A-575-898-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-898/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01488-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 20 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI kameroje, kurios plotas apie 20 kv. m, su dar 3–8 asmenimis. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad kamera periodiškai buvo perpildyta ir jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, dėl ko patyrė neturtinę žalą. Teigė, kad neturtinė žala pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, be to, pablogėjo jo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad ne kartą buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir ilgą laiką gėrė vaistus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70–73) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vykdydamas CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, Šiaulių TI prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Taip pat nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 69/06-3650 matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas kameroje Nr. 31 su dar 1–7 asmenimis, o vienam asmeniui tekdavo nuo 2,66 kv. m iki 10,62 kv. m kameros ploto.

Be to, laikotarpiais nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2010 m. liepos 8 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 23 d. pareiškėją laikant Šiaulių TI vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo ne mažesnis nei 3,54 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 291 dieną. Tačiau pasivaikščiojimo (po 1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už minėtą laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl laikymo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 31 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242). Kameroje buvo nustatyti tik neesminiai estetiniai pažeidimai: nutrupėjusi sienų ir lubų danga. Be to, nustatyti pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti, tai konstatuota 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444, todėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos nelaikytinos antisanitarinėmis, žiauriomis.

Šiaulių TI pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Šiaulių TI, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei tai, kad veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, manė, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 80–85) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2010 m. birželio 15 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2011 m. birželio 20 d. Šiame kontekste teismas akcentavo, jog sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK nuostatomis ir tuo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2010 m. rugsėjo 6 d., teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju senaties terminas yra praleistas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 6 d.

Be to, teismas pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 23 d., kameroje Nr. 31 būnant 5 asmenims, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus, o būnant 6 asmenims, šis reikalavimas buvo nežymiai pažeistas, nes vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,54 kv. m. Tuo tarpu vėlesniais laikotarpiais pareiškėjui būnant kameroje Nr. 31 su dar 1–7 asmenimis, vienam asmeniui tekdavo nuo 2,66 kv. m iki 10,62 kv. m ploto. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija kurį laiką pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrą neturtinę žalą.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 31 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas ir 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 konstatuota, jog kameros Nr. 31 apgyvendinimo patalpoje ir sanitariniame mazge nutrupėjusi sienų bei lubų danga, t. y. buvo nustatyti neesminiai pažeidimai, kurie buvo pašalinti, tai nurodyta Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jis buvo kalinamas žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi juos paneigia objektyvūs rašytiniai įrodymai.

Teismas taip pat akcentavo, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog jam dar iki patenkant į Šiaulių TI kelis kartus buvo konstatuota galvos trauma ir nustatyta išsėtinė sklerozė. Dėl šios ligos pareiškėjas buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėse, Šiaulių TI, nusiskundimų nereiškė, todėl Šiaulių TI negali atsakyti už pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl traumų ir susirgimų bei jų padarinių, kuriais pareiškėjas susirgo ar patyrė iki patekdamas į Šiaulių TI. Kartu pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, priešingai, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Įvertinęs kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, teismas vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad kiti pareiškėjo teisių pažeidimai nenustatyti, taip pat į Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir konstatavo, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvačia suma laikytina 300 Lt.

III. Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–92), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atlygintinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–100) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos aplinkybes, o pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tik nepasitenkinimu dėl priteistos žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 20 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 55, 93) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y., pritaikius reikalavimo senaties terminą, nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. birželio 20 d., periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 237 dienas ir šiuo laikotarpiu jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normą tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,66 kv. m iki 7,08 kv. m, tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 23 d. mažiausias vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,54 kv. m, t. y. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyta minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma buvo pažeista nežymiai. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Juolab kad iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-242 ir 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-444 matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 31, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti tik nežymūs pažeidimai (apgyvendinimo patalpoje ir sanitariniame mazge nutrupėjusi sienų bei lubų danga), kurie buvo pašalinti (b. l. 56–63).

Be to, kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 9–52), jam atvykus į Šiaulių TI, dar 2010 m. birželio 16 d. pirminės gydytojų apžiūros metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas jau anksčiau yra kelis kartus patyręs galvos traumas, o prieš 10 mėnesių jam buvo nustatyta išsėtinė sklerozė, dėl to jis kelis kartus buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir vartojo vaistus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2 metams po jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams nuo tada, kai paskutinį kartą išvyko iš Šiaulių TI), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 35 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 800 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 800 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys