A-575-1197-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1197/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02394-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d. buvo kalinamas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas teigė, kad visi kameroje esantys baldai (stalas, taburetės, suoliukas, spintelės) ir sanitarinis mazgas su praustuve užima apie 7,5 kv. m kameros ploto, todėl kamerose buvo neįmanoma normaliai judėti. Be to, tvirtino, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, stalas buvo per mažas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus ir didelius nepatogumus, kadangi buvo tyčia ir sąmoningai suvaržytos jo teisės, o Vilniaus PN nesistengiant pašalinti minėtų pažeidimų, pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerų tipo patalpose Vilniaus PN direktoriaus nutarimais paskirtas drausmines nuobaudas atliko 5 kartus: laikotarpiais nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. – 2 miegamųjų vietų 10,06 kv. m ploto kameroje Nr. 9 su 1,54 kv. m ploto sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 17 d. iki 2011 m. liepos 15 d.

– 3 miegamųjų vietų 12,17 kv. m ploto kameroje Nr. 21 su 1,65 kv. m ploto sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. spalio 24 d. – 3 miegamųjų vietų 12,17 kv. m ploto kameroje Nr. 12 su 1,84 kv. m ploto sanitariniu mazgu, o laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui surašymo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 3 miegamųjų vietų 12,15 kv. m ploto kameroje Nr. 20 su 1,68 kv. m ploto sanitariniu mazgu. Vilniaus PN paaiškino, kad nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno kartu su pareiškėju kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami, tačiau pažymėjo, jog visiems be išimties asmenims yra suteikiama atskira miegamoji vieta, todėl nurodytose kamerose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei jose yra įrengta miegamųjų vietų.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerų tipo patalpose asmenys nėra laikomi įstaigos administracijos valia, į šias patalpas jie skiriami atlikti nuobaudas už įvykdytus pataisos įstaigoje nustatyto režimo pažeidimus, taigi tik nuo pačių nuteistųjų elgesio priklauso, ar jie bus laikomi šiose patalpose. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas yra linkęs sistemingai pažeidinėti nustatytą įstaigos režimą. Vilniaus PN papildomai pažymėjo, kad įstaigos dienotvarkė neįpareigoja asmenų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

Kiekvienas nuteistasis nuo signalo „keltis“ iki signalo „laikas miegoti“ gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje, ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose. Vilniaus PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Taip pat teismo posėdžio metu prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 70–74) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 5 d., o atsakovo atstovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, vertintinas laikotarpis nuo 2010 m. liepos 5 d. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsižvelgęs į šias nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas tvirtino, jog ginčo laikotarpiu 10,06 kv. m, 12,15 kv. m ir 12,17 kv. m ploto kamerų tipo patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo laikoma nuo 3 iki 8 asmenų, o Vilniaus PN nepateikė įrodymų, kad šiose patalpose įrengta po 2–3 miegamąsias vietas ir nubaustųjų netalpinama daugiau, nei yra miegamųjų vietų, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerų tipo patalpose pažeidė jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, nežeminančias jo žmogiškojo orumo. Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas vadovavosi protingumo bei teisingumo kriterijais, atsižvelgė į valstybės finansines galimybes, nustatyto pažeidimo trukmę ir į tai, kad pareiškėjas į kamerų tipo patalpas pateko dėl savo kaltės, t. y. dėl paties padarytų režimo pažeidimų, taip pat įvertino aplinkybę, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą skundėsi įstaigos administracijai.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–81), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė neteisingą bei neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad atsižvelgus į kamerų tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmes, plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičius, kuriuos patvirtina byloje esančios nuotraukos, darytina išvada, jog pareiškėjui bausmę atliekant kameroje Nr. 9 jam teko 5,8 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 12 – 4,67 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 20 – 4,61 kv. m kameros ploto, o kameroje Nr. 21 – 4,6 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs kamerų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Vilniaus PN atkreipia dėmesį, kad visiems be išimties nuteistiesiems kamerų tipo patalpose yra suteikiama atskira miegamoji vieta ir šiose kamerose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytose kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 3 iki 8 asmenų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šia aplinkybe. Kartu akcentuoja, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo atstovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Vilniaus PN, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Tuo tarpu ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisakys.

Šiame kontekste pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų neabejotinai matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN direktoriaus nutarimais paskirtas drausmines nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose Nr. 9, 12, 20 ir 21: kamerų tipo patalpa Nr. 9 yra 10,06 kv. m ploto su papildomu atskiru 1,54 kv. m ploto sanitariniu mazgu ir joje įrengtos 2 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpa Nr. 12 yra 12,17 kv. m ploto su papildomu atskiru 1,84 kv. m ploto sanitariniu mazgu ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpa Nr. 20 yra 12,15 kv. m ploto su papildomu atskiru 1,68 kv. m ploto sanitariniu mazgu ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, o kamerų tipo patalpa Nr. 21 yra 12,17 kv. m ploto su papildomu atskiru 1,65 kv. m ploto sanitariniu mazgu ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 13–21, 24–25, 82–99).

Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose tekusi kameros ploto dalis visiškai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 82–99) aiškiai matyti, jog visose nurodytose kamerų tipo patalpose įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti, taip pat stalai ir taburetės kiekvienam asmeniui, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN kamerų tipo patalpose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys