AS-932-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-932-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02399-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. N. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. N. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. N. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 7 243,95 eurų teisėjo valstybinės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja kelia ginčą dėl teisėjo valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jai nebuvo išmokėta dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teismas pažymėjo, jog pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, o skundą teismui pareiškėja padavė 2015 m. balandžio 24 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi trejų metų terminą.

Atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėja prašo dėl to, kad jos, kaip valstybinės pensijos gavėjos, teisės į teisminę gynybą buvo apsunkintos, nes teisės aktuose nebuvo nustatytas terminas, per kurį valstybinių pensijų gavėjai turėtų ginti savo teises. Be to, pareiškėja tikėjosi, kad valstybė nustatys kompensavimo mechanizmą ir geranoriškai išmokės neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį. Pareiškėjos vyras 2010–2011 metais gydėsi onkologinį susirgimą, todėl pareiškėja juo rūpinosi. Pareiškėjai 2013 metais diagnozuotas diabetas, o 2014 metais – skausmingi stuburo susirgimai.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, nenustatė. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad savo teises teisėjų valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per trejus metus. Nuo 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Kaip minėta, pareiškėja į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjai nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. per protingą terminą kreiptis į teismą, ji nenurodė. Argumentai, kad pareiškėja tikėjosi, jog valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, yra subjektyvaus pobūdžio ir susiję išimtinai su pareiškėjos pasirinktu savo teisių gynybos būdu. Pagrindo atnaujinti terminą nesudaro ir tai, kad pareiškėja rūpinosi sergančiu sutuoktiniu, jai pačiai buvo nustatyti tam tikri sveikatos sutrikimai. Veikdama aktyviai ir rūpestingai, pareiškėja galėjo laiku ir tinkamai, pati ar per atstovą apginti pažeistas teises. Teismo vertinimu, pareiškėja terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjai kreipimosi į teismą terminą nėra, todėl jos skundą atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėja K. N. P. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 27-31), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, terminą atnaujinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino pareiškėjos nurodyto motyvo, jog pareiškėjai, kaip ir kitiems valstybinių pensijų gavėjams, teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas, nes specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nebuvo. Šis motyvas, kaip svarbus kreipimosi į teismą terminui atnaujinti, nurodytas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-260/2014. Taip pat kreipimosi į teismą termino neaiškumą rodo ir pirmosios instancijos teismo nutartyje naudojami du variantai, skaičiuojant skundo padavimo trejų metų senaties termino praleidimą: nuo 2010 m sausio mėnesio, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija, ir nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. – kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kurioje nustatytas minėtasis trejų metų senaties terminas (administracinė byla Nr. A502-673/2013).

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai įvertinti kaip subjektyvaus pobūdžio ir susiję išimtinai su pasirinktu savo teisių gynybos būdu ir pareiškėjos argumentai, kad svarbi priežastis, dėl kurios anksčiau pareiškėja negynė savo interesų teismine tvarka – tai pasitikėjimas teisinės valstybės principais, jų įgyvendinimo neatšaukiamumu, taip pat ir teisėtas lūkestis, kad antikonstitucinėmis normomis įstatymų leidėjo sukeltą žalą valstybė atlygins gera valia. Įsitikinimui, jog pensijų nepriemokos bus kompensuotos gera valia, turėjo įtakos ir tai, kad Nacionalinė teismų administracija, kuriai įstatymų leidėjas patikėjo teisėjų pensijų paskyrimą, apskaičiavimą ir išmokėjimą, siekė apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, laikydamasi konstitucinių nuostatų bei išmokėti susidariusius teisėjų valstybinių pensijų skirtumus (Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 21 d. raštas Nr. 4R-347-(4.34), Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46)). T. y. gavus pakankamą finansavimą, tiesiogiai vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, buvo priimti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymai, pagal kuriuos teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bei vėliau, nuo 2014 m. sausio 1 d., mokamos, nebetaikant antikonstitucinių įstatymų normų, ribojančių paskirtą teisėjų valstybinės pensijos dydį. Tai leido tikėtis ir tokio pat teisingo pensijų nepriemokų kompensavimo, tuo labiau, kad nei Seimas, nei Vyriausybė ar jų įgaliotos institucijos, nors iki šiol nesuderino teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo sritį reglamentuojančių teisės aktų su Konstitucijos imperatyvais, bet ir niekada nedeklaravo, kad tai nebus padaryta, ignoruojant šios pensininkų kategorijos teisėtus lūkesčius.

Pažymi, jog svarbia priežastimi praleisto termino atnaujinimui turėtų būti ir pareiškėjos bei jos vyro sveikatos būklė. Pareiškėjos vyrui 2010 metais buvo nustatytas onkologinis susirgimas (prostatos vėžio 3 stadija). 2010-2011 metais jam buvo atliekami įvairūs tyrimai, taikomos švitinimo ir kitokios procedūros, tad ilgą laiką pareiškėja privalėjo itin intensyviai padėti savo vyrui, tuo labiau, kad jis serga skrandžio negalavimais, hipertonine liga ir nuo 1964 metų gyvena su abiejų rankų protezais. Šiuos užsitęsusius rūpesčius komplikavo ir pareiškėjos blogėjanti sveikata. 2013 m. sausio mėnesį jai diagnozuotas 2-o tipo diabetas, o 2014 m. sausį – skausmingi stuburo susirgimai. Pirmosios instancijos teismas šių priežasčių taip pat nepripažino svarbiomis. Teismas neteisingai įvertino nestandartinę situaciją, susijusią su pareiškėjos ir jos vyro sveikatos būkle, neįžvelgė specifinių šiuo atveju situacijos ypatumų ir todėl padarė klaidingas išvadas. Galimybės ginti savo turtinius interesus tiek pačiai, tiek per atstovus buvo pernelyg komplikuotos, išaugus buitiniams rūpesčiams ir esant medicininių tyrimų, vyro onkologinės ligos gydymo procedūrų būtinumui, be to, nuolat jaučiant besivystančius ir pasireiškusius savo ligos (diabeto) simptomus: padidintą silpnumą, ir greitą nuovargį, taip pat atsiradus ir stuburo problemoms. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos ir jos vyro ligos yra tęstinės ir nepagydomos visiškai, o diabetas, be to, yra progresuojanti liga, susijusi su galimais kraujotakos, širdies veiklos bei regos sutrikimais. Būtent tai nebeleidžia ilgiau laukti pareiškėjai priklausančios teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, todėl, išsiaiškinusi, kad Nacionalinė teismų administracija neturi galimybių šį klausimą išspręsti (Nacionalinės teismų administracijos 2015 m. vasario 6 d. raštas Nr. 412-333-94.340) pareiškėja buvo priversta pagaliau kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atmestas ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėja šiuo atveju kelia ginčą dėl teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taikymo.

Bylai aktualioje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, viena vertus, pabrėžė, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, t. y. sprendžiant su būtent teisėjų valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susijusius klausimus, pirmenybė turi būti teikiama jo nuostatoms. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, be kita ko, pripažino nesuderinamomis su Konstitucija tiek paminėtą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), tiek paminėtą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostatą ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos paminėtos nagrinėjamai bylai aktualios nuostatos, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr., 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-673/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos kaip ir dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos ji kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra teismo prerogatyva (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Vertinant pareiškėjos nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių ji praleido skundo padavimo terminą, pažymėtina, jog pareiškėjos tikėjimasis, kad valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, šiuo atveju paremtas ne tik pareiškėjos subjektyviu manymu, tačiau ir objektyviomis aplinkybėmis, t. y. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4R-347-(4.34), Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) (b. l. 10-11), kuriais, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą bei teismų praktiką, nuspręsta nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo bei apskaičiuoti ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų gavėjams teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo pritaikymo, taip pat nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d. Taigi, Nacionalinė teismų administracija oficialiai (pareiškėjai adresuotais raštais) išreiškė ketinimą apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, laikydamasi konstitucinių nuostatų, bei išmokėti susidariusius teisėjų valstybinių pensijų skirtumus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai pareiškėjai pagrįstai leido tikėtis jos pensijos nepriemokos kompensavimo gera valia, todėl tai laikytina objektyvaus pobūdžio aplinkybe, t. y. svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, dėl kurios terminas skundui paduoti galėtų būti atnaujintas.

Pareiškėjos nurodytos jos ir jos vyro ligos nagrinėjamu atveju taip pat vertintinos kaip svarbi priežastis terminui skundui paduoti atnaujinti. Iš pareiškėjos prie skundo pateiktų medicininių dokumentų (b. l. 18-20) matyti, jog pareiškėjos vyras 2010–2011 metais gydėsi onkologinį susirgimą, pareiškėjai 2013 metais diagnozuotas diabetas, o 2014 metais – skausmingi stuburo susirgimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti pareiškėjos ir jos vyro susirgimai buvo tokio pobūdžio, kad jie apribojo pareiškėjos galimybes pačiai arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas savo teises. Kaip nurodė pareiškėja, jos ir jos vyro ligos yra lėtinės, tęstinės, kurių metu nuolat atliekami įvairūs tyrimai, taikomos chemoterapijos ir kitos procedūros, tad ilgą laiką pareiškėja privalėjo intensyviai padėti savo vyrui, tuo labiau, kad ir jos pačios sveikata reikalavo nuolatinės priežiūros ir specialaus gydymo. Visa tai komplikavo pareiškėjos galimybes ginti savo turtinius interesus tiek pačiai, tiek per atstovus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos termino skundui paduoti praleidimą lėmė svarbios, individualios, nuo jos valios nepriklausiusios, priežastys, todėl šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos K. N. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti.

Perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys