A-880-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-880-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01957-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. A., J. J., D. K., T. M., J. S., O. Š., J. Č. ir A. K. Č. (A. K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. A., J. J., D. K., T. M., J. S., O. Š., J. Č. ir A. K. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, praleisto termino atnaujinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai O. A., J. J., D. K., T. M., J. S., O. Š., J. Č. ir A. K. Č. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį patikslino (I t., b. l. 62–69), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2677 „Dėl 2014 m. vasario 26 d. prašymo“, 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2084 „Dėl 2014 m. vasario 5 d. prašymo“, 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2408 „Dėl 2014 m. vasario 17 d. prašymo“, 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2837 „Dėl 2014 m. vasario 25 d. skundo“, 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2726 „Dėl 2014 m. vasario 24 d. prašymo“, 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2823 „Dėl 2014 m. vasario 24 d. skundo“, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2629 „Dėl 2014 m. vasario 19 d. prašymo“, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2630 „Dėl 2014 m. vasario 19 d. prašymo“ kaip neteisėtus ir nepagrįstus ir pripažinti, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas; 2) jei teismas pripažins, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, atnaujinti terminą; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjams O. A. 7 048,40 Lt, J. J. 6 095,01 Lt, D. K. 11 520,84 Lt, T. M. 7 280,87 Lt, J. S. 4 827,76 Lt, O. Š. 1 304,45 Lt, J. Č. 7 955,34 Lt, A. K. Č. 14 085,00 Lt dydžio neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 188–190): O. A. 150 Lt, J. J. 127 Lt, D. K. 237 Lt, T. M. 160 Lt, J. S. 98 Lt, O. Š. 18 Lt, J. Č. 190 Lt ir A. K. Č. 278 Lt, iš viso: 1 742 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jiems nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu jie buvo dirbantys pensininkai ir turėjo draudžiamųjų pajamų, paskirta senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, kad senatvės pensijos buvo sumažintos nepagrįstai. Teigė, jog trejų metų termino skundui dėl neišmokėtos senatvės pensijos paduoti nėra praleidę, kadangi apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik tada, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nuo šios datos ir turėtų būti skaičiuojamas terminas, nes kai buvo priimtas Laikinasis įstatymas, neturėjo galimybės kreiptis dėl sumažintos senatvės pensijos, kadangi šis įstatymas tuo metu buvo galiojantis. Tai buvo pagrįstos ir objektyvios kliūtys pateikti teismui skundus. Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. išaiškinimo turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad įstatymų leidėjo nepagrįstai sumažintų pensijų dalis bus kompensuota. Dėl šios priežasties anksčiau nesikreipė į teismą dėl nepagrįstai sumažintų senatvės pensijų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo sprendimai, kuriuose nustatyta, kad jie praleido terminą skundui paduoti, negali būti pagrįsti ir teisėti. Jeigu teismas pripažintų, jog terminas buvo praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi pareiškėjai neturi teisinio išsilavinimo ir apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjai neturi galimybės patys kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Konstitucijai. Manė, kad visi įstatymai, kol jie nepripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, yra teisėti ir jų privaloma laikytis. Su Laikinajame įstatyme nustatytu senatvės pensijų sumažinimu pareiškėjai nesutiko, tačiau objektyviai neturėjo galimybės skųsti sprendimo dėl senatvės pensijos sumažinimo 2010–2011 m., kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Vilniaus skyrius) pensijas mažino vadovaudamasis įstatymu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 74–78) prašė nutraukti bylos dalį dėl skundo reikalavimo atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įvertinus tai, jog pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, pareiškėjai sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Nustatė, kad pareiškėjai J. J. su 2014 m. vasario 5 d. prašymu VSDFV Vilniaus skyriui, o O. A. su 2014 m. vasario 26 d. prašymu, D. K. su 2014 m. vasario 17 d. prašymu, T. M. su 2014 m. vasario 25 d. prašymu, O. Š. ir J. S. su 2014 m. vasario 24 d. prašymais, J. Č. ir A. K. Č. su 2014 m. vasario 19 d. prašymais kreipdamiesi į VSDFV praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2084, 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2677, 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2408, 2014 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2837, 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2823, 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2726, 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2629, 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2630 atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymus ir nurodė, kad jei bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundams paduoti, skundų nagrinėjimo klausimai bus sprendžiami iš naujo. Pareiškėjai VSDFV nepateikė jokių įrodymų, kad terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių, ir kreipėsi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (II t., b. l. 2–13) nepatenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas; pareiškėjų skundą tiek, kiek juo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2677, 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2084, 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2408, 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2837, 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2726, 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2823, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2629, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2630, atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylos dalį dėl prašymo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neteisėtai sumažintą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuo 2010 m. sausio 1 d. VSDFV teritorinių skyrių sprendimais (valiniais aktais) paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad tokie perskaičiavimai buvo daromi, taip pat dėl to, kad jie buvo daromi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kurį vėliau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu tiek, kiek juo nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, pripažino prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2677, 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2084, 2014 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2408, 2014 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2837, 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2726, 2014 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2823, 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2629, 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2630 tiek, kiek jais neatnaujintas terminas skundui paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat ginčas kilo dėl pareiškėjų teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) taikymo, pareiškėjams buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjai, siekdami tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. J. J., siekdama apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, pirmiausia 2014 m. vasario 5 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, D.

K. 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, T. M. 2014 m. vasario 6 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, o O. A. 2014 m. vasario 26 d., J. S. 2014 m. vasario 24 d., O. Š. 2014 m. vasario 24 d., J. Č. 2014 m. vasario 19 d., A. K. Č. 2014 m. vasario 19 d. – į VSDFV. Vertindamas šias byloje nustatytas faktines aplinkybes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d.

įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad O. A. kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę laikytina 2014 m. vasario 26 d., t. y. data, kai jis kreipėsi į VSDFV, J.

J. – 2014 m. vasario 5 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, D. K. – 2014 m. vasario 4 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, T. M. – 2014 m. vasario 6 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, J. S. – 2014 m. vasario 24 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV, O. Š. – 2014 m. vasario 24 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV, J. Č. – 2014 m. vasario 19 d., kuomet ji kreipėsi į VSDFV, A. K. Č. – 2014 m. vasario 19 d., kuomet jis kreipėsi į VSDFV.

Taigi pareiškėjai akivaizdžiai, t. y. daugiau nei metus, praleido terminą paduoti skundą.

Teismas nustatė, kad VSDFV 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2677, 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2084, 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2408, 2014 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2837, 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2726, 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2823, 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2629, 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2630 atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymus, kuriais buvo reikalaujama išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą. Šiuose sprendimuose VSDFV nurodė, kad jei iki nustatytos datos pareiškėjai pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjai per nustatytą terminą pakartotinai į VSDFV nesikreipė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai prašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013. Įvertinęs pareiškėjų teismui pateiktame prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pateiktus argumentus, teismas konstatavo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjai galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Šiame kontekste teismas paminėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kurios, jų manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatavo, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjams terminą paduoti skundus nėra. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jų valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjams laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, jie nenurodė. Teismo nuomone, sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka pareiškėjų pasyvumas ir procesinis neveikimas, kuris tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nes, žinodami, kad jiems mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV. Be to, pareiškėjams, kaip turintiems draudžiamųjų pajamų, kasmet buvo perskaičiuojamos senatvės pensijos, o VSDFV teritoriniai skyriai sprendimuose dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nurodydavo ne tik perskaičiuotos senatvės pensijos sumą, tačiau ir tą sumą, kuri bus mokama pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas. Šiuose sprendimuose VSDFV teritoriniai skyriai aiškiai nurodydavo senatvės pensijos sumažinimo pagrindą, taip pat išaiškindavo pareiškėjams VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarką. Pažymėjo, kad net ir Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai dar apie dvejus metus delsė kreiptis į VSDFV, ir net Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus paminėtą nutarimą, pareiškėjai dar daugiau nei metus delsė ginti savo pažeistas teises. Vadinasi, nėra jokio pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą skundams paduoti dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas.

Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais, konstatavo ir tai, kad nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamus VSDFV 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2677, 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2084, 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2408, 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2837, 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2726, 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2823, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2629, 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2630, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjų skundus, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą dėl senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo. Taigi šie VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai taip pat prašė įpareigoti VSDFV teritorinius skyrius išmokėti jiems nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos dalį. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nėra pasinaudoję teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, kadangi jų prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti nepatenkintas, teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (II t., b. l. 19–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad nebuvo pagrindo patenkinti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje analogiška situacija įvertinta kitaip, nei šioje administracinėje byloje. Toks teismo terminų traktavimas yra laikytinas neprotingu, pažeidžiančiu socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimo teise principą. Daugelyje kitų bylų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei apygardų administraciniai teismai vadovavosi konstituciniais principais ir pensijos dalis pareiškėjams priteisė. Teismas sukūrė teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją, kadangi nustatė ribą, nuo kurios asmenys jau nebegali kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Sužinoję apie tai, kad jų konstitucinės teisės buvo pažeistos, tikėjosi, jog bus nustatytas mechanizmas, pagal kurį sumažintos pensijos bus kompensuotos, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys sudarė jiems objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo yra tenkintinas.

2. Nesutinka su teismo sprendimu ir laiko, kad išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka jie pasinaudojo, o VSDFV pagal formuojamą teismų praktiką priėmė neteisėtus sprendimus, nes sukūrė neapibrėžtumo situaciją, nesivadovaudama savo patvirtintomis ginčų nagrinėjimo taisyklėmis. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teismas turėjo aptarti VSDFV priimtų sprendimų turinį, t. y. kad jais VSDFV iš esmės suformavo savo poziciją nagrinėjamu klausimu, ir vadovaudamasis suformuotais teismų precedentais priimti sprendimą patenkinti jų skundą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 38–45) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjai praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šį terminą praleido dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti paminėtą terminą, todėl ginčijamais sprendimais VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymus, kaip paduotus praleidus įstatymo nustatytą terminą. Faktą, kad pareiškėjai kreipimosi į VSDFV terminą praleido, teisingai konstatavo ir teismas. Priimdama šiuos sprendimus, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjai privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, jų reikalavimai išmokėti negautas senatvės pensijų dalis VSDFV nebuvo išnagrinėti iš esmės.

2. VSDFV nukrypo nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros – atsisakė nagrinėti kiekvieno pareiškėjo prašymą ir pasiūlė pateikti įrodymus atnaujinti terminą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų mokėti sumažintas pensijas ne dviem atskirais individualiais aktais, o vienu sprendimu. Toks procedūrinis neatitikimas neturėjo įtakos pareiškėjų teisėms, kadangi kiekvienam jų buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų svarstoma dėl termino atnaujinimo ir dėl skundo priėmimo (nagrinėjimo). Nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse nustatyto VSDFV veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procedūriniai veiksmai buvo atlikti.

3. Skundžiamuose VSDFV sprendimuose neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, tačiau aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymus, kaip pateiktus praleidus įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjai nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, jų argumentas, kad VSDFV pareiškėjų prašymus išnagrinėjo iš esmės, todėl nėra kliūčių ginčą nagrinėti teisme, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–36) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, pakartodamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai pritaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai ir paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjai siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jiems paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtų dalių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjų nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjams skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjams faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 5-26 d. pareiškėjai O. A., J. J., D. K., T. M., J. S., O. Š. padavė VSDFV Vilniaus skyriui, o pareiškėjai J. Č. ir A. K. Č. - tiesiogiai VSDFV, prašymus, kuriuose, be kita ko, buvo išreikštas jų nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

2) visi šie prašymai buvo išnagrinėti VSDFV, kuri (pareiškėjų skundžiamais šioje administracinėje byloje) sprendimais atsisakė juos nagrinėti iš esmės. Šiuose sprendimuose VSDFV nurodė, kad pareiškėjai praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jiems paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjams iki tam tikrų terminų (2014-04-02, 03, 04, 10, 11, 25) pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiuose sprendimuose (išskyrus pareiškėjų T. M., J. S. ir O. Š. atžvilgiu priimtus sprendimus) informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo pavedimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“. Kolegijos išskirtuose VSDFV sprendimuose tokios informacijos nebuvo (I t., b. l. 10-11, 16-17, 22-23, 28-29, 36-37, 42-43, 48-49, 54-55);

4) pareiškėjai, ignoruodami paminėtus atsakovo pasiūlymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, jie prašė atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodę, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjų paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jiems paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjai, siekdami atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėti pareiškėjų VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV paduoti prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodami šiuos skundus, pareiškėjai praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjams pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjų nurodytas nežinojimas apie jų teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija, nesutikdama su pareiškėjų šiuo klausimu nurodytais argumentais, pritaria iš esmės teisingai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tenkinti pareiškėjų prašymus dėl aptariamo termino atnaujinimo pagrindo nėra.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jie ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjų teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjų skundžiamų VSDFV sprendimų reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar juose buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiuose sprendimuose (jų turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjų prašymo grąžinti ginčo nepriemokas nepagrįstumo. Šiuose sprendimuose nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų O. A., J. J., D. K., T. M., J. S., O. Š., J. Č. ir A. K. Č. (A. K. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė