A-822-1441-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1441/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01108-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-27981-3679 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde (b. l. 5) nurodė, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai Sprendimu atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nurodydamas, jog bylinėjimasis neperspektyvus. Jo nuomone, bylinėjimasis byloje yra perspektyvus, nes pareiškėjas siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės dėl vandens tiekimo nutraukimo bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjo nuomone, būtent Kauno miesto savivaldybė 2009 m. lapkričio 11 d., pasiūlydama 78-erių metų S. M., (duomenys neskelbtini), Kaune, negyvenančiam tame bute, kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ dėl šalto vandens nutraukimo, organizavo vandens tiekimo nutraukimą pareiškėjo butui, kuriame gyvena ir mažamečiai vaikai. Kadangi vanduo nebuvo tiekiamas 500 parų, pareiškėjas ir jo šeima patyrė žalą. Savo pažeistas teises gali ginti tik civiline tvarka, todėl prašo panaikinti Sprendimą, kad būtų suteikta antrinė teisinė pagalba.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–18).

Nurodė, kad remiantis pareiškėjo 2010 m. gegužės 11 d. prašymu, 2010 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl UAB „Kauno vandenys“ įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 pripažino, kad UAB „Kauno vandenys“ neteisėtai nutraukė su R. Z. sudarytą vandens tiekimo sutartį ir priteisė iš UAB „Kauno vandenys“ 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, kitos dalies pareiškėjo reikalavimų netenkino. Kauno VGTPT 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pratęsė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą apeliacinės instancijos teisme, skundžiant apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje. Pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. Kauno VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo iš Kauno miesto savivaldybės dėl to, kad pareiškėjui buvo nutrauktas vandens tiekimas į gyvenamąsias patalpas. Kauno VGTPT, remdamasi pareiškėjo pateiktais dokumentais, 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra nepagrįstas ir neperspektyvus. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad jis siekia prisiteisti žalą iš Kauno miesto savivaldybės, nors ir nurodydamas kitą jos dydį, tačiau remdamasis tais pačiais įrodymais, kuriuos pateikęs Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 prašydamas priteisti žalą iš UAB „Kauno vandenys“. Atsižvelgiant į tai, kad tokiais savo veiksmais, t. y. siekdamas prisiteisti žalą, remdamasis tais pačiais įrodymais, tačiau iš skirtingų subjektų, pareiškėjas nepagrįstai siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą, tai sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas siekia be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. Z. skundą patenkino – panaikino Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2798-3679.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, negalėdamas savarankiškai realizuoti savo teisės į teisminę gynybą ir įvykdęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) nustatytus reikalavimus, kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, siekdamas prisiteisti žalą iš Kauno miesto savivaldybės. Pareiškėjas patirtą žalą grindė tuo, kad, jo nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento direktorė atliko neteisėtus veiksmus, t. y. 2009 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 301-2-299 sukurstė namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalies savininką kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ su prašymu nutraukti vandens tiekimą, dėl to vandens tiekimas buvo nutrauktas visam gyvenamajam namui, taip pat ir pareiškėjo šeimai. Nustatyta, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl žalos iš UAB „Kauno vandenys“ priteisimo dėl priežasčių, susijusių su vandens tiekimo nutraukimu. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-265/2012 iš dalies patenkino R. Z. prašymą, kuriuo jis prašė iš UAB „Kauno vandenys“ priteisti 134 360 Lt turtinę ir 32 000 Lt neturtinę žalą. Teismas priteisė jam 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi Kauno apygardos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė ir iš UAB „Kauno vandenys“ pareiškėjui priteisė 3 000 Lt turtinės žalos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl teisinės pagalbos suteikimo, siekė pasinaudoti konstitucine teise į teisminę gynybą. Kauno VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo prašymą reikalavimo pagrįstumo ir perspektyvumo aspektu, teismo nuomone, konkrečiu atveju peržengė kompetencijos ribas, nuspręsdama, kad bylinėjimas yra nepagrįstas ir neperspektyvus. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas jau yra prisiteisęs žalą iš vieno atsakovo (iš UAB „Kauno vandenys“), jam netrukdo reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo kitam atsakovui, t. y. Kauno miesto savivaldybei, remiantis tais pačiais įrodymais. Skunde nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, skundo reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas, yra teismo prerogatyva. Minėtos aplinkybės nustatomos, nagrinėjant bylą teisme ir priimant procesinį sprendimą (ABTĮ 81 str., 86 str.), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Kauno VGTPT be pagrindo atsisakė teikti teisinę pagalbą, vertindama aplinkybes, kurių vertinimas priklauso teismo kompetencijai.

III. Atsakovas Kauno VGTPT pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–60), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad vertinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, yra ne tik atsakovo teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga. Teisė gauti antrinę teisinę pagalba nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Atsižvelgiant į antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtį – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia, net esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus, vieni iš kurių yra Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai. Tai, kad šios nuostatos įpareigoja atsakovą atlikti pareiškėjo prašyme keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą, patvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tokią teisę garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikia Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytas draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialinėmis bei procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jo tinkamai nepagrindė ir nemotyvavo. Teismas nevertino, ar atsakovas tinkamai pritaikė Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, bet preziumavo, kad vien taikydama šias nuostatas garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba peržengė savo kompetencijos ribas.

Pareiškėjas R. Z. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65) pažymi, kad bendrosios kompetencijos teisme nebuvo nagrinėjamas Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo klausimas, teismui nebuvo pateikti ir įvertinti atitinkami įrodymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčas byloje kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-27981-3679, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka skundžiamu 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu šį atsakovo Sprendimą panaikino, kaip nepagrįstą, priimtą neatlikus objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo (ABTĮ 89 str. 2 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis grindžiamas Kauno VGTPT Sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Taigi, Kauno VGTPT spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo R. Z. pagal jo 2013 m. liepos 23 d. tarnyboje gautą prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalėjo laikytis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojama teisine pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismą praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnyboms nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. Z. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su 2013 m. liepos 23 d. prašymu (b. l. 24–28) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės administracinėje byloje. Pareiškėjas patirtą žalą grindė tuo, kad, jo nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento direktorė atliko neteisėtus veiksmus, t. y. 2009 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 301-2-299 sukurstė namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalies savininką kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ su prašymu nutraukti vandens tiekimą, dėl to vandens tiekimas buvo nutrauktas visam gyvenamajam namui, taip pat ir pareiškėjo šeimai. Pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl žalos iš UAB „Kauno vandenys“ priteisimo dėl priežasčių, susijusių su vandens tiekimo nutraukimu. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-265/2012 iš dalies patenkino R. Z. prašymą, kuriuo jis prašė iš UAB „Kauno vandenys“ priteisti 134 360 Lt turtinę ir 32 000 Lt neturtinę žalą. Teismas priteisė jam iš UAB „Kauno vandenys“ 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi Kauno apygardos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė ir iš UAB „Kauno vandenys“ pareiškėjui priteisė 3 000 Lt turtinės žalos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (teismų informacines sistemos „Liteko“ duomenys).

Kaip minėta, skundžiamu 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2798-3679 atsakovas atsisakė teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui R. Z. dėl pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo bei atstovavimo byloje neperspektyvumo. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas, pageidaudamas prisiteisti žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės, remiasi tais pačiais įrodymais, kuriuos yra pateikęs Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-800-265/2012. Kauno VGTPT nurodo, kad Pagal Civilinio kodekso 6.279 straipsnio nuostatas, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, todėl pareiškėjas, manydamas, kad tą pačią žalą solidariai su UAB „Kauno vandenys“ turėjo atlyginti ir savivaldybė, turėjo teisę prašyti ją įtraukti atsakovu minėtoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui minėtoje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, Tarnybos paskirtos advokatės derino poziciją su pareiškėju ir atstovavo jo interesus byloje, Kauno VGTPT padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė tikslingai byloje patraukta ne atsakovu, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), įvertinusi nagrinėjamoje byloje analizuojamą situaciją faktiniu ir teisiniu aspektu, atsižvelgusi į pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, o apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika ir įvertinus pareiškėjo Tarnybai teikto prašymo turinį, darytina išvada, kad Kauno VGTPT šiuo atveju turėjo nagrinėti, ar pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus pakako duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl žalos priteisimo parengti.

Iš pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 24–28) bei papildomo paaiškinimo (b. l. 31–32) turinio matyti, kad pareiškėjas nurodė neteisėtus veiksmus iš kurių kildina patirtą žalą, įvardijo, ką laiko žala, nurodė asmenį, iš kurio siekia ją prisiteisti, taip pat pateikė dokumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Įvertinusi pareiškėjo Tarnybai pateiktą informaciją bei dokumentus, taip pat civilinės atsakomybės klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie duomenys yra pakankami ieškiniui dėl žalos atlyginimo parengti. Spręsti, ar pagal nurodytus duomenis parengtas ieškinys bus patenkintas, yra bylą pagal tokį ieškinį nagrinėjančio teismo, o ne Tarnybos diskrecija. Nagrinėjamu atveju vertindama pareiškėjo reikalavimų ginti materialiąją teisę pagrįstumą, Tarnyba ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismo konstitucinė funkcija ir taip viršijo savo kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Kauno VGTPT nepagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2013 m. liepos 23 d. prašymą, o tai suponuoja Tarnybos pareigą šį prašymą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė