas tam, kad išnyktų jo sulaikymo pagrindai. Aktuali LVAT praktika rodo, jog Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio prašymą, ar ne, ar jiems yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, ar ne, taip pat kad sulaikymo pagrindai gali būti taikomi bet kurioje prašymo nagrinėjimo procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Patikrinus POLIS II informacinės sistemos duomenų bazę nustatyta, kad K. K. iki 2015 m. kovo 14 d. yra uždrausta atvykti į Šengeno teritoriją, paskelbusi šalis – Prancūzija. Nepaisant draudimo užsienietis neteisėtu būdu, pasirinkus Lietuvos Respubliką tranzito šalimi, bandė vėl patekti į Prancūziją, tokiais savo veiksmais tyčia, sąmoningai pažeisdamas Europos Sąjungos šalių migracijos įstatymus. LVAT ne kartą buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad asmens sulaikymo taikymas dėl aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo asmeniniu elgesiu prieš pateikiant ir pateikus prieglobsčio prašymą, o ne dėl to, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, yra suderinamas su Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 dalimi. Konkrečiu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad asmuo nevaržomai neteisėtai keliauja Šengeno teritorijoje. Pabrėžia, kad K. K. pateikė prieglobsčio prašymą tik būdamas sulaikytas ir supratęs, kad jo atžvilgiu bus taikomos sulaikymo priemonės.

Faktinės bylos aplinkybės rodo, jog K. K. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, nusipirko automobilį bei tęsė savo kelionę toliau į Vakarus, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais (duomenys neskelbtini) piliečiais. Visų minėtų asmenų tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis tam, kad galėtų susirasti darbą ir gauti gydymą. Minėti asmenys į Europos Sąjungos teritoriją bandė patekti per Lenkijos Respubliką bei Latvijos Respubliką, tačiau nepavykus neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos pusės. Savo tikslo nepasiekė tik dėl to, kad netinkamai naudojosi navigacine sistema. Nurodo, jog kiti trys K. K. bendrininkai, nepavykus pasiekti savo pirminio tikslo, atsisakė savo pateiktų prašymų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir grįžo į kilmės šalį. Atsižvelgiant į šiuos faktus, į tai, kad (duomenys neskelbtini) yra pakankamai saugi kilmės valstybė bei į tai, kad K. K. jau buvo grąžintas į kilmės šalį iš Prancūzijos, darytina išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, pratęsdamas sulaikymo terminą, taip pat vėliau persvarstydamas sulaikymo klausimą, pagrįstai, konstatavo, kad, galutinai neišsiaiškinus užsieniečio motyvų, kuriais grindžiamas jo prieglobsčio prašymas, jam yra taikytini sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnyje.

Pabrėžia, jog LVAT yra pasisakęs, kad toks užsieniečio elgesys, kai prieglobsčio prašymas pateikiamas siekiant atidėti užsieniečio išsiuntimą iš šalies, yra laikytinas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, be to, remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan vs Policie ČR padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečio K. K. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija), užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) užsienietis šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Ši Konstitucijoje įtvirtinta laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas: asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiga įrodyti sulaikymo taikymo reikalingumą, atsižvelgiant į itin suvaržantį šio asmens laisvės ribojimo pobūdį, tenka sulaikymo siekiančiam subjektui.

Susipažinusi su administracinės bylos medžiaga ir užsieniečio asmens byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad K. K. 2014 m. liepos 23 d. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje VSAT Varėnos rinktinės saugomame Lietuvos Respublikos valstybės sienos ruože, veikdamas bendrininkų grupėje, nenustatytu būdu perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos, t. y. į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko neteisėtai, neturėdamas galiojančio asmens dokumento bei kelionei privalomos vizos, leidimo gyventi šalyje. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu K. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, skiriant bausmę – 20 parų arešto. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu užsienietis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2014 m. spalio 13 d. Tuomet užsienietis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentas 2014 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-1)15PR-206, kuriuo nusprendė nagrinėti K. K. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį ir išduoti jam užsieniečio registracijos pažymėjimą (užsieniečio asmens byla Nr. GE-01321, b. l. 30). Užsieniečių registracijos centras 2014 m. spalio 3 d. teikimą pratęsti užsieniečiui sulaikymo terminą (b. l. 1–2) grindė tuo, jog K. K. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai bandė keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis (paties užsieniečio teigimu, jis Lietuvą pasirinkęs tada, kai jam nepavyko išvykti į Lenkiją ir Latviją); be to, užsienietis prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl sulaikymo pagrindai šiuo metu nėra išnykę. Skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, iki 2015 m. sausio 13 d. buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjui paskirtas sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminas.

Taigi nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar Švenčionių rajono apylinkės teismas pagrįstai pratęsė užsieniečio sulaikymo terminą minėtais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis (anksčiau galiojusi redakcija), pagal kurią, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.), gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

Minėtoje byloje teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, turi egzistuoti joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu. Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes kaip jau minėta, ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nėra nurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, apimantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti.

Atsižvelgiant į tai, ši norma įgyvendina ne vien tik Direktyvą 2008/115/EB, tačiau ir kitas direktyvas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis 2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija nuo 2013 m. spalio 24 d. buvo pakeista ir išdėstyta taip: kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.). Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 išaiškinta Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis buvo papildyta nurodant, jog kai sprendžiama dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas <...>. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis Įstatymo normos pakeitimas nesudaro pagrindo kitaip vertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 pateiktą Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies aiškinimą, todėl ir šiuo atveju sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo termino pratęsimo laikytina, jog Įstatymo 113straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti, ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Apeliaciniame skunde užsienietis K. K. nurodo, kad turi būti atsižvelgta į tai, jog šiuo metu jis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, t. y. Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime iš esmės nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo suėmimo pagrįstumu, nes ji buvo žinoma ir 2014 m. spalio 13 d. Švenčionių rajono apylinkės teismui priimant sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo termino pratęsimo. Įvertinusi tai, jog užsienietis pats pripažino, jog turėjo tikslą patekti į Lenkijos Respubliką ar Latvijos Respubliką (užsienietis Druskininkų miesto apylinkės teismui priimant 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendį, teismo posėdyje pažymėjo, kad šiose valstybėse buvo sulaikytas ir grąžintas į Baltarusijos Respubliką), o galutinis tikslas buvo Prancūzija (užsieniečio asmens byla Nr. GE-01321, b. l. 9–11, 12), į tai kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje nėra pirminis pareiškėjo pasirinkimas bei esant realiai jo išsiuntimo į kilmės šalį galimybei, teisėjų kolegija mano, jog gavęs judėjimo laisvę pareiškėjas gali bėgti (slapstytis), siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų Prancūzija yra paskelbusi draudimą iki 2015 m. kovo 14 d. K. K. atvykti į Šengeno teritoriją (užsieniečio asmens byla Nr. GE-01321, b. l. 16).

Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes (LVAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis adm. byloje Nr. N575-1297/2012 ir kt.). Taigi, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, užsieniečio elgesį ir kitas minėtas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad užsieniečio sulaikymo pagrindai nėra išnykę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. K., pagrįsdamas teiginį, jog suėmimas ir laikymas Užsieniečių registracijos centre jam sukelia sunkumus, nurodė, jog jam yra atlikta speciali operacija, susijusi su hepatitu c. Užsienietis teismo posėdžio metu pateikė 2014 m. lapkričio 13 d. medicininę pažymą Nr. 74. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje pažymoje pateikta informacija nepagrindžia pareiškėjo teiginio dėl operacijos atlikimo. Be to, atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog Užsieniečių registracijos centre dirba gydytojas bei slaugytojai, todėl medicininė pagalba ir priežiūra teikiama ir sulaikytiems asmenims. Taigi, šis apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis