A-143-701-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-701/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01787-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4, 95–98) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, apeliantas) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3850-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos po 338,13 Lt kas mėnesį.

Pareiškėja nurodė, kad jai 1999 m. rugsėjo 15 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. vasario 28 d. buvo mokama sumažinta pensija. Tvirtino, kad atsakovas, mokėdamas sumažintą pareigūnų ir karių pensiją, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą bei asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, ji negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjos valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjai buvo paskirta 2 625,27 Lt (atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teigė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjai mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 102–107) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 442,94 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 m. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinio socialinio draudimo pensijos.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (atsižvelgė į koeficiento kaitą), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1, 2 dalimis (nuo 2010 m. sausio 1 d., 2010 m. kovo 1 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. galiojusios redakcijos). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Teismas padarė išvadą, kad nurodyto teisinio reglamentavimo analizė patvirtina, jog asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos visą nesumokėtą pensijos dalį. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo apribota. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 151-6778; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 139-7108) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Taigi pareiškėjos užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjos teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, vietoje 1,5 koeficiento taikydamas 1,3 koeficientą.

Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o pensijos ribojimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis laikytinas neteisėtu.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Nustatė, kad pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. birželio 14 d., t. y. nepraleidusi termino teisme ginti galbūt pažeistas teises. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos po 338,13 Lt kas mėnesį, todėl bendra suma sudarytų 10 820,16 Lt.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 15 d. pažyma Nr. 11PP(P)-4359, teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta 2 875,55 Lt (suma nurodyta atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) valstybinė pensija nesikeitė viso ginčo periodo metu. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą 1,5 koeficientą, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti išmokėta 53 639,44 Lt suma, tačiau išmokėta tik 43 196,50 Lt, taigi pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 10 442,94 Lt nepriemoka.

Teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas rėmėsi Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma, nes ją surašė subjektas, kuris yra atsakingas už valstybinės pensijos apskaičiavimą ir mokėjimą, o pareiškėjos prašoma priteisti suma nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 10 442,94 Lt, pareiškėjai priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 113) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas nurodo, kad neginčija pareiškėjos teisės į priteistą sumą. Tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais (t. y. ir teismo sprendimu) negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia). 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį Vidaus reikalų ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013 atidėjo analogiško sprendimo įvykdymo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 122–123) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad teisės į priteistą sumą atsakovai neginčija. Negalima sutikti su prašymu pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti jo įvykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., nes toks prašymas prieštarauja Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniui. Priteistos, bet įsiteisėjus teismo sprendimui valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas diskriminuotų ją tarp kitų pensininkų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Valstybinės pensijos nepriemoka susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 10 442,94 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi 2010 m. sausio mėn.– 2012 m. rugpjūčio mėn. Priteista suma atitinka Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 15 d. pažymos Nr. 11PP(P)-4359 apie 2010–2012 m. pensijos dydį duomenis (b. l. 90-91). Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pareiškėjo teisės į priteistą sumą

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tokia išvada darytina remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.).

Esant paminėtoms aplinkybėms, detalesnė analizė dėl priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovo apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nėra kvestionuojamas. Atsakovas tik prašo atidėti šio sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. datos, kuri jau yra suėjusi. Todėl apeliaciniame skunde pateiktas atsakovo prašymas tapo neaktualiu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o patenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė