A-502-1537-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1537/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02358-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 5-13-S-1228 (skunde nurodyta sprendimo data 2013 m. birželio 14 d. laikytina rašymo apsirikimu).

Paaiškino, kad Departamento atsisakymas pateikti duomenis apie 2010 m. rugpjūčio 6 d. užfiksuoto J. P. administracinio teisės pažeidimo įregistravimo laiką, datą, įregistravusį pareigūną yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjas prašė pateikti duomenis apie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Departamento veiksmus, o ne trečiųjų asmenų duomenis. Atsakovo atsisakymas atlikti tarnybinius patikrinimus dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų, kurie rėmėsi ne tuo teisės aktu, veiksmų ir skirti tarnybines nuobaudas yra neteisėtas, nes pareiškėjui šie veiksmai sukelia teisines pasekmes – trukdo įrodyti nusikalstamas V. F. (V. F.) veikas ir jų slėpimą, kuris paaiškėjo iš 2013 m. birželio 26 d. iš Departamento gauto 2013 m. birželio 16 d. administracinio teisės pažeidimo bylos ROIK Nr. 07-10-5392310 išrašo. Šiame išraše nurodyta, kad duomenis į administracinių teisės pažeidimų registrą 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvedė V. F.. Baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00280-11 šis asmuo savo nusikaltimo slėpimą – administracinio teisės pažeidimo nutarimo įteikimo datos klastojimą – nutraukė tik 2011 m. birželio 14 d. Laikė, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K., A. A., kitų pareigūnų tarnybinis nusižengimas yra akivaizdus, įrodytas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00280-11 bei A. K. 2010 m. spalio 22 d. raštu Nr. 20-S-4032.

Pareiškėjas nurodė, jog Departamentas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo jo 2013 m. gegužės 18 d. skundo reikalavimų. Atsakovas pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai neišaiškino Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų tvarkymo taisyklių ir jų nepateikė. Pareiškėjo nuomone, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir Departamentas nuslėpė administracinių teisės pažeidimų registro duomenų tvarkymo taisyklių pažeidimus, kuriuos ilgą laiką vykdė V. F. bei jo nusikalstamas veikas dengę A. K. ir jo pavaldiniai.

Atsakovo 2013 m. birželio 19 d. atsakymas Nr. 5-13-S-1228 yra nekonkretus, neobjektyvus, nemotyvuotas ir nepakankamai argumentuotas, pažeidžia skaidrumo, nepiktnaudžiavimo, asmens dalyvavimo priimant sprendimus reikalavimus, juo vengiama tinkamai vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą bei neteisėtai slepiami duomenys, kurie pareigūnai V. F. atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą ir skirti tarnybinę nuobaudą, kuriems pareigūnams Departamentas atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą ir skirti tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Departamentas neištyrė A. K. sprendimo Nr. 20-S-4032 duomenų melagingumo. Atsakovas nepagrįstai, neteisėtai ir nusikalstamai atsisakė vertinti duomenis, atlikti veiksmus, kurie įrodo, kad: 1) V. F. veikose klastojant administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. 069368 buvo tiesioginė sąmoninga tyčia, jog V. F. nusikaltimas bei su jais susiję atsakovo ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, todėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis nėra galutinė – baudžiamoji byla Nr. 20-1-00280-11 atnaujintina paaiškėjus naujoms aplinkybėms; 2) Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorai, Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjai netyrė arba netinkamai tyrė bei dengė V. F. nusikaltimą prieš pareiškėją baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00280-11, sąmoninga tyčia nerinko įrodymų, patvirtinančių minėto asmens nusikaltimo prieš pareiškėją sąmoningą ir tiesioginę tyčią baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00280-11; 3) Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, Kauno apygardos prokuratūroje, Kauno miesto apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme veikia organizuoti nusikalstamų grupių ir antikonstitucinių susivienijimai; 4) V. F. ir organizuotų nusikalstamų grupių ir antikonstitucinių susivienijimų Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, Kauno apygardos prokuratūroje, Kauno miesto apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme nusikalstamos veikos pasireiškė baudžiamojo proceso medžiagoje Nr. 7.6-47-10 Kauno apygardos prokuratūroje tiriant organizuotos nusikalstamos „garliavinių“ policijos pareigūnų gaujos 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykdytą sunkų nusikaltimą – pareiškėjo tiesioginį fizinį kankinimą – mušimą, smaugimą diržu, vežimą į psichikos įstaigą, o taip pat nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. besitęsiantį atkaklų ilgametį psichologinį kankinimą bei šmeižimą.

Pareiškėjo nuomone, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Departamento atsisakymas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams, kurie rėmėsi ne tuo teisės aktu, atlikti tarnybinius patikrinimus ir skirti tarnybines nuobaudas, iki galo atlikti jo 2012 m. rugpjūčio 3 d. reikalautus veiksmus pažeidžia teisės aktų nuostatas, užtikrinančias jo konstitucines ir/ar žmogaus teises.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl atsakovo veiksmų patyrė ilgalaikį ir sistemingą psichologinį kankinimą, jo orumą žeminantį elgesį, taip pat netiesioginį fizinį kankinimą, susijusį su jo fizine negalia, ilgalaikį laisvės ir saugumo pažeidimą. Atsakovas pareiškėjui ir teismui ilgą laiką trukdo ginti atsakovų veikomis suvaržytą pareiškėjo teisę į teisingą bylų nagrinėjimą, teisę pilietines ir žmogaus teises ginti naudojantis Kauno apygardos administraciniam teismui, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktais įrodymais, Kauno apygardos administraciniam teismui neleisti būti šališku ir neobjektyviu, atstovauti Lietuvos valstybės bei šalių interesus, tapti atsakovų advokatu. Neteisėtai ir nepagrįstai slėpdamas pareiškėjo prašomus duomenis atsakovas trukdė gauti ir skleisti su V. J. 2012 m. rugpjūčio 3 d. skunde pateiktais reikalavimais susijusias žinias. Departamentas taip pat pažeidė pareiškėjo teises į veiksmingą gynybos priemonę administracinėse bei baudžiamosiose bylose. Departamentas pareiškėją diskriminavo dėl jo įsitikinimų ir kilmės – priklausymo žmonių grupei, kuri atsisako nesipriešinti atsakovams, prievarta, klastojimais, melu ir nepagrįstais bei/ar neteisėtais veiksmais netiesiogiai kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, tiesiogiai kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką. Atsakovas V. J. diskriminuoja, nes jis atsisako paklusti neteisėtam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Departamento institucijose veikiančių valdžią neteisėtai užgrobusių prookupacinių, prokolonijinių ir prorusiškų organizuotų nusikalstamų grupių, susivienijimų Lietuvos Respublikoje diktatui.

Atsakovas taip pat sudarė sąlygas policijos pareigūno S. L. ir jo organizuotų asmenų sunkaus nusikaltimo, įvykdyto 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje, dengimui, pareiškėjo neteisėtam sulaikymui, kankinimui bei išvežimui į psichikos įstaigą greitosios pagalbos automobiliu. Departamentas netiesiogiai žemino V. J. orumą, prieš jį kurstė kaimynus, šmeižė prokuratūros įstaigose, teismuose kaip tariamai psichinę negalią turintį asmenį dėl jo atsisakymo 1986 m. tarnauti okupacinėje Rusijos imperijos armijoje, taip dengė V. F. tyčinį nusikaltimą 2010 m. rugpjūčio 19 d. bei nusikalstamas valdžią Lietuvos Respublikoje neteisėtai užgrobusių atsakovų organizuotų nusikalstamų prookupacinių, prokolonijinių ir prorusiškų grupių, antikonstitucinių susivienijimų veikas prieš pareiškėją. Atsakovas varžė ir varžo V. J. teises dėl jo nepriklausymo nurodytoms grupuotėms, dėl pareiškėjo tautinių antiokupacinių, antikolonijinių pažiūrų, jo požiūrio, jog Lietuvos Respublikoje suverenitetas priklauso Tautai, o ne antikonstitucinėms, prookupacinėms, prokolonijinėms atsakovo kontroliuojamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotų asmenų grupuotėms. Atsakovas, dengia organizuoto nusikalstamo „garliavinių“ policijos pareigūnų susivienijimo narių sistemingas nusikalstamas veiklas prieš V. J., jis negali laisvai pasirinkti darbo ir verslo, turėti tinkamų, saugių ir sveikų darbo sąlygų, pakankamai laiko darbui.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 38–40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 18 d. skundu prašė Departamento imtis veiksmų, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai tinkamai ir išsamiai įvykdytų Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013, ištirti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus vykdant nurodytą teismo sprendimą bei atlikti tarnybinį patikrinimą dėl šio komisariato pareigūnų veiksmų, vykdant minėtą teismo sprendimą, pateikti pareiškėjui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. 20-S-607, naikinti Departamento 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 5-10-S-150 „Dėl duomenų pateikimo“. Šis V. J. pareiškėjo skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų tyrimui buvo perduotas Departamento Viešosios policijos valdybos Rizikos valdymo ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiajam specialistui K. S..

Patikrinimo metu išnagrinėjus surinktą medžiagą nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, vykdydamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013, 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 20-S-607 informavo pareiškėją, kad neturi galimybės jam pateikti administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre suformuoto pareiškėjo prašomo su jo paties veiksmais susijusio pažeidimo išrašo remiantis Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 (toliau – ir Instrukcija), 83 punktu. Vertinant šį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. rašte Nr. 20-S-607 nurodytą atsisakymo pateikti išrašą motyvą konstatuota, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikdamas pareiškėjui atsakymą klaidingai vadovavosi Instrukcijos 83 punktu, kadangi minėtu atveju turėjo būti taikomas Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 5-V-622, 18 punktas. Įvertinus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. rašto Nr. 20-S-607 turinį buvo konstatuota, kad siekiant išvengti panašaus pobūdžio klaidų ateityje būtina į tai atkreipti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybės dėmesį. Pažymėta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties požymių.

Departamento Viešosios policijos valdybos Rizikos valdymo ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas K. S. 2013 m. birželio 13 d. surašė teikimą, adresuotą įstaigos vadovui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus bei skirti tarnybinę nuobaudą, ir siūlė baigti pareiškėjo skundo nagrinėjimą, nepradedant tarnybinio patikrinimo dėl V. J. skunde išdėstytų teiginių, pateikti tarnybinio pranešimo kopiją susipažinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybei bei apie skundo nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją. Šį teikimą 2013 m. birželio 14 d. pasirašytinai patvirtino Lietuvos policijos generalinis komisaras S. S..

Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamas raštas yra nemotyvuotas, nekonkretus ir nepakankamai argumentuotas, kadangi apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką pareiškėjas buvo informuotas skundžiamu Departamento 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. 5-13-S-1228, kuriame išdėstyti pareiškėjo skundo tyrimo metu nustatyti faktai, jų teisinis įvertinimas ir priimto sprendimo nepradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pagrįstumas. Manė, kad Departamentas prašomą panaikinti sprendimą tinkamai pagrindė faktiniais duomenimis, t. y. pareiškėjui pateikė atsakymą, atitinkantį Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 41.3 punkto nuostatas. Atsakovas visapusiškai ištyrė V. J. skundą ir informavo pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 68–76) pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Departamentą atsakyti į V. J. 2013 m. gegužės 18 d. skundo 1 punkto reikalavimą – nurodyti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kad būtų vykdomas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013, kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2013 m. gegužės 18 d. skunde pareiškėjas prašė imtis veiksmų, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai tinkamai įvykdytų Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013 ir kontroliuoti sprendimo vykdymą (2013 m. gegužės 18 d. skundo 1–2 reikalavimai). Tačiau teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjas, manydamas, kad nebuvo įvykdytas teismo sprendimas, turi teisę kreiptis į šį teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o vėliau į antstolį dėl priverstinio sprendimo įvykdymo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo 2013 m. gegužės 18 d. skunde išdėstyti reikalavimai iš esmės reiškia pareiškėjo prašymą Departamentui kontroliuoti teismo sprendimo vykdymą tarnybinio pavaldumo tvarka. Teismo sprendimų vykdymas yra kiekvienos įstaigos veiklos dalis, jeigu tik teismo sprendimu nustatomi reikalavimai tai įstaigai. Skundžiamame 2013 m. birželio 19 d. rašte Departamentas palaikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato poziciją dėl negalimumo pateikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendime nurodytų duomenų, nes juose gali būti teismo sprendimu uždrausti pateikti trečiųjų asmenų duomenys. Tačiau, teismo vertinimu, tokia pozicija yra nepagrįsta nei teisės normomis, nei Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo motyvais, nes minėtame teismo sprendime yra pažymėta, kad „neskelbtinų su kitų privačių asmenų duomenų apsauga susijusių duomenų pareiškėjas neprašo“. Nurodė, jog kiekvienas įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas be papildomų sąlygų ar vertinimų. Taigi tiek Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. rašte, tiek Departamento 2013 m. birželio 19 d. rašte išdėstyta pozicija dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo vykdymo yra neteisėta. Nurodė, jog išrašai iš administracinių teisės pažeidimų registro gali būti pateikiami asmeniui nepateikiant duomenų, kurie pagal įstatymus negali būti pateikiami, t. y. šiuos duomenis užbraukiant, padarant neįskaitomais kitu būdu. Teismas pažymėjo, jog nei iš atsakovo, nei iš trečiojo suinteresuoto asmens raštų negalima nustatyti, kokius konkrečius duomenis jie laikė neteiktinais ir kokių teisės aktų reikalavimus jų pateikimas pažeidžia. Atitinkamai, tokio pobūdžio atsakymas į asmens kreipimąsi neatitinka gero administravimo principų, reikalaujančių administravimo subjekto veiklą grįsti faktiniais duomenimis bei teisės normomis.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad, vykdydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsakovas turėjo pateikti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui teisės aktus atitinkantį nurodymą ar rekomendaciją dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo tinkamo vykdymo. To nepadaręs atsakovas pripažintinas netinkamai įvykdžiusiu Taisyklių 6 punktą, įpareigojantį instituciją vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais, o teikiant asmenims informaciją – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo, objektyvumo ir pagalbos principais.

Teismas nurodė, jog nors 2013 m. gegužės 18 d. skundo 2 punktu pareiškėjas prašė priimti sprendimą, kuriuo Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatas įpareigojamas visiškai, tinkamai ir išsamiai įvykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013 ir pareiškėjui pateikti visus reikalautus tinkamai patvirtintus išsamius duomenis, organizuoti šio Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimo vykdymą ir kontrolę, tačiau šio reikalavimo negalima tenkinti nesant teisinio pagrindo. Teismas nurodė, jog administracinių teismų sprendimai vykdomi ABTĮ ir CPK nustatyta tvarka. Atitinkamai, pagal Policijos veiklos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą Departamentas gali tik pateikti rekomendaciją dėl teismo sprendimo vykdymo apimties bei nurodyti, kad teritorinė policijos įstaiga turi pareigą vykdyti teismo sprendimą, tačiau negali imtis vadovavimo sprendimo vykdymui veiksmų, kadangi Departamentas tiesiogiai nėra atsakingas už teismo sprendimų, kuriais pareigos nustatytos teritoriniams policijos skyriams, vykdymą ir jam netaikoma atsakomybė už tokių teismų sprendimų netinkamą vykdymą. Departamento pareigos kyla ne iš teismo sprendimo vykdymo kontrolės pareigos, bet iš pareigos kontroliuoti ir koordinuoti pavaldžių policijos įstaigų veiklą.

Pažymėjo, jog V. J. 2013 m. gegužės 18 d. skundo 3 reikalavimu Departamento prašė ištirti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus/neveikimą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013 neįvykdymo, nustatyti atsakingus asmenis, šių asmenų atžvilgiu atlikti tarnybinius patikrinimus ir jiems skirti tarnybines nuobaudas. Teismas nurodė, jog Departamento Viešosios policijos valdybos Rizikos valdymo ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas K. S. 2013 m. birželio 13 d. surašė teikimą, adresuotą įstaigos vadovui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus bei skirti tarnybinę nuobaudą, ir siūlė baigti pareiškėjo skundo nagrinėjimą, nepradedant tarnybinio patikrinimo dėl V. J. skunde išdėstytų teiginių, pateikti tarnybinio pranešimo kopiją susipažinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybei bei apie skundo nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją. Šį teikimą 2013 m. birželio 14 d. pasirašytinai patvirtino Lietuvos policijos generalinis komisaras S. S.. Apie tai informuotas V. J.. Teismas nurodė, jog šis pareiškėjo reikalavimas buvo išnagrinėtas ir į jį buvo atsakyta. Pastebėjo, jog asmuo, pranešęs apie galimą tarnybinį pažeidimą, neturi teisės skųsti sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar neskyrimo, kadangi neturi teisinio suinteresuotumo, kuris yra būtina sąlyga kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių apsaugos. Atsakovas, kaip turintis diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl tarnybinio tyrimo iniciavimo, savo pareigas atliko ištirdamas pareiškėjo 2013 m. gegužės 18 d. skunde nurodytą pranešimą apie galimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų pareigų neatlikimą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas Departamento taip pat prašė pateikti jam Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartyje nurodytą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. aktą Nr. 20-S-607 ir nors dėl šio akto pateikimo atsakovas prašomame panaikinti sprendime nepasisakė, tačiau iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 20-S-607 buvo matyti, kad jis buvo siųstas V. J., todėl toks pareiškėjo reikalavimas Departamentui yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Departamento 2013 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 5-10-S-150, pateikti tinkamą atsakymą ir visus Departamento turimus tinkamai patvirtintus išsamius pareiškėjo administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013 reikalautus duomenis, abu 2013 m. gegužės 7 d. administracinio teisės pažeidimo ROIK Nr. 07-10-5392310 išrašo lapus patvirtinti Departamento antspaudais, surišti, pateikti atitinkančius raštvedybos ir įrodymų reikalavimus, tinkamai patvirtintus, teismas nurodė, jog Departamentas 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 5-10-S-150 atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą pateikė jam visą turimą informaciją apie administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368. 2013 m. balandžio 17 d. prašyme V. J. atsakovo prašė: 1) pateikti išsamius su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. I-339-423/2013 susijusius ir/ar joje prašytus duomenis apie priimtą administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368 – kas, kada, kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis duomenis apie administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368 pažymėjo Policijos centrinėje duomenų bazėje, laikomoje kompiuterinėje laikmenoje; 2) V. J. pateikti visus išsamius duomenis iš Policijos centrinės duomenų bazės apie administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368 kompiuterinėje laikmenoje bei tinkamai patvirtintus ir išspausdintus.

Teismas, įvertinęs Departamento 2013 m. gegužės 8 d. akto turinį, sprendė, kad pareiškėjui buvo pateikta visa atsakovo turima informacija. 2013 m. gegužės 7 d. administracinio teisės pažeidimo ROIK Nr. 07-10-5392310 išrašo lapai pareiškėjui buvo pateikti, kiti dokumentai nėra nurodyti. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kokia kita Departamento turima informacija nebuvo pateikta. Be to, teismas pabrėžė, jog Departamento 2013 m. gegužės 8 d. raštas Nr. 5-10-S-150 savo esme nėra administracinis sprendimas, o lydraštis, kuriuo pateikiami dokumentai, todėl negali būti panaikinamas, dėl nepakankamo informacijos pateikimo informacijos prašęs asmuo gali skųstis teismui pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šis V. J. reikalavimas buvo išnagrinėtas, o panaikinti atsakovo 2013 m. gegužės 8 d. aktą Nr. 5-10-S-150 nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas prašė liudytojais šaukti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūną V. F., Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorus L. P., A. M., J. B. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūną A. A., tačiau pareiškėjo skundo pagrįstumas bei prašomo panaikinti Departamento sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas negali būti įrodytas remiantis liudytojų parodymais. Teismas pabrėžė, jog V. J. nepagrindė, kad jo nurodyti asmenys gali žinoti, kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, todėl jų šaukimas liudytojais nėra tikslingas.

Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas skunde pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai neišaiškino Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų tvarkymo taisyklių ir jų nepateikė, tačiau prašymas jas pateikti Departamentui nebuvo pareikštas. Be to, šis teisės aktas yra viešai skelbiamas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog reikalavimas panaikinti Departamento 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 5-13-S-1228 tenkintinas iš dalies, įpareigojant Departamentą atsakyti į V. J. 2013 m. gegužės 18 d. skundo 1 punkto reikalavimą – nurodyti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kad būtų vykdomas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 79–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimo dalį, kuria jo skundas nebuvo tenkintinas, panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai vadovaudamasis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą.

2. Pagal Policijos veiklos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą Departamentas galėjo ir privalėjo pateikti rekomendaciją dėl teismo sprendimo vykdymo apimties bei nurodyti, kad teritorinė policijos įstaiga turi pareigą vykdyti teismo sprendimą, pareiškėjas neprašė Departamento imtis vadovavimo sprendimo vykdymui veiksmų. Departamentas tiesiogiai yra atsakingas už teismo sprendimų, kuriais pareigos nustatytos teritoriniams policijos skyriams, vykdymo kontrolę ir jam turi būti taikoma atsakomybė už netinkamą tokių teismų sprendinių vykdymo kontrolę. Teismas nepagrįstai nenustatė, jog Departamentas nevykdė pareigos ištirti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus/neveikimą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013 neįvykdymo, nustatyti atsakingus asmenis, šių asmenų atžvilgiu atlikti tarnybinius patikrinimus ir jiems skirti tarnybines nuobaudas.

3. Pareiškėjas, pranešęs apie galimą tarnybinį pažeidimą, turi teisę skųsti sprendimą dėl tarnybinio patikrinimo nepradėjimo, o toliau ir dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar neskyrimo, kadangi visais atvejais jis turi teisinį suinteresuotumą, kuris yra būtina sąlyga kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių apsaugos. Be to, atsakovas kaip turintis diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl tarnybinio tyrimo iniciavimo savo pareigų tinkamai neatliko, netyrė pareiškėjo 2013 m. gegužės 18 d. skundo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų pareigų neatlikimo. Teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovo veiksmai dėl pareiškėjo skundo 3 reikalavimo išnagrinėjimo buvo pakankami.

4. Departamentas pareiškėjui nepateikė jam visos turimos informacijos apie administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368. Teismas nenurodė, iš kur jis žino, kokią informaciją apie administracinio teisės pažeidimo nutarimą Nr. F 069368 Departamentas turėjo. Be to, pareiškėjas skunde teismui nurodė, kokia kita Departamento turima informacija jam nebuvo pateikta.

5. Nurodo, jog skunde teismui pareiškėjas prašė liudytojais kviesti atitinkamus asmenis ir nurodė, jog jo įvardinti asmenys gali žinoti reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, jiems pareiškėjas norėjo užduoti klausimų, todėl jų šaukimas liudytojais buvo tikslingas ir būtinas. Teismui atsisakius juos šaukti liudininkais teismo procesas tapo nevisavertis, o pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje iš esmės nereikalingas.

6. Pažymi, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai neišaiškino Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų tvarkymo taisyklių ir jų nepateikė. Jas pateikti Departamentas privalėjo vadovaudamasis gero administravimo praktika, be to, jis nepranešė, kur šis teisės aktas yra viešai skelbiamas, jo pavadinimo, priėmimo datos, numerio.

Pareiškėjas V. J. taip pat pateikė papildomą prašymą, nurodydamas, kad jis prašo jam grąžinti nepriimtą žyminio mokesčio 2014 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymo Nr. 00229 50 Lt sumai originalą (b. l. 86).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, kad kitos administracinės bylos proceso šalys nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, tačiau ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, apeliacine tvarka nagrinėjantį bylą, patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie apeliacinio skundo nepadavė, teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti šalių procesines teises bei išvengti procesinių staigmenų, naikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6–8 punktų reikalavimus, skundas (prašymas) turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, pareiškėjas skunde (prašyme) turi nurodyti konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą, kartu su skundu pateikti teismui skundžiamą aktą, skunde aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui turi būti pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo, priskirtino nagrinėti administraciniame teisme, dalyką ir pagrindą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Pabrėždamas skundo reikalavimų suformulavimo svarbą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą taikant norminius aktus, reglamentuojančius atitinkamus teisinius santykius (2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.).

Kaip matyti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi buvo priimta nagrinėti V. J. skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2013 m. birželio 19 d. atsakymą Nr. 5-13-S-1228 į 2013 m. gegužės 18 d. skundą (b. l. 35). Kitų prašymų, susijusių su viešojo administravimo subjekto įpareigojimu pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, nebuvo pareikšta (pirmosios instancijos teismas raštu nesiūlė pareiškėjui pasinaudoti teise tikslinti skundą, o į 2014 m. sausio 13 d. posėdį jis neatvyko), todėl V. J. apibrėžtose skundo ribose teismas buvo įgaliotas vertinti tik Departamento atliktos administracinės procedūros rezultatus ir priimti vieną iš alternatyvių sprendimų – panaikinti skundžiamą aktą (jo dalį) ar, pripažinęs jį teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmesti. Šiuo atveju darytina išvada, kad įpareigodamas Departamentą atsakyti į V. J. 2013 m. gegužės 18 d. skundo 1 punktą – nurodyti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui vykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-339-423/2013, Vilniaus apygardos administracinis teismas ne tik neleistinai peržengė iškeltos bylos nagrinėjimo ribas, bet ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties (Nr. AS858-778/2013) išaiškinimų, kad administracinio teismo priimtas sprendimas negali būti priverstinai vykdomas iškeliant naują administracinę bylą, kadangi ABTĮ nustato specialią teismo sprendimų vykdymo tvarką, pagal kurią turi būti kreipiamasi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo atitinkamoje administracinėje byloje, kurioje priimtas vykdytinas sprendimas (b. l. 23–29). Be to, įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas dalyvavusiems byloje asmenims tiesiogiai kyla iš ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, jog nurodyti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai ir dėl jų byla buvo išspręsta neteisingai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė