A-756-243-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-243/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00854-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 12-01-390; 3) priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 785,06 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad jai buvo paskirta 1 191,44 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pensiją sumažino, todėl jai mokama tik 989,37 Lt dydžio pensija. Tokiu būdu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. jai neišmokėta 7 785,06 Lt. Skundo reikalavimus pareiškėja grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatytas ribojimas neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau, pareiškėjos manymu, Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, nors ir taikoma tik laikinai, tačiau skirtingoms socialinėms grupėms (lyginant senatvės pensijas gaunančius asmenis su asmenimis gaunančiais pareigūnų ir karių valstybines pensijas) taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, t. y. vienai socialinei grupei Laikinasis įstatymas (15 str. 1 d. 1 p.) galiojo 2 metus, kitai – 4 metus (15 str. 1 d. 2 p.). Tai reiškia asmens tiesioginį diskriminavimą pagal socialinę padėtį ir tai yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 12–15) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Kitais Laikinojo įstatymo nustatytais pagrindais jos valstybinė pensija mažinama ar apribota nebuvo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime padarė išvadą, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos pensija buvo mažinama nepagrįstai. Jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, nes Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas gali koreguoti valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės, taip pat nuo invalidumo pensijų, teisinį reguliavimą, mažindamas šias pensijas daugiau nei senatvės ar invalidumo. Be to, Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas jau išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir nėra pagrindo manyti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimas valstybinių pensijų atžvilgiu kaip nors diskriminuoja valstybinių pensijų gavėjus lyginant juos su socialinio draudimo pensijų gavėjais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 30–33) pareiškėjos V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumas buvo išspręstas Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Šiame nutarime, be kita ko, konstatuota, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonominės krizės) įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai (kol valstybėje neliks ypatingos situacijos dėl ekonomikos krizės), teismui nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų atitikties Konstitucijai. Dėl to tenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog ir kitose analogiškose bylose Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) nekilus abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinti (pvz., 2013 m. balandžio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-546/2013; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A602-316/2013; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-930/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą buvo paskirta Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 12-375 nuo 1999 m. sausio 15 d. iki gyvos galvos (b. l. 21). Krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 1 260,39 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 20). Krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. kovo 20 d. potvarkiu Nr. PE-560 nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjai buvo nustatyta ir mokama 1 115,85 Lt, o nuo 2010 m. gegužės 1 d. – 989,37 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 19). Krašto apsaugos ministerijoje 2013 m. sausio 28 d. buvo gautas pareiškėjos V. B. 2013 m. sausio 24 d. prašymas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. (b. l. 18). Atsakovas 2013 m. vasario 27 d. sprendime Nr. 12-01-390 nurodė pareiškėjai, kad jai pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu ir turi būti mokama iki 2013 m. gruodžio 31 d., o, kol nėra priimto įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, nėra pagrindo išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 16).

Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirta valstybinė kario pensija buvo perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Kadangi pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai visą paskirto dydžio pensiją.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje“.

Vadovaudamasis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir remdamasis byloje esančia medžiaga, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.). Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, tai jos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 37–39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepasisakė dėl galimai taikomos diskriminacijos pagal socialines grupes, nesiaiškino to, kad išnyko ypatinga padėtis Lietuvoje. Taigi, teismo sprendimas be motyvų.

2. Iki šiol Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitiktis Konstitucijai minėtame konstitucinės justicijos byloje ginčijama apimtimi nebuvo tirta. Konstitucinis Teismas dar nesprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimo, kadangi pareiškėjų kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu, šis klausimas nebuvo aktualus.

3. Be to, krizė Lietuvoje pasibaigė, todėl ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytas ribojimas jau nebegali būti taikomas.

4. 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams. Pareiškėjos teigimu, netgi jei jos skunde nurodyta prašymo formuluotė nėra analogiškai tiksli, tačiau skundo dalykas ir reikalavimo pagrindas yra tapatus. Todėl buvo pagrindas stabdyti administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. B. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 12-01-390, priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjai mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, be kita ko, konstatavo ir tai, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. vasario 27 d. pažymoje apie pareiškėjos 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 7–8) duomenų nustatyta, kad V. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinės pensija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio mėn. (buvo mokama pensija su priedu) sumažėjo 18,76 proc. (nuo 1 551,44 Lt iki 1 260,39 Lt per mėnesį), o nuo 2010 m. gegužės mėn. (kai pareiškėja įgijo teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją) – 16,93 proc. (nuo 1 191,44 Lt iki 989,37 Lt per mėnesį), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis įstatymų leidėjo (ABTĮ 4 str.) suteikta individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux preparatores matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.

Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjos nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija). Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai kilusiais klausimais dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas (iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Konstitucinis Teismas buvo pasisakęs iki pareiškėjos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Kadangi pareiškėja neišmokėtos valstybinės pensijos dalį prašė priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2012 m. gruodžio 31 d. (Žin., 2012, Nr. 155-7985), pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismui iš esmės pagrįstai nekilo abejonių dėl įstatymo konstitucingumo. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų konstitucingumo ištyrimo.

Apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino, neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir bylos nagrinėjimo metu iškeltus klausimus, priėmė nemotyvuotą sprendimą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teismo posėdyje ištirtais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) visais rašytiniais įrodymais, kurie bylos proceso šalių pateikti į bylą ir nurodyti sprendimo motyvuojamojoje dalyje, taip pat bylos proceso šalių paaiškinimais, motyvuotai išsprendė pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, jas pagrindė įstatymų normomis, taip pat bylai aktualiais Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Be to, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą ir pareiškėjo iškeltam ginčui aktualią šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat nutartis administracinėse bylose 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013; 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013; 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendime tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan