2K-88-942/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-88-942/2015

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00015-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2;

1.1.8.13;

1.2.23.3;

2.1.7.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmės atlikimo pradžia nuspręsta laikyti nuosprendžio paskelbimo dieną bei į bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas laikas, A. Ž. išbūtas suėmime nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2013 m. kovo 27 d.

Be to, pripažinta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtos 2928,32 Lt (848,10 Eur) išlaidos, susijusios su A. Ž. atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, yra proceso išlaidos ir ši pinigų suma iš A. Ž. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl A. Ž. pakeista, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš A. Ž. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 2928, 32 Lt (848,10 Eur) valstybės patirtų išlaidų, susijusių su A. Ž. atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Skundžiamu nuosprendžiu panaikintos bei pakeistos ir kitos Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalys, tačiau padaryti nuosprendžio dalių panaikinimai ir pakeitimai su A. Ž. nėra susiję.

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti R. A. V., M. B., L. A., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 11 d., apie 14.40 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) kieme, šalia kavinės (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, laikė bei perdavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui – liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2-10, 0,259 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,001 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 0,07 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Ž. tą pačią dieną (2010 m. vasario 11 d.), apie 17.39 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia parduotuvės (duomenys neskelbtini), iš R. A. V. už 8000 Lt įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 100 g pilkos spalvos sausų miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 26,939 g narkotinės medžiagos heroino, ją automobiliu „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno iki Kaune (duomenys neskelbtini) esančios kavinės (duomenys neskelbtini) ir apie 18.10 val. automobilių stovėjimo aikštelėje už 11 000 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviams – liudytojams Nr. 2-10 ir Nr. 3-10, kuriems taikomas anonimiškumas.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį panaikinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą dėl jo kaltės padarė remdamiesi neleistinais įrodymais. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme buvo numatyta galimybė nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoti ir prokurorui, tačiau 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo BPK, kurio 159 straipsnyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja tik teismas. Šioje byloje nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo sankcionuotas prokuroro, teismo nekontroliuojamas, todėl jo metu surinkti duomenys neatitinka BPK įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti laikomi įrodymais.

Kasatorius nurodo, kad šioje byloje nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sankcionuoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Antai, nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, kad jis su kitais asmenimis dar iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo veikė nusikalstamoje grupuotėje, tačiau pirmosios instancijos teisme buvo įrodyta, kad tokia grupuotė neegzistavo, asmenys buvo nepažįstami, nusikalstamų veikų nevykdė. Jokios pirminės informacijos apie jo vykdytas nusikalstamas veikas iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo policijos pareigūnai neturėjo, nes šios pirminės informacijos jiems būtų pakakę jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nereikėtų gauti sankcijos kontroliniam pirkimui, atlikti kontrolinį pirkimą, jį kelis kartus pakartoti, siekiant pasunkinti asmenų, kurių tariamoms nusikalstamoms veikoms ištirti sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, teisinę padėtį.

Pažymėtina, kad policijos pareigūnai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams iš esmės nepateikė jokios teisėtos ir tokiais atvejais būtinos medžiagos, leidžiančios teismui įvertinti nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo pagrįstumą ir teisėtumą. Policininkai tik teikė pažymas apie tariamus glaudžius jo ryšius su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis, tačiau be jokių tai patvirtinančių duomenų. Apklausus apie tai operatyvinę veiklą dėl jo vykdžiusios pareigūnus, jų parodymai buvo skirtingi, iškeltos naujos, anksčiau netirtos versijos.

Jei policijos pareigūnai negalėjo pateikti tokios informacijos dėl to, kad informacija negali būti viešinama, tai turėjo būti nurodytas įstatyme numatytas pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-332/2006), tačiau šioje byloje to nebuvo padaryta ir tai suponuoja išvadą, kad pirminės informacijos apie jo nusikalstamą veiką tiesiog nėra. Kasatorius tvirtina, kad iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo nedarė nusikalstamų veikų ir nesirengė jų daryti. Išvadą apie tai patvirtina aplinkybės, kad jokių konspiracinių ryšio priemonių pas jį nebuvo rasta ir paimta, vykdant jo telefoninių pokalbių kontrolę ir slaptą sekimą nenustatyta, kad jis bendravo su asmenimis, susijusiais su šio pobūdžio nusikalstamomis veikomis, pas jį nebuvo rasta įrankių ar priemonių, kurios paprastai randamos pas tokiomis veikomis užsiimančius asmenis, t. y. svarstyklių, telefonų, kitų slaptų ryšio priemonių, slėptuvių, narkotinių medžiagų skiedimo, pakavimo medžiagų.

Anot kasatoriaus, jis kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką padarė policijos pareigūnų ir jų bendradarbių išprovokuotas, todėl taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį gauti duomenys negali būti laikomi teisėtai gautais įrodymais (Malininas v. Lithuania, app. no 10071/04, judgment of 1 July 2008). Išvadą apie tai, kad jis nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, teismai pagrindė 2010 m. vasario 11 d. pokalbio tarp jo, įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 ir V. T. turiniu, tačiau, vertindami pokalbio turinį, teismai neatsižvelgė į tai, kad pokalbyje dalyvavęs V.

T. buvo asmuo, iš kurio įslaptintas liudytojas Nr. 2-10 jau kurį laiką pirkdavo narkotines medžiagas, kad jam, A. Ž., buvo žinoma apie V. T. ir įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 prekybą narkotinėmis medžiagomis ir pokalbio garso įrašas patvirtina būtent šį faktą, bet ne tai, kad jis taip pat prekiavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad pokalbio metu jis nė karto nepasiūlė įslaptintam liudytojui Nr. 2-10 pirkti iš jo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tuo tarpu šis vis prašė jų jam parduoti.

Tai, kad jis buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, patvirtina ir aplinkybė, kad įslaptintas liudytojas Nr. 2-10 pervedė jam į banko sąskaitą pinigus ir įkalbinėjo surasti įslaptintam liudytojui Nr. 2-10 reikalingo heroino. Jis tokiomis medžiagomis nedisponavo, tačiau atkakliai įkalbinėjamas ir prašomas įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 skambino R. A. V., o šis toliau ieškojo tokių medžiagų skambindamas tai vienam, tai kitam asmeniui. Kasatoriaus teigimu, įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 parodymai yra melagingi, buvo keičiami, derinami, stengiantis įrodyti, kad provokacijos nebuvo.

Kasatorius pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bylą nagrinėjantys teismai pagal pareigas turi patikrinti, ar, taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką (žr., pavyzdžiui, Edwards and Lewis v. the United Kingdom, app. no. 39647/98, 40461/98, judgment of 27 October 2004), tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė.

Kasatorius nurodo, kad taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį užfiksuoti jo pokalbių su įslaptintais liudytojais Nr. 2-10, 3-10 garso įrašai yra neleistini įrodymai, nes jais nėra užfiksuotas ištisinis pokalbis, o tik atskiri pokalbio fragmentai.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą dėl to, kad jis įvykdė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą padarė pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nenagrinėjo ir nepriėmė procesinių sprendimų dėl nagrinėjant bylą teisme pateiktų prašymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl to, kad jis padarė kaltinime nurodytą veiką, nėra pagrįstos byloje surinktais įrodymais.

Byloje surinkti įrodymai pirštų atspaudų ir mikrobiologinė ekspertizė nuo įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 perduoto psichotropinės medžiagos polietileno maišelio, vaizdo medžiaga ir įslaptinto liudytojo Nr. 3-10 parodymai, slapto sekimo protokolai rodo, kad jis inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė. Priešinga išvada dėl jo kaltės daroma tik pagal įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 parodymus, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik įslaptinto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Būtina, kad juos patvirtintų kiti byloje surinkti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad įslaptinto liudytojo Nr. 2-10 parodymai, kad jis liudytojui narkotines medžiagas perdavė išėjus į kiemą parūkyti, niekam nematant, paneigti liudytojos A. M. parodymais, kad rūkomasis yra įrengtas kavinės viduje. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos išsamiai neišnagrinėjo bylos, nes nesiaiškino aplinkybių, kurių nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas, o konkrečiai, apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepatikrino reikšmingų bylos duomenų, daiktinių įrodymų, siekdamas nustatyti įvykio vietose aptiktų ir paimtų pėdsakų tapatybę, jų buvimą ar nebuvimą.

Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino šališkai. Šią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo išvados: R. A. V. 5 procentų sveikatos pablogėjimas vertintas kaip aiškus sveikatos pablogėjimas, tuo tarpu jo sveikatos pablogėjimas nuo 45 iki 55 procentų neįgalumo apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintas. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra surinkta visiškai jokių įrodymų, kad iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo jis darė ar rengėsi padaryti nusikalstamą veiką, laikėsi konspiracijos, todėl tokios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados yra deklaratyvios, nepagrįstos teisiajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesilaikydamas šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų. Antai, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, tuo tarpu spręsdamas dėl jo atsakomybės nurodė, kad pirmosios instancijos teismas viską padarė tinkamai ir pagal įstatymą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų V. G., V. G., V. G., O. J. parodymus, spręsdamas dėl kitų byloje nuteistų asmenų kaltės, pripažino nepatikimais, o spręsdamas dėl jo kaltės, teismas tų pačių liudytojų tuos pačius parodymus laikė patikimais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje tokios situacijos nuosekliai vertinamos kaip teisės į teisingą teismą pažeidimai (žr., pavyzdžiui, Edwards and Lewis v. the United Kingdom, app. no. 39647/98, 40461/98, judgment of 27 October 2004). Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rungimosi, šalių lygiateisiškumo principus, asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, draudimą grįsti nuosprendžius teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais duomenimis (BPK 301 straipsnio 1 dalis) pažeidė, nes išvadą, kad iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo jis veikė kartu su nusikalstama grupuote, pagrindė teisminio nagrinėjimo metu netirtomis aplinkybėmis, kurių nei jis, nei jo gynėjas negalėjo ginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Rungimosi, šalių lygiateisiškumo principai, kaltinamojo teisė į gynybą buvo pažeisti ir apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje padarius išvadą, kad įslaptintas liudytojas Nr. 2-10 yra iš jo, A. Ž., įsigijęs narkotinių medžiagų dar iki 2010 m. vasario 11 d. pokalbio, nes ši išvada grindžiama tik 2010 m. vasario 11 d. pokalbio fragmentu, padaryta be jokių įrodymų tyrimo veiksmų, tokių ar panašių parodymų įslaptintas liudytojas Nr. 2-10 niekada byloje nėra davęs. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo pagrįstumo ir teisėtumo, susipažino su policininkų pateikta medžiaga, tačiau su ja nei jis, nei jo gynėjas negalėjo susipažinti, o tai vėl pažeidė rungimosi, lygiateisiškumo pricipus, kaltinamojo teisę į gynybą.

Anot kasatoriaus, šioje byloje dalyvavęs prokuroras nebuvo nešališkas. Šią išvadą suponuoja aplinkybės, kad prokuroras palaikė kaltinimą, prašė skirti griežtą bausmę, atmesti jo paduotą apeliacinį skundą, tačiau nesiėmė jokių iš jo pareigų išplaukiančių veiksmų dėl byloje surinktais duomenimis užfiksuotų akivaizdžių nusikalstamų veikų, o konkrečiai – dėl šešių kilogramų heroino pardavimo, neteisėto laisvės atėmimo, plėšimo. Pirmosios instancijos teismas prašymą nušalinti prokurorą nemotyvuotai atmetė. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka dėl šių aplinkybių nepasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus dėl to, kad jo byla buvo falsifikuojama, kad ikiteisminį tyrimą byloje kontroliavęs prokuroras vėliau buvo atleistas iš darbo dėl bylų falsifikavimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišsprendė klausimo dėl neteisėto suėmimo jam paskyrimo, todėl iš esmės pažeidė BPK. Pagal BPK 127 straipsnį sprendžiant dėl teismo, kuris turi nagrinėti klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo, atsižvelgiama ne tik į Lietuvos Respublikoje, bet ir pagal Lietuvos Respublikos prašymą užsienio valstybėje asmens suėmime išbūtą laiką. Pagal šį kriterijų byla dėl suėmimo pratęsimo turėjo būti nagrinėjama apygardos teisme, tačiau klausimą dėl suėmimo pratęsimo išnagrinėjo apylinkės teismas. Šį apylinkės teismo sprendimą jis apskundė apeliacine tvarka apygardos teismui, tačiau šis teismas, nepaisydamas pažeidimo akivaizdumo, esminio BPK pažeidimo nenustatė. Kasatoriaus nuomone, nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį klausimą turėjo išspręsti, tačiau to nepadarė.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jo paduotame apeliaciniame skunde. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, jis ginčijo nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo ir taikymo teisėtumą, įslaptintų liudytojų parodymų leistinumą, šių liudytojų parodymų patikimumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus neatsakė.

Kasatorius pažymi ir tai, kad nesudėtinga ir nedidelės apimties byla buvo tiriama ilgą laiką, todėl bylos tyrimas buvo vilkinamas.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jo veiką kvalifikuodami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, buvo padarytas tik taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, todėl visą laiką buvo policijos pareigūnų kontroliuojamas ir realios grėsmės visuomenės interesams nekėlė. Pagal teismų praktiką tokia situacija kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas ją padaryti, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį, tačiau teismai to nepadarė, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes į bausmės atlikimo laiką neįskaitė faktinio jo suėmime išbūto laiko, kai pagal Lietuvos Respublikos arešto orderį jis buvo laikomas suimtas Estijos Respublikoje, nepripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes jau pirmosios apklausos metu davė dėl veikos išsamius parodymus.

Be to, kasatorius pažymi, kad yra neįgalus, todėl jam reikalingas gydymas, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo gydomas netinkamai arba gydymas jam nebuvo suteiktas visai, tai buvo patvirtinta jo pateiktais dokumentais. Jis buvo kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios nepritaikytos neįgaliesiems, todėl buvo kankinamas, jo sveikata pablogėjo 10 procentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis bei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti neteisėtai. Ji pažymi, kad tokius pat argumentus kasatorius išdėstė apeliaciniame skunde, o nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis negali būti vertinamas kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas. Išnagrinėjęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo metu buvo ir faktinis, ir teisinis pagrindai taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, todėl motyvuotai pripažino šių veiksmų sankcionavimą teisėtu ir panaudojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį gautus duomenis šioje byloje vertino kaip įrodymus.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. kovo 9 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto Nr. 38-3-IL-145 matyti, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo sankcionuotas 2010 m. sausio 25 d. dėl to, kad nuo 2009 m. pradžios buvo atliekamas operatyvinis tyrimas dėl Kauno, Kelmės, Šiaulių miestuose veikiančios nusikalstamos grupuotės. Operatyvinio tyrimo metu gauta informacija, kad nusikalstamos grupuotės, kurios branduolį sudaro A. Ž. ir R. A. V., nariai platina narkotines medžiagas, netikrus pinigus, užsiima kontrabanda.

Atliekant gautos operatyvinės informacijos patikrinimą nustatyta, kad šie asmenys platina narkotines medžiagas – heroiną, kanapių dervą ir psichotropines medžiagas – amfetaminą, palaiko ryšius su įvairiomis Lietuvos Respublikoje, Ispanijos Karalystėje, Estijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje bei kitose šalyse veikiančiomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis. Be to, šiame dokumente konstatuota, kad A. Ž., R. A. V. ir kiti nusikalstamos grupuotės nariai yra gerai susipažinę su operatyvinės veiklos metodais ir priemonėmis, griežtai laikosi konspiracijos, ir tai patvirtina A.

Ž. pokalbių su įslaptintais liudytojais Nr. 2-10, 3-10, R. A. V., V. T. ir kitais asmenimis turinys. Vėliau nurodoma, kad, siekiant užfiksuoti A. Ž., R. A. V. ir kitų nusikalstamos grupuotės narių nusikalstamą veiklą – netikrų pinigų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimo, platinimo, saugojimo vietas, gabenimo kelius į Lietuvos Respubliką ir jos teritorijoje, nustatyti visus nusikalstamai veikiančius asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, buvo kreiptasi į kompetentingą prokurorą su prašymu sankcionuoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kurį vykdys asmenys, turintys A.

Ž. ir R. A. V. pasitikėjimą. Nors kasatorius ir neigia šias aplinkybes, jis nepateikia jokių įtikinamų argumentų, kodėl minėtame dokumente pateiktais duomenimis reikėtų netikėti, jais nesivadovauti. Prokurorės teigimu, byloje pagrįstai nustatyta, kad operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu buvo priimtas sprendimas, panaudojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį prisijungti prie A. Ž., R. A. V. ir kitų nusikalstamos grupuotės narių daromų nusikalstamų veikų – narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo, kurį pavesta vykdyti A.

Ž. ir R. A. V. pasitikėjimą turintiems įslaptintiems liudytojams Nr. 2-10 ir Nr. 3-10. Aplinkybę, kad A. Ž. ir įslaptintą liudytoją Nr. 2-10 siejo abipusis pasitikėjimas patvirtina nusikalstamos veikos imitacijos modelio atlikimo metu užfiksuoti jų konspiraciniai pokalbiai, kuriuos labai detaliai išdėstė, aptarė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriaus argumentas, kad byloje nėra jokių teisinį pagrindą operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti patvirtinančių dokumentų, nepagrįstas. Bylos medžiagoje esantys dokumentai:

Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. kovo 9 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 38-3-IL-145 ir prie jo pridėti aštuoni išslaptinti dokumentai, Lietuvos kriminalinės policijos biuro operatyvinės veiklos padalinių specialiosios ekspertų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 38-3-G-526 išslaptinti dokumentai (T. 1, b. l. 11–58; 59–66) bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. balandžio 20 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu Nr. 17.3-118-57 išslaptinti dokumentai (T. 1, b. l. 79–83, 84–87), patvirtina, kad juose užfiksuoti duomenys yra susiję su nuteistajam A.

Ž. inkriminuota 2010 m. vasario 11 d. tęstine narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo veika. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje buvo ir faktinis ir teisinis pagrindas sankcionuoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, atliekant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, Operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta jo vykdymo tvarka nebuvo pažeista, todėl šie duomenys atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir yra patikimi. Prokurorė pažymi, kad atliekant nusikalstamos veikos imitacijos modelį gautus duomenis patvirtina įrodymai, surinkti BPK nustatyta tvarka, o konkrečiai – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, slapto sekimo duomenys (T. l, b. l. 134–135, 136–139, 140–160, 163–165, 168–171, 174–175), kurie gauti įstatymo nustatyta tvarka.

Prokurorė nurodo, kad byloje ištirti ir įvertinti duomenys paneigia kasatoriaus versiją, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą. Dėl to darytina išvada, kad byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog A. Ž. padarė kaltinime nurodytą veiką. Prokurorės nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų.

Nuteistojo A. Ž. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo teisėtumo ir jo metu surinktų duomenų pripažinimo įrodymais

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą dėl jo kaltės pagrindė taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį gautais neleistinais įrodymais.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo metu, nustatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama baudžiamajame procese; jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Dėl to atliekant operatyvinius veiksmus gauta informacija, jei ji gauta laikantis Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir laikoma įrodymu baudžiamajame procese.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionavus prokurorui buvo pažeista įstatymuose numatyta šio veiksmo sankcionavimo tvarka. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo pagrindus, jų sankcionavimo ir taikymo tvarką, tuo metu, kai buvo sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis šioje byloje, reglamentavo tiek BPK 159 straipsnis, tiek Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnis ir kitos šio įstatymo normos, todėl teisėsaugos institucijos turėjo galimybę pasirinkti, kurio įstatymo nustatyta tvarka sankcionuoti ir taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnyje, galiojusiame nusikalstamos veikos modelio sankcionavimo metu, nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai, koordinuojantys ir kontroliuojantys operatyvinių veiksmų teisėtumą. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kurį taikant išaiškinta kasatoriaus veika, nagrinėjamoje byloje buvo sankcionuotas 2010 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, tai padaryta vykdant operatyvinę veiklą, t. y. nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Dėl to šiuo atveju nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo tvarka nebuvo pažeista. Kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos modelio sankcionavimas įstatymo nustatyta tvarka reiškia ir teisinio pagrindo atlikti nusikalstamos veikos imitacijos modelį buvimą, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis taikytas be teisinio pagrindo.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuotas nesant tam faktinio pagrindo, t. y. nesant pirminės informacijos apie A. Ž. ir jo bendrininkų padarytas, rengiamas ar daromas nusikalstamas veikas. Priešingai nei teigia kasatorius, nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo sankcionuotas tik nustačius tam faktinį pagrindą. Išvadą apie tai pagrindžia 2010 m. kovo 9 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto ir prie jo pridedamų dokumentų (teikimo sankcionuoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, teikimo panaudoti technines priemones specialia tvarka ir kitų) turinys.

Antai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. sausio 25 d. teikimo „Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo“ matyti, kad atliekant operatyvinį tyrimą nuo 2009 m. buvo nuolat gaunama operatyvinės informacijos apie nusikalstamą grupuotę, kurios nariai užsiima narkotinių medžiagų ir netikrų pinigų platinimu, kontrabanda bei kitomis nusikalstamomis veikomis. Šios grupuotės branduolį sudaro R. A. V., A. Ž. ir dėl informacijos įslaptinimo nenurodyti kiti asmenys. Pagrindinė grupuotės veikla, kuri nustatyta tikrinant operatyvinę informaciją, yra narkotinių medžiagų heroino, kanapių dervos ir psichotropinių medžiagų amfetamino platinimas.

Nusikalstamos grupuotės nariai laikosi konspiracijos, todėl informacijos apie jų veiklą negalima gauti įprastais būdais. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. sausio 22 d. teikimo „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ matyti, kad kartu su R. A. V., A. Ž. nusikalstamos grupės nariu buvo ir E. B. Išvada apie tokius operatyvinio tyrimo duomenis patvirtina ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įslaptintų dokumentų 2010 m. balandžio 30 d. išslaptinimo aktas, kuriame, susipažinus su pateikta operatyvine informacija, taip pat konstatuotos aplinkybės, nurodytos Lietuvos kriminalinės policijos biuro teikimuose dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo, techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka.

Šiuos duomenis patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, surašytas 2010 m. vasario 12 d., iš kurio turinio matyti, kad įslaptintas liudytojas 2010 m. vasario 11 d. aptaria su A. Ž. anksčiau iš jo gautos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kokybę. Kasatoriaus teiginiai, kad įslaptintas liudytojas Nr. 2-10 niekada tokių parodymų nedavė, prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo duomenims, kuriuose liudytojas nurodė, kad dar iki 2010 m. vasario 11 d. gavo iš A. Ž. narkotinių, psichotropinių medžiagų pavyzdžių.

Vien tai, kad pas kasatorių nerasta konspiracinių ryšio priemonių, paprastai su narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu susijusių įrankių ir priemonių (kelių telefonų, svarstyklių, pakavimo priemonių, skiedimui naudojamų medžiagų ir pan.) nepaneigia išvados, kad policija disponavo pirmine informacija apie A. Ž. rengiamas ir daromas nusikalstamas veikas, nes šios priemonės būdingos veikoms, kai disponuojama ne dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tuo tarpu šioje byloje A. Ž. buvo kaltinamas ir nuteistas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, taip pat neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis.

Priešingai nei teigia kasatorius, policijos pareigūnai, dalyvavę vykdant operatyvinį tyrimą šioje byloje, apklausti teisiamajame posėdyje davė nuoseklius ir iš esmės vienodus parodymus, kad nuo 2009 m. buvo nuosekliai gaunama operatyvinė informacija, jog A. Ž., R. A. V. prekiauja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, laikosi konspiracijos, todėl veikai išaiškinti nutarta taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Kasatorius teigia, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, nes jei įslaptinti liudytojai nebūtų jo įkalbinėję, prašę parduoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nebūtų pervedę jam pinigų, jis tokios veikos nebūtų padaręs. Šie argumentai nepagrįsti, nes prieštarauja A. Ž. ir įslaptintų liudytojų Nr. 2-10 ir 3-10 pokalbių turiniui, iš kurių matyti, kad liudytojai neįkalbinėja A. Ž. padaryti nusikalstamos veikos, dėl šios aplinkybės yra iš esmės susitarę tik vyksta derybos dėl narkotinės medžiagos kokybės, kiekio, pinigų ir narkotinės medžiagos perdavimo būdų. Kasatoriaus teiginiai, kad provokaciją patvirtina į jo sugyventinės sąskaitą galbūt vieno iš įslaptintų liudytojų pervestos lėšos, nepagrįsti, nes iš bylos duomenų matyti, kad narkotinės medžiagos buvo įsigytos sumokant pinigus ne pervedimu, o perduodant grynaisiais.

Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, pagal pareigas patikrino nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo teisėtumą, todėl savo išvadas pagrįsdami taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį gautais duomenimis BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimų nepažeidė.

Dėl kitų įrodymų leistinumo

Kasatorius nurodo, kad taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį užfiksuoti jo pokalbių su liudytojais Nr. 2-10, 3-10, kuriems taikomas anonimiškumas, garso įrašai yra neleistini įrodymai, nes jais nėra užfiksuotas ištisinis pokalbis, o tik atskiri pokalbio fragmentai. Savo ruožtu liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymai neleistini, nes šis statusas jiems suteiktas be pagrindo, liudytojai jam yra žinomi, tiriant filmuotą medžiagą nebuvo sudaryta audiovizualinių kliūčių.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija pažymi, kad taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį užfiksuotų pokalbių trukmė nėra aplinkybė, dėl kurios operatyvinių veiksmų protokolai, kurių priedai yra garso įrašai, negalėtų būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami įrodymais operatyvinių veiksmų protokolus, kurių priedai yra kasatoriaus ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, pokalbių garso įrašai, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Kasatoriaus teiginiai, kad liudytojams Nr. 2-10 ir 3-10 taikytas anonimiškumas, nesant BPK 199 straipsnyje numatytų pagrindų, yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Pagal BPK 200 straipsnį sprendimą dėl to, ar taikyti liudytojui anonimiškumą, priima ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras vadovaudamasis BPK 199–200 straipsnių tvarka. Vien kasatoriaus manymas, kad jam žinoma įslaptinto liudytojo asmens tapatybė, išvaizda (kasatorius teigia, kad nesudarytos audiovizualinės kliūtys), nėra įstatyme numatyta aplinkybė, dėl kurios ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl anonimiškumo taikymo negalėtų būti priimtas. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami įrodymais minėtus operatyvinių veiksmų protokolus ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl prokuroro šališkumo

Kasatorius teigia, kad tiriant bylą ir nagrinėjant ją teisme dalyvavę prokurorai nebuvo nešališki, nes dėl nusikalstamų veikų padarymo persekiojo jį, tačiau nesiėmė jokių iš jų pareigų išplaukiančių veiksmų, kad būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenys, padarę kitas nusikalstamas veikas, apie kurias duomenų teikia byloje surinkti įrodymai. Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tiriant bylą ar nagrinėjant ją teisme dalyvavę prokurorai būtų asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatoriaus teiginiai, kad šioje byloje prieš jį buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tuo tarpu kiti asmenys už padarytas nusikalstamas veikas nebuvo persekiojami ir tai rodo prokurorų šališkumą, nepagrįstas, nes šioje byloje nebuvo tiriamos kitų kasatoriaus nurodomų asmenų veikos, todėl jų baudžiamasis persekiojimas šioje byloje negalėjo vykti.

Dėl bylą nagrinėjusių teismų šališkumo

Kasatorius deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nenagrinėjo ir nepriėmė procesinių sprendimų dėl jo prašymų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo jo prašymus, pateiktus dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo bei taikymo teisėtumo, liudytojos A. M. iškvietimo ir priėmė dėl jų įstatymo numatytus procesinius sprendimus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes įvertino byloje surinktus įrodymus dėl A. Ž. kaltės ne taip, kaip pageidavo kasatorius, jo sveikatos pablogėjimą 10 procentų vertino kitaip nei tuo pačiu nuosprendžiu nuteisto R. A. V. Kolegija pažymi, kad byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais, byloje surinktų įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darymas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai gali teikti teismui tik siūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, byloje surinktų įrodymų viseto vertinimo, nustatytinų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to vien tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis apie faktines bylos aplinkybes, negali būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 5 procentų nuteistojo R. A. V. ir kasatoriaus sveikatos būklės pablogėjimo vertinimo negali būti pripažįstamos kaip teismo šališkumas, nes turi būti vertinamos kitų bylos duomenų kontekste. Byloje nustatyta, kad R. A. V. serga liga, dėl kurios atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku, tuo tarpu duomenų, kad kasatorius sirgtų liga, dėl kurios jam atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku, nėra. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas išvados dėl kasatoriaus ir nuteistojo R. A. V. sveikatos pablogėjimo vertinimo rodytų apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, savo išvadas apie nusikalstamos veikos padarymą pagrindė tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktų įrodymų visetą, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies pažeidimų nepadarė. Išvada dėl kasatoriaus kaltės padaryta ne tik pagal liudytojų Nr. 2-10 ir 3-10, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, bet ir pagal kitus byloje surinktus ir teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, kurių svarbiausi nuteistųjų R. A. V., M. B. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, surašyti 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. kovo 31 d., tarnybiniai pranešimai dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvių apžiūros ir pinigų įteikimo, dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvių pateiktų medžiagų, specialistų išvados dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvių įgytų medžiagų pobūdžio ir kiekio (nustatyta, kad buvo įgyti trys paketai su milteliais, kurių pirmojo sudėtyje buvo 26,939 g narkotinės medžiagos heroino, antrojo 0,001 g sudėtyje psichotropinės medžiagos amfetamino, trečiojo 0,07 g psichotropinės medžiagos metamfetamino). Aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro vieningą visetą, suteikiantį pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai.

Dėl rungimosi ir lygiateisiškumo principų pažeidimo nagrinėjant bylą teisme

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, teisę į gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą, nes, spręsdamas dėl kitų kaltinamųjų kaltės, pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus pripažino esminiais, o spręsdamas dėl jo kaltės, tokių pažeidimų nenustatė, tų pačių liudytojų parodymus, spręsdamas dėl kitų kaltinamųjų kaltės, vertino kaip nepatikimus, tuo tarpu, spręsdamas dėl jo kaltės, laikė juos patikimais, išvadą, kad jis iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo veikė su nusikalstama grupuote, pagrindė teisminio nagrinėjimo metu neištirtais duomenimis, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo teisėtumo, susipažino su policijos pareigūnų pateikta medžiaga, su kuria nei jis, nei jo gynėjas negalėjo susipažinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl to, kad jis yra davęs liudytojui Nr. 2-10 narkotinių ar psichotropinių medžiagų, padarė be įrodymų tyrimo, remdamasis tik pokalbio tarp kasatoriaus ir liudytojo Nr. 2-10, kuriam taikomas anonimiškumas, fragmentu. Šie argumentai nepagrįsti.

Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendimą panaikinti nuteistajam L. A. pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, grindė tuo, kad, be abstrakčių liudytojų A. G., V. G., V. G., O. J. parodymų, jog L. A. narkotines medžiagas parduoda M. B., nėra tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. A. 2010 m. balandžio 14 d. perdavė M. B. narkotines medžiagas; kiti įrodymai gali būti vertinami tik kaip spėjimai ir prielaidos, nes L. A. ir M. B. susitikimo aplinkybes, pokalbių turinį paaiškina kitos bylos aplinkybės, t. y.

M. B. skola L. A., grąžinami daiktai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kitaip nei L. A. atveju, spręsdamas dėl A. Ž. kaltės, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje yra surinkta tiesioginių įrodymų (liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, operatyvinės veiklos protokolai), kad A. Ž. 2010 m. vasario 11 d. laikė ir perdavė psichotropines medžiagas, o vėliau įgijo ir pardavė narkotines medžiagas, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tarp jų liudytojų A. G. ir V. G. parodymai.

Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo teigti, kad, spręsdamas dėl skirtingų kaltinamųjų kaltės, apeliacinės instancijos teismas tų pačių asmenų tuos pačius parodymus vertino skirtingai, tas pačias aplinkybes dėl vienų kaltinamųjų vertino kaip esminius BPK pažeidimus, o spręsdamas dėl kasatoriaus kaltės, jokių esminių BPK pažeidimų neįžvelgė. Kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spęsdami dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumo, susipažino su medžiaga, su kuria nei jis, nei jo gynėjas negalėjo susipažinti, yra deklaratyvūs, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo teisėjai būtų sprendę apie nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumą pagal duomenis, kurie nebuvo atskleisti kasatoriui ar jo gynėjui.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atlieka, kai bylos aplinkybės nėra ištirtos išsamiai, tarp byloje surinktų įrodymų yra nepašalintų prieštaravimų ir pan., tuo tarpu kitais atvejais apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl A. Ž. anksčiau pateiktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų pavyzdžių davimo liudytojui Nr. 2-10, kuriam taikomas anonimiškumas, savo išvadas pagrindė liudytojo parodymais ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, surašyto 2012 m. vasario 12 d., duomenims, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu dalyvaujant A.

Ž. ir jo gynėjui.

Dėl kardomojo kalinimo suėmimo skyrimo tvarkos pažeidimo

Kasatorius teigia, kad jo kardomojo kalinimo suėmimo terminą pratęsus ne apygardos teismo, bet apylinkės teismo teisėjui buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio įstatymo reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasatorius nenurodo, kokios įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės teisėjui pratęsus kardomojo kalinimo suėmimo terminą buvo pažeistos, kodėl tai sutrukdė bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius ar nutartis. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, kasacinio teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Dėl to kasatoriaus nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip esminis BPK pažeidimas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes tinkamai neatsakė į jo argumentus dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo ir taikymo teisėtumo, anonimiškumo statuso suteikimo liudytojams Nr. 2-10 ir 3-10 pagrįstumo, šių liudytojų parodymų leistinumo ir patikimumo, operatyvinių veiksmų metu fiksuotų pokalbių leistinumo, dėl bylos duomenų falsifikavimo. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Ši apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (plenerinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013, trijų teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-457/2011, 2K-26/2012, 2K-430/2012). Kolegija pažymi, kad paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. prašė dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakė, kodėl šis nuteistojo prašymas yra atmestinas, ir nurodė tokio teismo sprendimo argumentus, tarp jų ir argumentus neteisėto nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo ir taikymo teisėtumo, įslaptintų liudytojų statuso suteikimo, jų parodymų patikimumo, pokalbių garso įrašų leistinumo bei kitus esminius apeliacinio skundo argumentus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes veikos padarymas buvo kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų ir nekėlė pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, todėl tokia veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Dėl to laikoma, kad ši veika yra baigta, kai kaltininkas padaro bent vieną iš alternatyvių straipsnio dispozicijoje aprašytų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisėsaugos institucijų buvo kontroliuojamas tik labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimas, tuo tarpu kiti kaltinime aprašyti kasatoriaus veiksmai teisėsaugos institucijų kontroliuojami nebuvo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, kasatoriui įvykdžius kitus alternatyvius straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei nebuvo kilęs ir veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytą veiką. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami A. Ž. veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad toks baudžiamojo įstatymo taikymas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-585/2010).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nors jis nuo pirmosios apklausos prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479/2014). Nagrinėjamoje byloje teisiamojo posėdžio metu A. Ž. prisipažino iš dalies – jis neigė kaltinimo dalį dėl neteisėto disponavimo amfetaminu ir metamfetaminu, o kaltinimo dalyje dėl neteisėto disponavimo labai didelio kiekiu heroino stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, teigdamas, kad buvo tik tarpininkas, kuris perdavė pinigus. Ši jo pozicija nepasikeitė ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Esant tokios aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai A. Ž. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, o savo ruožtu ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes į bausmės atlikimo laiką neįskaitė faktinio jo suėmimo laiko, kurio metu jis pagal Lietuvos Respublikos arešto orderį buvo laikomas Estijos Respublikoje. Iš Tartu teismo rūmų 2010 m. gegužės 28 d. nutarimo matyti, kad A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos arešto orderį taikytas kardomasis kalinimas suėmimas Estijos Respublikoje. Iš Talino kalėjimo pažymos matyti, kad A. Ž. buvo laikomas kardomajame kalinime (suėmime) pagal arešto orderį nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2010 m. liepos 7 d. Iš Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio matyti, kad iš šio laiko į bausmės atlikimo laiką įskaityta tik 2013 m. liepos 7 d. Ši situacija nepakeista ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu. BK 66 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į bausmę. Ši nuostata turi būti taikoma ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo laikomas suimtas užsienio valstybėje. Dėl to, vadovaujantis BK 66 straipsniu, šis laikotarpis įskaitytinas į teismo nuosprendžiu A. Ž. paskirtą bausmę.

Dėl proceso trukmės

Kolegija pažymi, kad nors svarstant baudžiamojo proceso nagrinėjamoje byloje eigą matyti kai kurių jo organizavimo trūkumų (pavyzdžiui, ilgos pertraukos tarp posėdžių nagrinėjant bylą apeliacine tvarka), vertinant juos atsižvelgiant į bendrą viso proceso trukmę ir ypatumus – apie penkeri metai, per kuriuos keturių kaltinamųjų, kurių vienas turėjo sveikatos problemų, be kita ko, prisidėjusių prie proceso pailginimo, baudžiamoji byla ištirta ir išnagrinėta trijų pakopų teismuose, – šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad baudžiamasis procesas būtų vilkinamas. Pažymėtina, kad konkrečių argumentų šiuo aspektu nenurodoma ir kasaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos, padarytos dėl tariamai pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės (teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo), atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas ir civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007).

Dėl A. Ž. sveikatos būklės

Kasatorius skunde pažymi, kad yra neįgalus, todėl jam reikalingas gydymas, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo gydomas netinkamai arba gydymas jam nebuvo suteiktas visai, ir tai patvirtinta jo pateiktais dokumentais. Jis buvo kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios nepritaikytos neįgaliesiems, todėl buvo kankinamas, jo sveikata pablogėjo 10 procentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Kolegija pažymi, kad nors kasatorius atkreipia dėmesį į savo neįgalumą, sveikatos pablogėjimą per tą laiką, kai buvo laikomas suimtas, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl savo sveikatos būklės jis negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Paduotame kasaciniame skunde kasatorius ginčija liudytojo Nr. 2-10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, teigdamas, kad jie yra melagingi, nuolat keičiami, kad juos paneigia liudytojos A. M. parodymai, o šie jo argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, todėl jie, kaip peržengiantys kasacinio teismo įgaliojimų nagrinėjant bylą ribas, paliktini nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. Ž. į paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti jo sulaikymo vykdant Europos arešto orderį Estijos Respublikoje laiką nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2010 m. liepos 6 d.

Kitas Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas

Aurelijus Gutauskas