A-238-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-238-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00091-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 „Dėl piniginės socialinės paramos M. S.“ bei įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, apeliantas) skirti jai kompensacijas.

Pareiškėja nurodė, kad Socialinės paramos skyrius 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. (23.78.)-SP13-164 pranešė, jog atsisako skirti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų bei geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Pareiškėja nesutiko su tokiu atsakovo sprendimu, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, jog atsakovas neteisingai aiškino ir taikė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Pareiškėjos nuomone, atsakovas be pagrindo priskyrė ją bendrai gyvenančių asmenų kategorijai, kuri numatyta Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Ji kreipėsi į atsakovą kaip vienas gyvenantis asmuo. Jai nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosavybės teise priklauso paveldėta ½ dalis nekilnojamojo turto objekto – buto, adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame ji ir gyvena. Akcentavo, jog nuo 2010 m. jos ir jos sesers A. S. vardu yra sudarytos elektros energijos, šilumos vartojimo, gamtinių dujų pirkimo–pardavimo bei geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartys. Jos mama I. P. gyvena (duomenys neskelbtini) su sutuoktiniu ir mažamečiu sūnumi. Pažymėjo, jog Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Viena iš jų numatyta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kurioje teigiama, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jeigu asmenys mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje, kol jiems sueis 24 metai. Ji nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti dieniniame skyriuje, o sesuo A. S. mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos nuolatinių studijų formos (duomenys neskelbtini) studijų programos (duomenys neskelbtini) grupėje. Pareiškėjos nuomone, ji atitinka Įstatymo nuostatas, kurių pagrindu turėjo būti skirtos kompensacijos, tačiau atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė jas skirti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 29–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyriui pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-61765. 2014 m. sausio 9 d. skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti kompensacijas. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrai gyvenantys asmenys yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; <...>. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. To paties Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pažymėta, jog vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu. Nagrinėjamoje byloje tiek pareiškėja, tiek jos sesuo A. S. yra nedirbančios, neįregistravusios santuokos ir besimokančios pilnametės studentės iki 24 metų, todėl pagrįstai tiek pareiškėją, tiek jos seserį įskaitė į jų tėvų (tėvo arba motinos) šeimos sudėtį. Pažymėjo, jog pareiškėja pateikė duomenis apie mamą – I. P., jos sutuoktinį – E. P., seserį – A. S. Įvertinęs, kad pareiškėjos mama neatitinka Įstatymo sąlygų, patvirtinančių jos teisę į piniginę kompensaciją, pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti kompensacijas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 83–88) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą piniginei socialinei paramai gauti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo. Pareiškėja skundžia Socialinės paramos skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti kompensacijas, bei prašo įpareigoti atsakovą jas skirti.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija) 2 straipsnio 11 dalimi, 5, 22 straipsniais. Nustatė, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 27 d. Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2014 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti kompensacijas vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjos mama I. P. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą. Taip pat nustatė, kad pareiškėjai paveldėjimo teisės pagrindu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamojo turto objekto – buto, adresu: (duomenys neskelbtini), likusi ½ buto dalis priklauso pareiškėjos seseriai A. S. Tiek pareiškėjos, tiek jos sesers deklaruota gyvenamoji vieta yra paminėtame nekilnojamojo turto objekte, adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai (duomenys neskelbtini) išsituokė ir abu yra sudarę naujas santuokas. Pareiškėjos mama I. P. kartu su sūnumi E. A. P. gyvenamąją vietą deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokosi pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti dieniniame skyriuje pirmame kurse, o jos sesuo A. S., gimusi (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) mokyklos nuolatinių studijų formos (duomenys neskelbtini) studijų programos pirmo kurso studentė.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje vertintina, ar pareiškėja pagrįstai priskirta bendrai gyvenančių asmenų grupei. Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 2, 15 dalimis. Nustatė, kad tiek pareiškėja, tiek jos sesuo A. S. yra pilnametės (iki 24 metų amžiaus), nedirbančios, neįregistravusios santuokos, neauginančios savo vaikų, tačiau abi besimokančios ir gyvenamąją vietą deklaravusios, adresu: (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos mama I. P. savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pateikė Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1543-325/2013, kuria teismas patvirtino tarp šalių M. S., A. S. ir I. P. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią I. P. įsipareigojo teikti dukroms išlaikymą mokant kas mėnesį po 200,00 Lt periodinėmis išmokomis iki joms sukaks 24 metai. Į bylą taip pat pateikta ir Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-134-514/2014, kurios pagrindu teismas patvirtino tarp ieškovių M. S. bei A. S. ir atsakovo D. S. sudarytą taikos sutartį. D. S. taikos sutartimi įsipareigojo teikti ieškovėms išlaikymą po 50,00 Lt kiekvienai dukrai kas mėnesį, kol joms sukaks 24 metai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėją ir jos seserį A. S. nepagrįstai priskyrė bendrai gyvenančių asmenų grupei, t. y. tėvų šeimos sudėčiai. Faktas, jog tiek pareiškėja, tiek A. S. yra iki 24 metų amžiaus ir abi besimokančios, nesudaro pagrindo priskirti jas bendrai gyvenantiems asmenims (kartu su tėvais). Nors ir būdamos pilnametės, pareiškėja ir jos sesuo neturi bendro namų ūkio su tėvais. Pareiškėja ir jos sesuo A. S. turėjo būti priskirtos vieno gyvenančio asmens grupei pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasmę. Pareiškėja ir jos sesuo negyvena kartu su motina, jų gyvenamoji vieta deklaruota ne tik skirtingais adresais, bet ir kitame mieste. Be to, pareiškėjai ir jos seseriai A. S. priteistas išlaikymas iš abiejų tėvų, tai dar kartą pagrindžia, jog pareiškėja ir jos sesuo negyvena kartu su tėvais, o yra atskirai gyvenantys asmenys. Teismas konstatavo, kad atsakovas, taikydamas Įstatymo nuostatas, nepagrįstai priskyrė pareiškėją bendrai gyvenančių asmenų grupei.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Norint gauti piniginę socialinę pašalpą, būtina atitikti visus tris Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Vertindamas pirmąjį, 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą, reikalavimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja nuosavybės teise turėtų turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjos pateiktame prašyme piniginei socialinei paramai gauti nurodyta, jog pareiškėjos mamai I. P. ir jos vyrui E. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypai ir automobiliai. Tačiau konstatavus, kad pareiškėja ir jos sesuo gyvena atskirai nuo tėvų ir yra vienas gyvenantis asmuo, I. P. ir E. P. turimas turtas nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo pareiškėjai. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitiktų bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų.

Vertindamas, ar pareiškėja atitinka šį reikalavimą, teismas analizavo Įstatymo 8 straipsnio turinį (8 str. 1 d. 2 p.). Akcentavo, kad pareiškėja ir jos sesuo A. S. priklauso vieno gyvenančio asmens grupei, abi yra pilnametės (iki 24 metų amžiaus), nedirbančios, neįregistravusios santuokos, neauginančios savo vaikų, tačiau abi besimokančios ir gyvenamąją vietą deklaravusios, adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokosi pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti dieniniame skyriuje pirmame kurse, o jos sesuo A.

S., gimusi (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) mokyklos nuolatinių studijų formos (duomenys neskelbtini) studijų programos pirmo kurso studentė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatė, kad pareiškėja neturi jokių įsiskolinimų už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį, todėl padarė išvadą, jog pareiškėja atitinka ir trečiąjį reikalavimą siekiant gauti piniginę socialinę paramą.

Teismas taip pat atsižvelgė į Įstatymo 21 straipsnio 4 dalį.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimuose pateiktu Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų aiškinimu, pažymėjo, jog asmenys, besinaudojantys solidarumo principu grįstomis socialinės apsaugos formomis, inter alia socialine parama – kompensacijomis, privalo nuolat patys aktyviai rūpintis savo gerove, būti sąžiningais, laikytis nustatytų socialinės paramos gavimo taisyklių. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais. Konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą socialinei piniginei paramai (kompensacijoms) gauti. Socialinės paramos skyrius netinkamai aiškino, vertino ir pritaikė Įstatymo nuostatas, spręsdamas pareiškėjos prašymą piniginei socialinei paramai gauti, todėl atsakovo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 teismas pripažino neteisėtu ir naikintinu.

Teismas, be to, nurodė, kad antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą skirti kompensacijas vadovaujantis Įstatymu. Pažymėjo, jog ABTĮ 88 straipsnyje reglamentuota, kokiu būdu gali būti ginama pažeista teisė. Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 str.). Teismas sprendimu gali patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str. 2 p.), tačiau iš esmės ginčo situacijos nesprendžia ir sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima. Vertindamas išdėstytų aplinkybių visetą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą skirti jai socialinę piniginę paramą, todėl teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą piniginei socialinei paramai gauti ir priimti teisėtą sprendimą. Teismas atmetė kitą skundo dalį (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 90–91) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat netinkamai taikė ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą. Pažymi, jog teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad rašytiniai įrodymai dėl pareiškėjos prisiteisto išlaikymo iš tėvų buvo pateikti tik byloje. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ir jos sesuo A. S. yra nedirbančios, neįregistravusios santuokos ir besimokančios pilnametės studentės iki 24 metų, Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai tiek pareiškėją, tiek jos seserį įskaitė į jų tėvų (jų atveju – tėvo arba motinos) šeimos sudėtį. Kreipimosi metu pareiškėjai tai buvo paaiškinta. Šeimos duomenų socialinei paramai gauti SP-1 formoje bei duomenų apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį SP-2 formoje pareiškėja pateikė duomenis apie mamą I. P., jos sutuoktinį E. P., brolį E. A. P., seserį A. S. Įvertinęs tai, kad pareiškėjos mama I. P. neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nes nuo 2013 m. lapkričio 26 d. neregistruota darbo biržoje, nedirbo, taip pat pareiškėja nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių jos teisę į piniginę socialinę paramą, Socialinės paramos skyrius, nesant teisinio pagrindo skirti kompensacijas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–99) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja nurodo, kad apelianto darbuotojai atsisakė priimti 2013 m. lapkričio 25 d. teismo sprendimą, motyvuodami tuo, jog jis dar neįsiteisėjęs. Jie nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. sausio 9 d. neprašė jokių papildomų dokumentų. 2014 m. sausio 9 d. raštas Nr. (23.78.)-SP13-164 buvo parengtas atgaline data. Įstatyme nėra nuostatos, reikalaujančios būti prisiteisusiems išlaikymą iš tėvų, sprendžiant, ar asmuo turi teisę gauti kompensaciją kaip vienas gyvenantis asmuo. Pažymi, kad prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti SP23-61765 užpildė reikalaujant apelianto darbuotojui. Pirmiausia buvo pildoma kita forma – kaip vieno gyvenančio asmens, tačiau apelianto darbuotojai pareikalavus ši paraiška buvo suplėšyta ir paduota užpildyti kita paraiškos forma. Apeliantas neargumentavo, kokiais kriterijais, kokiomis įstatymo nuostatomis vadovaudamasis įskaitė į mamos, bet ne į tėtės šeimos sudėtį. Bylos nagrinėjimo metu apelianto atstovė teigė, jog yra pagrindas priskirti jas ir vieno gyvenančio asmens kategorijai. Tačiau, atsisakant skirti kompensaciją, buvo taikomi reikalavimai, sąlygos, kurie yra būtini bendrai gyvenantiems su tėvais asmenims. Negali būti įskaitomos į savo tėvų ar vieno jų, konkrečiai į mamos, šeimos sudėtį. Atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą dėl mokymosi. Taigi atitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, suteikiančius teisę į kompensaciją. Pabrėžia, kad nėra mamos I. P., gyvenančios (duomenys neskelbtini), šeimos nariai, todėl nėra pagrindo reikalauti, jog mama atitiktų įstatymo sąlygas, nes ji nuo 2013 m. lapkričio 26 d. neregistruota darbo biržoje, nedirbo. Be to, sprendžiant, kas yra šeimos nariai, gali būti vadovaujamasi ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.588 straipsnio nuostatomis. Nebuvo jokio teisinio pagrindo priskirti jas bendrai gyvenantiems asmenims, bet ne vienam gyvenančiam asmeniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja, siekdama gauti Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte numatytą būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensaciją (toliau – ir Kompensacijos), padavė atsakovui (viešojo administravimo subjektui, administruojančiam Kompensacijų skyrimą ir mokėjimą) nustatytos formos 2013 m. lapkričio 27 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Atsakovo 2014 m. sausio 9 d. sprendimu šis pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas. Iš šio sprendimo matyti, kad atsisakymo paskirti pareiškėjai jos prašomas Kompensacijas priežastimi atsakovas nurodė šias faktines aplinkybes: kad pareiškėjos motina I. P. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą, ji (pareiškėjos mama) nuo 2013 m. lapkričio 26 d. neregistruota darbo biržoje, nedirbo, duomenų, patvirtinančių jos (pareiškėjos mamos) teisę į piniginę socialinę paramą, nėra, todėl teisinio pagrindo skirti jai (pareiškėjai) Kompensacijas nėra. Teisiniu pagrindu neskirti pareiškėjai jos prašomų Kompensacijų atsakovas nurodė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 8-9).

Atsižvelgdama į pareiškėjos skundžiamame atsakovo sprendime nurodytas (kolegijos išvardytas) aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti paminėtų faktinių aplinkybių reikšmę Įstatymo (konkrečiai imant jo 8 str. 1 d.) taikymo prasme, t. y. nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti), ar paminėtos su pareiškėjos motina atsakovo siejamos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamai bylai Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (bylai aktuali 2013-05-16 įstatymo Nr. XII-329 redakcija) taikymo prasme.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėja kartu su seserimi A. S. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini) – bute, kuris nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosavybės teise priklauso joms lygiomis dalimis. Byloje taip pat nekvestionuojama, kad pareiškėjos (ir paminėtos jos sesers) motinos deklaruota gyvenamoji vieta yra kitu adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovo 2014 m. sausio 9 d. sprendime nurodytoje Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, tarp jų atsakovo sprendime konkrečiai išvardytos 1 ir 4 punktuose nurodytos sąlygos. Kolegija pažymi, kad Įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymas yra siejamas su Įstatymo 7 straipsnio taikymu ta prasme, kad būtent šioje teisės normoje (Įstatymo 7 str. 1 d. 2 p.) yra pateikta nuoroda į vieną iš būtinų reikalavimų įgyti teisę į Kompensacijas – kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitiktų bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Todėl Įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymas neatsietinas nuo jo (Įstatymo) 7 straipsnio taikymo. Pastaroji aplinkybė yra reikšminga byloje nagrinėjamai situacijai todėl, kad būtent Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas sampratos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens aiškinimas, pagal kurį ir vienai, ir kitai nurodytų asmenų grupėms priklausantis asmuo laikytinas tinkamu teisės į Kompensacijas subjektu tik tais atvejais, kai: 1) deklaravo gyvenamąją vietą viename būste, kuriame gyvena bendrai; 2) arba nuomoja vieną būstą, kuriame gyvena bendrai. Tai reiškia, kad asmenų bendras arba vieno asmens gyvenimas būste, kuris jų (jo) yra deklaruotas kaip gyvenamoji vieta, Įstatymo taikymo prasme yra būtina prielaida, leidžianti atskirti juos (jį) nuo kitų nors ir su jais (juo) giminyste siejamų asmenų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, pareiškėjos (ir paminėtos jos sesers) motina gyvena kitame, kaip jos gyvenamoji vieta deklaruotame, būste. Todėl Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (tuo pačiu ir Įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo požiūriu pareiškėjos motinos socialinė padėtis niekaip negali būti siejama su pareiškėjos (ir jos sesers) teise į Kompensacijų gavimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija pritaria teismo išvadai dėl pareiškėjos skundžiamo atsakovo sprendimo nepagrįstumo bei būtinumo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos (2013-11-27) prašymą piniginei socialinei paramai gauti.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis