A-143-180-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-180/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00063-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Š. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. Š. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-222/12.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Departamento priimtu nutarimu, kuriuo paskirta 2 000 Lt bauda. Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Nurodė, kad aplinkybė, jog 2012 m. lapkričio 8 d. trims pirkėjams nebuvo atkimšti alaus buteliai, nepatvirtina Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Bare yra pakabintas užrašas, kad alkoholinius gėrimus būtina vartoti vietoje, ir tai yra pakankama pirkėjo informavimo priemonė. Asmenys, pirkę alkoholinius gėrimus 2012 m. lapkričio 12 d., patvirtino, kad jie buvo parduoti atidarytoje pakuotėje. Atkreipė dėmesį, kad yra sudarytos sąlygos įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje – įrengti staliukai ir sėdimos vietos, pakabinti įspėjimai, kuriuose nurodyta, kad draudžiama išsinešti gėrimus, pardavėjos atidaro pakuotę. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kaip turėtų elgtis pardavėja tuo atveju, jeigu pirkėjas, įsigijęs prekę, nusprendžia pasišalinti. Tvirtino, kad neteisinga, jog pagal pakuotės dydį ir kiekį daroma išvada, kad gėrimai parduodami tik išsinešti. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tokio pobūdžio administracinėse bylose yra nurodęs, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtis tinkamai realizuojama, jeigu atliekami visi šie veiksmai: alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo, jog pardavėjos D. U. sistemingai parduodami alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje. Be to, 2012 m. lapkričio 8 d. alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytose pakuotėse. Akcentavo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, t. y. užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo.

Pareiškėjas neužtikrino imperatyvaus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimo laikymosi parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pažymėjo, kad pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės tokius neatidarytus ir atidarytus alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje. Pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymą ir taip pažeidė šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigoti juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą ar nustatyti detalų elgesio modelį, kaip įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, t. y. ūkio subjekto diskrecijos teisė yra pasirinkti priimtiną veikimo modelį, siekiant įgyvendinti įstatymo jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais (nuo 22 iki 8 val.) vartoti tik vietoje. Nurodė, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų, siekdamas išvengti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, ir atsakomybės nepanaikina tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus ir draudimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 nurodyta, jog „teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos.

Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“. Pažymėjo, kad atmestini pareiškėjo skundo argumentai dėl pardavėjos D. U. atsakomybės, nes Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, o ne fiziniam, ir atsakomybės subjektas yra pareiškėjas, o ne pardavėja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 119–123) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pakeitė Departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. ATK2-222/12 rezoliucinę dalį ir paskyrė H. Š. firmai 1 250 Lt baudą bei baudos mokėjimą išdėstė penkiems mėnesiams lygiomis dalimis – po 250 Lt per mėnesį; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. ATK2-222/12, kuriuo pareiškėjui paskirta 2 000 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-6866-725/2012 nustatyta, jog D. U. 2012 m. lapkričio 8 d. apie 23.10 val., prekiaudama H. Š. firmai priklausančiame bare, esančiame Kaune, Ukmergės g. 34A, K. J. pardavė tris neatkimštus butelius alaus „Tauras Pilsner“, J. F. pardavė tris neatkimštus butelius alaus „Tauras Ekstra“, o alkoholinius gėrimus įsigiję pirkėjai iš karto juos išsinešė iš baro. Paminėtame nutarime konstatuota, kad šiais savo veiksmais pardavėja pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 13 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje, bei jai paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt bauda. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad H. Š. firmos bare, esančiame Kaune, Ukmergės g. 34A, 2012 m. lapkričio 12 d. pardavėja D. U. pardavė: apie 22.45 val. G. G. vieną 0,2 litro talpos butelį degtinės „Gera“; apie 22.55 val. E. T. keturias 0,5 litro talpos skardines alaus „Kalnapilis Grand“; apie 23.45 val. V. S. vieną 1,2 litro talpos butelį „Stipriausio šviesaus alaus“. Pardavėja D. U. atkimšo paminėtus alkoholinius gėrimus, tačiau baro klientai nevartojo jų vietoje ir išsinešė juos iš baro. Departamentas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 35, 38, 39 straipsniais, 2012 m. lapkričio 20 d. protokolu Nr. ATK2-277, 2012 m. lapkričio 21 d. protokolu Nr. ATK2-281 ir kita bylos medžiaga, 2012 m. gruodžio 3 d. priėmė nutarimą Nr. ATK2-222/12 skirti H. Š. firmai 2 000 Lt dydžio baudą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-563/2013 ir padarė išvadą, kad 2012 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą įrodo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. įsiteisėjusiame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-6866-725/2012 nustatytos aplinkybės, jog pardavėja D.

U. pareiškėjui priklausančiame bare alkoholinius gėrimus apie 23.10 val. pardavė neatidarytoje pakuotėje. Be to, liudytojas J. F. teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjo bare nusipirko neatkimštus alaus butelius ir juos iš karto išsinešė iš baro. Pareiškėjas šiais savo veiksmais neužtikrino vienos iš būtinų teisėtos prekybos alkoholiniais gėrimais sąlygų egzistavimo; taigi Departamentas ginčijamame nutarime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. apie 23.10 val. pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą reikalavimą alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduoti atidarytoje pakuotėje.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo atstovės pardavėjos D. U. 2012 m. lapkričio 12 d. po 22 val. pirkėjams parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, t. y. bare, esančiame Kaune, Ukmergės g. 34A, priklausančiame pareiškėjui, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje. Liudytojas V. S. teismo posėdyje patvirtino, kad nusipirktą alų iš karto išsinešė iš baro. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė, tik paaiškino, kad ėmėsi visų būtinų veiksmų, jog būtų užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymasis: pardavėja atidarė parduodamų alkoholinių gėrimų pakuotes, įspėjo pirkėjus apie prekių vartojimą vietoje, bare yra pakabinti įspėjimai, kad draudžiama išsinešti gėrimus, be to, bare yra įrengti staliukai ir sėdimos vietos gerti alkoholinius gėrimus vietoje.

Taip pat pabrėžė, kad teisės aktai nenustato, kaip turi elgtis pardavėja tuo atveju, jeigu pirkėjas išsineša gėrimus. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais. Pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kokių reikėtų ūkio subjektui imtis, kad šis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas būtų įvykdytas.

Tačiau, teismo nuomone, tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tik jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi, t. y. pareiškėjas turi pareigą atlikti visus įmanomus veiksmus, kad įstatymo būtų laikomasi. Nagrinėjamu atveju H. Š. firmai priklausančio baro pardavėja ne tik neuždraudė asmenims išeiti iš baro ir išsinešti alkoholio butelius, tačiau juos parduodama neįpylė alkoholinių gėrimų į baro tarą ar neatliko kitų veiksmų, kurie sudarytų realias sąlygas įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o ne išsinešti.

Akivaizdu, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. po 22 val. pardavė alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje, tačiau ne vartoti vietoje, o išsinešti. Pareiškėjas šiais savo veiksmais neužtikrino vienos iš būtinų teisėtos prekybos alkoholiniais gėrimais sąlygų egzistavimo; taigi Departamentas ginčijamame nutarime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. po 22 val. pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą reikalavimą alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduoti tik vartoti vietoje.

Teismas, spręsdamas dėl paskirtos baudos, vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3, 7, 11 dalimis, 39 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog Departamentas 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-222/12 priėmė kaip baudą skirti kompetentingas subjektas, skundžiamas aktas atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Atsakovas pareiškėjui paskyrė maksimalų Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos baudos dydį, t. y. 2 000 Lt. Įsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. ir 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. I-3932-208/2012 ir Nr. I-3150-561/2012 patvirtino, kad pareiškėjui ekonominė sankcija už 2012 m. padarytus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus skiriama jau trečiąjį kartą.

Kadangi paminėti teismo sprendimai Departamento nutarimo priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėję, tai Departamentas pagrįstai pareiškėjo padaryto pažeidimo nekvalifikavo kaip pakartotinio (tokiu atveju bauda siekia nuo 2 000 Lt iki 5 000 Lt). Teismas konstatavo, kad atsakovas, skirdamas baudą, nepagrįstai atsižvelgė į sistemingą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidinėjimą ir tai vertino kaip neigiamai įmonę charakterizuojantį požymį, nes Departamento nutarimai dėl padarytų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimų dar nebuvo įsiteisėję ir dėl jų vyko ginčai teisme.

Ginčijamame nutarime konstatuota, kad nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, nesant sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai paskirta maksimali bauda. Taigi teismas, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydis mažintinas ir paskirtinas baudos vidurkis, t. y. 1 250 Lt bauda.

Be to, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytas aplinkybes apie sunkią finansinę pareiškėjo būklę, baudos mokėjimą išdėstė penkiems mėnesiams lygiomis dalimis – po 250 Lt per mėnesį. Teismas įpareigojo pareiškėją sumokėti baudą tokia tvarka: iki 2013 m. liepos 1 d. – 250 Lt, iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 250 Lt, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. – 250 Lt, iki 2013 m. spalio 1 d. – 250 Lt ir iki 2013 m. lapkričio 1 d. – 250 Lt.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus bei išanalizavęs teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-222/12, tačiau jis keistinas: pareiškėjui skirtina 1 250 Lt bauda ir jos mokėjimas išdėstomas, t. y. pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 128–133) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą, paliekant galioti Departamento paskirtą 2 000 Lt ekonominę sankciją bei panaikinant teismo sprendimo dalį dėl leidimo pareiškėjui baudos sumokėjimą išdėstyti penkiems mėnesiams, kas mėnesį mokant po 250 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Departamentas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui ginčijamu nutarimu paskyrė 2 000 Lt ekonominę sankciją, sistemiškai įvertinęs bylos aplinkybes, o teismas nepagrįstai ją sumažino. Nutarimas dėl baudos skyrimo buvo priimtas atsižvelgiant į nutarime išdėstytas aplinkybes, į padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumą, taip pat į tai, kad alkoholiniai gėrimai draudžiamu laiku ir būdu parduodami sistemingai, nesiimant priemonių užtikrinti teisės aktų laikymąsi. Buvo nustatyti du to paties pobūdžio pažeidimai ir surašyti du protokolai, pagal kuriuos priimtas tik vienas nutarimas taikyti ekonomines sankcijas.

Pagal gautą ir surinktą informaciją buvo priimtas tik vienas nutarimas taikyti ekonomines sankcijas, subendrinus paminėtus pažeidimus į vieną individualaus teisės taikymo aktą. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai pakeitė Departamento priimtą nutarimą, neįvertinęs padaryto pažeidimo pobūdžio ir netinkamai aiškindamas bei taikydamas ekonominės sankcijos skyrimo taisykles. Alkoholiniai gėrimai buvo parduodami ne vieną naktį, pardavimai buvo fiksuoti kelias naktis, pareiškėjas sistemingai alkoholinius gėrimus, kai kuriais atvejais netgi neatidarytose pakuotėse, pardavinėjo klientams.

Padarytas pažeidimas laikytinas pakankamai šiurkščiu ir pavojingu, pažeidžiančiu visuomenės interesus, kadangi tai glaudžiai siejasi su ūkio subjekto pareiga sąžiningai ir lygiomis sąlygomis su visais kitais ūkio subjektais užsiimti verslu, laikytis teisės aktuose nustatytos verslo tvarkos. Pareiškėjas vykdo komercinę veiklą elgdamasis socialiai neatsakingai, ekonominė sankcija negali būti mažinama siekiant atskirų komercinių ūkio subjektų interesų. Departamento 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. ATK2-70/12 ir 2012 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. ATK2-129/12 pareiškėjui buvo paskirtos ekonominės sankcijos.

Aplinkybės, kad pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, nebuvo paneigtos net ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Teismas, sumažindamas Departamento paskirtą ekonominę sankciją ir išdėstęs jos mokėjimą dalimis dėl sunkios pareiškėjo finansinės padėties, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1472/2010, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1311/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-572/2009).

Pareiškėjo padarytas pažeidimas daro žalą žmogaus ir visuomenės gerovei, todėl mažesnės baudos paskyrimas ne tik nepasiekia ekonominės sankcijos tikslų, bet ir pažeidžia viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus.

2. Bauda yra paskirta institucijos nutarimu, o ne priteista teismo sprendimu. Baudos mokėjimas negali būti išdėstomas kaip teismo sprendimu priteistos sumos (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 str. 3 d., Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 str.). Toks teismo sprendimas, kuris realiai neturi įstatymuose numatytų pagrindų, prieštarauja bausmės skyrimo principams, baudos, kaip ekonominės sankcijos, tikslams, ir tai nėra efektyvi pažeidimų prevencijos priemonė, kadangi per penkis mėnesius kiekvieną mėnesį sumokama simbolinė suma į valstybės biudžetą nepasiektų baudos skyrimui keliamų tikslų. Šis klausimas gali būti sprendžiamas, jeigu pareiškėjas geruoju neįvykdo nutarimo, jo vykdymas perduodamas vykdyti priverstinai – antstoliui, kuris turi teisę spręsti klausimus dėl sprendimo vykdymo atidėjimo (CPK 627 str.) ar panašius klausimus, kurie yra numatyti vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose. Teismas nepateikė jokių motyvų, nenurodė jokių teisės normų, kuriomis vadovaudamasis priėmė sprendimą išdėstyti baudos mokėjimą dalimis. Lietuvos teismų praktika nenukrypsta nuo teisingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1302/2010, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1369/2011). Alkoholio kontrolės įstatymo 40 straipsnyje numatyta, per kiek laiko pagal šį įstatymą paskirtos baudos turi būti sumokėtos – per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo dienos – ir baudos išdėstymo ilgesniam laikui šis įstatymas nenumato. Baudos išdėstymas dalimis penkių mėnesių laikotarpiui prieštarauja teisės aktų nuostatoms, suformuotai teismų praktikai.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141–142) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas, priimdamas sprendimą sumažinti baudą, tinkamai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 dalį, paskirdamas baudos vidurkį – 1 250 Lt, kadangi sunkinančių aplinkybių nenustatė, taip pat įvertino ir jo atstovo prašymą skirti mažesnę baudą dėl įmonės pablogėjusios finansinės padėties. 1 250 Lt baudos paskyrimu yra pasiekti ekonominės sankcijos tikslai, taip pat nenustatyta, kad pažeidimas padarė žalą visuomenei ir žmogui. Būtina įvertinti ir tai, kad prekių buvo parduota už 18,10 Lt, todėl pažeidimą galima būtų vertinti kaip mažareikšmį. Gali būti taikomas ATPK 301 straipsnis, kuris numato mažesnės nei įstatymo numatytos nuobaudos skyrimą arba neskyrimą.

2. Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo bei bylos nagrinėjimo operatyvumo principais, tam, kad jis nesikreiptų į teismą dėl baudos mokėjimo išdėstymo, priėmė sprendimą, atsižvelgdamas į sunkią ekonominę situaciją bei jo prašymą, iš karto išsprendė baudos mokėjimą – išdėstydamas lygiomis dalimis per penkis mėnesius. Teismas tokį sprendimą gali priimti vadovaudamasis ATPK 313 straipsniu. Tarptautinėje teisėje laikomasi nuostatos, kad ginčai dėl mokesčių baudų mokėjimo į valstybės biudžetą turi būti sprendžiami operatyviai, pigiai ir nelaukiant kelių apeliacijos instancijų ar vykdymo proceso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo matyti, kad ekonominė sankcija – 2 000 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) 13 punkte nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai šiais gėrimais, nuo 22 iki 8 valandos pažeidimą. Faktiniu šio nutarimo pagrindu nurodytos aplinkybės: 1) kad 2012 m. lapkričio 8 d. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame Kaune, Ukmergės g. 34A, apie 23 val. 15 min. pardavėja D. U. pardavė trims atskiriems pirkėjams (K. J., J. A. ir J. F.) po tris gamykliniu būdu uždarytus butelius alaus, kurie nurodytų pirkėjų buvo išsinešti iš baro; 2) kad 2012 m. lapkričio 12 d. tame pačiame bare ta pati pardavėja pardavė trims skirtingiems pirkėjams (apie 22 val. 45 min. – G. G., apie 22 val. 55 min. – E. T. ir apie 23 val. 45 min. – V. S.) po vieną atkimštą butelį (E. T. atidarytą skardinę) alkoholinių gėrimų, kurie nurodytų pirkėjų taip pat nebuvo suvartoti bare, o buvo išsinešti iš baro. Pagal nurodytą nutarimą, faktinės aplinkybės, kad visi nusipirkę paminėtus alkoholinius gėrimus asmenys išsinešė juos iš baro, taip pat pirmuoju iš išvardytų atveju nurodyta aplinkybė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. pardavėjos D. U. parduoti alaus buteliai jos nebuvo atidaryti, yra reikšmingos ta prasme, kad pareiškėjui negali būti taikoma Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtis, pagal kurią jis (draudimas) netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje alkoholiniams gėrimams. Pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui paduotame skunde teigdamas, kad ši išimtis jam taikytina, nurodo, jog paminėtame jo bare sudarytos pakankamos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo vykdymo užtikrinimo sąlygos: pakabintas užrašas apie šioje teisės normoje nustatytą draudimą, sudarytos tinkamos sąlygos vartoti alkoholinius gėrimus vietoje. Todėl, jo manymu, skundžiamame atsakovo nutarime nurodyti pažeidimai jo nebuvo padaryti.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir jų bylos šalių skirtingą vertinimą, konstatuotina, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingas byloje esančių įrodymų įvertinimas siekint patvirtinti arba paneigti šias faktines aplinkybes, taip pat nustatyti tokių (teismo išaiškintų) aplinkybių reikšmę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių nustatymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, jog aukščiau nurodytą dieną - 2012 m. lapkričio 8 d. - po 22 val. jo darbuotoja (pardavėja D. U.) pardavė nurodytą kiekį alaus paminėtiems trims pirkėjams neatidarytuose buteliuose. Taip pat neginčija fakto, kad šis alus (neatidarytose buteliuose) pirkėjų buvo išsineštas iš baro. Be to, šių faktinių aplinkybių įvertinimas kaip prekybos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo įmonėje taisyklių pažeidimas buvo pateiktas ir įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-6868-725/2012 (kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl paminėtos pareiškėjo darbuotojos D. U. patraukimo už tuos pačius veiksmus administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 164 str. 3 d.). Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, per jam atstovavusį darbuotoją (D. U.) pažeidė aukščiau aptartą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nustatytą draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos. Todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegijos pripažintina pagrįsta ir teisinga.

Kalbant apie kolegijos aukščiau išskirtos antros grupės faktines aplinkybes (aplinkybes, sietinas su alkoholinių gėrimų pardavimu 2012-11-12), pažymėtina, kad, kaip matyti iš paminėtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8.-6868-725/2012, šiuose D. U. veiksmuose Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutarime, skirtingai nuo jos 2012 m. lapkričio 8 d. atliktų veiksmų įvertinimo, nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties ir dėl šių (2012-11-12 atliktų) veiksmų jos nepatraukė administracinėn atsakomybėn. Šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl juo konstatuotos faktinės aplinkybės (jų vertinimas ATPK 164 str. 3 d. taikymo prasme, o tuo pačiu ir su šia teisės norma sietino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. taikymo prasme) yra reikšmingos šiai administracinei bylai (ABTĮ 14 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šį teismo nutarimą (kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas nagrinėjant šią administracinę bylą), kolegija daro išvadą, kad aukščiau nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimas pareiškėjo bare 2012 m. lapkričio 12 d. negali būti įvertintas kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Todėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo nutarimo tam tikra dalis negali būti pripažinta pagrįsta (ABTĮ 136 str.).

Šioje apeliacinėje byloje yra nagrinėjamas tik atsakovo apeliacinis skundas, kuriame atsakovas išreiškė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundžiamu nutarimu paskirta bauda teismo buvo sumažinta nuo 2 000 Lt iki 1 250 Lt, išdėstant baudos mokėjimą penkiems mėnesiams lygiomis dalimis – po 250 Lt per mėnesį.

Pasisakydama atsakovo apeliaciniame skunde keliamais klausimais, kolegija pažymi, kad konkretaus baudos už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus dydžio nustatymo taisyklės yra nurodytos šio įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje. Todėl, sprendžiant pareiškėjui atsakovo paskirtos baudos dydžio teisingumo klausimą, yra būtina vadovautis šia specialiąja teisės norma. Pagal ją (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes.

Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta taisyklė, jog už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą yra skiriamas sankcijoje numatytos baudos vidurkis, jeigu nėra nustatytos pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

Padaryto pažeidimo pobūdis yra reikšmingas tik konkretaus baudos dydžio pasirinkimui, kai tokios aplinkybės yra nustatomos. Pareiškėjo skundžiamame atsakovo nutarime yra nurodyta, kad pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. Kolegija, atsižvelgdama į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas (kurios nustatytinos pagal pareiškėjo teismui paduotą skundą), neturi teisės jų peržengti ir kvestionuoti atsakovo nutarimo dalį dėl pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatymo.

Todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartą Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje nurodytą baudos vidurkio skyrimo taisyklę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki sankcijos vidurkio (iki 1 250 Lt), pasielgė teisingai ir pagrįstai. Pasisakydama antruoju iš apelianto keliamų klausimu, kolegija pažymi, kad baudos už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą išieškojimo laike klausimas yra sureglamentuotas pačiame šiame įstatyme – 40 straipsnyje. Pagal šią teisės normą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai šio įstatymo pažeidėjams įteiktas nutarimas paskirti baudą (1 d.), nesumokėtas baudas išieško antstoliai vykdydami pateiktus šio įstatymo 39 straipsnyje nurodytus institucijų nutarimus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (2 d.).

Toks baudos sumokėjimo reglamentavimas suponuoja išvadą, kad administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl paskirtos baudos dydžio, neturi teisinio pagrindo atidėti ar išdėstyti paskirtos baudos mokėjimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu (2013-05-29) ABTĮ 851 straipsnis, kuriuo administraciniam teismui buvo suteikta teisė CPK nustatyta tvarka ir pagrindais spręsti klausimus dėl priimto sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo dar nebuvo įsigaliojęs (jis įsigaliojo nuo 2013-12-14).

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu apelianto pateiktais argumentais, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį dėl pareiškėjui paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo penkiems mėnesiams lygiomis dalimis – po 250 Lt per mėnesį.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjui H. Š. firmai paskirtos 1 250 Lt baudos mokėjimas išdėstytas penkiems mėnesiams lygiomis dalimis – po 250 Lt per mėnesį. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė