AS-63-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-63-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03790-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nario G. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nario G. Š. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys G. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko pavaduotojos, vykdančios viršininko pareigas, 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. (6.5)-2D-10965 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-06-05 rašto Nr. (6.24)-2D-8838“ išdėstytą sprendimą; 2) panaikinti Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2014 m. birželio 5 d. rašte Nr. (6.24)-2D-8838 išdėstytą sprendimą; 3) priimti sprendimą dėl pareiškimo – įpareigoti Inspekciją pradėti administracinę procedūrą dėl Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus galimai padarytų, aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (2012 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. Dl-530 redakcija) patvirtintų Inspekcijos nuostatų, įpareigojančių užtikrinti, kad teritorijų planavimas būtų vykdomas teisėtai, pažeidimų, tikrinant Panevėžio istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialaus plano rengimo procedūras bei išduodant 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP 1-2003(18.4) su teigiama išvada.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad paduotas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, todėl teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. rugsėjo 20 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui įrodymus, kad jis turi įgaliojimą kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) arba nurodyti įstatyminį pagrindą, kad jis, kaip Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys, turi teisę kreiptis į administracinį teismą nurodytu klausimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį konkrečių įrodymų, jog jis turi įgaliojimą kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu į teismą, nepateikė. Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, kad teisę kreiptis į administracinį teismą dėl viešųjų interesų gynimo, taip pat dėl kitų asmenų teisių gynimo įstatymų nustatytais atvejais turi asmenys, turintys viešojo administravimo subjektui priskirtus įgaliojimus, įvairios valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar atskiri tarnautojai, t. y. atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnyje nustatytas baigtinis savivaldybių tarybų narių teisių sąrašas, kuriame teisė kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų ar veiksmų teisėtumo, taip pat ginti viešąjį interesą nenustatyta. Teismas darė išvadą, kad įstatymai nenustato miesto savivaldybės tarybos nariui teisės kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų ar veiksmų teisėtumo, taip pat ginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ir jį atsisakytina priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

II. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys G. Š. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti nagrinėti jo skundą.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai susiaurino teisės šaltinių, kuriuose įtvirtintos savivaldybės tarybos nario teisės, ratą, apsiribodamas tik Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsniu. Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad teismas privalo patikrinti viešojo administravimo subjektų sprendimų dėl atsisakymo pradėti administracinę procedūrą teisėtumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad administracinę procedūrą atsisakyta pradėti ne todėl, jog pareiškėjas nebūtų turėjęs teisės jos inicijuoti, tačiau kitais pagrindais, kurių pagrįstumą, pareiškėjo manymu, teismas turėjo patikrinti. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymi, kad, netenkindami jo prašymo dėl administracinės procedūros pradėjimo, valstybinio administravimo subjektai atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtinus veiksmus, todėl jų sprendimai yra teisminio tikrinimo objektas, be to, juose nurodyta, kad jie gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjo manymu, Vietos savivaldos įstatymas nereglamentuoja tokio pobūdžio santykių, todėl šiuo atveju privaloma vadovautis ABTĮ nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 200 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus, kuriuose konstatuota, kad teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma. Pareiškėjas nurodo, kad viešojo intereso gynimas nėra vienintelis pareiškėjo argumentas kreipiantis į Inspekcijos pareigūnus ir teismą. Pareiškėjas pažymi, kad savivaldybės tarybos nario statusas suteikia pareigą rūpintis viešojo intereso apsauga. Pareiškėjo teigimu, teismo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų ratio decidendi nesutampa su šios bylos aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nario G. Š. skundą dėl Inspekcijos priimtų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo Inspekciją pradėti administracinę procedūrą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas bylų pagal atskiruosius skundus procese tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nesprendžia klausimų, kurie susiję su administracinio ginčo esme, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo esme, yra nenagrinėtinos ir dėl jų nepasisakytina. Šiuo atveju yra nagrinėjami tik procesiniai klausimai, susiję su atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą pagrįstumu.

Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindiniai kriterijai, siekiant nustatyti, ar asmuo gina viešąjį interesą ar savo subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, yra teisiniai argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-11/2004 sistemiškai vertindama ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-316/2007, 2007 m. sausio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-857/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašomu panaikinti Inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. (6.24)-2D-8838 buvo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. pareiškimą, kuriuo pareiškėjas prašė pradėti administracinę procedūrą dėl Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus galimai padarytų pažeidimų tikrinant Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą ir išduodant 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2003(18.4). Šiame rašte Inspekcija, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pareiškimą, kadangi Panevėžio apygardos administracinis teismas pradėjo nagrinėti administracinę bylą Nr. I-1134-283-2013 dėl minėto patikrinimo akto panaikinimo.

Pareiškėjo prašomu panaikinti Inspekcijos 2014 m. liepos 14 d. raštu Nr. (6.5)-2D-10965, atsakant į pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. skundą, kuriuo ginčytas Inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. raštas Nr. (6.24)-2D-8838, remtasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 1 punktu, ir pažymėta, kad Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. išduoto Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-2003(18.4) nėra administracinis sprendimas, turintis įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad įstatymai nenustato miesto savivaldybės tarybos nariui teisės kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų ar veiksmų teisėtumo, taip pat ginti viešąjį interesą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas minėtas išvadas, jau skundo padavimo stadijoje išreiškė savo poziciją dėl ginčo esmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo Inspekcijos raštų, kuriais atsakyta į jo skundus, teisėtumą ir pagrįstumą. Pačių Inspekcijos raštų, kuriais individualiai atsakyta į pareiškėjo skundus, ginčijimas teisme nagrinėjamu atveju negali būti laikomas siekiu apginti viešąjį interesą. Šiuo atveju, tokia išvada gali būti prieita tik nagrinėjant bylą iš esmės ir vertinant pareiškėjo skundžiamų Inspekcijos raštų, iš kurių matyti atsakovo pozicija atsisakyti pradėti pareiškėjo prašomą administracinę procedūrą, pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Inspekciją pradėti administracinę procedūrą, įvertinus tai, kad pareiškėjo skundžiamais atsakovo raštais iš esmės buvo atsisakyta pradėti administracinę procedūrą, laikytinas išvestiniu iš pareiškėjo reikalavimų panaikinti atsakovo raštus ir jo priėmimo klausimas atskirai nenagrinėtinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, taip pat 2004 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-535/2004 buvo sprendžiami pareiškėjų, savivaldybės tarybos narių, pateiktų skundų reikalavimų dėl savivaldybės tarybos priimtų sprendimų panaikinimo, priėmimo klausimai, todėl šiose bylose prieita išvada, kad pareiškėjams ginčyti savivaldybės tarybos sprendimus teisės aktai nesuteikia teisės, nėra aktuali nagrinėjamoje byloje sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Kaip matyti iš apygardos administracinio teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS822-339/2010, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ 1-4 punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog savivaldybių institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai teisės aktai gali būti skundžiami teismui, tačiau šio įstatymo 24 straipsnyje, apibrėžiančiame tarybos nario teises, nėra numatyta tarybos nario teisė teisme ginčyti savivaldos subjektų priimtus aktus, todėl spręstina dėl pareiškėjo, kaip savivaldybės tarybos nario, teisės ginti viešąjį interesą teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat nėra pateikta išaiškinimų, reikšmingų sprendžiant šioje byloje pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Tas pats pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-282/2004, kurioje nėra jokių išaiškinimų dėl savivaldybės tarybos nario teisės kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas faktinėms bylos aplinkybėms ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nario G. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas