A-575-1344-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1344/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01037-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 4 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI; atsakovas), 14 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino savo reikalavimą ir nurodė, jog prašo priteisti 14 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 13 d.

Skunde nurodė, jog neturtinę žalą kildina iš Kauno TI administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kai jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai bei neleista skambinti telefonu. Paaiškino, jog nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Kauno TI. Pridūrė, jog iki 2010 m. gegužės 21 d. Kauno TI buvo laikomas kaip suimtasis (jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas). Teigė, jog per šį laikotarpį teismas tik vieną kartą suteikė galimybę pasimatyti su sugyventine – t. y. suteikė trumpalaikį pasimatymą. Nurodė, jog ilgalaikių pasimatymų visiškai neskyrė, kadangi Kauno TI nėra patalpų ilgalaikiams pasimatymams. Be to, ir įstatymuose nenumatyta galimybė asmenims, kurie laikomi tardymo izoliatoriuje, skirti ilgalaikius pasimatymus. Dėl tos priežasties, kad ne tik negalėjo artimiau bendrauti su sugyventine, bet nebuvo leidžiama net paskambinti sugyventinei, labai išgyveno, baiminosi, jog gali nutrūkti ryšiai su sugyventine ir dukra. Taip pat pažymėjo, jog jį buvo apėmusi depresija, jautėsi pažemintas, buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė dvasinį skausmą. Be to, dėl neteisėtų Kauno TI veiksmų atšalo jo santykiai su sugyventine, kurie vėliau išvis nutrūko, ir su ja jis visiškai nebendrauja nuo 2010 metų.

Taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 13 d. sprendimu byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06) (toliau – ir Tomas Varnas prieš Lietuvą byla) bei tikino, jog vadovaujantis šiuo sprendimu bei atsižvelgiant į tai, jog jis Kauno TI prabuvo apie 17 mėnesių, valstybė turėjo garantuoti galimybę ikiteisminio tyrimo metu laikant pareiškėją leisti jam pasimatyti su sugyventine ir dukra. Taip pat paaiškino, jog į teismą su skundu kreipėsi tik tada, kai sužinojo apie EŽTT sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, o iki tol manė, jog nėra pagrindo kreiptis į teismą, nes Lietuvos įstatymai nenumatė galimybės asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriuose, suteikti ilgalaikius pasimatymus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas iki 2010 m. gegužės 21 d. Kauno TI buvo laikomas kaip suimtasis. Pažymėjo, jog per laikotarpį nuo 2008 metų gruodžio mėnesio iki 2010 m. gegužės 21 d. pareiškėjui teismas suteikė teisę į vieną trumpalaikį pasimatymą (leidimą pasimatymui suimtasis gavo 2009 m. gegužės 15 d., o pasimatymas realiai buvo suteiktas 2009 m. birželio 17 d.). Nurodė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjas buvimo Kauno TI metu būtų prašęs ir gavęs daugiau trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų. Taip pat nurodė, jog suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarką reguliuoja Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1R-172, kurio 61 punkte įtvirtinta, kad suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, tačiau tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Pridūrė, jog minimo įsakymo 65 punkte įtvirtinta nuostata, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

Teigė, jog iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, jog Kauno TI laikomiems suimtiesiems ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams apskritai nesuteikiami, nes to nenumato teisės aktai. Be to, Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, kadangi tokį sprendimą priimti turi teisę tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla.

Pažymėjo ir tai, jog nepagrįstu laikytinas pareiškėjo teiginys, kad nutrūko pareiškėjo ir jo sugyventinės tarpusavio ryšiai dėl to, kad pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nes santykiai tarp žmonių priklauso nuo abiejų žmonių valios, todėl jų buvimą kildinti tik iš vieno asmens galimybės pasimatyti, kai nėra kitos pusės valios, yra neteisinga. Manė, kad didesnę įtaką santykių nutrūkimui turėjo įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė. Pridūrė, kad vien teiginio, jog nebuvo suteikti pasimatymai ir dėl to buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, žeminamas orumas, žalos atlyginimui nepakanka.

Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu taip pat prašė pirmosios instancijos teismo taikyti pareiškėjo reikalavimui 3 metų senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsniu bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 ir 20 straipsniais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010 ir 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 bei pažymėjo, jog nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Akcentavo, jog pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir pažymėjo, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsniu, LAT teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Taip pat pažymėjo, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (rėmėsi LAT teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 7.4 p.).

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui pateikta nebuvo, jų teismas nenustatė taip pat ir savo iniciatyva (ABTĮ 10 str.). Todėl konstatavo, jog šioje byloje nėra jokio pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Taip pat nurodė, jog neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo nurodytą argumentą, jog tik nuo sužinojimo apie EŽTT byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą priimtą sprendimą jis suprato apie savo pažeistas teises, laikė nepagrįstu, nes pareiškėjas jo skunde nurodomus išgyvenimus turėjo asmeniškai patirti ir subjektyviai suvokti būtent jo laikymo Kauno TI metu. Aplinkybė, jog būtent po šio EŽTT sprendimo pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, teismui sukėlė abejonę, ar pareiškėjas iš viso patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, nes jie gali būti patiriami tik esamuoju laiku ir neturi grįžtamojo poveikio.

Teismas taip pat apžvelgė Kardomojo kalinimo įstatymo 16 straipsnį (galiojo iki 2009 m. balandžio 1 d.) ir Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalis (galiojo nuo 2009 m. balandžio 1 d.) bei pažymėjo, jog iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Kauno TI nėra kompetentingas suteikti (arba nesuteikti) leidimus trumpalaikiams pasimatymams, o tą konkrečiu atveju pavesta atlikti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam arba jį atliekančiam prokurorui arba teismui, kurio žinioje yra byla. Taip pat nurodė, jog minėtasis teisinis reglamentavimas nenumato galimybės Kauno TI pareigūnams priimti sprendimus ir dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Pridūrė, jog ir skambinimas galimas tik su pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, leidimu. Taigi, Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos nenumatė galimybės suimtajam skambinti ir, tuo pačiu, Kauno TI pareigūnai neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui galimybę paskambinti telefonu. Konstatavo, jog šis pareiškėjo reikalavimas nukreiptas iš esmės netinkamam atsakovui.

Apžvelgė ir valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas (CK 6.271 str.) bei sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė vienos iš jų, būtent – valstybinės valdžios institucijos (ginčo atveju – ir Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), pasireiškiančios konkrečių teisės aktų pažeidimu. Todėl konstatavo, jog nenustačius visų privalomų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, net ir nevertinant aplinkybės, jog pareiškėjas dėl nesvarbių priežasčių praleido senaties terminą, priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55 – 57), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde remiasi CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymi, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Atkreipia dėmesį, jog Kauno TI pašalinus iš atsakovų jis prarado savo, kaip ginčo šalies, statusą, o daugiau ginčo šalių, kuriuos būtų galėjusios pateikti prašymą dėl senaties taikymo konkrečiu atveju nebuvo. Todėl mano, jog teismas nepagrįstai byloje pritaikė senatį.

Pabrėžia, jog labai išgyveno dėl to, kad jį laikant Kauno TI, nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai ir jis netgi prarado galimybę sukurti naują šeimą (byloje yra paduotas pareiškimas susituokti). Taigi, jis būtent tuo metu patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir tik sužinojęs apie sėkmingą baigtį Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje nusprendė realizuoti savo teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Taip pat pažymi, jog EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) (toliau – ir Elefteriadis prieš Rumuniją byla) yra konstatavęs, kad būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Nurodo, jog toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Todėl pabrėžia, jog labai sunku įrodyti, kaip jis ginčo laikotarpiu kentėjo ir ką išgyveno.

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 65 – 68) į pareiškėjo skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo spręsti baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis skyrimo pareiškėjui klausimą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Kauno TI, nebūdamas ginčo šalimi, negalėjo pateikti teismui prašymo taikyti ieškinio senatį. Atkreipia dėmesį, jog yra Lietuvos valstybės atstovas, kuris, be kita ko, turi teisę teikti prašymus teismui.

Mano, jog pareiškėjas, motyvuodamas tuo, kad po Kauno TI pašalinimo iš atsakovų neliko subjekto, galinčio reikalauti skundui taikyti 3 metų senaties terminą elgiasi nesąžiningai. Pažymi, jog pareiškėjas visuose savo skunduose administracinėse bylose Nr. I-639-402/2011, Nr. A-3089-12, Nr. I-578-423/2012, Nr. I-639-402/2012, Nr. I-812-505/2013 įtraukia atsakovu Kauno TI, kuris teismo yra vėliau pašalinamas iš atsakovų.

Nurodo, jog tik sužinojęs apie byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą priimtą sprendimą, pareiškėjas sumanė pasipelnyti, sąmoningai klaidindamas teismą ir pateikdamas sugalvotą versiją, kad prieš trejetą metų jį apėmusių neigiamų jausmų priežastis yra po trejų metų suprastas teisės pažeidimas. Priduria, jog pareiškėjas yra daug kartų teistas už įvairius nusikaltimus, aktyviai dalyvauja gausiuose jo paties inicijuojamuose teisminiuose procesuose, taip pat rengia skundus kitų suimtųjų ir nuteistųjų užsakymu, todėl galėjo gerai suvokti teisės normų prasmę.

Remiasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, 2007 m. spalio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146 – 1622/2012 ir teigia, jog precedentu kitose bylose teisingai gali būti remiamasi tik tuo atveju, jei bylų aplinkybės visiškai identiškos. Nurodo, jog konkrečiai bylai netaikytini byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą pateikti išaiškinimai, nes asmenys, su kuriais jam nebuvo leista bendrauti ieškojo kontaktų su svarbiais bylos dėl labai sunkaus nusikaltimo liudytojais ir siekė juos paveikti pareiškėjui naudinga linkme. Tuo tarpu Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje buvo nustatyta, jog peticiją pateikusio asmens sutuoktinė, su kuria jam nebuvo leista pasimatyti, nebuvo nei liudytoja, nei kaltinamoji, todėl nekėlė rizikos renkant įrodymus. Pažymi ir tai, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo remtis ir Elefteriadis prieš Rumuniją byla, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Būtent – pareiškėjas teismui nurodė patyręs fizinę žalą, stresą, depresiją, t. y. žalas, kurių buvimą ir priežastis nustato sveikatos priežiūros specialistas, o Elefteriadis prieš Rumuniją byloje tokių padarinių sveikatai nurodyta nebuvo. Taip pat nurodo, jog atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl tariamo jo pažeminimo, nes ši kategorija suponuoja nelygiavertišką elgesį su pareiškėju. Tačiau aplinkybių, jog ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai būtų suteikti kitiems suimtiesiems, laikytiems Kauno TI, byloje nenustatyta.

Taip pat pažymi, jog pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą iš anksto planavo, kad jo reikalavimai bus nepatenkinti, o įtraukdamas Kauno TI į atsakovus jis sąmoningai sukūrė prielaidą kreiptis į apeliacinį teismą. Todėl mano, jog pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, nukreipdamas savo veiką prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išsprendimą, už ką jam turėtų būti skiriama bauda.

Pareiškėjas 2014 m. gegužės 28 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus paaiškinimus (b. l. 72 – 78).

Papildomuose paaiškinimuose iš dalies pakartoja skunduose pateiktus argumentus bei nurodo, kad nesutinka su atsakovo teiginiu, jog jis tyčia pašalino Kauno TI iš atsakovų. Pažymi, jog net pats Kauno TI atsiliepime nurodo, jog pasimatymai ar telefoniniai pokalbiai skiriami tik bylą kontroliuojančio prokuroro leidimu. Todėl darytina išvada, jog Kauno TI buvo teisėtai pašalintas iš atsakovų ir prarado visas galimybes kaip proceso dalyvis atstovauti teisme. Nurodo, jog Civilinio proceso kodekso 51 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota arba kita institucija, o valstybei teisme taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedimą. Pabrėžia, jog Kauno TI neturėjo jokio pavedimo atstovauti valstybei ir negali turėti jokių teisių, tarp jų – ir teikti prašymus teismui. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Kauno TI, nesuteikdamas jam ilgalaikių pasimatymų, elgėsi teisėtai, todėl jis jokio ryšio su šia byla neturi.

Taip pat atkreipia dėmesį, jog jo laiškai su sugyventine cenzūruojami nebuvo, todėl nėra pagrindo manyti, kad ilgalaikis pasimatymas su ja galėjo turėti įtakos baudžiamojoje byloje.

Nurodo, jog nepagrįsti yra atsakovo teiginiai, kad jis kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą ir atsakovu nepagrįstai nurodydamas Kauno TI, iš anksto planavo turėti pagrindą kreiptis į apeliacinį teismą, nes kiekvienas asmuo bet kokiu atveju turi teisę apskųsti sprendimą.

Pareiškėjas 2014 m. gegužės 28 d. (pagal gavimo datą) taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo, be kita ko, prašo sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. I-1173-168/2014, kurioje jis taip pat nurodo pateikęs apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis teigė patyręs nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) suimtuoju ir negalėdamas gauti ilgalaikių pasimatymų ar telefoninių pokalbių.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, be kita ko, nurodė, jog savo skundą pateikdamas 2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio sutarties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido ieškinio senatį, kas sudaro pagrindą jo reikalavimo netenkinti (CK 1.131 str. 1 d.).

Minėta, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senatį. Akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr. pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi, vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, t. y. 2010 m. gegužės 13 d., tačiau į teismą kreipėsi tik daugiau nei po trijų metų, t. y. 2013 m. rugsėjo 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikina tie pareiškėjo argumentai, kuriais jis bando įteigti, jog senaties terminas jam turėtų būti skaičiuojamas nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06) priimto 2013 m. liepos 13 d. sprendimo. Konkrečiu atveju pritartina apygardos administracinio teismo pozicijai, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai (CK 6.250 str. 1 d.) neturi grįžtamojo poveikio. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kuriais jis iš esmės išskiria ir atriboja savo suvokimo apie patirtą žalą momentą (laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 13 d.) ir sumanymo realizuoti savo pažeistų teisių gynybą momentą, kilusį po EŽTT sprendimo minėtoje byloje, vertintini kaip neturintys įtakos senaties termino pradžios skaičiavimo momentui. Tuo tarpu kitų svarbių priežasčių, leidžiančių atnaujinti senaties terminą, pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė ir teismas.

Nepagrįstais laikytini ir tie pareiškėjo argumentai, kuriais jis iš esmės teigia, jog senatis nagrinėjamoje byloje taikoma būti negalėjo, nes pagal imperatyvias CK normas ją taikyti galima tik vienos iš ginčo šalies prašymu (CK 1.126 str.), o teismui pašalinus Kauno TI iš atsakovų, jis tokio prašymo teikti negalėjo. Pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.273 straipsnio 1 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, ją atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektas), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Iš sisteminio paminėtų teisės normų skaitymo darytina išvada, jog Kauno TI, nors pirmosios instancijos teismo ir buvo pašalintas kaip savarankiškas atsakovas iš bylos, prašymą taikyti senatį byloje teikė kaip Lietuvos valstybės atstovas, kuriuo jis buvo paskirtas pagrįstai, nes savo skunde pareiškėjas expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) nurodė, jog būtent iš jo neteisėtų veiksmų ar neveikimo kildina patirtą neturtinę žalą (b. l. 5). Byloje taip pat pateiktas tinkamos formos įgaliojimas pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavusiam juriskonsultui (b. l. 37), todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog atstovavimo santykis byloje buvo nustatytas ydingai, o prašymą taikyti senatį teikė ne proceso šalis.

Pažymėtina, jog pagal CK 131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl byloje iš esmės pertekline tampa iki 2009 m. balandžio 1 d. galiojusio Kardomojo kalinimo įstatymo ar nuo 2009 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų analizė dėl ilgalaikių pasimatymų ar telefoninių pokalbių suteikimo suimtiesiems bei to, kuris subjektas jiems tai turėtų leisti. Analogiškai nepasisakytina dėl pareiškėjo keliamų argumentų, susijusių su žalos įrodinėjimo standartu, aptartu EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) ar būtinybės konkrečioje byloje remtis EŽTT Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje pateiktais išaiškinimais kaip precedentu.

Tačiau nepaisant to, jog byloje egzistuoja savarankiškas pagrindas netenkinti skundo reikalavimo, t. y. įstatymo numatytos senaties termino suėjimas (CK 131 str. 1 d.), atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų ar telefoninių pokalbių su sugyventine. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Kauno TI) neprivalo ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Konkrečiu atveju pareiškėjui savo valios neišreiškus, t. y. neinicijavus minėtų ilgalaikių pasimatymų ar telefoninių pokalbių gavimo, nėra pagrindo ir neteisėtiems Kauno TI veiksmams ar neveikimui kilti. Tuo tarpu byloje esantis Kauno TI raštas, kuriuo atsakoma į pareiškėjo paklausimą dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo suimtiesiems (b. l. 10), minėtu įrodymu nelaikytinas, nes nepatenka į ginčo laikotarpį (2008 m. gruodžio 1 d. – 2010 m. gegužės 13 d.), su kuriuo pareiškėjas sieja neturtinės žalos kilimą.

Taip pat pasisakytina dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių prašymų. Pirmiausia nurodytina, jog nėra pagrindo pareiškėjo prašymu nagrinėjamos bylos sujungti su administracine byla Nr. I-1173-168/2014, šiuo metu apeliacine tvarka apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą.

Pažymėtina, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014). Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje skiriasi atsakovai (administracinėje byloje Nr. I-1173-168/2014 atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), todėl bylos į vieną nejungtinos.

Atsakovas savo ruožtu pareiškėjui prašo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, nurodydamas, jog jis tyčia byloje nurodė netinkamą atsakovą, idant vėliau galėtų pirmosios instancijos teismo sprendimą skųsti apeliacine tvarka.

ABTĮ 84 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jei asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą.

Nagrinėjamu atveju vien tai, kad pareiškėjas nurodė netinkamą atsakovą pats savaime neįrodo, jog jis piktnaudžiauja procesu. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi galutinai tinkamą atsakovą nustato teismas teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Tai suponuoja, jog tinkamo atsakovo nustatymas byloje yra kvalifikuotų teisinių žinių reikalaujantis veiksmas ir būtų nepagrįsta už tokio veiksmo neatlikimą bausti teisminės gynybos besikreipusį asmenį. Tuo tarpu tai, jog pareiškėjas vėliau savo skunduose rėmėsi tariamai netinkamai nustatyto atsakovo negalėjimu prašyti teismo taikyti senatį, vertintina, kaip jo bylinėjimosi taktikos dalis, neįrodanti piktavališkų veiksmų, nukreiptų prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

Atitinkamai nepagrįsta pareiškėją būtų bausti už savo teisės į apeliaciją realizavimą. Pažymėtina, jog Lietuvos teisinė sistema nepripažįsta leidimo apeliuoti (ang. – leave to appeal) instituto, todėl teisė apeliuoti iš esmės yra neribojama ir per se negali būti pripažinta nesąžiningo pareiškėjo naudojimosi jo procesinėmis teisėmis pasekme. Šiai išvadai reikšmės nedaro ir tai, ar apeliaciniame skunde pateikiama naujų įrodymų ir kokios priežastys paskatino pareiškėją prašyti pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti apeliacine tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys