A-143-20-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-20/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Nibrė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nibrė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Nibrė“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–17) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-238/12 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas papildomai pateikė prašymą (b. l. 83–85), kuriame prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principams.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas skundžiamame Nutarime konstatavo, jog 1 250 Lt bauda UAB „Nibrė“ yra skiriama už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, t. y. jog 2012 m. rugsėjo 26 d. apie 22 val. 50 min. UAB „Nibrė“ priklausančiame bare, esančiame Kaune, M. Riomerio g. 1A (toliau – ir Baras), barmenė pardavė pirkėjams du neatidarytus 0,5 l talpos alaus butelius „Kalnapilis Pilsner“ ir vieną neatidarytą 2 l talpos alaus butelį „Tauras tradicinis“, kuriuos pirkėjai išsinešė iš Baro.

Pareiškėjas teigė, kad nėra pažeidęs ir negali būti laikomas pažeidusiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų, kadangi barmenė akivaizdžiai veikė prieš įmonės interesus ir viršydama jai suteiktus įgaliojimus, ir tokie jos veiksmai negali užtraukti atsakomybės įmonei. Pažeidimas konstatuotas visiškai neatsižvelgiant į jo paaiškinimus bei nevertinant fakto, kad barmenė, nesilaikydama Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, alkoholinius gėrimus išsinešti pardavė sąmoningai, siekdama veikti prieš įmonės interesus ir viršydama jai suteiktus įgaliojimus.

Nutarimas priimtas išsamiai ir visapusiškai neįvertinus faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam ir teisėtam įmonės veiksmų įvertinimui Alkoholio kontrolės įstatymo normų kontekste, be to, priimtas praleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konstatuota, jog nustatytas vieno mėnesio terminas yra naikinamasis, jo pratęsimas nėra niekur numatytas, dėl to terminui pasibaigus procesas nebegali vykti, o neišnagrinėjus bylos ir nepaskyrus baudos (ekonominės sankcijos) per Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytą terminą ji negali būti skiriama.

Šiuo atveju vieno mėnesio terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 26 d., kadangi būtent šią dieną buvo nustatytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas nutarimas. Vėlesnis aplinkybių patikslinimas ar nereikšmingas papildymas negali turėti įtakos Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino skaičiavimo pradžiai. Teigė, kad policijos surinktos medžiagos perdavimas negali būti pagrindas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino skaičiavimui iš naujo.

Medžiagos perdavimas galėtų nulemti termino skaičiavimą iš naujo tik tuo atveju, jei medžiagą institucijai, kompetentingai taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 ir 35 straipsnių nuostatas, perduotų institucija, kuri nėra įgaliota taikyti šių nuostatų. Šiuo atveju Petrašiūnų policijos nuovada, surinkusi ir atsakovui perdavusi medžiagą, buvo kompetentinga ir įgaliota taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 ir 35 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą (jei būtų buvę nustatytos visos kitos būtinos sąlygos) galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, t. y. iki 2012 m. lapkričio 15 d.

Bauda paskirta pasibaigus nustatytam vieno mėnesio terminui, ir tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti nutarimą ir administracinę teiseną nutraukti. Taip pat nurodė, kad juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas, padaręs pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Kadangi juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus ir darbuotojus, juridinio asmens atsakomybė turi būti nustatinėjama, atsižvelgiant į jo atstovų ir (ar) darbuotojų atliktus veiksmus.

Tačiau fizinio ir juridinio asmenų atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami atskirai ir vienas kitam neturi įtakos, t. y. fizinio asmens (darbuotojo) padarytas pažeidimas nebūtinai yra pagrindas konstatuoti faktą, kad tokį pat pažeidimą padarė ir juridinis asmuo. Teigė, kad jam teisėtai galėjo būti inkriminuotas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, kad jo atstovas padarė pažeidimą ir veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų.

Šiuo atveju ginčijamame nutarime visiškai nenagrinėti nei barmenės veiksmai, nei tai, ar ji veikė intra vires. Nutarime nurodytu atveju jis negalėjo būti patrauktas atsakomybėn, kadangi nebuvo nustatytos tam būtinos sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis vien atsakovo byloje esančiais ir barmenės policijos pareigūnams pateiktais paaiškinimais yra akivaizdu, jog barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Todėl vien šis faktas yra pakankamas pagrindas teigti, kad tuo atveju, jei barmenės veiksmuose bus nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas, atsakomybė turės būti taikoma tik barmenei, bet ne įmonei.

Dėl barmenės piktavališkų veiksmų negali kilti atsakomybė įmonei. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 1 d. priėmė įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo visiems darbuotojams, įskaitant barmenę, uždraudė nuo 22 val. iki 8 val. parduoti gėrimus išsinešti. Be to, darbuotojai taip pat buvo pasirašytinai supažindinti su Alkoholio kontrolės įstatymo pasikeitimais. Taigi visiems darbuotojams, įskaitant barmenę, buvo aiškiai ir griežtai nurodyta, jog nuo 22 val. iki 8 val. draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir(ar) vartojimui ne vietoje.

Tai patvirtina, kad barmenei nebuvo suteikti įgaliojimai parduoti alkoholinius gėrimus uždarytose pakuotėse ir(ar) išsinešti. Priešingai, buvo aiškiai ir griežtai nurodęs savo darbuotojams veikti tik pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus ir jų nepažeisti. Bare gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinti išsamūs ir aiškūs informaciniai pranešimai, kuriais tiek pirkėjai, tiek darbuotojai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 val. iki 8 val. įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje. Taigi, kaip juridinis asmuo, atliko visus galimus veiksmus, kuriais galėjo užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi ir jų nepažeidimą darbuotojų veiksmais.

Taip pat nurodė, kad ginčijamame nutarime nėra nurodyta jo kaltė, o ją įrodyti privalėjo atsakovas. Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad nutarime privaloma pateikti kaltės įrodymus. Net ir nustačius Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, bet nenustačius kaltės, asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn, kadangi nėra tam būtinų sąlygų viseto. Traukiant asmenį atsakomybėn neįrodžius jo kaltės, yra pažeidžiamas fundamentalus teisės principas nullum crimen sine lege. Šiuo atveju visiškai nebuvo nustatinėjama jo kaltė.

Taip pat pažymėjo, kad Nutarimas neatitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyta, kokie konkretūs, objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina faktą, kad jis pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Šiuo atveju jame aprašomi visi surinkti įrodymai, tačiau jie motyvuotai nėra susiejami su daromomis išvadomis ir Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo konstatavimu. Taigi, priimant skundžiamą nutarimą, buvo akivaizdžiai pažeistas reikalavimas nurodyti pažeidėjo kaltės įrodymus, kuriais grindžiamas nutarimas, ir neužtikrintas pagrįsto, objektyvaus bei teisėto nutarimo priėmimas.

Tik laikantis paminėtų reikalavimų, t. y. nurodant konkrečius kaltės ir pažeidimo padarymo įrodymus, visapusiškai įvertinant bylos medžiagą bei asmenų paaiškinimus, gali būti priimtas objektyvus, pagrįstas ir teisėtas nutarimas. Kadangi nutarimas neatitinka esminių reikalavimų, jis visiškai nepagrįstas ir akivaizdžiai neteisėtas, todėl privalo būti panaikintas. Be to, nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyta, kokie konkretūs, objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina faktą, kad jis pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.

Nutarime nėra visapusiškai įvertinamas įrodymų tarpusavio ryšys ir nepašalinami tarp įrodymų egzistuojantys prieštaravimai bei tinkamai neišsklaidomos byloje egzistuojančios abejonės. Atsakovas visas abejones ir aplinkybes aiškina jo nenaudai, nutarime nėra nagrinėjama Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo subjektyvioji pusė, t. y. kaltė. Taikyta ekonominė sankcija ir jos dydis yra nemotyvuoti, atsakovas tinkamai neįvertino aplinkybių, galinčių turėti reikšmės skiriamos ekonominės sankcijos dydžiui, be to, skiriant ekonominę sankciją, buvo klaidingai nustatyta, jog nėra lengvinančių aplinkybių.

Vien faktas, kad jis aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, pateikė išsamius paaiškinimus ir pan., leidžia pripažinti, kad nutarimo priėmimo metu buvo lengvinančių aplinkybių – padėjo atsakovui tyrimo metu. Pažymėjo, kad tokiu atveju, kai nustatoma bent viena lengvinanti aplinkybė, atsakovas analogiškais atvejais visada skiria 500 Lt baudą. Kadangi šiuo atveju buvo paskirta 1 250 Lt bauda, pareiškėjo nuomone, jis diskriminuojamas kitų ūkio subjektų, kuriems skiriamos mažesnės baudos, atžvilgiu. Be to, nutarime atsakovas klaidingai ir nepagrįstai nurodė, kad jau yra baustas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, kadangi jo atžvilgiu nėra įsiteisėjęs nė vienas nutarimas ar teismo sprendimas, todėl atsakovo teiginiai, kad egzistuoja aplinkybės, neigiamai charakterizuojančios pareiškėją, yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitiktį Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principams.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovados 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 20-23-3-S-2230 gauta medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, t. y. 2012 m. rugsėjo 26 d. įmonei priklausančiame bare, Kaune, M. Riomerio g. 1A, barmenė R. K. apie 22 val. 50 min. K. M. ir K. B. pardavė išsinešti alkoholinius gėrimus – du neatidarytus 0,5 l talpos butelius alaus „Kalnapilis Pilsner“ ir vieną neatidarytą 2 l talpos butelį alaus „Tauras tradicinis“ už 13,10 Lt (2012 m. lapkričio 30 d.

Protokolas Nr. ATK2-292, 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. ATK2-238). Pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą pažeidimą buvo paskirta 1 250 Lt bauda. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad yra praleistas vieno mėnesio terminas nutarimui priimti. Departamentas skundžiamą nutarimą priėmė 2012 m. gruodžio 13 d., nepažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo skirti ekonominę sankciją ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos.

Ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo skirta pagal Departamento 2012 m. lapkričio 30 d. Protokolą Nr. 292, kuris buvo surašytas vadovaujantis 2012 m. lapkričio 26 d. iš policijos gauta informacija ir medžiaga apie pareiškėjo galbūt padarytus pažeidimus, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindas. Todėl vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. lapkričio 30 d., kai pareiškėjui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad jis pardavė alkoholinius gėrimus bare neatidarytose pakuotėse išsinešti.

Kadangi skundžiamas nutarimas priimtas 2012 m. gruodžio 13 d., pareiškėjo argumentas dėl praleisto termino atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nepagrįstai sieja nagrinėjamo pažeidimo nustatymą su 2012 m. rugsėjo 26 d. data. Teigė, kad Departamentas įvertino pažeidimo nagrinėjimo ir ekonominės sankcijos skyrimo galimybes teisės aktų tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos prasme. Taip pat nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad barmenė veikė ultra vires ir prieš pareiškėjo interesus, todėl atsakomybės taikymas pareiškėjui už tokius barmenės veiksmus yra akivaizdžiai neteisėtas, kadangi tokius pareiškėjo argumentus vertino kaip subjektyvų teisės aktų nuostatų aiškinimą ir taikymą, kuris neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Barmenė darbo santykiais yra susijusi su pareiškėju ir pažeidimo padarymo metu veikė jo vardu ir interesais. Šiuo atveju priimant skundžiamą nutarimą buvo nustatyta, kad baro darbuotoja R. K. veikė pareiškėjo vardu ir interesais, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai yra tinkamas atsakomybės subjektas šioje byloje ir jam teisingai buvo skirta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra licencijos turėtojas ir jo pareiga yra užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, jeigu ir būtų susiklosčiusi tokia situacija, kokią aprašė pareiškėjas skunde teismui, tai nepanaikintų jo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo sudėties. Tokią atsakovo poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1860/2010 ir kt.). Atkreipė dėmesį, kad įmonei, kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojai, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už paminėtos nuostatos pažeidimą.

Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog pirkėjai informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, jis atliko visus įmanomus veiksmus, siekiant laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, kad nutarimas nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, pareiškėjo pateikto paaiškinimo argumentai nėra tinkamai įvertinti, taip pat kad nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų bei skiriant sankciją nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepagrįsti.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pateikė subjektyvų byloje esančių aplinkybių ir faktų vertinimą, kadangi nustatytas pažeidimo aplinkybes ir įrodymus traktavo kaip pažeidimo sudėties eliminavimo elementus. Tokią pareiškėjo poziciją, subjektyviai aiškinant teisės aktų reikalavimus, atsakovas vertino kaip siekį bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės. Atkreipė dėmesį, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus.

Pakanka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo. Padarė išvadą, kad viešojo maitinimo vietoje pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymui, todėl pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.

Pareiškėjas atliktais veiksmais neužtikrino imperatyvaus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje. Be to, aptariami alkoholiniai gėrimai buvo parduodami neatidarytoje gamyklinėje taroje, neskirtoje alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti. Pirkėjui neatidarius alkoholinių gėrimų butelių, net nebuvo sudarytos sąlygos tokius alkoholinius gėrimus vartoti tik vietoje.

Taigi pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų nuo 22 val. iki 8 val. pardavimo modelis neužtikrina Alkoholio kontrolės įstatymo numatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Jeigu pareiškėjas negali užtikrinti parduodamų alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje, jis įstatymo yra imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti. Šiuo atveju pareiškėjas, vykdydamas alkoholinių gėrimų prekybą bare nuo 22 val. iki 8 val. išsinešti, o ne vartoti vietoje, pasirinko individualius komercinę naudą teikiančius interesus prieš teisės aktuose įtvirtintą viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus.

Pareiškėjo atsakomybės nepanaikina ir tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus ir draudimus. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Alkoholinių gėrimų pardavėjas, prekiaujantis alkoholiais gėrimais, privalo savo nuožiūra pasirinkti elgesio modelį, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų pardavimą tik atidarytose pakuotėse ir vartojimą tik vietoje, kad nekiltų abejonių dėl jo veiklos teisėtumo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas yra viešojo maitinimo įmonė, o alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Priimant ginčijamą nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, nutarimas atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus surinktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjui ekonominė sankcija buvo paskirta vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 35, 38, 39 straipsniais.

Pažymėjo, kad vien tik subjektyvus pareiškėjo manymas, nepateikiant konkrečių argumentų, jog nutarimas yra priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, nepanaikina ginčijamo akto galiojimo. Kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentą dėl to, kad atsakovas neįvertino visų paaiškinime pateiktų argumentų. Taip pat nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus dėl paskirtos sankcijos dydžio bei lengvinančių aplinkybių neįvertinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame neigė padarytą pažeidimą ir nepripažino savo atsakomybės, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjui paskirta tinkama ekonominė sankcija atsižvelgus į padaryto pažeidimo pobūdį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 93–101) nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą; atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. ATK2-238/12, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą paskirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neginčija patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau, jo nuomone, už įmonės darbuotojos tyčia padarytą pažeidimą negali būti traukiamas atsakomybėn be kaltės, dėl to ginčijamas atsakovo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o bauda yra neproporcinga, paskirta neįvertinus atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (2011 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 372 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 3 d.) patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 32, 35 punktais, padarė išvadą, kad teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma laikantis licencijoje nustatytų sąlygų. Nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė UAB „Nibrė“ 2009 m. sausio 29 d. išdavė licenciją Nr. 1880/1 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, adresu: M. Riomerio g. 1A, Kaunas (pardavimo būdas – gerti ten pat ir išsinešti), t. y. licencija suteikia teisę pareiškėjui prekiauti alkoholiniais gėrimais joje nurodytu būdu ir laiku. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytas draudimas nuo 22 val. iki 8 val. prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešti.

Teismo nuomone, įvertinus teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad pareiga užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nustatytą reikalavimą tenka pareiškėjui. Įstatymų leidėjas nenustatė kitų priemonių, kaip reikalavimą atidaryti pakuotę, kurių turėtų imtis ūkio subjektas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas.

Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų paminėtų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad darbuotoja pažeidimą padarė veikdama ultra vires ir prieš įmonės interesus, negali būti laikoma aplinkybe, šalinančia pareiškėjo atsakomybę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Todėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-159/2008, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog ūkio subjektas yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Teismo vertinimu, nepagrįstas įrodymais ir pareiškėjo teiginys, kad Departamentas nenustatinėjo UAB „Nibrė“ kaltės. Atsakovas atsiliepime į skundą pagrįstai nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl pažeidimui nustatyti pakanka, jog alkoholiniai gėrimai išsinešti būtų parduodami draudžiamu laiku, t. y. nuo 22 val. iki 8 val. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, todėl šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi juridinės reikšmės pareiškėjo kaltės nustatymas. Ekonominės sankcijos, kaip ir administracinės nuobaudos (baudos), paskirtis yra nubausti pažeidimą padariusį asmenį sukeliant jam turtinio pobūdžio padarinius. Veika, už kurią ekonominė sankcija buvo pritaikyta pareiškėjui ir paskirta administracinė nuobauda pardavėjai R. K., visais savo požymiais sutampa. Juridinis asmuo yra sukurtas teisės subjektas ir pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-702/2008 ir kt.). Teismas pažymėjo ir tai, kad situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn patraukiamas fizinis ir juridinis asmuo, pati savaime ne bis in idem principo nepažeidžia, tačiau byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju ekonominė sankcija yra paskirta UAB „Nibrė“, o administracinė nuobauda taikyta fiziniam asmeniui R. K. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys nėra tapatūs.

Teismo nuomone, nors, pareiškėjo teigimu, ginčijamas nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, tačiau, kaip matyti iš jo turinio, nutarimas yra motyvuotas, jame aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, išvardytos faktinės aplinkybės, pažeidimas kvalifikuotas teisingai, padarytos išvados pagrįstos įstatymų normomis, paskirta ekonominė sankcija parinkta tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-952/2008 konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų analizė suponuoja išvadą, jog akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Taigi ginčijamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus.

Teismas nurodė, kad nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, jog nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto turinio protokolą. Šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pažeidimo nustatymas – tai kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia tam tikros informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas. Nustatė, kad Departamentas medžiagą iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovados gavo 2012 m. lapkričio 26 d., ją tinkamai įvertinęs, 2012 m. lapkričio 30 d. surašė protokolą pareiškėjui, o nutarimą priėmė 2012 m. gruodžio 13 d., t. y. nepraleidęs Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino.

Teismas, spręsdamas dėl paskirtos ekonominės sankcijos, vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3, 7, 8 dalimis, Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 5 d. nutarimu. Teismo vertinimu, paskirta 1 250 Lt dydžio bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimui. Pareiškėjas nei nutarimo priėmimo metu, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip lengvinančios pareiškėjo atsakomybę. Todėl mažinti paskirtą baudą nėra pagrindo, kadangi tokiu atveju nebūtų pasiekti nuobaudos už tokius pažeidimus tikslai. Teismas, be to, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-572/2009.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principams netenkinamas, kadangi teismui nekyla abejonių dėl jos (normos) konstitucingumo. Teismo nuomone, iš šios normos turinio yra akivaizdu, ko ja siekiama, t. y. kad alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. būtų prekiaujama tik viešojo maitinimo įstaigose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, ir tik vartojimui vietoje, t. y. tose pačiose viešojo maitinimo įstaigose, kurios turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir imtis visų įmanomų organizacinių priemonių šiam reikalavimui užtikrinti. Aplinkybė, ar šios organizacinės priemonės yra pakankamos, turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, o UAB „Nibrė“ atveju tokio pobūdžio klausimas netgi nekyla: alkoholiniai gėrimai parduoti netgi neatidarytoje pakuotėje, t. y. netgi nesiėmus vienintelės įstatyme aiškiai nustatytos priemonės tokio pobūdžio reikalavimui užtikrinti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 105–112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamame sprendime teismas klaidingai konstatavo, kad Nutarimas buvo priimtas nepraleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, ir neteisėtai pripažino, jog naikinamasis terminas gali būti atnaujintas perduodant dokumentus iš vieno kompetentingo subjekto kitam. Visą tyrimą atliko ir visą medžiagą surinko kompetentingas bausti už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus subjektas – Petrašiūnų policijos nuovada, tačiau jis praleido terminą baudai paskirti dar iki dokumentų pateikimo atsakovui. Todėl dokumentų perdavimas atsakovui negalėjo būti pagrindas atnaujinti naikinamąjį terminą.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisėtai konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, kadangi visiškai nepagrįstai barmenės piktavališkus ir savavališkus, prieš pareiškėją nukreiptus veiksmus sutapatino su jo veiksmais. Barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus – viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Barmenės pirminiuose (ir visuose kituose) paaiškinimuose aiškiai pažymėta, jog ji buvo įpareigota laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, tačiau juos pažeidė savavališkai (tyčia) – dėl savanaudiškų paskatų pardavė alkoholinius gėrimus neatidarytoje pakuotėje. Būtent todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui.

3. Fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe. Vadovaujantis tiek analogiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012), tiek administracinės teisės doktrina, jam teisėtai galėjo būti inkriminuotas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, jog barmenė, padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų; egzistuoja subjektyvi jo kaltė dėl tokių barmenės veiksmų. Kadangi skundžiamame sprendime fizinio asmens atsakomybė yra absoliučiai aklai sutapatinta su juridinio asmens atsakomybe, sprendimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas.

4. Remiantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 9 straipsniu ir Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, skundžiamame sprendime turėjo būti įvertinta ir įrodyta jo kaltė. Tačiau kaltė visiškai nebuvo nustatinėjama – nėra nurodyta jokių jo kaltės įrodymų. Kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo net negalėjo būti nustatyta – Alkoholio kontrolės įstatymas buvo pažeistas išimtinai tyčiniais ir prieš patį pareiškėją nukreiptais barmenės veiksmais.

5. Skundžiamame sprendime, konstatuodamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo jo veiksmų, kurie buvo atlikti siekiant užtikrinti šios Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos laikymąsi. Buvo absoliučiai neatsižvelgta į tai, jog veikia aktyviai ir deda visas galimas pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Buvo neteisėtai ir nepagrįstai sutapatintas su tais juridiniais asmenimis, kurie apskritai jokių veiksmų neatlieka arba savo darbuotojus skatina nesilaikyti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų.

6. Skundžiamame sprendime teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nėra panaši ar analogiška šiai bylai. Nagrinėjama byla yra unikali, todėl ir juridinio asmens atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas individualiai, o ne remiantis absoliučiai skirtingais precedentais.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai pripažino ginčijamą nutarimą teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų dėl šio nutarimo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Pabrėžia, kad, vadovaujantis 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 20-23-3-S-2230 iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovados gauta medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Šio pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama jo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo. Juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi. Pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo atstovės barmenės parduoti alkoholiniai gėrimai buvo neatidarytose pakuotėse, taip pat nebuvo vartojami vietoje, o buvo išnešti gamyklinėje taroje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio fakto neginčija. Akcentuoja, kad teismo bei Departamento pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai kitose tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-563/2013). Teismas, vertindamas byloje esančias aplinkybes, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. ATK2-238/12, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo paskirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Aiškindamas šios teisės normos turinį (ankstesnės redakcijos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija), kuris suformuluotas analogiškai), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Šioje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, priklausančiame bare, adresu: M. Riomerio g. 1A, Kaunas, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai neatidarytoje pakuotėje, kuriuos pirkėjai iš baro išsinešė. Ginčo tarp šalių dėl paties fakto, kad buvo padarytas pažeidimas, nebuvo. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar yra pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo. Pareiškėjas tvirtino, jog alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavusi barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės įmonei. Be to, pareiškėjo teigimu, nutarimas priimtas praleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi.

Be to, nagrinėjant administracines bylas inter alia dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku uždarytoje pakuotėje pardavė apelianto darbuotoja barmenė-pardavėja, t. y. asmuo, veikiantis UAB „Nibrė“ vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės barmenės-pardavėjos funkcijos. Pareiškėjo darbuotojos padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu. Pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti, buvo neefektyvios. Šiame kontekste galima pažymėti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Šioje dalyje (2007 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Antra vertus, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (šiai institucijai gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą), aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti. Šiuo atveju atsakovas duomenis apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimą gavo 2012 m. lapkričio 26 d., 2012 m. lapkričio 30 d. surašė protokolą, o nutarimą priėmė 2012 m. gruodžio 13 d. Iš esmės panašiai faktinės aplinkybės buvo įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013.

Be to, pareiškėjui paskirta bauda yra individualizuota, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir pažeidimo pobūdį.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Nibrė“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė