A-575-954-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-954/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01969-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Netina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Netina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Netina“ (toliau – ir UAB „Netina“, pareiškėjas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8055, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Savitarpio pagalbos įstatymas) bei Lietuvos Respublikos ir Rumunijos sutartimi dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir pajamų bei kapitalo mokesčių slėpimo prevencijos (toliau – ir Dvišalė Lietuvos ir Rumunijos sutartis), taip pat Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. RO_LT_64730_20130100G1_20130417_i_RR ir 2013 m. kovo 8 d. Suvienodintu dokumentu Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, buvo nuspręsta MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo 78 845 Lt sumą.

Pareiškėjas teigė, kad minėtas VMI 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-8055 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Manė, jog prašymo išieškoti nurodytą pinigų sumą tenkinimas pažeis valstybės viešosios tvarkos principus, kadangi pareiškėjui nėra žinomas joks Rumunijos institucijos sprendimas, kuriuo būtų iš UAB „Netina“ priteista 78 845 Lt. Paaiškino, kad UAB „Netina“ nėra gavusi iš Rumunijos institucijų jokių pranešimų apie jai iškeltą kokią nors bylą, taip pat nėra gavusi jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodyta apie bendrovei priskaičiuotą minėtą skolą, ar kad klausimas dėl tokios sumos priteisimo iš bendrovės būtų nagrinėjamas Rumunijos kompetentingoje institucijoje.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą, be to, jis neatitinka aiškumo reikalavimų. Akcentavo, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai, o dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, todėl toks aktas laikytinas neteisėtu.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad MAĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad VMI būtų vertinusi šią įstatymu numatytą aplinkybę, nėra.

Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad pagal 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių 7 straipsnio 2 dalies b punktą bei Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Europos Sąjungos valstybės narės institucija pareiškėja gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją prašydama suteikti pagalbą, jei buvo išnaudotos visos pareiškėjos valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma.

Atsižvelgęs į tai, nurodė, kad valstybės narės institucija pareiškėja savo pateikiamame prašyme vykdyti reikalavimą turi pateikti deklaraciją, jog įvykdyta sąlyga – išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju pateiktoje deklaracijoje jokių duomenų, kad besikreipiančioji institucija išnaudojo visas procedūras ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti, nėra, o nesant informacijos dėl tokių priemonių išnaudojimo, negalima įvertinti, ar šios priemonės buvo tinkamai išnaudotos ir ar apskritai buvo imtasi kokių nors priemonių.

Papildomai pažymėjo, kad 2013 m. kovo 8 d. Suvienodintas dokumentas Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, buvo išverstas į lietuvių kalbą, tačiau šis vertimas nėra oficialus, jis neturi tokio pobūdžio vertimams privalomų rekvizitų, jame nėra jokių vertėjo, turinčio teisę verstis atitinkama veikla, atžymų, todėl minėtas dokumentas visiškai neatitinka tokio pobūdžio oficialiems dokumentams keliamų turinio reikalavimų. Be to, minėtame 2013 m. kovo 8 d.

Suvienodintame dokumente nurodyta, jog išieškoma suma yra administracinė bauda / nuobauda. Tuo tarpu Dvišalės Lietuvos ir Rumunijos sutarties 2 straipsnio 3 dalyje tarp įvardintų mokesčių, kuriems ši sutartis taikoma, tokio mokesčio nėra.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–15) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI paaiškino, kad nagrinėjamu atveju skolos išieškojimas vykdomas vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu. Šis išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomas ne tik MAĮ, kaip tai numato Savitarpio pagalbos įstatymo 11 straipsnis, bet ir atsižvelgiama į tai, kad Rumunijoje šio reikalavimo nebegalima užginčyti administracine ir (arba) teismine tvarka ir kad jo nebuvo galima įvykdyti šioje šalyje, todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad iš Rumunijos prašymo vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių Nr. RO_LT_64730_20130100G1_20130417_i_RR matyti, jog 78 845 Lt reikalavimas UAB „Netina“ Rumunijoje buvo nustatytas 2010 m. liepos 26 d., o 2010 m. rugpjūčio 2 d. išduotas pradinis suvienodintas dokumentas, leidžiantis vykdyti reikalavimą Rumunijoje. VMI 2013 m. kovo 7 d. buvo gautas Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos prašymas dėl Suvienodinto dokumento vykdymo. Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybai 2013 m. balandžio 10 d. pateikus papildomus banko duomenis dėl prašymo vykdyti reikalavimą, VMI viršininkas 2013 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8055 išieškoti 78 845 Lt mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą iš pareiškėjo turto.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, VMI pabrėžė, kad Savitarpio pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei, nesant įstatymo nustatytų išimčių, jį vykdo. Teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.

Kartu akcentavo, kad teisės aktai nenumato pareigos pagalbos prašančiai užsienio valstybės institucijai pateikti dokumentus, kurie patvirtina, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą. Pasisakydama dėl dokumentų vertimų, VMI atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Tarybos direktyvos Nr. 2010/24/ES 22 straipsnio nuostatas visi prašymai suteikti pagalbą, standartinės pranešimo formos ir suvienodinti dokumentai, kuriais leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėse narėse, į kurias kreipiamasi, siunčiami valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba ar viena iš jos valstybinių kalbų arba prie jų pridedamas vertimas į tokią(-ias) kalbą(-as).

Tai, kad tam tikros jų dalys parašytos kalba, kuri nėra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybinė kalba ar viena iš jos valstybinių kalbų, neturi įtakos jų galiojimui arba procedūros galiojimui, jeigu dėl tos kitos kalbos yra susitarusios atitinkamos valstybės narės. Šį direktyvos straipsnį įgyvendina Savitarpio pagalbos įstatymo 20 straipsnis, numatantis, kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą.

Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES įdiegtas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir suvienodinta pranešimo forma. Pagal naująją direktyvą, suvienodinto dokumento, naudotino valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdymo priemonėms, priėmimas, taip pat suvienodintos standartinės formos, skirtos pranešimui apie su reikalavimu susijusius dokumentus ir sprendimus, patvirtinimas padeda spręsti kitoje valstybėje narėje parengtų dokumentų pripažinimo ir vertimo problemas.

Tai reiškia, kad VMI, gavusi iš Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos prašymą dėl Suvienodinto dokumento vykdymo anglų kalba, jo neverčia kaip tokio, tiesiog užpildo, minėta direktyva patvirtinto suvienodinto dokumento formą bei prašymą lietuvių kalba, analogiškai pažymėdama tas pačias grafas kaip ir Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos atsiųstuose dokumentuose. Taip pat pažymėjo, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką prie prašymo dėl paramos ir dokumento, leidžiančio vykdyti pretenziją, ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą arba į vieną iš jos oficialiųjų kalbų, nepažeidžiant pastarosios institucijos teisės atsisakyti vertimo, tačiau tokia teisė nesuteikta vykdomojo dokumento adresatui.

Vertimai, apie kuriuos kalbama šioje nuostatoje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms. Taigi, vertimai, apie kuriuos kalbama Savitarpio pagalbos įstatymo 20 straipsnyje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo įteikti lietuvių kalba surašyti dokumentai, kurių pagrindu jis galėjo suprasti iš Rumunijos gautų dokumentų turinį. Nors pareiškėjas teigia, kad išieškoma administracinė bauda / nuobauda nepriskiriama Dvišalės Lietuvos ir Rumunijos sutarties reguliavimo sričiai, Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnis numato, jog tam, kad užtikrintų šios Sutarties ir Bendrijos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių, jos padeda atlikti Bendrijos uždavinius, jos nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų.

Taigi iš šio punkto seka, kad visos mokestinės sutartys, sudarytos tarp Europos Sąjungos valstybių narių, negali prieštarauti Europos Bendrijos sutarties nuostatoms. Kitaip tariant, Europos Sąjungos teisė kolizijos atveju turi pirmumą tokių mokestinių sutarčių atžvilgiu. Ši taisyklė galioja tiek mokestinėms sutartims, kurias valstybės narės sudarė prieš Europos Bendrijos sutarties nuostatų įsigaliojimą joms, tiek ir sutartims, kurios būtų sudarinėjamos po to. Europos Sąjungos Taryba 2010 m. kovo 16 d. priėmė direktyvą Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, kuri skirta visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms.

Pagal Tarybos direktyvos Nr. 2010/24/ES 2 straipsnio a punkto nuostatas direktyva taikoma administracinėms baudoms, nuobaudoms, papildomoms įmokoms ir papildomoms rinkliavoms, kurios susijusios su reikalavimais, kuriems vykdyti gali būti prašoma savitarpio pagalbos pagal 1 dalies nuostatas ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu.

Šį direktyvos straipsnį įgyvendina Savitarpio pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame įtvirtinta analogiška norma. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos teisė kolizijos atveju turi pirmumą Dvišalės Lietuvos ir Rumunijos sutarties atžvilgiu, taikomos Direktyvos Nr. 2010/24/ES ir Savitarpio pagalbos įstatymo teisės normos, kurios numato, kad Lietuvos Respublikos institucija, šiuo atveju VMI, gali teikti prašančios valstybės reikalavimą dėl administracinės baudos / nuobaudos išieškojimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjo UAB „Netina“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 33 straipsnio 8 punktą mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 1 dalimi, centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus, atlikdamas bendrus patikrinimus bei pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas arba kreipdamasis į minėtas institucijas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

Bendradarbiaujama ir MAĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Pagal MAĮ 29 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka.

Savitarpio pagalbos įstatymas, skirtas 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvai Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, įgyvendinimui užtikrinti (Savitarpio pagalbos įstatymo 1 str.), taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu (Savitarpio pagalbos įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.).

Šiame įstatyme vartojama pagalbos sąvoka reiškia Lietuvos Respublikos institucijos ir kitos valstybės narės institucijos viena kitai atliekamus veiksmus dėl šiame įstatyme nurodytų reikalavimų (Savitarpio pagalbos įstatymo 3 str. 7 d.). Pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 4 straipsnio 5 punktą pagalba gali būti teikiama išieškant reikalaujamas sumas ir taikant išieškojimo užtikrinimo priemones. Vadovaujantis šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje.

Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos.

Pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos institucija grąžina prašančiajai institucijai prašymą vykdyti išieškojimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai taikomos šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Akcentavo, jog ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, kad išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje.

Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktais numatytų išimčių, jį vykdo. Kartu atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato, jog pagalbos prašanti šalis turėtų pareigą užsienio valstybės institucijai pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad išnaudotos visos galimybės prašančioje šalyje dėl reikalavimo įvykdymo.

Tuo tarpu valstybės narės teismai neturi teisės nagrinėti, ar dokumentas, kurį prašoma įvykdyti, privalo būti vykdomas.

Teismas pažymėjo, kad iš Suvienodinto dokumento Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1 matyti, jog nagrinėjamu atveju yra prašoma išieškoti administracinę baudą ar nuobaudą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ir Rumunijos sutarties dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir pajamų bei kapitalo mokesčių slėpimo prevencijos, kuria remiantis ir priimtas ginčijamas VMI sprendimas, 2 straipsnio 3 dalyje tarp išvardintų mokesčių, kuriems ši sutartis taikoma, administracinės baudos ir nuobaudos nenumatytos. Tačiau pagal Europos Sąjungos Tarybos 2010 m. kovo 16 d. direktyvos Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, kuri skirta visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms 2 straipsnio a punkto nuostatas direktyva taikoma administracinėms baudoms, nuobaudoms, papildomoms įmokoms ir papildomoms rinkliavoms, kurios susijusios su reikalavimais, kuriems vykdyti gali būti prašoma savitarpio pagalbos pagal 1 dalies nuostatas ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu. Atitinkamai konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnyje numatyta, jog tam, kad užtikrintų šios sutarties ir Bendrijos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių. Jos padeda atlikti Bendrijos uždavinius. Todėl visos mokestinės sutartys, sudarytos tarp Europos Sąjungos valstybių narių, negali prieštarauti Europos Bendrijos sutarties nuostatoms ir Europos Sąjungos teisė kolizijos atveju turi pirmumą tokių mokestinių sutarčių atžvilgiu. Be to, teismas pabrėžė, kad pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 20 straipsnį, prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų, pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą. Šie dokumentai skirti institucijos reikmėms.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą jį panaikinti, nenustatytos.

III. Pareiškėjas UAB „Netina“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–56), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant VMI 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8055 bei priteisiant pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai įvertino pareiškėjo išdėstytus argumentus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 62–63) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-8055 (b. l. 3), kuriuo buvo nuspręsta MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo 78 845 Lt sumą pagal Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos pateiktą prašymą vykdyti išieškojimą ir Suvienodintą dokumentą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiamas VMI 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-8055 yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų faktinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei detaliai pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų nevertina.

Pažymėtina, kad ginčijamas VMI 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-8055 buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. RO_LT_64730_20130100G1_20130417_i_RR, pateiktu remiantis Direktyvos Nr. 2010/24/ES 10 straipsniu (b. l. 18–29), ir 2013 m. kovo 8 d. Suvienodintu dokumentu Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, leidžiančiu vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES (b. l. 5–7, 30–32). Taigi, nors ginčijamame VMI sprendime nurodyta, kad jis priimtas inter alia remiantis Dvišale Lietuvos ir Rumunijos sutartimi, akivaizdu, jog šiuo atveju mokestinė nepriemoka išieškotina pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą, būtent kuris ir yra skirtas 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, p. 1) įgyvendinimui užtikrinti (Savitarpio pagalbos įstatymo 1 str.). Šiame kontekste akcentuotina, kad Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad Dvišalės Lietuvos ir Rumunijos sutarties 2 straipsnio 3 dalyje tarp įvardintų mokesčių, kuriems ši sutartis taikoma, nenurodytos administracinės baudos ar nuobaudos, nagrinėjamu atveju jokios esminės tiesinės reikšmės neturi, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas.

Remiantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Atitinkamai pagal MAĮ 29 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka; prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka šio Įstatymo nustatyta tvarka. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje; suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Be to, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-731/2014). Pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Todėl, nagrinėjant šį ginčą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimu mokesčių administravimą reguliuojantiems teisės aktams bei Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatoms. Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos dokumentų, kuriais remiantis buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.

Pabrėžtina, jog pagalbos pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą neteikimą reglamentuoja šio įstatymo 16 straipsnis, tačiau nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą. Taigi, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nagrinėjamu atveju VMI, gavusi Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. RO_LT_64730_20130100G1_20130417_i_RR ir 2013 m. kovo 8 d. Suvienodintą dokumentą Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8055 išieškoti iš pareiškėjo 78 845 Lt sumą pagal užsienio valstybės prašymą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenumato, jog pagalbos prašanti šalis turėtų pareigą užsienio valstybės institucijai pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad išnaudotos visos galimybės prašančioje šalyje dėl reikalavimo įvykdymo. Be to, kaip minėta, šiuo atveju atsakovui kartu su prašymu vykdyti reikalavimą buvo pateiktas suvienodintas dokumentas, o Direktyvos Nr. 2010/24/ES preambulėje nurodyta, kad suvienodinto dokumento, naudotino valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdymo priemonėms, priėmimas, taip pat suvienodintos standartinės formos, skirtos pranešimui apie su reikalavimu susijusius dokumentus ir sprendimus, patvirtinimas turėtų išspręsti kitoje valstybėje narėje parengtų dokumentų pripažinimo ir vertimo problemas. Atitinkamai pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo, skirto Direktyvos Nr. 2010/24/ES įgyvendinimui užtikrinti, 10 straipsnio 6 dalį suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Todėl atsakovas neturėjo atlikti Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos pateikto suvienodinto dokumento oficialaus vertimo ir pripažinimo procedūros.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Rumunijos prašymo vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių Nr. RO_LT_64730_20130100G1_20130417_i_RR bei 2013 m. kovo 8 d. Suvienodinto dokumento Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, leidžiančio vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES, matyti, jog 78 845 Lt reikalavimas UAB „Netina“ Rumunijoje buvo nustatytas 2010 m. liepos 26 d., o 2010 m. rugpjūčio 2 d. išduotas pradinis suvienodintas dokumentas, leidžiantis vykdyti reikalavimą Rumunijoje, apie pradinį dokumentą dėl šio reikalavimo vykdymo buvo pranešta pagal prašančiojoje valstybėje narėje (Rumunijoje) galiojančius teisės aktus, be to, reikalavimo jau nebegalima užginčyti administracine ir (arba) teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju užsienio valstybės prašymo išieškoti nurodytą pinigų sumą tenkinimas pažeis valstybės viešosios tvarkos principus, kadangi pareiškėjui nėra žinomas joks Rumunijos institucijos sprendimas, kuriuo būtų iš UAB „Netina“ priteista 78 845 Lt suma, atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės ginčyti Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos dokumentus, kuriais remiantis atsakovui buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą bei Suvienodintas dokumentas, kompetentingose Rumunijos institucijose, o tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise ginčyti minėtus Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos dokumentus, nėra šiam ginčui reikšminga aplinkybė, suponuojanti pirmosios instancijos teismo pareigą spręsti dėl Rumunijos mokesčių ir muitų tarnybos dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad ginčijamas VMI sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą, teisėjų kolegija pažymi, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčijamas VMI sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas, be to, prie jo buvo pridėtas 2013 m. kovo 8 d. Suvienodintas dokumentas Nr. RO_64730_20130308_UIPE_1, kuriame, be kita ko, pateikti pagrindiniai duomenys apie reikalavimą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Netina“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys