A-261-891-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-891/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00120-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darola“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darola“ skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Darola“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Darola“) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko A. M. nutarimu Nr. 89-2-IL-643 (toliau – ir nutarimas) paskirtą ekonominę sankciją – 500 Lt baudą.

Nurodė, kad ekonominė sankcija pareiškėjui taikyta nepagrįstai, kadangi alkoholinius gėrimus pardavusi pareiškėjo parduotuvėje dirbanti pardavėja O. G. negalėjo iš pažiūros nustatyti, kad pirkėjas neblaivus. Nei Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų taisyklių 9 punktas neapibrėžia, kokio girtumo asmeniui negali būti parduotas alkoholis.

Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad nėra nustatyti aiškūs kriterijai, kuriuos taikydama, pardavėja galėtų parduoti ar neparduoti asmeniui alkoholinius gėrimus, o taikyti analogiją ir vertinti pardavėjo galimybę nustatyti pirkėjo girtumą pagal vairuotojo girtumo nustatymo kriterijus, kuriuos taiko policija specialiomis priemonėmis, negalima. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuris draudžia parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, kadangi teisės aktu, kurio konstitucingumu abejoja pareiškėjo atstovas, Lietuvos valstybė suteikė piliečiui (pardavėjui) teisę varžyti kito piliečio (pirkėjo) sutarties sudarymo laisvę, nesuteikdama aiškių sutarties sudarymo laisvės suvaržymui pagrįsti kriterijų, kas galimai prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25-27) su juo nesutiko ir prašė netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą patvirtina Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės specialistės I. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 89P-2460676-13, specialistės I. B. ir apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo M. N. tarnybiniai pranešimai, daiktų paėmimo protokolas, liudytojo P. K. rašytiniai paaiškinimai, alkotesterio Lion 500 Nr. 19175 parodymai, UAB „Darola“ darbuotojos O. G. rašytiniai paaiškinimai bei jos padaryto administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 36–39) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas A. M. 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjui dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo surašė pažeidimo protokolą Nr. 89-2-IL-642 ir 2013 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 89-2-IL-643 taikė ekonominę sankciją – 500 Lt baudą (b. l. 5-7). Nutarimu taikydamas ekonominę sankciją, policijos pareigūnas nustatė padaryto pažeidimo aplinkybes, t. y. kad 2013 m. kovo 31 d., apie 20 val. 20 min., UAB „Darola“ priklausančios parduotuvės „Vyturiai“ pardavėja O. G. parduotuvėje, esančioje Utenoje, J. Basanavičiaus g. 94, pardavė neblaiviam asmeniui P. K. alkoholinius gėrimus – vieną 0,7 litro talpos vyno butelį „Gaspadorių baltas“(18 proc. alk. tūrio) ir du 1 litro talpos butelius alaus „Gaspadorių“ (7,5 proc. alk. tūrio). Šias aplinkybės patvirtina Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės specialistės I. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 89P-2460676-13, specialistės I. B. ir apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo M. N. 2013 m. kovo 31 d. tarnybiniai pranešimai dėl alkoholinių gėrimų pardavimo neblaiviam asmeniui 2013 m. kovo 31 d., Utenoje, J. Basanavičiaus g. 94, esančios UAB „Darola“ parduotuvės pardavėjos O. G. 2013 m. kovo 31 d. rašytinis paaiškinimas, liudytojo P. K. rašytinis paaiškinimas, alkoholio kiekio matuoklio Lion 500 Nr. 19175 2013 m. kovo 31 d. 20 val. 21 min. užfiksuoti duomenys dėl 1,55 promilių P. K. neblaivumo, 2013 m. kovo 31 d. daiktų paėmimo protokolas, kuriuo iš P. K. paimti įsigyti alkoholiniai gėrimai. Be to, pareiškėjo darbuotoja O. G. 2013 m. gegužės 7 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-357-842/2013 buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalį.

Taigi, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2 ir 3 punktus, neblaiviu asmuo laikomas, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse viršija 0,4 promilės. Nagrinėjamu atveju asmeniui, kuriam pareiškėjo parduotuvėje buvo parduoti alkoholiniai gėrimi, buvo nustatytas 1,55 promilių neblaivumas. Todėl nepagrįstais laikyti pareiškėjo argumentai, kad pardavėja negalėjo suprasti, jog pirkėjas neblaivus, nes esant nustatytam pirkėjo neblaivumui, vidutiniškai rūpestingam asmeniui turėjo būti suprantama, kad pirkėjui alkoholio parduoti negalima.

Nustačius, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytą absoliutų draudimą pardavinėti alkoholį neblaiviems asmenims, tai yra pagrindas jam taikyti ekonominę sankciją (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 3 d.). Skiriant pareiškėjui baudą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą, pažeidimo nustatymui ir tyrimui netrukdė. Dėl išdėstytų aplinkybių ir nurodyto teisinio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyris teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą. Nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

Pareiškėjo atstovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto galimo prieštaravimo Konstitucijos 28 straipsniui atmestas, kadangi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Alkoholio kontrolės įstatyme numatytas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, iš šio įstatymo ir kitų teisės aktų kildinama pareiga juridiniams asmenims atsakingai verstis alkoholio verslu leido teismui daryti išvadą, kad esantis teisinis reguliavimas, draudžiantis alkoholį parduoti neblaiviems asmenims, yra viena iš esminių sąlygų, siekiant alkoholio kontrolės politikos įgyvendinimo. Be to, pažymėta, kad teisės pažeidimo nustatymas ar ginčijimas kiekvienu konkrečiu atveju yra susijęs su įrodinėjimo procesu, todėl administracinė atsakomybė netaikoma tais atvejais, kai jos buvimą paneigia surinkti ar pateikti įrodymai. Apibendrinęs tai, kas buvo nurodyta, teismas sprendė, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuris draudžia parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, neprieštarauja Konstitucijos 28 straipsniui, nebuvo nustatyta.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Darola“ apeliaciniu skundu (b. l. 41-43) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybė, įgyvendindama savo tikslus riboti laisvą alkoholio įsigijimą, neturėtų perkelti tai daryti kitiems piliečiams (pardavėjams ir jų darbdaviams) ir, šiems nevykdant valstybės jiems primestų pareigų, bei nesuteikiant jiems šioms pareigoms vykdyti aiškių kriterijų, bausti jų. Pagal pirmosios instancijos teismą Alkoholio kontrolės įstatymu valstybė paveda pardavėjams nustatyti asmens girtumą pagal uoslę ir regą, tačiau šie kriterijai yra nekonkretūs ir subjektyvūs. Tokiu būdu Lietuvos valstybė piktnaudžiauja savo teisėmis, perkeldama pareigą vykdyti Alkoholio kontrolės įstatymą, t. y. varžyti kito piliečio (pirkėjo) pirkimo sutarties sudarymo laisvę, nesuteikiant pardavėjui ir darbdaviui aiškių kriterijų, įgalinimų, priemonių suvaržyti pirkėjo sutarties sudarymo laisvę, kitiems asmenims.

2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintoje Bendros asmens būklės įvertinimo metodikoje įtvirtinta procedūra, nurodanti atliekamų veiksmų eigą, siekiant nustatyti, ar transporto priemones vairuojantys asmenys blaivūs / neblaivūs (girti) neapsvaigę / apsvaigę. Šios metodikos 2 punkte įvardinti požymiai sudaro pagrindą įtarti, jog asmuo neblaivus. Nei Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų taisyklių 9 punktas neapibrėžia, kokio girtumo asmeniui negali būti parduotas alkoholis. Taikyti analogiją ir vertinti pardavėjo galimybę nustatyti pirkėjo girtumą pagal vairuoto girtumo nustatymo kriterijus, kuriuos taiko policija specialiomis priemonėmis, negalima. Šuo atveju priimamas sprendimas taikyti ekonominę sankciją priklauso ne nuo įstatymo raidės, bet nuo asmens, kuris taiko ekonominę sankciją AKĮ ar Vyriausybės nutarimo, taikant analogiją, interpretacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo bei patikslina.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktu draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas šio draudimo nevykdė.

Pareiškėjas nurodo, kad, nesant Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų neblaivumą patvirtinančių kriterijų, ūkio subjektas neturi galimybės nustatyti asmens (pirkėjo) neblaivumo.

Iš tikrųjų Alkoholio kontrolės įstatyme nėra neblaivumo sąvokos ir neblaivumo nustatymo kriterijų. Tačiau kartu pažymėtina, kad įmonė, turinti licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, privalo žinoti teisės aktus, reglamentuojančius šią veiklą, kadangi pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas. Todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyto draudimo užtikrinimui įmonė, prekiaujanti alkoholio produktais, privalo vadovautis ir kitais teisės aktais, nustatančiais ypatingą valstybinio reglamentavimo režimą, o ne tik aukščiau minėto įstatymo nuostatomis.

Šioje byloje nagrinėjamam ginčui yra aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, kurios 2 dalyje yra nurodyti požymiai, kuriems esant, galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir / ar apsvaigęs: 2.1. iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; 2.2. neadekvati elgsena; 2.3. nerišli kalba; 2.4. nekoordinuoti judesiai. Šių požymių konstatavimas yra pakankamas pagrindas įtarti asmenį neblaiviu. Alkoholio kontrolės įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus.

Byloje įrodyta, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui ir tai nėra paneigta. Todėl ekonominė sankcija – bauda, pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui dalyje dėl žmogaus teisių suvaržymo (šios bylos kontekste – pirkėjo teisės laisvai sudaryti pirkimo sutartį). Papildant pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus šioje dalyje pažymėtina, kad bylos šalies prašymas Kreiptis į Konstitucinį Teismą administraciniam teismui nėra privalomas. Teismas, tik nustatęs pakankamą pagrindą manyti apie taikytino byloje įstatymo prieštaravimą Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą spręsti dėl įstatymo atlikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 1 d.). Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nustatytas vienas iš įstatymo tikslų yra mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą. Būtent draudimu parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims ir siekiama šio tikslo, suvaržant asmens pirkimo teisę, o iš kitos pusės asmuo, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis įstatymų. Todėl nėra pagrindo manyti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas, taikytinas šioje byloje prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darola“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys