A-1241-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1241-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00815-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. ir atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. M. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“ ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjos tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. dirbo Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyryje / Migracijos tarnyboje pasininke, inspektore ir specialiste. Skundžiamu administraciniu aktu atsakovas atsisakė ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjos tarnybos stažą, todėl jai mokamas mažesnis priedas prie darbo užmokesčio už tarnybą Lietuvos valstybei. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu ir nesutiko su atsakovo pozicija, jog jos eitos pareigos dėl joms užimti keliamo išsilavinimo reikalavimo neatitiko A ir / arba B paslaugų valstybės tarnautojų pareigų kriterijų, kadangi pareiškėja aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijo tik 2003 metais.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojusį Valdininkų įstatymą, tam, jog konkretus asmuo būtų laikomas valdininkų korpuso valstybės valdymo tarnybos tarnautoju, jis turėjo atitikti tris sąlygas:

1) gauti darbo užmokestį iš valstybės ar savivaldybės biudžeto;

2) jo pareigybė turėjo būti įtraukta į valdymo tarnybos pareigybių sąrašus;

3) jis turėjo vykdyti ne ūkines-technines funkcijas. Pareiškėjos manymu, jos eitos pareigos laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1996 m. spalio 1 d. atitiko visus šiuos kriterijus. Pareiškėja rėmėsi originalios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad per 5 darbo dienas nuo 1999 m. liepos 30 d., kuomet įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymas, ji automatiškai turėjo būti pripažinta viešojo administravimo valstybės tarnautoja. Ta aplinkybė, kad nėra išlikusių įrodymų, galinčių patvirtinti koks buvo pareiškėjos pareigybės statusas, V.

M. manymu, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, jog pareigybė neatitiko viešojo administravimo valstybės tarnautojo kriterijų. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija, buvo iš esmės pakeista tarnybos stažo skaičiavimo tvarka. Pareiškėjos teigimu, net atsakovui laikant, jog pareiškėja buvo C lygio paslaugų valstybės tarnautoja, negalėjo būti pažeisti teisėti lūkesčiai dėl įgyto tarnybos stažo. Pareiškėjos teigimu, 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatytas darbo užmokesčio ir kasmetinių atostogų trukmės diferencijavimas pagal konkrečioms paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms užimti keliamus išsilavinimo reikalavimus laikytinas nepagrįstu, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, taip pat konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principus, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos 2013 m. liepos 11 d. prašymas dėl vidaus tarnybos stažo buvo svarstomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo skaičiavimo komisijoje (toliau – ir Komisija) ir, atsižvelgiant į Komisijos 2013 m. birželio 20 d. protokolo Nr. 85-6-IL-1131 išvadas, atsakovas priėmė ginčijamą 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485, kuriuo laikotarpio nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. neįskaitė į V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsakovas nurodė, kad Komisija nustatė, jog pasininko pareigybė yra įtvirtinta valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjos 1997 m. gegužės 1 d. darbo sutartį Nr. 6, pareiginę instrukciją, patvirtintą 1999 m. birželio 30 d., pasininko pareigybė patenka ne į specialistų (kurių stažas einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas gali būti įskaičiuojamas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą), bet tarnautojų skiltį, įtvirtintą Biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų lentelėje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511. Be to, pasininko pareigybė neatitinka Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910, 6.2 punkte nustatyto reglamentavimo – A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja auštąjį universitetinį išsilavinimą įgijo tik 2003 metais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisariato 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“, įpareigojo Komisariatą į V. M. vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2002 m. birželio 30 dienos. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktas, reguliuojantis asmens pripažinimo valstybės tarnautoju sąlygas laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., numatė, jog A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, gali būti priskirtas toks asmens dirbtas darbas, kai jo einamos pareigos buvo nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1-6 punktuose, t. y., tam, kad asmens dirbtas darbas valstybės ir savivaldybių institucijose, laikotarpyje nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., galėtų būti priskirtas valstybės tarnautojo pareigoms, pakanka nustatyti, jog asmens tuo metu eitos pareigos buvo įtrauktos į minėtą atitinkamą sąrašą, šioms pareigoms suteikiant A arba B lygį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ėjo inspektorės bei specialistės pareigas, kurios buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1169 patvirtintą viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų sąrašą (21 punktas). Pagal jį inspektoriaus pareigybei galėjo būti suteikiamas A arba B lygis, o specialisto pareigybei – B arba C lygis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos eitos pareigos tuo metu iš esmės atitiko ir Taisyklių 5 punkto sąlygas.

Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 konstatuotas aplinkybes, iš naujo neanalizavo ginčo aplinkybių dalyje dėl laikotarpio nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2005 m. kovo 20 d., ir pripažino, kad į V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitytinas laikotarpis nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. birželio 30 d., o laikotarpis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. kovo 20 d. – neįskaitytinas. Teismas vertino tik ginčo laikotarpį nuo 1992 sausio 8 d. iki 1999 m. birželio 30 d., dėl kurio iš esmės byla iš naujo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, patvirtinančių iš kokių lėšų buvo finansuojama nuo 1992 m. sausio 8 iki 1994 m. liepos 10 d. pasininko ir nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. inspektoriaus pareigybė, tokių įrodymų byloje nėra.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, vertino, jog Šilalės rajono policijos komisariatas nuo jo įsteigimo dienos turėjo juridinio asmens – biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš Lietuvos Respublikos biudžeto, statusą, ir darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1999 m. birželio 30 d. darbo užmokestis pareiškėjai galėjo būti mokamas tik iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės pateiktos asmens kortelės atlyginimams priskaičiuoti, teismo vertinimu, patvirtina, kad V. M. darbo užmokesčio apskaita buvo vykdoma pildant Vidaus reikalų ministerijos blankus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytu laikotarpiu eitos pareigos atitiko vieną iš Taisyklių 6 punkte įtvirtintų stažo pripažinimo kriterijų – buvo apmokamos iš valstybės biudžeto.

Kita būtina sąlyga, siekiant pripažinti, jog asmuo laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d. ėjo valstybės tarnautojo pareigas – aplinkybė, kad šioms pareigoms užimti buvo nustatytas reikalavimas dėl privalomo aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo.

Teismas nurodė, kad, vertinant, ar V. M. ginčo laikotarpiu eitos pareigos atitiko šį kriterijų, būtina nustatyti ne tai, kada pareiškėja įgijo reikiamą išsilavinimą (aukštąjį ir / ar aukštesnįjį), o tai, ar jos eitoms pareigoms buvo nustatytas pats reikalavimas tokį išsilavinimą turėti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad tiek pasininkės, tiek inspektorės pareigoms ginčo laikotarpio metu buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Tačiau išsilavinimo cenzas įtvirtintas Šilalės rajono policijos komisariato migracijos tarnybos inspektorės (specialistės) pareiginės instrukcijos, patvirtintos 1999 m. birželio 30 d., 5 punkte, numačiusiame, jog minėtai pareigybei būtinas išsilavinimas – ne mažesnis kaip aukštesnysis ar spec. vidutinis, pageidautina teisės ar filologijos mokslų specialybės. Teismas nustatė, kad pareiškėja Šilalės rajono policijos komisariato migracijos tarnybos inspektorės pareigas ėjo laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2001 m. vasario 6 d., todėl darė išvadą, jog visą šį laikotarpį pareiškėjos pareigybei buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (spec. vidurinį) išsilavinimą. Aplinkybė, kad Šilalės policijos komisariatas iki 1999 m. birželio 30 d. nebuvo patvirtinęs jokios V. M. eitos pareigybės instrukcijos ar oficialiai apibrėžęs šioms pareigoms keliamų reikalavimų, teismo vertinimu, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokie reikalavimai de facto nebuvo keliami. Nors pareiškėja reikalaujamą išsilavinimą įgijo tik 2003 m., tačiau, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ši aplinkybė stažo Lietuvos valstybei pripažinimui neturi jokios esminės įtakos. Teismas darė išvadą, kad V. M. eitos pareigos laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 11 d. iki birželio 30 d. atitiko Taisyklių 6 punkto reikalavimus, todėl atsakovas nepagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą. Teismas pabrėžė, jog apie laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. jokių išlikusių įrodymų nėra, todėl minėtas laikotarpis negali būti įskaitomas į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą.

III. Pareiškėja V. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria į jos tarnybos stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d., panaikinti (pakeisti), įpareigoti atsakovą į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d.. Teismui iškilus abejonėms dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalys (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2270) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktai (Žin., 2002, Nr. 60-2471), kuriuose numatyta, jog iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) įsigaliojimo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, bet nenumatyta, kad valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos ir pareigos einant C ir D paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad prašė ginčijamus laikotarpius įskaityti į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, tačiau teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai kaip sinonimą vartojo vidaus tarnybos stažo sąvoką, rezoliucinėje dalyje klaidingai konstatavo, kad 1994 m. liepos 11 d. – 2002 m. birželio 30 d. laikotarpis įskaitytinas į vidaus tarnybos stažą. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 konstatuota, jog laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d.

A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms gali būti priskirtas toks asmens dirbtas laikas, kai jo einamos pareigos buvo išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. jos užimtoms Šilalės rajono policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniosios pasininkės pareigoms keltus išsilavinimo reikalavimus nėra jokių išlikusių įrodymų, todėl minėtas laikotarpis į jos tarnybos stažą negali būti įskaitomas.

Pareiškėja paaiškina, kad jos pareigybės pavadinimas iš vyresniosios pasininkės į inspektorės (specialistės) buvo pakeistas dėl 1994 m. vidaus reikalų ministro sprendimu įvykdytos miesto ir rajonų policijos komisariatų migracijos tarnybų reorganizacijos. Pareiškėja nurodo, kad nors buvo pakeistas jos pareigybės pavadinimas, tačiau jos vykdytos funkcijos nekito. Pareiškėjos manymu, vien aplinkybė, kad nėra išlikę vyresniosios pasininkės pareigybės aprašymų ar teisės aktų, kuriuose būtų numatytas išsilavinimo reikalavimas, neleidžia konstatuoti, kad šioms pareigoms užimti nebuvo keliamas aukštesniojo arba spec. vidurinio išsilavinimo reikalavimas.

Ši aplinkybė, pareiškėjos teigimu, nesudaro teisėto pagrindo minėto darbo užmokesčio neįskaityti į jos turimą tarnybos stažą. Pareiškėjos manymu, kilę neaiškumai vertintini jos, kaip silpnesniosios šalies, naudai. Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad į jos tarnybos stažą įskaitytini ne tik laikotarpiai einant pareigas, kurios pagal Taisyklių 6 punktą priskiriamos viešojo administravimo arba A ir B paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms, bet ir tos pareigos, kurios buvo priskiriamos valstybės tarnybai ir kuriose darbas buvo įskaitomas į tarnybos stažą pagal teisės aktus, galiojusius iki Valstybės tarnybos įstatymo ir / arba Taisyklių priėmimo (1990 m. kovo 11 d.

– 1999 m. liepos 30 d. laikotarpiu). Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktu, 6 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad valstybės tarnautojais buvo laikomi visi paslaugų valstybės tarnautojai, nepriklausomai nuo pareigybės lygio ir pareigybei užimti keliamų išsilavinimo reikalavimų. Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 1-3 dalimis, 31 straipsniu, 50 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija buvo pakeista stažo skaičiavimo tvarka.

Pareiškėja remiasi Taisyklių 6 punktu ir daro išvadą, kad paslaugų valstybės tarnautojų darbo (tarnybos) laiko įskaitytas į tarnybos stažą buvo susietas su pareigoms užimti keliamais išsilavinimo reikalavimais. Pareiškėjos manymu, remiantis teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais, skaičiuojant tarnybos stažą už laikotarpius, buvusius iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo, turėtų būti vadovaujasi originalios redakcijos 33 straipsnio 2 dalimi ir į tarnybos stažą įskaitomi šie laikotarpiai: iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo – visi laikotarpiai nuo darbo sutarties valstybės institucijose, įstaigose ar savivaldybėse sudarymo datos;

įsigaliojus originaliai Valstybės tarnybos įstatymo redakcijai – visi laikotarpiai nuo paskyrimo į pareigas valstybės tarnyboje Valstybės tarnybos įstatymo, kitų įstatymų ar statutų nustatyta tvarka. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, 2011 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2249/2011 ir daro išvadą, kad į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turėtų būti įskaitytas laikotarpis nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 dienos.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo dalis dėl laikotarpio nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. įskaitymo į Lietuvos valstybei stažą būtų atmesta kaip nepagrįsta.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas sprendimo dalį dėl laikotarpio nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. įskaitymo į pareiškėjos tarnybos stažą grindė prielaida, jog nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. pareiškėjos pareigybei buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (spec. vidurinį) išsilavinimą. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad Šilalės policijos komisariatas iki 1999 m. birželio 30 d. nebuvo patvirtinęs pareiškėjos eitos pareigybės instrukcijos ar oficialiai apibrėžęs šioms pareigoms keliamų reikalavimų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tokie reikalavimai buvo keliami. Nesant rašytinių dokumentų, pagrindžiančių, jog pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (spec. vidurinis) išsilavinimas, atsakovo teigimu, laikotarpis nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. negali būti įskaitytas į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl laikotarpio nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. neįskaitymo į pareiškėjos tarnybos stažą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1, 2 dalimis, Taisyklių 4-6 punktais ir daro išvadą, kad iki 1999 m. liepos 30 d. priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms būtinos dvi sąlygos:

1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų ir 2) toms pareigoms eiti būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Atsakovas pažymi, kad V. M. priimant į darbą turėjo tik vidurinį išsilavinimą, o aukštąjį neuniversitetinį įgijo 2003 m., 2010 m. įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Atsakovas nurodo neturintis duomenų, kad 1994 m. buvo vykdoma miesto ir rajonų policijos komisariatų migracijos tarnybų reorganizacija ir dėl to būtų pasikeitęs V.

M. eitų pareigų pavadinimas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja 1992 m. sausio 8 d. (laikinai) pervedimo tvarka buvo paskirta Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyrio vyresniąja pasininke. 1994 m. liepos 11 d. pareiškėja grįžo iš vaiko priežiūros atostogų ir buvo paskirta pastoviam darbui Šilalės rajono policijos komisariato Migracijos tarnybos inspektore (laisvai samdoma). 1997 m. gegužės 1 d. su pareiškėja buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. 6, kurioje nebuvo nustatytas reikalavimas išsilavinimui. Inspektorės pareigybės aprašymas taip pat nebuvo patvirtintas.

Šilalės rajono policijos komisariato Migracijos tarnybos inspektorės (specialistės) pareiginė instrukcija buvo patvirtinta tik 1999 m. birželio 30 d. ir tik joje buvo nustatytas reikalavimas išsilavinimui. Atsakovas daro išvadą, kad nei pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nei pagal įstaigos vidaus dokumentus vyresniosios pasininkės ir inspektorės (specialistės) pareigybei nebuvo keliamas privalomas reikalavimas išsilavinimui (nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1999 m. birželio 30 d.). Atsakovo manymu, pareiškėja neatitiko vieno iš privalomų reikalavimų, kad jos pareigybė būtų priskirta prie A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigų ir stažas dirbant Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyrio vyresniąja pasininke ir Migracijos tarnybos inspektore (specialiste) negali būti pripažįstamas tarnybos Lietuvos valstybei stažu.

Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos įgytas stažas laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. bei nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d., remiantis Taisyklių 6.2 punktu, negali būti įskaičiuotas į tarnybos stažą. Atsakovo manymu, pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju negalima vadovautis, nes V. M. ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo policijos pareigūnės statuso ir nebuvo policijos rezerve, policijos pareigūnės statusą įgijo tik 2005 metais.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi ištaisė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1657-583/2014 padarytas rašymo apsirikimo klaidas ir nutarė – aprašomojoje, konstatuojamojoje bei motyvuojamojoje sprendimo dalyse vietoje sąvokos „vidaus tarnybos stažas“ įrašyti „tarnybos Lietuvos valstybei stažas“, rezoliucinėje sprendimo dalyje vietoje „Įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą į V. M. vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2002 m. birželio 30 d.“ įrašyti „Įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą į V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpį nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2002 m. birželio 30 d.“. Šią nutartį laikė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1657-583/2014 neatskiriama dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos darbo policijos komisariate pagal darbo sutartis laikotarpių 1992 – 2005 metais įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažinęs, kad pareiškėjos darbo 1994 m. liepos 11 d. – 2002 m. birželio 30 d. dirbti laikotarpiai Šilalės rajono policijos komisariate turėtų būti įskaitomi į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta įpareigoti atsakovą įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą jos darbą Šilalės rajono policijos komisariato pasininke 1992m. sausio 8 d. - 1994 m. liepos 10 d. laikotarpiu.

Atsakovas ginčija tą teismo sprendimo dalį, kuria jis įpareigotas įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjos darbą 1994 m. liepos 11 d. - 1999 m. liepos 30 d. laikotarpiu.

Nei viena iš proceso šalių neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su pareiškėjos darbo 1999 m. liepos 30 d. - 2005 m. kovo 20 d. pobūdžiu ir vertinimu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A438-1083/2014, visapusiškai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus apie pareiškėjos darbą ir užimtas pareigas 1999 m. liepos 30 d. - 2005 m. kovo 20 d. laikotarpiu, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, taigi ši teismo sprendimo dalis yra pagrįsta, teisėta ir dėl jos plačiau nepasisakytina.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde iškelti pirmosios instancijos teismo sprendimo rašymo apsirikimai yra ištaisyti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi ABTĮ 94 straipsnyje numatyta tvarka, todėl apeliantės argumentai, susiję su šiais teismo sprendimo trūkumais, nebėra teisiškai reikšmingi.

Ginčui tebeaktualūs pareiškėjos darbo laikotarpiai yra nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. ir nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d..

Pirmuoju laikotarpiu, t.y. 1992 – 1994 metais nebuvo galiojančių įstatymo lygmens teisės aktų, apibrėžiančių valstybės tarnautojo statusą ir stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką. Tokio stažo skaičiavimo tvarka aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 6 punkte, numatančiame, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 3-62), bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Tarp šalių nėra ginčo, kad Šilalės rajono policijos komisariatas visą laiką buvo biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, visi komisariato darbuotojų darbas arba tarnyba buvo apmokama iš valstybės biudžeto, todėl faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai už darbą buvo mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, laikoma nustatyta. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo viešojo administravimo valstybės tarnautoja, todėl tam, kad jos dirbtas pasininkės darbas būtų priskirtas A ar B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms, byloje buvo būtina nustatyti, jog šiam darbui dirbti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Tokių duomenų (tuo metu galiojusių norminių teisės aktų, policijos komisariato vidaus dokumentų, liudytojų parodymų ar kitokių įrodymų) byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad laikotarpis nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. atsakovo pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei.

Nors pareiškėja teigia, kad jos darbo pobūdis ir darbuotojui keliami reikalavimai iš esmės nekito visu jos darbo komisariate metu, tačiau matyti, kad nuo 1992 metų V. M. dirbo pagal laikiną darbo sutartį pasininke, o 1994 metais į inspektorės pareigas buvo paskirta, grįžusi iš dekretinių atostogų, tuo metu pasikeitė ir jos darbo apmokėjimo tvarka. Inspektore ji dirbo iki 2001 metų, o per tą laikotarpį buvo patvirtintos pareiginės instrukcijos, leidžiančios priskirti pareigybę vienai ar kitai tarnautojų grupei. Be to, 1999 metais patvirtinta pareiginė instrukcija priskyrė pareiškėjai kompiuterinės duomenų bazės tvarkymą, o 1992-1994 metų laikotarpiu kompiuterine technika policijos komisariatų pasų poskyriai nesinaudojo. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad pagrindo įskaityti 1992 – 1994 metų pareiškėjos darbo laikotarpį į jos turimą stažą Lietuvos valstybei nebuvo.

Kaip jau minėta, nuo 1994 m. liepos 11 dienos pareiškėja dirbo Šilalės rajono policijos komisariato Migracijos tarnybos inspektore. Tokios pačios pareigybės instrukcija buvo patvirtina 1999 m. birželio 30 d. ir joje buvo numatytas reikalavimas turėti ne mažesnį kaip aukštesnįjį ar spec. vidurinį išsilavinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias faktines aplinkybes įvertino pareiškėjos, kaip silpnesnės tarnybinio ginčo šalies, naudai, V. M. eitas pareigas laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 11 d. iki birželio 30 d. pripažino atitikusias Taisyklių 6 punkto reikalavimus ir įpareigojo šį laikotarpį įskaičiuoti į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjos atliekamos funkcijos, reikalavimai darbuotojui ar pareigybės finansavimas keitėsi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 1995 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas nustatė, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus minimus 2 straipsnyje valstybės ir savivaldybių politikus), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais. Pagal Valdininkų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo tarnybos tarnautojai sudarė profesinį valdininkų korpusą. Valdininkais nelaikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas, t. y. kurie prižiūri darbovietės vidaus ūkį ir kurių veikla neturi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją (5 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pagal pareigybės pavadinimą, atliekamas funkcijas ir darbo pobūdį nuo 1995 metų galėjo būti priskirta valdininkų korpusui, o kartu ir būti laikoma valstybės tarnautoja.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 ir 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2249/2011) šioje byloje netaikytina kaip precedentas, nes nurodytose bylose buvo sprendžiami vidaus tarnybos stažo pagal Vidaus tarnybos statutą skaičiavimo klausimai bei policijos rezerve esančio asmens socialinių garantijų ir teisėtų lūkesčių problemos, o ne stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo klausimai.

Pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatų konstitucingumą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu nuspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ( LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. ir atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas