AS-142-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-142-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04171-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą Nr. 62-471, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 2S-4490, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio už skundą mokėjimo, nurodydamas, kad šiuo metu jo finansinė padėtis yra sunki.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo netenkintas, kartu nustatant terminą iki 2014 m. lapkričio 7 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio 100 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartį grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalies nuostata, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2013 metais pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 18 skundų, 2014 metais – 22 skundus. Nurodyta aplinkybė teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Atsižvelgus į tai pareiškėjas nebuvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir įpareigotas teismui pateikti dokumentą, patvirtinantį 100 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi pareiškėjo V. K. skundą dėl dalies reikalavimų, t. y. reikalavimo panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą Nr. 62-471, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, ir reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 2S-4490, nutarė laikyti nepaduotu, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, nes iki teismo nustatytos dienos, t. y. iki 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas skundo trūkumų nepašalino.

Kitą skundo dalį, dėl reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 300 eurų neturtinei žalai atlyginti, teismas priėmė, atsižvelgęs į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.).

Be to, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, iš atsakovų pašalino Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos. Teismas į bylą atsakovu įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos.

III. Pareiškėjas V. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde (b. l. 38–40) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą priimti nagrinėti visa apimtimi, be to, prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Nurodo, kad teismui atsisakius priimti visus skundo reikalavimus, bylos nagrinėjimas teisme praras prasmę, o pareiškėjui nebus užtikrinta teisė į teisminę gynybą. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo finansinė padėtis yra sunki, dėl ko jis objektyviai negali sumokėti žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria nutarta pareiškėjo V. K. skundą dėl dalies reikalavimų, t. y. reikalavimo panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą Nr. 62-471, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, ir reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 2S-4490, laikyti nepaduotu, priimant skundo reikalavimų dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus atkreipia dėmesį į tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnis numato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų saugomų interesų gynimo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartyje nurodydamas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį rėmėsi kiekybiniu kriterijumi, t. y. vertino, kiek pareiškėjo skundų dėl žalos atlyginimo bei sprendimų panaikinimo gauta Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 – 2014 metais. Teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartyje, kurioje nustatė terminą pareiškėjo skundo trūkumams pašalinti, nurodė, jog pareiškėjas 2013 metais vien Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikęs 18 skundų, o 2014 metais – jau 22 skundus. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, leido konstatuoti piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr., pvz., 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006; 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir vertinant pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dažnai kreipiasi su skundais dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (pareiškėjo atveju, paprastai – laisvės atėmimo įstaigų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo, taip pat dėl šių subjektų priimtų sprendimų panaikinimo. Patikrinus pareiškėjo pateiktų skundų išnagrinėjimo rezultatus, matyti, kad per 2013 metus pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme iš dalies buvo tenkinti tik 2 skundai, kiti buvo arba atmesti, arba juos atsisakyta priimti. 2014 metais iš dalies buvo tenkinti taip pat tik 2 skundai, kitus skundus atsisakyta priimti, arba jie atmesti. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei 1 kartą per mėnesį ir didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti.

Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pagrįstai pripažintas asmeniu, piktnaudžiaujančiu teisminės gynybos teise ir įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Kadangi pareiškėjas po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarties priėmimo per nustatytą terminą (iki 2014 m. lapkričio 7 d.) įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį neįvykdė, t. y. teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl jo skundas dėl dalies reikalavimų pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą (žr., pvz., 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS1-531/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013 ir kt.).

Kaip matyti iš administracinėje byloje ginčijamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties, teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 eurų neturtinei žalai atlyginti priėmė nagrinėti šioje byloje. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjui buvo apribota teisė į teisminę gynybą.

Pažymėtina, jog teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu, neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, ištaisius skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė