A-575-836-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-836/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01022-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. K. (S. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 21 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. bei 2010 m. vasarą ir rudenį jis buvo laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Taip pat pažymėjo, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo taburečių kiekvienam ten esančiam asmeniui, spintelių maistui, asmeniniams daiktams bei higienos reikmėms susidėti. Be to, atkreipė dėmesį, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis, dėl to blogai miegodavo, kosėdavo, apsvaigdavo, jam trūkdavo gryno oro, o į pareiškėjo prašymus perkelti į nerūkančiųjų kamerą nebuvo kreipiama dėmesio, tik buvo sakoma, jog nėra laisvos vietos. Pareiškėjas teigė, jog dėl tokių laikymo sąlygų patyrė nervinį stresą, jam buvo sukelti nepatogumai normaliai judėti ir suvaržyti reikalingi žmogui patogumai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 76–80) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Šiame kontekste Šiaulių TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Šiaulių TI prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Taip pat nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Tuo tarpu iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. birželio 28 d. pažymos Nr. 69/06-2666 matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas, Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas kameroje Nr. 48: laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 6,27 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 14 d. – su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d.

– su dar 5–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 kv. m iki 3,67 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI tvirtino, kad pareiškėjui tik tam tikrais atvejais teko mažesnis, nei teisės aktų nustatytas, kameros plotas. Be to, akcentavo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis jų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (po 1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už minėtą laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas jokių prašymų ar skundų dėl jo laikymo tarp rūkančių asmenų nėra pateikęs, o skundą teismui pateikė tik 2013 m. birželio mėn., be to, jo asmens byloje yra 2011 m. spalio 21 d. Vilniaus pataisos namuose pasirašytas sutikimas atlikti nuobaudą kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas yra rūkantis. Tuo tarpu Šiaulių TI negali būti laikomas atsakingu, jei įstaigoje laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius.

Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 87–93) pareiškėjo skundą dėl 21 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Šiame kontekste teismas akcentavo, jog pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti bei turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, šiuos reikalavimus įtvirtinantys teisės aktai yra viešai paskelbti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, senaties terminą skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013 m. birželio 17 d., todėl pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. birželio 16 d. atmestina, o nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina tik už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 17 d.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 48 laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 6,27 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 14 d. – su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. – su dar 5–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 kv. m iki 3,67 kv. m kameros ploto.

Tai įvertinęs, teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjui gyvenamojo ploto teko daugiau nei nustatyta norma. Kitais laikotarpiais palankiausiomis nurodytomis sąlygomis (nuolat keičiantis laikomų asmenų skaičiui) vienam asmeniui tenkantis kameros plotas viršijo normą, o tik tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, t. y. tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl kalinimo sąlygų.

Kita vertus, atsižvelgęs į Šiaulių TI specifiką ir tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalį laiko Šiaulių TI laikomi asmenys nebūna kamerose (1 val. per dieną skirta pasivaikščiojimui gryname ore), teismas konstatavo, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti nėra galimybės. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl apgyvendinimo atskirai nuo rūkančiųjų, nes Šiaulių TI patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją raštu nesikreipė, o skundą teismui padavė tik 2013 m. birželio 17 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI.

Kartu atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl kamerų ploto trūkumo bei kitų įkalinimo sąlygų, o byloje yra paties pareiškėjo pasirašytas 2011 m. spalio 21 d. sutikimas, rašytas Vilniaus pataisos namuose, jog jis sutinka atlikti nuobaudą kameroje su rūkančiais asmenimis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai jis išvyko iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundą pagrįsdamas abstrakčiais argumentais, kurių teismo posėdžio metu nekonkretizavo ir pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl teismas pareiškėjo teiginius vertino kaip nepakankamus ir nepagrindžiančius jo reikalavimo.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, taip pat tuo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė ir pretenzijų dėl kalinimo sąlygų sukeliamų nepatogumų nereiškė, konfliktų dėl to nebuvo užfiksuota, be to, paties pareiškėjo sveikatos sutrikimai, kurie būtų kalinimo sąlygų pasekmė, nebuvo nustatyti, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodomi Šiaulių TI dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. patirti nepatogumai nelaikytini esminiais, t. y. nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta esminė neturtinė žala, o šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija jo pažeistoms teisėms apginti.

III. Pareiškėjas S. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–92), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi jo atžvilgiu padaryti teisės pažeidimai buvo tęstiniai, o nuo paskutinio pareiškėjo apsilankymo Šiaulių TI dar nebuvo suėję 3 metai. Be to, pažymi, kad nuo 2006 m. jis yra kalinamas, todėl negalėjo gauti reikiamos informacijos ir teisinės pagalbos dėl jo teisių pažeidimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos aplinkybes, o pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tik nepasitenkinimu dėl ieškinio senaties termino pritaikymo ir nepriteistos turtinės žalos. Šiaulių TI pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl kalinimo sąlygų, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tuo tarpu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 16 d. taikytinas 3 metų senaties terminas.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 17 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 6), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 16 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 16 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nuo 2006 m. yra kalinamas ir negalėjo gauti reikiamos informacijos bei teisinės pagalbos dėl jo teisių pažeidimo. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. birželio 16 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d., teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 48: laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 6,27 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 14 d. – su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d.

– su dar 4–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 kv. m iki 3,76 kv. m kameros ploto (b. l. 11–12). Taigi laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 14 d. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o likusiais laikotarpiais (iš viso 19 dienų) – tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus. Tačiau pabrėžtina, jog Šiaulių TI kamerose laikomų asmenų skaičius per tą pačią dieną nėra pastovus ir nuolat kinta, kadangi dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus ar pan. ir atitinkamą laiką nebūna kamerose.

Be to, Šiaulių TI laikomi asmenys kasdien po 1 val. per dieną gali pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo Šiaulių TI nenustatyti (b. l. 20–67), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus (26–27 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo, o byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Tuo tarpu tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 13).

Juolab kad iš byloje esančio pareiškėjo Vilniaus pataisos namų direktoriui adresuoto 2011 m. spalio 21 d. sutikimo (b. l.

75) matyti, jog pats pareiškėjas sutiko atlikti nuobaudą kameroje su rūkančiais nuteistaisiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis patyrė tam tikrus nepatogumus dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2 metams po jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs minėtą išvadą, nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, jog buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai keistina, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys