A-143-287-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-287/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00041-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29, kuriuo atsisakyta išleisti jį pačiam prašant į pensiją; 2) įpareigoti atsakovą atleisti jį iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, patenkinant jo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo pačiam prašant į pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką su prašymu atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2012 m. gruodžio 21 d. 2013 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 20-S-29 atsakovas atsisakė patenkinti prašymą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiuoju tyrėju dirba nuo 2009 m. balandžio mėn. Bendras tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas yra 20 metų, kuris suėjo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyba) pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis teismo sprendimu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d. laikinai nušalintas nuo pareigų. 2012 m. lapkričio 7 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriuje pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2012 m. lapkričio 14 d. sustabdytas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje išdėstytoms nuostatoms.

Sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis. Jame nurodyti motyvai paimti, nežinia, iš kokio konteksto, nėra aišku, ką bendro turi su jo keliamu reikalavimu. Administracinio akto apskundimo tvarka taip pat neišaiškinta. Nurodė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Statuto 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą savo paties prašymu (Statuto 53 str. 1 d. 1, 12 p.), kuris pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos, „ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų“.

Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. nutarime dėl pareigūnų valstybinių pensijų konstatavo, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai, o įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų.

Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo procedūra sustabdyta 2012 m. lapkričio 14 d. vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 7 dalimi. Šioje teisės normoje, be kita ko, numatyta, kad paaiškėjus, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 pavirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 35 punkte nurodyta, kad, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teigė, jog Statuto 53 straipsnis nenumato jokių ribojimų ir išlygų, kuomet pareigūnui, turinčiam teisę išeiti į pensiją ir pateikusiam tokį prašymą, gali būti neleidžiama pasinaudoti savo konstitucine teise, o Statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos numato privalomą tokio pareigūno atleidimą kitą dieną po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino pasibaigimo. Vadinasi, nėra jokių įstatymo nustatytų kliūčių atleisti pačiam prašant į pensiją, tačiau atsakovas to nedaro ir taip elgiasi visiškai teisiškai nemotyvuodamas.

Tvarkos 35 punkto nuostatos įpareigoja instituciją, esant situacijai, kuomet pareigūnas išreiškia valią išeiti į pensiją, drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą nutraukti, ir iškyla būtinybė praėjus 14 dienų nuo prašymo įteikimo tuoj pat spręsti darbuotojo atleidimo klausimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje dėl pareiškėjo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 226 straipsnio 2 dalyje. 2012 m. lapkričio 7 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d. pareiškėjas yra laikinai nušalintas nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigų.

Gavus pranešimą iš Policijos registruojamų įvykių registro, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnai už nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 226 straipsnio 2 dalyje, sulaikė ir į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę 48 val. uždarė V. N., dirbantį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiuoju tyrėju, 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. 2012 m. lapkričio 14 d. teikimu Nr. 20-IL-1276 tarnybinio patikrinimo procedūra, vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 7 dalimi, dėl pareiškėjo buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00112-12.

Šiuo atveju pirmesnis veiksmas laiko atžvilgiu buvo pareiškėjo elgesys, susijęs su galbūt padaryta nusikalstama veika, dėl to jis buvo nušalintas nuo tarnybos, dėl jo 2012 m. lapkričio 6 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt pareiškėjo atliktų veiksmų, diskredituojančių pareigūno vardą, 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. Pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis jo veiksmas laiko atžvilgiu ir turi būti sprendžiamas eilės tvarka, teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, formuodama vienodą administracinių teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, pažymėjo, kad nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

Atsakovas pabrėžė, kad pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra poelgis, galbūt pažeminęs pareigūno vardą, todėl klausimas apie pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos bus sprendžiamas teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinantį nuosprendį jo atžvilgiu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 72–76) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29, kuriuo atsisakyta išleisti pareiškėją pačiam prašant į pensiją; atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo 2013 m. sausio 4 d. raštas Nr. 20-S-29 „Dėl informacijos pateikimo“ nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias tiesiogines pasekmes. Esminis individualaus administracinio akto požymis yra konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Ginčijamas atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio. Šiuo raštu nesprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų. Nurodytu raštu nėra atsisakoma atleisti pareiškėją iš tarnybos, jis tik informuojamas, kad šis klausimas nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas.

Pareiškėjui atsirado materialinės pasekmės dėl atsakovo neveikimo, nepriimant įsakymo, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Skundžiamas raštas neužkirto kelio pareiškėjui, pasibaigus 14 dienų terminui po prašymo dėl atleidimo iš tarnybos padavimo atsakovui, kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo, nepriimant įsakymo dėl atleidimo. Skundžiamas atsakovo sprendimas, įformintas 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20-S-29, neturi tiesioginio poveikio pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui.

Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog skundžiamas aktas pagal savo turinį šioje teisės normoje nurodytų požymių neatitiko. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių bylų praktiką, laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-611/2011).

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas raštas nenagrinėtinas administracinių teismų ir nepriskirtas bendrosios kompetencijos teismui, todėl bylos dalį dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 4 d. rašto Nr. 20-S-29 panaikinimo nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija atsakovo neveikimą, neatleidžiant jo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, prašydamas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą atleisti pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo atleisti jį iš tarnybos kitą dieną, pasibaigus 14 kalendorinių dienų terminui, po 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pateikimo atsakovui.

Teismas nurodė, kad Statuto 55 straipsnyje nustatyta atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu pagrindai ir tvarka. Pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų pagrindais. Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (Statuto 55 str. 1 d.). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (Statuto 55 str. 2 d.).

Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (Statuto 55 str. 3 d.). Nustatė, kad pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo pateiktas po to, kai 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra dėl galbūt pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, susijusio su 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo galbūt padaryta nusikalstama veika.

Pareiškėjo elgesys dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos sudarė pakankamai pagrįstą pagrindą atsakovui vertinti pareiškėjo elgesį kaip pareigūno vardo pažeminimą, kuris yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.). Atsakovas, pirmiau pradėjęs 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir šio tyrimo procedūrą 2012 m. lapkričio 14 d. sustabdęs iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00112-12, būdamas nuoseklus, pagrįstai neatleido pareiškėjo iš tarnybos pagal vėliau nei buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra pareiškėjo pateiktą prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Šiuo atveju galbūt pareiškėjo padaryta nusikalstama veika laiko atžvilgiu buvo pirmesnė, todėl pareiškėjo veiksmai dėl galimos nusikalstamos veikos turėjo būti teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti pirmiau, nei pareiškėjo vėlesnis prašymas atleisti jį iš tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, formuodama vienodą administracinių teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, pažymėjo, kad nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką.

Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Teismo nuomone, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, pirmiau neužbaigęs galimo tarnybinio nusižengimo įvertinimo, kuris buvo savarankiškas pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Statuto 2 straipsnio 7 dalis pareigūno vardo pažeminimą apibrėžia kaip kaltą pareigūno veikimą ar neveikimą, susijusį ar nesusijusį su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantį vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantį pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantį. Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika laiko požiūriu buvo pirmesnė nei prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pateikimas, todėl atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą iš pradžių kvalifikuoti pareiškėjo veiką, susijusią su 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovas netinkamai taikė teisę.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog atsakovas, atidėdamas pateikto prašymo išsprendimą iki tarnybinio patikrinimo atlikimo pabaigos, veikė pagal norminių aktų jam suteiktus įgaliojimus ir laikėsi jų reikalavimų, todėl šiuo aspektu atsakovas pagrįstai nesprendė pareiškėjo prašymo dėl jo atleidimo jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 79–83) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo situacijoje atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir ginčijamą aktą priėmė vadovaudamasis pateiktų prašymų nagrinėjimo tvarka ir terminais. Skundžiamas raštas priimtas kompetentingo subjekto – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko, jame išaiškinti prašymo nepatenkinimo motyvai, t. y. kad tik išsprendus tarnybinės atsakomybės klausimą, bus sprendžiamas klausimas dėl atleidimo iš tarnybos. Tai vertintina kaip prašymo išleisti į pensiją neigiamas sprendimas, kuris, priešingai nei konstatavo teismas, sukuria jam konkrečias pasekmes ir daro tiesioginę įtaką teisiniam statusui. Įstatymas nenumato kitos tvarkos, kaip turi būti sprendžiamas atleidimo klausimas būtent prašomu teisiniu pagrindu, t. y. nėra numatyta šio klausimo sprendimo atidėjimo galimybė. Toliau yra laikomas vidaus tarnybos sistemos nariu, dėl nušalinimo nuo pareigų negauna atlyginimo ir neturi pajamų pragyvenimui. Negaudamas pajamų, kreipėsi į darbo biržą, tačiau į jokias išmokas negali pretenduoti, nes nėra atleistas ir laikoma, jog yra dirbantis ir ieškantis tik papildomo darbo, kurį rasti sudėtinga. Buvo atsisakyta priimti jį į partiją kaip policijos pareigūną. Teismas be pagrindo teigė, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus, o ne atsisakė tai padaryti. Atsakovas priėmė sprendimą atidėti atleidimo iš tarnybos klausimo svarstymą, todėl šios bylos nagrinėjimo dalyką būtent ir sudaro atsakovo veiksmo (atsisakymo atlikti jam priskirtą veiksmą) pagrįstumo ir teisėtumo nustatymas. Teismas turėjo įvertinti ginčijamo akto teisėtumą, kadangi tokio pobūdžio bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai.

2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 padaryta išvada, kadangi ji neatitinka šios bylos situacijos. Iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kodėl teismas nesivadovavo pakankamu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su atleidimu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (Statuto 55 str. 1, 2, 3 d.). Nėra jokių kliūčių atleisti jį pačiam prašant, tačiau atsakovas to nepadarė. Tvarkos 35 punktas instituciją įpareigoja, kad, esant situacijai, kuomet pareigūnas išreiškia valią išeiti į pensiją, drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama, ir iškyla būtinybė praėjus 14 dienų nuo prašymo įteikimo tuoj pat spręsti darbuotojo atleidimo klausimą. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–88) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Sutinka su teismo nuomone, kad skundžiamas 2013 m. sausio 4 d. raštas Nr. 20-S-29 nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias tiesiogines pasekmes, ir yra tik informacinio pobūdžio, todėl nenagrinėtinas. Šiuo raštu tik informavo pareiškėją, kad jis nebus atleistas iš vidaus tarnybos, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir nuspręsta dėl jo drausminės atsakomybės. Šis sprendimas neturi poveikio pareiškėjo teisėms bei pareigoms.

2. Pareiškėjo prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 20 d., t. y. po to, kai 2012 m. lapkričio 7 d. dėl pareiškėjo buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Šis klausimas turi būti sprendžiamas eilės tvarka, teisiškai kvalifikavus pareiškėjo pirmiau atliktus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą iš pradžių kvalifikuoti pareiškėjo veiką, susijusią su 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika. Turėdamas teisinį pagrindą, pagrįstai ir teisėtai nesutiko atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos jo paties prašymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas ėjo atsakovo Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nuo kurių Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi buvo nušalintas dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo iki 2013 m. vasario 8 d.; 2012 m. lapkričio 7 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2012 m. lapkričio 14 d. buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00112-12; 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą dėl įšėjimo į pensiją. Tačiau 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20-S-29 (kuris pareiškėjo yra laikomas individualiu teisės aktu – sprendimu - ir kuris yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Išvardytos faktinės aplinkybės bylos šalių nekvestionuojamos, yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, todėl kolegijos pripažintinos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad jos apibūdina situaciją, kurioje turi būti išspręstas prioritetinio teisės taikymo laike klausimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjas gali (galėjo) būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru (savo prašymu) tuomet, kai jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ir prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu dar nebuvo baigtas tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo (nagrinėjamu atveju poelgio, žeminančio pareigūno vardą, nustatymo).

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos jo paties prašymu reglamentuojami Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija) ir Statuto 55 straipsnio. Pagal šias teisės normas, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Pastebėtina, kad nurodytas išimtinumas Statuto lygmeniu yra atskleistas 55 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ne vėliau, kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (3 d.), o turintis teisę skirti pareigūną į jo užimamas pareigas vadovas privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nustatyto (14 kalendorinių dienų) termino pasibaigimo arba, vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.).

Aiškindama nurodytas Statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, kolegija konstatuoja, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas - nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus. Sąsaja ir tam tikra teisinė kolizija tarp Statuto normų, reglamentuojančių pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos savo noru, ir normų, reglamentuojančių pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn arba jo atleidimą iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, gali pasireikšti tik sprendžiant klausimą dėl šių normų taikymo laike susiklosčius situacijai, kai šių normų taikymas laike sutampa. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl tokios sąsajos (kolizijos) išsprendimo būdo aukščiau aprašytoje bylos situacijoje.

Tai darydama, kolegija (kalbant apie pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn) pažymi, kad Statuto 26 straipsnio 3 dalyje (bylai aktuali 2011-05-26 įstatymo Nr. XI-1424 redakcija) yra įtvirtinta bendra pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taisyklė, pagal kurią tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Be to, šioje dalyje yra nustatyti naikinamieji tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: vieneri metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos bei treji metai išimtiniais atvejais (tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualiu atveju, kai pareigūno atžvilgiu pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra sustabdoma, kol bus baigtas pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas) nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (pareigūno atleidimas, jei savo poelgiu jis pažemino pareigūno vardą), 14 punkte (pareigūno atleidimas, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aukščiau aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra ženkliai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, darytina išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Kolegija pažymi, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Taisyklių - nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003-08-27 įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šios ir administracinės bylos Nr. A7-481/2005 faktinės aplinkybės turi esminį skirtumą, kuris pasireiškia tuo, kad administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, skirtingai nuo šios administracinės bylos, nebuvo (ir dėl neaktualumo bylai neturėjo būti) taikomi nei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai bei Statuto 55 straipsnis, nei Taisyklių 35 punktas. Todėl vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme administracinė byla Nr. A7-481/2005 ir joje priimtas procesinis sprendimas negali būti pripažinti reikšmingais nagrinėjamai administracinei bylai. Vienodos administracinių teismų praktikos formavimo aspektu kolegija pripažįsta būtina pasisakyti ir dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-680/2013, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra panaši su nagrinėjama byla, reikšmės šiai bylai. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje rėmėsi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 priimtu procesiniu sprendimu, kuris, kaip yra paaiškinta aukščiau, vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme negali būti pripažintas reikšmingu, sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą situaciją. Antra vertus, pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A261-680/2013 yra pateikta šią bylą nagrinėjusio teisėjo atskiroji nuomonė (pastebėtina, kad atitinkanti kolegijos aukščiau nurodytą ginčo situaciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimą), todėl ABTĮ 13 straipsnio taikymo požiūriu šioje byloje priimta 2013 m. gegužės 6 d. nutartis taip pat negali būti pripažinta reikšminga nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2013 m. sausio 4 d. rašte Nr. 20-S-29 išreikšta atsakovo pozicija teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, netinkamai išaiškino ir pritaikė aukščiau aptartas materialinės teisės normas. Todėl teismo sprendimo dalis dėl šio pareiškėjo reikalavimo išsprendimo kolegijos pripažintina nepagrįsta ir yra naikintina. Pasisakydama dėl teismo galimybės patenkinti šį pareiškėjo reikalavimą, kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, atsakovas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą iš esmės nesprendė. Dėl šios priežasties teismas neturėjo (ir neturi) galimybės pats išspręsti šio prašymo pagrįstumo klausimą pensinius santykius reglamentuojančių normų taikymo prasme. Šis pareiškėjo prašymas atsakovo turi būti išnagrinėtas iš esmės. Todėl toks įpareigojimas atsakovui nustatytinas šioje administracinėje byloje.

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2013 m. sausio 4 d. raštas Nr. 20-S-29 ABTĮ taikymo požiūriu negali būti laikomas administraciniu sprendimu, teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl pareiškėjo V. N. skundo reikalavimo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29 nutraukta, palikti nepakeistą. Kitą teismo sprendimo dalį panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išspręsti pareiškėjo V. N. 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė