2K-191/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–191/2014

Teisminio proceso Nr. 1-88-2-00041-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

1.2.29.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y. K. (Y. K.) gynėjos advokatės Veros Gortovanovos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo Y. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimo laikymo) 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, 182 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimo panaudojimo) – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš Y. K. konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauti 4000 Lt.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas V. V. (V. V.) ir išteisinta P. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo Y. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Y. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. V., laikė netikrą dokumentą, t. y. nuo 2009 m. spalio 22 d. nenustatytoje vietoje laikė netikrą 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. PJ-7221), kol 2009 m. spalio 28 d. Vilniaus rajono 6-ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, Aušros Vartų g. 20-16, jį panaudojo – pateikė Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notarui D. T. nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti ir patvirtinti.

Taip pat Y. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kito asmens naudai įgijo svetimą turtą, būtent: veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininku V. V., turėdamas tikslą apgaule savo ir V. V. naudai įgyti svetimą turtą –13 000 Lt už numatomą parduoti Via. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 28 d. Vilniaus rajono 6-ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, Aušros Vartų g. 20-16, panaudodamas netikrą 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. PJ-7221), pateikė jį Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notarui D. T. nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti ir patvirtinti, taip suklaidindamas jį ir būsimojo sandorio (žemės sklypo pirkimo–pardavimo) dalyvę (pirkėją) – J. Š. dėl sandorio teisėtumo; suklaidintas notaras D. T. paruošė 2009 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Via. V., atstovaujamas Y. K., pardavė žemės sklypą už 13 000 Lt J. Š., o jis (Y. K.) ir J. Š. pasirašė joje; notaro patvirtintos sutarties pagrindu J. Š. vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į buvusio savininko Via. V. žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 18 800 Lt), o Y. K. kartu su V. V. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 13 000 Lt už parduotą Via. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

Taip pat Y. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad panaudojo netikrą dokumentą, būtent: nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo – 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. kovo 30 d., nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininku V. V., turėdamas tikslą pagrįsti 13 000 Lt, gautų pagal 2009 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Via. V., tariamai jo (Y. K.) atstovaujamas, pardavė žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 13 000 Lt J. Š., grąžinimo faktą, po to, kai V. V. pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimą, kuriame buvo nurodyta, kad V. V. kartu su broliu Via. V. gavo 13 000 Lt už parduotą minėtą žemės sklypą, Y. K. jį panaudojo – 2011 m. kovo 30 d., 10.12 val., Vilniuje, H. Manto g. 4, pateikė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus r. PK pareigūnams kaip tikrą dokumentą.

Kasaciniu skundu nuteistojo Y. K. gynėja advokatė V. Gortovanova prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartį ir Y. K. bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad teismai šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tada, kai asmuo laiko žinomai netikrą dokumentą. Kasatorės nuomone, abiejų instancijų teismai nepagrįstai pripažino Y. K. kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Įgaliojimas yra vienašalė sutartis, kurią pasirašo įgaliotojas dalyvaujant notarui. Įgaliojimo sudarymo metu Y. K. pas notarą nebuvo užėjęs – tą patvirtino byloje išteisinta notarė P. J. Dėl to nuosekliai paaiškinti įgaliojimo išdavimo (pasirašymo) aplinkybių nuteistasis negalėjo. Tačiau 2009 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto 33-iojo notarų biuro notarės P. J. patvirtintas įgaliojimas turėjo notarinio registro Nr. PJ-7221, buvo pasirašytas, taigi atitiko visus šiam dokumentui keliamus reikalavimus. Y. K. manė, kad tai tikras dokumentas. Abejonių, kad Via. V. negalėjo išreikšti savo valios įgalioti jį atlikti įgaliojime nurodytų veiksmų, nekilo. Tuo metu duomenų apie jo neveiksnumą Y. K. neturėjo, be to, jo vertinimas, neturint specialių medicininių žinių, yra subjektyvus. Žinojimas, kad Via. V. nėra sveikas, nebuvo pagrindas abejoti notaro patvirtintu įgaliojimu.

Taip pat, kasatorės teigimu, šioje byloje nenustatytas apgaulės elementas, reikšmingas Y. K. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Kasatorė pažymi, kad sukčiavimą, kaip nusikalstamą veiką, įstatyme apibūdina dvi veikos – apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei. Svarbu tai, kad, esant sukčiavimui, nukentėjusysis perduoda turtą kaltininkui galvodamas (dėl prieš jį panaudotos apgaulės), kad kaltininkas turi teisę į perduodamą turtą. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad parduoto turto teisėtas savininkas Via. V. dėl psichikos trūkumų (sunkaus protinio atsilikimo) negalėjo teisingai suprasti nei Y. K., nei savo brolio V. V. ar notarės atliekamų veiksmų, todėl teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą nuteisdami Y. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties.

Nesutikdama su nuteistojo Y. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl netikro dokumento – 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimo panaudojimo, kasatorė nurodo tokius argumentus. Byloje nustatyta, jog pardavus Via. V. priklausantį žemės sklypą pagal 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį pirkėja J. Š. sumokėjo 13 000 Lt. Šių pinigų Y. K. nepasisavino, grąžino V. V., kuris savo ranka surašė 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimą ir pasirašė. Tai buvo padaryta nuteistojo akivaizdoje. Šį pakvitavimą Y. K. paėmė kaip patvirtinimą, kad grąžinamų pinigų suma atitinka už parduotą žemės sklypą gautą sumą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams pakvitavimą Y. K. pateikė tik 2011 m. kovo 20 d., nes atsiskaitymo procedūra visiškai nedomino ikiteisminio tyrimo pareigūnų – ši aplinkybė neužfiksuota liudytojo Y. K. apklausos protokole. Kasatorės vertinimu, pateiktas kaltinimas formalus, nes pakvitavimo pateikimo faktas įvyko tik po to, kai buvo pareikalauta jį pateikti. Minėtų veiksmų Y. K. nebūtų atlikęs, nes iš esmės 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimo turinys neturėjo įtakos ir nekeitė jam pateiktų įtarimų. Teisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų reikalavimų įvykdymas – pateikti pakvitavimą – negali būti kvalifikuojamas kaip žinomai netikro dokumento panaudojimas (nėra nusikaltimo sudėties). Abiejų instancijų teismų išvados, kad Y. K. pagrįstai nuteistas dėl netikro 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimo panaudojimo, yra išvestinės, paremtos prielaidomis. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad Y. K. pakvitavimą panaudojo kaip žinomai netikrą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ruslanas Boiko (Ruslan Boiko) prašo nuteistojo Y. K. gynėjos advokatės V. Gortovanovos kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo sutinkantis su teismų sprendimuose išdėstytais nuteistojo Y. K. kaltės įrodymais ir teismų pateiktais motyvais. Prokuroro nuomone, Y. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio l dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 182 straipsnio l dalį, visiškai įrodyti, o teismų sprendimai nekelia jokių abejonių.

Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis Y. K. negalėjo įtarti, jog Via. V. buvo psichiškai nepilnavertis, paneigta byloje surinkta ir išanalizuota medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti V. V. ir Y. K. tvirtino, kad jiems nieko nebuvo žinoma apie Via. V. psichinę būseną. Tačiau savo parodymuose V. V. ne kartą nurodė, kad savo brolį Via. V. buvo pasiėmęs iš Jasiuliškių pensionato, kur buvo apgyvendinami psichinę negalią turintys asmenys. Liudytojai J. Š. ir A. Š. paaiškino, kad pasirašant sodo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir pasiteiravus nuteistojo Y. K., kodėl sutartis pasirašoma pagal įgaliojimą, pastarasis atsakė, jog tikrasis šio sodo sklypo savininkas (Via. V.) yra neįgalus, todėl sklypo pardavimui buvo sudarytas įgaliojimas ir jis yra jo globėjas. Be to, ekspertas, šioje byloje atlikęs ekspertinį tyrimą, teisme patvirtino 2010 m. birželio 22 d.–liepos 21 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-210/2010 ir ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje užfiksuotas išvadas bei patikslino, kad dėl Via. V. išreikšto protinio atsilikimo ir jo požymių bet kuris žmogus, net ir neturintis specialių žinių medicinos srityje, o turintis tik vidurinį išsilavinimą, galėjo įtarti jo psichikos nepilnavertiškumą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. V. turi aukštesnįjį (spec. vidurinį), o Y. K. – aukštąjį išsilavinimus. Be to, Via. V. negalėjo būti paveiktas vaistų, kurie galėtų radikaliai paveikti jo psichikos savybes, t. y. būti veiksniu, logiškai ir išsamiai kalbėti, aiškiai dėstyti savo mintis, suprasti, skaičiuoti ir pan. Jasiuliškių socialinės globos namų pateiktoje Via. V. gydymo (ligos) istorijoje nėra jokių žymų apie kokių nors psichotropinių vaistų vartojimą. Dėl šių aplinkybių nuteistojo Y. K. versija, kad jis negalėjo įtarti Via. V. psichikos nepilnavertiškumo ir dėl galimo elgesio pokyčio pavartojus tam tikrų psichotropinių vaistų, buvo atmesta kaip nepagrįsta ir teismo laikyta tik jo gynybos pozicija.

Dėl apgaulės požymio buvimo nuteistojo veiksmuose prokuroras nurodo, kad apgaulė gali būti naudojama ne vien prieš nukentėjusįjį, kurio turtas užvaldomas, bet ir prieš valstybines institucijas, kurios turi lemiamą galią sprendimo dėl nuosavybės teisės perėjimo patvirtinimui. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad, jei nebūtų klaidinami notarai, sandoris dėl žemės sklypo perleidimo nebūtų įvykęs ir nuteistieji nebūtų galėję apgaule įgyti 13 000 Lt. Be to, apgaulė buvo panaudota ne tik prieš valdžios institucijas, bet ir prieš asmenis, įgijusius parduodamą sklypą, kurie sumokėjo nuteistiesiems kaltinime nurodytą pinigų sumą bei patvirtino aplinkybes, jog buvo suklaidinti nuteistųjų dėl sandorio skaidrumo ir tinkamo atstovavimo. Todėl, prokuroro nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad apgaulė įgyjant 13 000 Lt buvo esminė.

Taip pat prokuroras teigia, kad V. V. ir Y. K. paaiškino, jog, pardavus žemės sklypą, buvo surašytas pakvitavimas dėl 13 000 Lt gavimo už parduotą sklypą. Tačiau prokuroras pažymi, kad V. V. savo pirminiuose parodymuose nieko neminėjo apie kokio nors pakvitavimo surašymą, priešingai – vienareikšmiškai nurodė jokių raštelių dėl pinigų gavimo iš nuteistojo Y. K. nei jis, nei V. V. nerašę. Savo parodymus V. V. pakeitė tik akistatos su Y. K. metu. Pakvitavimo nebuvimo aplinkybę patvirtino ir Y. K. pirminiuose parodymuose. Taip pat pagrįstų abejonių kelia Y. K. apklausos metu nurodytos pinigų perdavimo, perskaičiavimo ir pakvitavimo surašymo aplinkybės. Apklaustas kaip įtariamasis Y. K. paaiškino, kad po to, kai gavo pinigus už parduotą sklypą, nuėjo pas V. V. ir Via. V., kurie sėdėjo automobilyje, ir atidavė visus pinigus; pakvitavimą surašė V. V.; Via. V. pakvitavime pasirašęs nebuvo; po to Via. V. iš 13 000 Lt atskaičiavo jam 4000 Lt, kuriuos jam, kaip skolos grąžinimą, atidavė V. V. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad Via. V. dėl savo psichinės ligos negalėjo logiškai ir išsamiai kalbėti, aiškiai dėstyti savo mintis, suprasti, skaičiuoti (šias aplinkybes patvirtina 2010 m. birželio 22 d.–liepos 21 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-210/2010 ir eksperto paaiškinimai). Taigi nuteistojo Y. K. versija, kad, pardavus žemės sklypą, buvo surašytas pakvitavimas, teismo teisingai buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Prokuroro nuomone, kasaciniame skunde minima aplinkybė, kad netikras dokumentas (pakvitavimas) buvo pareikalautas pareigūno, todėl tai negali būti vertintina kaip dokumento panaudojimas baudžiamąja prasme, nes yra sąlygotas kito asmens, o ne nuteistojo valios, – atmestina kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje surinktiems duomenims. Baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad nuteistasis Y. K. šį netikrą dokumentą pateikė po apklausos savo iniciatyva, iš anksto tam pasiruošęs. Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio l dalį kilti pakanka ir vieno šio nusikaltimo sudėtį sudarančių požymių konstatavimo – netikro dokumento laikymo, o tai neginčijamai buvo nustatyta nuteistojo veiksmuose. Todėl vieno iš požymių – panaudojimo – galimas nuginčijimas nepašalina kito požymio – laikymo – buvimo ir nedaro nuteistojo Y. K. padarytos veikos nepavojingos ir nenusikalstamos.

Apibendrindamas visus motyvus ir byloje surinktus bei įvertintus įrodymus, prokuroras daro išvadą, kad teismai šioje byloje pagrįstai nustatė, jog Y. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Nuteistojo Y. K. gynėjos advokatės V. Gortovanovos kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už netikro įgaliojimo laikymą ir netikro pakvitavimo panaudojimą

Šioje byloje Y. K. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už netikro dokumento – 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimo laikymą. Skunde kasatorė neginčija to, kad Y. K. nuo 2009 m. spalio 22 d. laikė šį dokumentą iki kol jį panaudojo, t. y. 2009 m. spalio 28 d. pateikė Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notarui nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti ir patvirtinti, tačiau teigia, kad Y. K. nežinojo apie šio dokumento netikrumą, todėl jo veiksmuose nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, renkant įrodymus, juos vertinant ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnyje. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikyti įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už žinomai netikro dokumento laikymą. Kaltė šios veikos padarymo atveju reiškiasi tuo, kad kaltininkas suvokia, jog laiko netikrą dokumentą, ir nori taip veikti.

Kasaciniame skunde nuteistojo Y. K. gynėja nurodo tam tikras aplinkybes (2009 m. spalio 22 d. įgaliojimo formalų atitikimą įstatymų reikalaujamai formai ir turiniui, nuteistojo nežinojimą apie nukentėjusiojo psichikos negalią, nuteistojo nedalyvavimą sudarant įgaliojimą pas notarą), kurios, kasatorės nuomone, patvirtina, jog Y. K. nesuprato laikęs žinomai netikrą dokumentą. Taigi kasatorė, nesutikdama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, ginčija priimtų sprendimų pagrįstumą dėl Y. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau nenurodo jokių teisiniais argumentais pagrįstų baudžiamojo proceso normų pažeidimų, kurie galėjo būti padaryti teismams pripažįstant minėtą faktinę aplinkybę įrodyta.

Atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami, jog Y. K. žinojo, kad 2009 m. spalio 22 įgaliojimas (kuriuo Via. V. įgaliojo Y. K. atstovauti parduodant jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir atliekant kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus) buvo netikras, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Darydami išvadą, kad Via. V. dėl savo psichinės būsenos (sunkaus protinio atsilikimo) negalėjo savarankiškai nuvykti pas notarą ir atliktus kitus įgaliojimui sudaryti reikalingus veiksmus, suprasti šio notarinio veiksmo prasmę, esmę, todėl 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimas buvo netikras, ir visa tai nuteistajam Y. K. buvo žinoma, rėmėsi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma – nuteistojo V. V., liudytojų A. ir J. Š., V. J. parodymais, ekspertizės akto Nr. 78TPK-210/2010 išvadomis, specialisto I. Ramanausko paaiškinimais, taip pat iš dalies paties nuteistojo Y. K. parodymais. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados motyvuotos, neprieštaringos ir pagrįstos įrodymų visumos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, įrodymų vertinimo klaidų nenustatė, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pateikė motyvuotas išvadas, kodėl nuteistojo parodymai apie tai, kad įgaliojimo sudarymo procese jis nedalyvavo ir jam nebuvo žinoma apie nukentėjusiojo Via. V. psichinę ligą, dėl kurios jis nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, vertintini kritiškai ir atmestini. Vien kasatorės nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis ir jų neigimas nepagrindžia esminių baudžiamojo proceso normų, susijusių su įrodymų vertinimu šioje byloje, pažeidimų padarymo faktų. Taigi darytina išvada, kad bylos duomenų visuma teismų sprendimuose neginčijamai įrodyta, jog Y. K. žinojo apie 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimo netikrumą, o jo veiksmų – šio žinomai netikro dokumento laikymo – kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra teisingas, t. y. teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Šioje byloje Y. K. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už kitos veikos, susijusios su disponavimu netikru dokumentu, padarymą, t. y. 2009 m. spalio 28 d. netikro pakvitavimo panaudojimą, pateikiant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nesutikimą su šiuo nuteisimu kasatorė motyvuoja tuo, kad kaltinimas yra formalus, be to, pakvitavimą Y. K. pateikė vykdydamas teisėtus pareigūnų reikalavimus jį pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio argumentai nesukelia abejonių dėl Y. K. padarytų veiksmų teisinio vertinimo. Byloje nėra duomenų, kad Y. K. buvo verčiamas klastoti ir panaudoti 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimą. Pagal bylos medžiagą jis savo laisva valia pateikė pareigūnams žinomai netikrą 2009 m. spalio 28 d. pakvitavimą, neva patvirtinantį, kad 2009 m. spalio 28 d. V. V. ir Via. V. gavo 13 000 Lt už parduotą žemės sklypą. Byloje neginčijamai įrodyta, kad nukentėjusysis Via. V. nei 2009 m. spalio 28 d., nei vėliau pinigų už parduotą jam nuosavybės teise priklausiusį turtą negavo. Kasatorės teiginys, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog Y. K. panaudojo pakvitavimą kaip žinomai netikrą, deklaratyvus, todėl atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

Kasatorė mano, kad teismai neteisingai kvalifikavo nuteistojo Y. K. veiksmus kaip sukčiavimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), nes parduoto turto savininkas Via. V. dėl psichikos trūkumų (sunkaus protinio atsilikimo) negalėjo teisingai suprasti nei Y. K., nei savo brolio V. V., nei notaro atliekamų veiksmų.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip sukčiavimo padarymo būdas, naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą, priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi nurodytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas veiksmais, kurie atitinka apgaulės požymius, užvaldo turtą ar įgyja teisę į jį iš asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. negali teisingai suprasti kaltininko veiksmų, o kaltininkas šias aplinkybes suvokia ir jomis pasinaudoja, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o kaip vagystė.

Nagrinėjamoje byloje priimtais teismų sprendimais nustatyta, kad Y. K., veikdamas kartu su V. V. ir turėdamas tikslą apgaule savo ir bendrininko naudai įgyti svetimą turtą – 13 000 Lt už numatomą parduoti Via. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pateikdamas netikrą 2009 m. spalio 22 d. įgaliojimą, tariamai patvirtinantį, kad Via. V. įgaliojo Y. K. atstovauti jam parduodant žemės sklypą ir atliekant kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, suklaidino notarą ir būsimą pirkėją J. Š. dėl sandorio teisėtumo; suklaidintas notaras paruošė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Via. V., atstovaujamas Y. K., pardavė žemės sklypą už 13 000 Lt J. Š., o jis (Y. K.) ir J. Š. pasirašė joje; notaro patvirtintos sutarties pagrindu J. Š. vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į buvusio savininko Via. V. žemės sklypą, o Y. K. kartu su V. V. įgijo svetimą turtą – 13 000 Lt už parduotą Via. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

Toks nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas rodo, kad apgaulė nagrinėjamu atveju buvo panaudota ne tiesiogiai prieš psichikos negalią turintį asmenį – nukentėjusįjį Via. V., kuriam priklausė neteisėtai parduotas žemės sklypas (tokiu atveju veika galėtų būti kvalifikuota kaip vagystė), o prieš notarą ir pirkėją, suklaidinant juos dėl tinkamo nukentėjusiojo atstovavimo pagal įgaliojimą parduodant jo turtą. Nekilnojamojo daikto, t. y. ir žemės, pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o tokios formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi būtent notaras šioje situacijoje turėjo teisę priimti teisinę reikšmę turintį sprendimą dėl nukentėjusiojo turto – patvirtinti jo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl apgaulė buvo nukreipta į notaro suklaidinimą dėl sudaromo sandorio teisėtumo pateikiant jam netikrą dokumentą. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, nuteistojo Y. K. veiksmai – apgaule svetimo turto – 13 000 Lt, gautų pagal žemės pirkimo–pardavimo sutartį, įgijimas savo ir kito asmens naudai – teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą Y. K. nutraukti, negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Y. K. (Y. K.) gynėjos advokatės Veros Gortovanovos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas