AS-261-670-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-670/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02303-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lietuvos rytas“) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą (protokolo Nr. 6), kuriuo pareiškėjui priklausanti žiniasklaidos priemonė dienraštis „Lietuvos rytas“ priskirtas profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Skunde pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti atsakovo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo (protokolo Nr. 6) galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad priėmus skundžiamą sprendimą, jam taikytinas nebe 9, bet 21 procento pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifas, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, neigiamos pasekmės pareiškėjui bus labai didelės – labai dideli turtiniai praradimai, negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, dėl dienraščio kainos didinimo nukentės dienraščio skaitytojai, jis bus mažiau konkurencingas rinkoje.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi (b. l. 124-125) pareiškėjo skundas priimtas, tačiau pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas.

Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie susiję ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, į tai, kad, jei ir, skundo patenkinimo atveju, atsirastų neigiamų pasekmių, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, teismas padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 128-132), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimo (protokolo Nr. 6) galiojimą.

Nurodo, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo grindžiamas būtent argumentais, susijusiais su ženkliai apsunkintu ar net neįmanomu sprendimo įvykdymu skundo patenkinimo atveju, kadangi skundžiamo sprendimo vykdymas neišvengiamai susijęs su labai ženkliomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis pareiškėjui, ir tai prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo detaliai pagrįsta pateiktais įrodymais, tačiau į šiuos argumentus nebuvo atsižvelgta, jie apskritai nebuvo nagrinėjami, apsiribojant apibendrinančiu įvertinimu, kad sprendimo vykdymas nepasunkės.

Atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą, dienraščiui „Lietuvos rytas“ taikytinas nebe 9 procentų, bet 21 procento pridėtinės vertės mokesčio tarifas. Pareiškėjas dėl lengvatinio PVM tarifo netaikymo patirs turtinių praradimų nuo 85,5 tūkst. iki 997 tūkst. Lt per mėnesį. Pridėtinės vertės mokesčio teisinis reguliavimas ir atitinkami PVM mokestiniai instrumentai lemia tai, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo, skundo tenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas arba nepagrįstai sudėtingas, t. y. trumpas mokestinis laikotarpis, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM išrašant PVM sąskaitą faktūrą, PVM mokėtojo teisė į PVM atskaitą, lemia tai, kad panaikinus ginčijamą sprendimą, jo vykdymas būtų nepaprastai sudėtingas ar net neįmanomas, nes PVM sąskaitos faktūros jau būtų išrašytos ir pateiktos kontrahentams, PVM jau būtų apskaičiuotas ir sumokėtas, galimai būtų pasinaudota teise į PVM atskaitą, todėl atkurti iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusią situaciją būtų nepaprastai sudėtinga arba net neįmanoma.

Kadangi pridėtinės vertės mokestis yra netiesioginis mokestis, t. y. šių mokesčių dydžiai yra įtraukiami į prekės kainą, todėl juos faktiškai sumoka tų prekių vartotojai, PVM tarifo pareiškėjui padidinimas prekės vartotojams, t. y. dienraščio skaitytojams, reikštų didesnę mokėtiną kainą, o pareiškėjui reikštų sumažėjusį konkurencingumą rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad spausdintinės žiniasklaidos apimtys sparčiai mažėja, užleisdamos vietą internetinei žiniasklaidai (būtent tuo tikslu nuo 2013 m. buvo įvestas lengvatinis PVM tarifas spaudai), pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo taikymo ir neišvengiamo dienraščio kainos didinimo prarastų dalį savo skaitytojų, todėl buvusios iki ginčijamo sprendimo priėmimo situacijos atkūrimas dėl prarastos rinkos dalies būtų ne tik neįmanomas, bet ir nepamatuojamas. Kita vertus, neišvengiamai pasikeistų ir konkurencinė spausdintinės žiniasklaidos rinka, nes akivaizdu, kad pabrangusį dienraštį skaitytojas pakeistų kitu – pigesniu, todėl ir dėl šios aplinkybės pareiškėjui iki ginčo buvusios situacijos atkūrimas būtų negalimas. Dėl šios priežasties pasikeitusi konkurencinė rinka savaime nebeatitiktų ne tik pareiškėjo, bet ir viešo intereso.

Remiantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, ginčijamas sprendimas apribos UAB „Lietuvos rytas“ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose ir dėl to bendrovė patirs nuostolių negautų pajamų forma, kurių šiuo metu tiksliai numatyti ir pagrįsti negali, tačiau akivaizdu, kad šios pasekmės ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju bus neatitaisomos, nes viešieji pirkimai jau bus įvykę ir įvykdyti, ir ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju net nuostolių prisiteisimas pareiškėjui nebūtų galimas, nes pareiškėjui tiesiog nebus buvę leista dalyvauti viešajame pirkime, todėl nebus aišku, ar pareiškėjas atitinkamą pirkimą būtų laimėjęs. UAB „Lietuvos rytas“ nuolat dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose dėl viešinimo paslaugų dienraštyje „Lietuvos rytas“, šių paslaugų vertė per metus sudaro apie 1 mln. Lt.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymų nustatyta tvarka, akivaizdžiai nepagrįstas, nes Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kuri nėra juridinis asmuo, o pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalį Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas užtikrina reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą. Iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo interneto puslapyje (http://www.srtfondas.lt/index.php7Ataskaitos) skelbiamos 2012 m. ataskaitos matyti, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos biudžetas 2012 m. buvo 129 999 Lt, taigi, akivaizdu, kad atsakovas nedisponuoja lėšomis, kuriomis galėtų atlyginti pareiškėjo patirtinus nurodyto dydžio nuostolius, o Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas neprivalo užtikrinti Komisijos padarytų nuostolių atlyginimo, todėl ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju pareiškėjo patirti nuostoliai negalėtų būti išieškoti.

Pareiškėjas pateiktais įrodymais pagrindė, kokio masto neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo taikymo jam kiltų. Pareiškėjui suprantama, kad jam pritaikyta teisine sankcija yra siekiama sąmoningai ir tyčia etikos nesilaikančią žiniasklaidos priemonę priversti koreguoti savo elgesį, tačiau šis tikslas galės būti pasiektas ir vėliau (nes ginčijamo akto laikinas galiojimo sustabdymas yra konservacinė priemonė, laikinai sustabdanti ir įtvirtinanti iki ginčo buvusią situaciją), jeigu teismas ginčijamą sprendimą pripažins pagrįstu ir paliks galioti, tuo tarpu taikyti visas itin sunkias neatitaisomas poveikio priemones pareiškėjo atžvilgiu dabar ir nedelsiant nėra jokio viešo intereso, priešingai – nukentės ne tik pareiškėjas, bet ir dienraščio skaitytojai, negrįžtamai pasikeis spausdintinės žiniasklaidos konkurencinė rinka. Pažymi, kad proporcingumo principo prasme pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo vertintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo atsakovo sprendimo galiojimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Iš Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ 10 bei 17 punkto ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijos Nr. R (2003) 16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nuostatų matyti, kad administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant, jeigu teisės normose nėra įtvirtintas principas, kad pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis (sustabdymo) efektas. Kitaip sakant, teisės aktuose turi būti aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl tik tokiu atveju galima taikyti šį principą.

Minėtas bendras principas – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas, praktiškai būtų įgyvendinamas tokiu būdu, kad administracinis sprendimas negalėtų būti vykdomas tol, kol nebūtų pasibaigęs jo apskundimo terminas, skundo padavimas sustabdytų administracinio sprendimo vykdymą, todėl negalutinis administracinis sprendimas galėtų būti vykdomas tuomet, jeigu teisės aktai nustatytų tokią galimybę, t. y. atitinkamą išimtį. Teisės aktai gali nustatyti minėto bendro principo – dėl administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio efekto, išimtis. Administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio poveikio išimtimis gali būti atvejai kuomet viešojo administravimo subjektui suteikta teisė nukreipti administracinį sprendimą vykdyti skubiai, atvejai kuomet įstatyme yra nustatyta, kad administracinis sprendimas vykdomas skubiai, tai gali būti ir kitos išimtys, kaip, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos nustatančios, kad skundo padavimas nesustabdo administracinio sprendimo vykdymo.

Lietuvos teisės aktuose, nustatančiuose administracinių procedūrų bendrąsias taisykles (Viešojo administravimo įstatymas) nėra įtvirtintas bendras principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme, išskyrus taisyklę dėl ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme. Taip pat Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos nenustato, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų vykdomi tik įsigaliojus tokiam Komisijos sprendimui. Taigi, Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytos palankesnės negu Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatos, kuriose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje negalutinio administracinio sprendimo sustabdymas yra paliktas teismo kompetencijai, todėl skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sukelia sąlyginai suspensyvinį poveikį, kuris priklauso nuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo veiksmų. Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007).

Taigi, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymas, tiek administracinių teismų praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių (šiuo atveju ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo) taikymą sieja būtent su būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymo galimybe arba apsunkinimu.

Prašydamas laikinai sustabdyti ginčijamo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimo (protokolo Nr. 6) galiojimą, pareiškėjas nurodo, kad priėmus skundžiamą sprendimą, jam taikytinas nebe 9, bet 21 procento pridėtinės vertės mokesčio tarifas, dėl kurio pareiškėjas patirs labai didelius turtinius praradimus, negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, dėl dienraščio kainos didinimo nukentės dienraščio skaitytojai, pareiškėjas bus mažiau konkurencingas rinkoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad minėtos aplinkybės nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, tačiau tik su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Tai, kad šiuo atveju atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra juridinis asmuo, o reikiamą Komisijos ekspertų darbo, informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas, pagal kurio ataskaitą Komisija nedisponuoja lėšomis, kuriomis galėtų atlyginti pareiškėjo patirtinus nuostolius, be to, Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas neprivalo užtikrinti Komisijos padarytų nuostolių atlyginimo, nepaneigia galimybės pareiškėjo galimus materialinius nuostolius atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad dėl jam nuo ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo taikytino 21 procento PVM tarifo patirs labai didelius turtinius praradimus, t. y. nuo 85,5 tūkst. iki 997 tūkst. Lt dydžio per mėnesį. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė savo vyr. buhalterės pateiktą pažymą, t. y. apskaičiavimą, kiek 2013-2014 m. laikotarpiu, skaičiuojant nuo pareiškėjo pajamų, sudarytų 9 procentų bei 21 procento PVM tarifų taikymas ir koks būtų šių dydžių skirtumas (b. l. 118). Visų pirma, pastebėtina, jog minėtas aritmetinis skaičiavimas atliktas paties pareiškėjo (jo atstovės), antra, skaičiuotas tik 2013-2014 m. laikotarpis, kuris negali konkrečiai pagrįsti aplinkybės, kokio dydžio konkrečius finansinius praradimus patirs pareiškėjas administracinės bylos nagrinėjimo metu, t. y. ateityje, net ir po 2014 m., be to, skaičiavimas yra tik momentinis, neparodantis bendros galimos pareiškėjo finansinės padėties būklės, jos ženklaus neigiamo pokyčio, jei nagrinėjamu atveju nebus pritaikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal minėtą pareiškėjo skaičiavimą dėl lengvatinio PVM tarifo netaikymo 2013-2014 m. pareiškėjo patirti turtiniai praradimai (nuo 85,5 tūkst. iki 997 tūkst. Lt per mėnesį) sudarė tik 12 procentų pareiškėjo 2013-2014 m. gautų pajamų, todėl tai negali būti vertinama, kaip itin dideli pareiškėjo finansiniai praradimai, netgi galintys sukelti bendrovės nemokumą ar kitas neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti ir pareiškėjo argumentai dėl jo dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose apribojimo ir dėl to patiriamų nuostolių negautų pajamų forma, kadangi, paties pareiškėjo teigimu, neaišku, ar pareiškėjas atitinkamą pirkimą laimės, taigi ir nuostolių šiuo metu tiksliai numatyti ir pagrįsti negalima, be to, visiškai neaišku, ar pareiškėjas apskritai dalyvaus ir kokiuose konkrečiai viešuosiuose pirkimuose, todėl teigti apie galimus finansinius praradimus dėl negalėjimo dalyvauti viešuosiuos pirkimuose nėra pagrindo.

Argumentai dėl viešojo intereso (dienraščio kainos padidėjimas paveiks dienraščio skaitytojus) bei pareiškėjo sumažėjusio konkurencingumo rinkoje taip pat laikytini nepagrįstais, kadangi negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl neišvengiamo dienraščio kainos didinimo prarastų dalį savo skaitytojų, pabrangusį dienraštį skaitytojas pakeistų kitu – pigesniu. Pažymėtina, jog prekės ar paslaugos kaina ne visuomet ir ne vienintelė lemia pirkėjo pasirinkimą ją pirkti ar ja naudotis, o dėl kainos padidėjimo pareiškėjo dienraščio galimas pakeitimas pigesniu šiuo atveju galimai lemtų būtent pareiškėjo privataus, o ne viešojo intereso pažeidimą.

Tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų negalimas dėl proporcingumo principo ar interesų pusiausvyros pažeidimo, nepakanka vien tik nustatyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia neigiamus padarinius atitinkamam asmeniui, bet turi būti įvertinamas ir tokių padarinių mastas ir pobūdis, jų reikšmingumas ir sunkumas, palyginti su tais neigiamais padariniais, kurie galėtų atsirasti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-217/2008; 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011).

Kaip minėta, dėl lengvatinio PVM tarifo netaikymo 2013-2014 m. pareiškėjo patirti turtiniai praradimai sudarė tik 12 procentų pareiškėjo 2013-2014 m. gautų pajamų, kas negali būti laikoma itin dideliu pareiškėjo finansiniu praradimu, nuostolių atsiradimo fakto bei jų dydžio negalima konkrečiai nustatyti dėl jų hipotetiškumo, o dėl kainos padidėjimo pareiškėjo dienraščio galimas pakeitimas pigesniu šiuo atveju galimai lemtų būtent pareiškėjo privataus, o ne viešojo intereso pažeidimą, todėl šiuo atveju proporcingumo principo aspektu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra galimas.

Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012), kaip yra šiuo atveju, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys