A-143-1456-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1456/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00864-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–6), kurį patikslino (b. l. 17–18), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 2013 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 64-7-N-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2013 m. liepos 30 d. pareikštą oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamuose aktuose nenurodyti jokie konkretūs jo tariami veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą. Teigė, jog, susipažinęs su oficialaus perspėjimo pagrindais bei motyvais, nesuprato, nei kuo yra kaltinamas, nei kokius neteisėtus veiksmus atliko. Pažymėjo, jog nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose. Jis ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors praeityje buvo teistas, tačiau šiuo metu jokių nusikalstamų veikų nedaro ir nedarys, nebendrauja su įtartinais, teistais ar žinomai nusikalstamais asmenimis, nevaikšto po barus, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, nesiverčia jokia nelegalia prekyba. Pabrėžė, kad nebuvo paaiškinta, kokie jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, stabilumui.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, jog ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės, kurių tikslas yra šalinti nusikalstamumą. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal oficialaus perspėjimo turinį jis iš esmės atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio reikalavimus, todėl reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato Įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008). Pagal Įstatymą, oficialus perspėjimas reiškiamas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu ir neriboja perspėjamojo asmens laisvių ir teisių. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – galioja vienus metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą asmeniui pateikimo susipažinti ir pasirašyti dienos. Duomenys, dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti kriminalinės žvalgybos informacijos surinkimo metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Kriminalinės žvalgybos veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 7 straipsnio 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokiai informacijai netaikomos ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 str. 3 d. 6 p.). Šie duomenys, kaip nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis, gali būti pateikti teismui susipažinti ir įvertinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 80–82) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 64-7-N-15 ir 2013 m. liepos 30 d. pareikštą oficialų perspėjimą.

Teismas nustatė, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 64-7-N-15 pareiškėjui nutarta taikyti oficialų perspėjimą. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, vykdydamas šį nutarimą ir vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo prielaidoms.

Teismas pažymėjo, jog organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką reglamentuoja Įstatymas. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str. 1 p.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str.); kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti gauta įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus. Bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Teismas taip pat pažymėjo, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad paminėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama paminėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Sprendimą, ar paminėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Teismas, vertindamas, ar nagrinėjamo ginčo atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, vadovavosi įrodymų leistinumo bei priimtinumo principais (ABTĮ 57 str.), įgalinančiais patvirtinti pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais. Pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, surinkta įstatymų nustatyta tvarka, teismui leido manyti, jog pareiškėjas galbūt galėjo daryti nusikalstamas veikas. Tačiau pabrėžė, kad vien tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9–18 p.; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12–15 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10425/03). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas pagrįstas tik įslaptinta medžiaga. Byloje esantys neįslaptinti įrodymai (informacija) apie pareiškėjui praeityje taikytas baudžiamojo persekiojimo priemones, teismo įpareigojimų skyrimas po oficialaus perspėjimo taikymo, ankstesni pareiškėjo teistumai, pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai, įtarimas pareiškėjui dėl nusikalstamos veikos padarymo tik charakterizuoja pareiškėją ir neatskleidžia jo ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais iki skundžiamo oficialaus perspėjimo paskyrimo, ir tai, kad dėl tokių ryšių bei paties pareiškėjo elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis galbūt darys sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Todėl, teismo nuomone, byloje pateikti neįslaptinti įrodymai Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme neturi reikšmės svarstant paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą. Kitų neįslaptintų įrodymų, įgalinančių patvirtinti pareiškėjui paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtus argumentus ir nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika, jog vien tik pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu, įgalinančiu taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013), konstatavo, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus aktus, vadovavosi tik įslaptinta informacija, todėl ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui paskirta nepagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių teismas panaikino skundžiamus aktus kaip neteisėtus.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 88–90) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiais šios informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Kriminalinės žvalgybos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.

Pažymi, kad, nesant pagrindo išslaptinti duomenis, teismui buvo pateikta susipažinti įslaptinta informacija, liečianti nagrinėjamos bylos ginčo dalyką. Pareiškėjui tokia informacija negalėjo būti pateikta. Įslaptintos informacijos atskleidimas gali pakenkti tolimesniam kriminalinės žvalgybos tyrimui, kurio metu gali būti atskleisti sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pabrėžia, kad teismui buvo pateikta ne tik įslaptinta informacija, bet ir neįslaptinti duomenys (informacija). Teismas šios informacijos nevertino kaip įrodymų, teigdamas, kad tai yra charakterizuojanti medžiaga.

Pateikta neslapta informacija tik patvirtina, jog pareiškėjas ir anksčiau buvo susijęs su organizuotomis grupėmis, jam buvo skirti oficialūs perspėjimai bei teismo įpareigojimai. Įslaptinta informacija tik patvirtina, jog pareiškėjas ir toliau palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui teismo įpareigojimus, t. y. griežtesnę prevencinio poveikio priemonę, o Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi paliko galioti šį Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą.

Atsakovo nuomone, įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neslaptų) visuma suponuoja išvadą, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai, buvo visos teisinės prielaidos jam pareikšti. Be to, nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad kaip kriminalinės žvalgybos subjektas neteisėtai naudojo kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš kriminalinės žvalgybos objektus ir rinko informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo skundžiami atsakovo 2013 m. liepos 30 d. nutarimas ir šio nutarimo pagrindu jam pareikštas 2013 m. liepos 30 d. oficialus perspėjimas atsakovo yra priimti Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006-10-31 Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 p.; 2006-10-31 Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 p.; 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgdama į nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles, kolegija daro išvadą, kad tokio kaip šioje byloje pobūdžio administracinėse bylose teismas turi jomis vadovautis, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, t. y. išaiškinti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje esantys neįslaptinti įrodymai (informacija) apie pareiškėjui praeityje taikytas baudžiamojo persekiojimo priemones (2003, 2004 m. ir 2006 m. jo teistumus) yra pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, tačiau ji (ši informacija) neatskleidžia pareiškėjo Įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu galbūt pavojingo elgesio požymių oficialiam perspėjimui pareikšti aktualiu laikotarpiu, t. y. ši informacija Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra aktuali ir reikšminga nagrinėjamai bylai. Kiti neįslaptinti įrodymai – patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejai 2005–2008 m. (pastebėtina, kad tik už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus) – laiko aspektu nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, o paskutinis patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejis (už gatvės perėjimą ne per pėsčiųjų perėją) negali būti pripažintas svarbiu nagrinėjamai bylai dėl savo mažareikšmingumo. Kitų neįslaptintų įrodymų, galinčių patvirtinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, byloje nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad kolegija negali pripažinti tokiais įrodymais duomenų apie pareiškėją, kurie atsirado po ginčo nutarimo ir oficialaus pareiškėjo perspėjimo, t. y. po 2013 m. liepos 30 d. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į pirmiau nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija pirmosios instancijos teismo negalėjo būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje. Todėl kolegija jos nevertina ir į ją neatsižvelgia, o pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažįsta pagrįstu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis