AS-10-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-10-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02384-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. balandžio 22 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. gegužės 14 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui 3 skundo egzempliorius su tinkamai pareikštais reikalavimais, prie skundo pridėti įrodymus, kad kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja laikėsi nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, bei mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėja J. J. 2014 m. gegužės 8 d. padavė teismui patikslintą skundą, kuriame išdėstė tokius reikalavimus: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545; 4) panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349; 5) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3349 atmetė jos skundą kaip išankstinė ginčo nagrinėjimo institucija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjos J. J. skundą laikė nepaduotu.

Teismas nustatė, kad patikslintame skunde pašalinti ne visi teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje nurodyti trūkumai: nepateikti įrodymai, kad kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja laikėsi nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. J. J. taip pat nepateikė mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalo. Pažymėta, kad J. J. kartu su pirminiu skundu pateiktas Lietuvos pašto 2014 m. vasario 21 d. kvitas patvirtina, kad pareiškėja kreipdamasi į teismą, sumokėjo 100 Lt, tačiau šis žyminis mokestis buvo sumokėtas paduodant skundą administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 ir sudengtas minėtoje byloje, o skundą atsisakius priimti, jis buvo grąžintas pareiškėjai. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjos ar jos atstovės atliktų ir nesudengtų mokėjimų nėra.

III. Pareiškėja J. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį ir perduoti patikslinto skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad kartu su skundu yra pateiktas žyminio mokesčio kvito originalas, patvirtinantis žyminio mokesčio sumokėjimą Lietuvos pašte. Pareiškėjos teigimu, žyminio mokesčio kvito originalo buvimas pas pareiškėją ir jo pateikimas administracinėje byloje Nr. 1-7914-580/2014 patvirtina, kad šis žyminis mokestis pareiškėjai nebuvo grąžintas. Taigi, jei pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje dėl trūkumų šalinimo teigė, kad nėra paties žyminio mokesčio mokėjimo dokumento, šios nutarties trūkumų nepašalinimo negali remti kitais motyvais – tariamu šio žyminio mokesčio grąžinimu / sudengimu kitoje byloje. Pažymima, kad apie jokį „sudengimą“ kitoje administracinėje byloje Nr. 1-6602-244/2014 pareiškėjai nėra žinoma.

Pareiškėja taip pat teigia, kad 2014 m. gegužės 5 d. prašyme pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog dar 2014 m. vasario 12 d. skundu kaip išankstinio ginčo nagrinėjimo institucijos VSDFV prašė panaikinti 2010 m. sausio 27 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-805, 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-2721 ir 2014 m. sausio 28 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (9.2)3-11545. Iš 2014 m. balandžio 9 d. VSDFV rašto turinio akivaizdu, kad buvo nagrinėti visi 3 administraciniai aktai, o kodėl rezoliucinėje dalyje yra pasisakyta tik dėl 2014 m. sausio 28 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (9.2)3-11545 teisėtumo, neaišku. Tačiau joks teisės aktas neįpareigoja pareiškėjos antrą kartą kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo instituciją dėl 2010 m. sausio 27 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja J. J. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjos skundą laikė nepaduotu, kadangi pareiškėja patikslintame skunde pašalino ne visus pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje nurodytus trūkumus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalį, gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Remiantis pateikta įstatymo normos formuluote, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo ir patikslinto skundo, pareiškėja paduotame skunde kelia šiuos reikalavimus: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545; 4) panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349; 5) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. gegužės 14 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui 3 skundo egzempliorius su tinkamai pareikštais reikalavimais, prie skundo pridėti įrodymus, kad kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja laikėsi nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, bei mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3349 išnagrinėjo jos skundą kaip išankstinė ginčo nagrinėjimo institucija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu, kadangi pareiškėja patikslintame skunde pašalino ne visus pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje nurodytus trūkumus, t. y. nepateikti įrodymai, kad kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja laikėsi nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, taip pat nepateiktas mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalas.

Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog J. J. kartu su pirminiu skundu pateiktas Lietuvos pašto 2014 m. vasario 21 d. kvitas patvirtina, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, sumokėjo 100 Lt, tačiau šis žyminis mokestis buvo sumokėtas paduodant skundą administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 ir sudengtas minėtoje byloje, o skundą atsisakius priimti, jis buvo grąžintas pareiškėjai. Be to, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjos ar jos atstovės atliktų ir nesudengtų mokėjimų nėra.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė 2014 m. vasario 21 d. Lietuvos pašto kvitą, kuriuo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėta 100 Lt įmoka (b. l. 10). Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad pareiškėja su tapačiais reikalavimais, kaip ir nagrinėjamoje byloje pateiktame pradiniame skunde, 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-6602-244/2014). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 nutarė atsisakyti priimti J. J. skundą, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjai bei grąžinti pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Pareiškėja 2014 m. balandžio 22 d. su tuo pačiu skundu vėl kreipėsi į teismą nagrinėjamoje byloje.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui. Pagal šio straipsnio 3 dalį žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti. Nors ABTĮ tiesiogiai nereglamentuoja faktiškai negrąžinto žyminio mokesčio įskaitymo už naują procesinį dokumentą klausimo, tačiau pažymėtina, kad toks reguliavimas nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK). Pagal CPK 87 straipsnio 6 dalį šiame straipsnyje nurodytais žyminio mokesčio grąžinimo pagrindais (tarp jų – ir kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą ir skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo (1 d. 3 p.)) teismas gali suinteresuoto asmens prašymu faktiškai negrąžintą žyminio mokesčio sumą įskaityti kaip žyminio mokesčio įmoką už naują procesinį dokumentą. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, atsižvelgdama į tai, kad teisės aktų nuostatos turi būti aiškinamos teisingai ir protingai, konstatuoja, jog šioje byloje yra pagrindas taikyti minėtoje CPK 87 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą.

Šiuo atveju pareiškėja iš esmės siekia byloje pateiktu 2014 m. vasario 21 d. Lietuvos pašto kvitu, kuriuo sumokėta 100 Lt įmoka (b. l. 10), pagrįsti žyminio mokesčio sumokėjimą nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai faktiškai buvo grąžintas administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 sumokėtas žyminis mokestis. Tą savo atskirajame skunde patvirtina ir pareiškėja. Visa tai įvertindama, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad pareiškėja, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 atsisakius priimti jos skundą, savo teisės į teisminę gynybą neatsisakė ir dar kartą su tais pačiais reikalavimais kreipėsi į teismą nagrinėjamoje byloje, faktiškai neatsiėmusi žyminio mokesčio, sumokėto administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi nutarus žyminį mokestį grąžinti pareiškėjai), teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisėtumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjai jos sumokėtą ir faktiškai negrąžintą 100 Lt žyminio mokesčio sumą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 įskaityti kaip 100 Lt žyminio mokesčio įmoką už skundą nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 4 str. 6 d., CPK 87 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, kad yra įskaitytas žyminis mokestis, apie kurio grąžinimą yra nurodyta minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra būtina apie nagrinėjamoje byloje priimtą nutartį informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Dėl kito pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjos skundo trūkumo – nepateikti įrodymai, kad kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja laikėsi nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos – teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šį trūkumą.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėja, siekdama užginčyti teisme pirmiau įvardytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Teisė į teismą, pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, laiduojama ir 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje.

Tačiau, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios sąlygos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 aiškindama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje konstatavo, kad šios normos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, AS525-813/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikto teisės aiškinimo (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kuris yra suformuluotas iš esmės panašaus pobūdžio socialinio draudimo teisinių santykių srityje, veikiant tam pačiam Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo mechanizmui.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog ginčui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo taikymo susidariusios motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-45-146/2015).

Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (Žin., 2001, Nr. 10-284) 58, 74 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi bei nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 5 d. (b. l. 14–15).

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (Žin., 2001, Nr. 10-284) 58, 74 punktais bei taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 5 d. (b. l. 18–19).

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (9.2)3-11545 išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos (b. l. 10–11), o VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3349 konstatavo, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545 (b. l. 20). Iš VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo turinio matyti, kad Fondo valdyba iš esmės nagrinėjo tik VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (9.2)3-11545 teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau byloje nenustatyta, kad iš esmės buvo išnagrinėtas ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 teisėtumas.

Taigi šiuo atveju, nors pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad šiuos VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus apskundė Fondo valdybai, tačiau iš byloje esančių duomenų tokia aplinkybė nenustatyta, t. y. nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėja, siekdama ginčyti teisme minėtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pareiškėja nepateikė teismui kitų duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, institucijai neišnagrinėjus ginčo iš esmės ir nepriėmus sprendimo dėl ginčo, tai reiškia, kad ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka nebuvo pasinaudota (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-774/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog kreipdamasi į teismą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, pareiškėja nesilaikė įstatyme nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti priešingą išvadą, kad pareiškėja, ginčydama minėtus VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimus, pasinaudojo įstatyme nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pareiškėja tinkamai pasinaudojo ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka tik ginčydama VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (9.2)3-11545 teisėtumą ir pagrįstumą. Šią aplinkybę tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Kaip jau buvo pirmiau minėta, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, atsiranda pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pirmiau nurodytų motyvų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi nepagrįstai visą pareiškėjos J. J. skundą laikė nepaduotu. Atskiruoju skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas nepriėmė nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545, VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349, įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749, naikintina ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita skundžiamos 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalis paliekama galioti iš esmės nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria teismas laikė nepaduotais pareiškėjos J. J. skundo reikalavimus panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349, įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749, panaikinti ir šios pareiškėjos J. J. skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai J. J. faktiškai negrąžintą 100 Lt (šimto litų) žyminio mokesčio sumą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-6602-244/2014 įskaityti kaip 100 Lt (šimto litų) žyminio mokesčio įmoką už skundą šioje byloje.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Apie šią nutartį informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė