A-575-1014-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1014/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00405-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 70.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 14, 56, 74, 95–96, 113–114, 127–128, 133–134), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), po 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. 54 200 Lt. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. kovo 20 d. buvo laikomas ir toliau yra laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 18, 23, 34, 35, 36 ir 94 higienos normų neatitinkančiomis, nežmoniškomis sąlygomis, kadangi kamerose drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis, nuo jų byra tinkas, trūksta ventiliacijos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl kalinimo Šiaulių TI sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą. Paaiškino, kad į Šiaulių TI atvyko sveikas, tačiau būdamas šioje įstaigoje susirgo skrandžio liga, patyrė didžiulius nepatogumus, pažeminimą, psichologinius ir moralinius išgyvenimus, dėl to ne kartą kreipėsi į gydytojus, taip pat lankėsi pas psichologus. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad kalinimo sąlygos negerėja, o jo sveikata tik blogėja.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 77–81) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas ir periodiškai laikomas nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. Laikotarpiu iki 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 320 dienų, o 231 dieną buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Šiaulių TI teigė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl ginčo laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį negali būti tenkinamas. Taip pat manė, kad duomenys apie pareiškėjo buvimo ne Šiaulių TI laikotarpius ir periodiškumą kelia abejones dėl jo laikymo įstaigoje sąlygų ir tariamo jo teisių pažeidimo priežastinio ryšio.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu patikrinimas dėl sąlygų kamerose atitikimo Lietuvos higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) buvo atliktas 2012 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 34 (Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 23 d. patikrinimo aktas Nr. EP-447). Tuo tarpu kiti patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu: sąlygos gyvenamojoje kameroje Nr. 13 buvo įvertintos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 27 d. atlikto patikrinimo metu; sąlygos gyvenamosiose kamerose Nr. 8 ir Nr. 18 – 2012 m. rugsėjo 19 d.; sąlygos gyvenamosiose kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 – 2012 m. spalio 19 d.; sąlygos gyvenamosiose kamerose Nr. 13 ir Nr. 94 – 2012 m. gruodžio 12 d.; sąlygos gyvenamojoje kameroje Nr. 89 – 2013 m. kovo 14 d.

Šiame kontekste Šiaulių TI pabrėžė, kad tiek mikroklimato parametrams, tiek patalpų būklei yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių ir aplinkybių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai ir aplinkybės vyravo pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu. Gyvenamųjų kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, kadangi nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę, o pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, kuris yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą ir pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui, o pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnį viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų ir jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymų nenumatytų apribojimų. Tvirtino, kad net ir nustačius, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, šiuo atveju pakankama satisfakcija būtų laikytinas pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas ir būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (I t., b. l. 175–179) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualūs yra Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 19 d., 2013 m. kovo 14 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. atlikti patikrinimai, kadangi būtent šių patikrinimų metu pareiškėjas buvo tikrinamose kamerose. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 34 patikrinimo metu 2012 m. spalio 19 d. buvo nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimams.

Atitinkamai Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-48 nurodyta, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 65 patikrinimo metu 2013 m. kovo 14 d. buvo nustatyta, kad kameroje tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas presuoto kartono plokšte ir medžiaginėmis užuolaidomis, oro temperatūra – 15,5 °C šilumos, neapibrėžtis 0,27 °C, o dirbtinė apšvieta – 88 lx, neapibrėžtis 0,98 %, t. y. konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimas. Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 4 d. rašte Nr. S-2877 nurodyta, jog 2013 m. gegužės 7 d. atlikus Šiaulių TI kontrolę, nustatyta, kad apgyvendinimo kamera Nr. 1 labai blogos būklės, nuo lubų byra tinkas, nuo drėgmės matosi vandens nutekėjimo žymės, sienos aprašinėtos, pajuodusios, vietomis krinta dažų danga, būtinas remontas, t. y. konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas.

Tačiau įvertinęs ginčui aktualiose Šiaulių TI kamerose nustatytų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad būtent dėl jų pareiškėjui būtų kilusi jo skunde ir prašymuose bei teismo posėdžio metu nurodoma neturtinė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2013 m. spalio 21 d. teismo posėdžio metu specialistas V. S. nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip nurodyta anamnezėje, sirgo opalige, liga gali paūmėti, bet įrodymas turi būti endoskopinis tyrimas, kurio metu turi būti nustatomas sukėlėjas.

Sergant dvylikapirštės žarnos opalige, apie 80–90 proc. atvejų sukėlėjas yra infekcija, tam tikra bakterija, ir jei ji randama endoskopinio tyrimo metu, gydymas yra koreguojamas ir skiriamas išplėstinis gydymas. Jei šiuo atveju endoskopija nebuvo atlikta, gydymas irgi negalėjo būti paskirtas. Be to, neaišku, kaip pareiškėjas buvo gydytas anksčiau, kai jam buvo nustatyta opaligė. Šiai ligai yra labai daug priežastinių veiksnių, anksčiau buvo net apie 16 teorijų: ir jaudulys, ir išgyvenimai gali lemti ligos pablogėjimą, bet lemiamas veiksnys yra tam tikra bakterija.

Atsižvelgęs į minėtus specialisto paaiškinimus, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog būtent pareiškėjo buvimas Šiaulių TI tiesiogiai lėmė pareiškėjo susirgimą dvylikapirštės žarnos opalige. Teismas kartu akcentavo, jog 2012 m. rugsėjo 20 d. gydytojo įraše pažymėta, kad pareiškėjas jau yra sirgęs opalige. Taip pat nurodė, kad byloje nėra su pareiškėjo psichikos būklės vertinimu susijusių duomenų ir įrodymų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjui būnant Šiaulių TI pakriko jo psichika.

Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu liudytojas A. B. nurodė, kad pareiškėjas buvo gydytas ambulatoriškai, gėrė vaistus, jam buvo pasiūlyta vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę detalesniam ištyrimui, bet jis vykti atsisakė. Tai patvirtina ir byloje esanti Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. spalio 7 d. pažyma Nr. 79/10-739, iš kurios matyti, jog Šiaulių TI gydytojas 2013 m. gegužės 27 d. rekomendavo pacientui vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui ir tolesniam gydymui, tačiau asmuo atsisakė, tai patvirtindamas savo parašu asmens sveikatos istorijoje.

Taigi, teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog būtent dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis susirgo opalige ir jam sutriko psichika, yra nepagrįstas, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, neatsiranda ir teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, priteisiant jam 54 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei netinkamai įvertino byloje esančius duomenis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad iki šiol Šiaulių TI kamerose nustatyti higienos normos pažeidimai nėra pašalinti, be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jau anksčiau sirgo opalige.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–40) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos aplinkybes, o pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tik bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių interpretavimu sau palankia linkme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d. ir vėliau Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš higienos normų neatitinkančių kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d. ir vėliau Šiaulių TI kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 18, 23, 34, 35, 36 ir 94. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, higienos normų neatitinkančiose Šiaulių TI kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 13, 23, 26, 34, 35, 36, 65, 78, 79, 89 ir 101 laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. birželio 14 d. jau buvo išnagrinėtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1062-289/2013, kuris buvo pakeistas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-793/2014. Tuo tarpu ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tapatų (identišką) pareiškėjo skundą, byla šioje dalyje nutrauktina, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vertinant kitų pareiškėjo reikalavimų, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose Nr. 18 ir 94, pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų Šiaulių TI kamerose Nr. 18 ir 94 metu pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI arba buvo laikomas kitose kamerose, t. y. tuo metu ir vėliau nebuvo laikomas minėtose Šiaulių TI kamerose (I t., b. l. 9–10, 17–18, 82–88). Papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 9, 49 ir 70 (I t., b. l. 17–18, 131), tačiau, įvertinus byloje esančią medžiagą (I t., b. l. 9–10, 19–31, 57, 82–91, 116–117;

II t., b. l. 16, 19–22), nenustatyta, kad minėtose kamerose būtų konstatuoti kokie nors higienos normų pažeidimai. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Be to, akcentuotina, jog iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir kitų duomenų (I t., b. l. 4–5, 32–54, 75, 97, 115, 129–130, 163; II t., b. l. 8, 11–15) matyti, kad pirmieji pareiškėjo nusiskundimai dėl skrandžio skausmų jo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti dar 2011 m. spalio mėn., o pats pareiškėjas nurodė, jog prieš 5 metus jam buvo nustatyta opaligė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos pablogėjimas būtų kilęs būtent dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būtų nesuteikta arba netinkamai suteikta medicininė pagalba, priešingai, iš byloje esančios Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. spalio 7 d. pažymos Nr. 76/10-739 ir kitų duomenų matyti, kad pats pareiškėjas raštiškai atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę detalesniam ištyrimui ir gydymui (I t., b. l. 129, 163; II t., b. l. 12). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas keistinas, nutraukiant administracinės bylos dalį, kuria pareiškėjas G. N. prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 13, 23, 26, 34, 35, 36, 65, 78, 79, 89 ir 101 laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. birželio 14 d., o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti ir nutraukti administracinės bylos dalį, kuria pareiškėjas G. N. prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 13, 23, 26, 34, 35, 36, 65, 78, 79, 89 ir 101 laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys