AS-256-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-256-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05326-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 6.6.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. T. 2014 m. sausio 10 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ID-8037(11); 2) priteisti iš atsakovo VRM 11 997,12 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, kuris skaičiuojamas nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519-13, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vėliausiai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) gavusi pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėja kreipėsi 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. praleidus 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.

Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovavosi iš esmės bendro pobūdžio argumentais, jos nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis, termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar kreipimosi terminą praleidus pateisinamą laiką kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Teismų praktika, kurioje buvo apibrėžtas kreipimosi į teismą terminas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, egzistuoja jau pakankamai ilgą laiką, tačiau daugiau nei metus laiko pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama apginti galbūt pažeistas savo teises. Toks delsimas laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių įrodymų, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014).

Taip pat, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad tarp šalių kilusio ginčo, kaip būtinos kreipimosi į teismą sąlygos egzistavimo pagrindimui, prieš kreipiantis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, būtina kreiptis į valstybinę pensiją mokančią instituciją, tačiau ši procedūra negali būti siejama su termino kreiptis į teismą dėl nurodytos pensijos priteisimo skaičiavimo pradžia, kuris pagal toje pačioje nutartyje suformuotą teismų praktiką, skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Reikalavimas dėl VRM sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti reikalavimą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką laikytinas išvestiniu iš skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, todėl šį reikalavimą taip pat teismas atsisakė priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

II. Pareiškėja A. T. padavė atskirąjį skundą (b. l. 15-16), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o tačiau tikėjosi, kad pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos pensijos bus atstatytos. Tik po Konstitucinio Teismo nutarimo, paskelbto 2012m. rugsėjo 21 d. sužinojo, jog nuo 2010 m. sausio mėnesio pensija buvo sumažinta Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu. Turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, kad prarasta pensijos dalis bus kompensuojama teisėkūros nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Mano, kad terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Be to, nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimų įstatymų nuostatos, kuriomis Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinės pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams. Taigi, dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, termino kreiptis į teismą tikrai nėra praleidusi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Šiuo atveju pareiškėja siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, A. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu susidariusios nepriemokos A. T. kreipėsi 2014 m. gruodžio 10 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 10 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio–2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. gruodžio 10 d. nenurodant objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi, šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja A. T. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 10 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jos skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas