A-824-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-824-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07180-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-711 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui J. B. paskyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą ir jam skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas; 2) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. P-728 „Dėl J. B. perkėlimo į žemesnes pareigas“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-728), kuriuo pareiškėjas, Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, nuo 2013 m. spalio 24 d. perkeltas į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas.

Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 2 d. sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti neatliko nei vieno veiksmo, nustatyto Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-18 (toliau – ir Nuostatai): nesurašė pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, tuo pažeisdama Nuostatų 19 punktą; atėmė galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus, prašymus, dokumentus ir kitus duomenis, tuo pažeisdama Nuostatų 22 punktą; pažeisdama Nuostatų 24 punktą, neatlikusi tarnybinio patikrinimo ir neįvykdžiusi generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 2 d. pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą, 2012 m. lapkričio 12 d. komisija surašė generaliniam prokurorui tarnybinį pranešimą, kuriame be jokio tyrimo pareiškėjo ir prokuroro A. J. veiksmus įvardijo kaip galimą piktnaudžiavimą tarnyba, siekiant turtinės naudos, t. y. veiksmai buvo įvertinti kaip galimai sunkus nusikaltimas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje. Nors Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2012 m. spalio 26 d. generalinį prokurorą informavo tik apie galimą tarnybinį nusižengimą. Dėl tokių neatsakingų komisijos veiksmų ir Nuostatų reikalavimų, nustatytų 17, 19, 20, 22 ir 24 punktuose, pažeidimų generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 225 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 4 dalį, dėl ko pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu ir nušalintas nuo pareigų. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus tik keleto Kauno miesto savivaldybės tarnautojų ir pareiškėjo bei A. J., kaip įtariamųjų, apklausas, 2012 m. gegužės 24 d. ikiteisminio tyrimo dalis dėl piktnaudžiavimo tarnyba savanaudiškais tikslais buvo nutraukta, nenustačius šio nusikaltimo požymių. Šias ikiteisminio tyrimo metu konstatuotas aplinkybes būtų buvę įmanoma nustatyti tarnybinio patikrinimo atlikimo metu, jei būtų laikomasi Nuostatų reikalavimų.

Pasak pareiškėjo, buvo pažeistas Nuostatų 37 punktas, nes galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12 dar nebuvo priimtas, jis yra tęsiamas toliau ir šiuo metu pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 4 dalį. Paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 12 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 pagal 2012 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo komisijos tarnybinį pranešimą, tos pačios dienos sprendimu (rezoliucija) generalinis prokuroras sustabdė tarnybinio patikrinimo atlikimą „iki ikiteisminio tyrimo užbaigimo“, o Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ir ONKT) skyriaus prokuroras 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu nutraukė baudžiamosios bylos Nr. 01-2-105-12 dalį dėl BK 228 straipsnio 2 dalies, nes nebuvo padaryta ši nusikalstama veika. 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinio patikrinimo komisija tarnybiniu pranešimu kreipėsi į generalinį prokurorą ir pastarojo rezoliucija tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas.

Be to, tarnybinio patikrinimo komisija atliko tarnybinį patikrinimą ne tik dėl nutrauktos ikiteisminio tyrimo dalies, bet ir dėl eigoje esančios baudžiamosios bylos, nors šioje dalyje tarnybinis tyrimas buvo sustabdytas, bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą, kurios rezoliucinėje dalyje generaliniam prokurorui pasiūlė paskirti tarnybines nuobaudas. Atkreipė dėmesį ir į generalinio prokuroro padarytus Nuostatų 37 punkto pažeidimus, nes jis, žinodamas ir būdamas informuotas apie tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12 galutinis sprendimas nėra priimtas, ant 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinio pranešimo dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo rezoliucija priėmė sprendimą „Tarnybinį patikrinimą atnaujinti ir nustatau atlikimo terminą iki 2013-07-01“.

Generalinis prokuroras 2013 m. birželio 28 d. terminą pratęsė iki 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. liepos 29 d. terminą pratęsė iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Be to, generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 5 d., nesant galutinio proceso sprendimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00105-12, vėlgi pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą naujai komisijai ir ant naujai surašytos 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvados užrašė rezoliuciją „tarnybinį patikrinimą prokurorų J. B. ir V. V. veiksmų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-00143-12, palieku sustabdytą iki bus priimtas proceso sprendimas jų atžvilgiu ikiteisminiame tyrime“.

Teigia, kad Nuostatai nenustato ir negali numatyti tarnybinio patikrinimo skaidymo į atskiras dalis, nes taip būtų sudaryta galimybė dvigubam baudimui, o tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsniui.

Vertino, kad generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. I-321 sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti tarnybinį patikrinimą atliko šališkai, neišsamiai jau turėdama išankstinę nuomonę apie pareiškėjo ir prokurorų V. V. bei A. J. veiksmus, kuriuos iš anksto įvertino kaip turinčius sunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių ir taip buvo pažeistas Nuostatų 3 punktas, nustatantis pagrindinį tarnybinio patikrinimo tikslą, t. y. išsamiai ir nešališkai ištirti tarnybinio pažeidimo aplinkybes. Kad ši (pirmoji) tarnybinio patikrinimo komisija buvo šališka, 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 17.2.-16243 pareiškėją informavo Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė D. B., kuri pažymėjo, jog „siekiant objektyvumo, papildomą tarnybinį patikrinimą atliks naujai sudaryta komisija“. Nurodė, kad 2013 m. spalio 4 d. buvo surašyta kita tarnybinio patikrinimo išvada, kuri pagal Nuostatų 37 punktą panaikina ankstesnę tarnybinio patikrinimo išvadą.

Pažymėjo, kad ant 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados, kaip ir ant 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvados pavaduotojui D. R., generalinis prokuroras D. B. pavedė spręsti dėl teikimo surašymo, tačiau ji 2013 m. rugsėjo 4 d. vietoje teikimo surašė tarnybinį pranešimą dėl tarnybinio patikrinimo išvados ir pasiūlė generaliniam prokurorui papildyti tarnybinį patikrinimą Nuostatų nustatyta tvarka. Šiame tarnybiniame pranešime nurodė vienintelį nekonkretizuotą motyvą, t. y. kad išvadoje dalis nurodytų aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 medžiagai, kuri neatsiejamai susijusi su tarnybiniu patikrinimu ir yra sudedamoji tarnybinio patikrinimo medžiagos dalis. Kokios aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai, tarnybiniame pranešime nenurodė. Generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 5 d. rezoliucija sudarė naują komisiją ir pavedė atlikti papildomą patikrinimą. Tuo buvo pažeisti Nuostatų 32, 33, 35 ir 35.4 punktai, kadangi generalinis prokuroras nepritaria teikimui ir paveda atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą vieninteliu atveju – tik gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą ir motyvuotą teikimą dėl prokuroro padaryto tarnybinio pažeidimo. Papildyti tarnybinį patikrinimą gali tik ta pati komisija, kuri atliko tarnybinį patikrinimą. Kadangi tiek skyriaus vyriausioji prokurorė, tiek generalinis prokuroras pripažino, kad pirmoji komisija buvo šališka, sudarius naują komisiją, pastaroji turėjo atlikti tarnybinį patikrinimą iš naujo Nuostatų nustatyta tvarka, to nepadarius, pagal pirmosios šališkos komisijos surinktą medžiagą, 2013 m. spalio 4 d. buvo surašyta tik kita tarnybinio patikrinimo išvada.

Paaiškino, kad 2013 m. gegužės 24 d. nutraukus dalį ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dėl piktnaudžiavimo tarnyba savanaudiškais tikslais, 2013 m. gegužės 31 d. generalinio prokuroro rezoliucija tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas ir buvo baigtas 2013 m. rugpjūčio 30 d. surašant tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2028, kuri pagal Nuostatų 29 punktą pareiškėjui pasirašytinai buvo įteikta 2013 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 6 d. (penktadienį) 14 val. 17 min. elektroniniu paštu asmeniškai informavo generalinį prokurorą ir nurodė Nuostatų bei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pažeidimus. Generalinis prokuroras tą pačią dieną, t. y. 2013 m. rugsėjo 6 d. apie 15 val. telefonu informavo pareiškėjo tiesioginį vadovą, kad tarnybinis patikrinimas atnaujintas ir jis bus papildomas, nors jau ant minėtos 2013 m. rugpjūčio 30 d. išvados 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo pavedęs skyriaus vyriausiajai prokurorei spręsti dėl teikimo surašymo. Ir tik 2013 m. rugsėjo 9 d. 11 val. 11 min. elektroniniu paštu (rašto Nr. 17.2-16243) pareiškėjas buvo informuotas, kad tarnybinis patikrinimas atnaujintas ir pavesta jį papildyti 2013 m. rugsėjo 5 d. pagal skyriaus vyriausiosios prokurorės 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybinį pranešimą. Nuo 2013 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo atnaujinimo iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados surašymo Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė D. B. negalėjo nežinoti, kad tarnybinio patikrinimo komisija, pažeisdama Nuostatų 3 punkte įtvirtintą nešališkumo principą, atliko šališką tarnybinį patikrinimą, todėl gali būti, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybinis pranešimas dėl tarnybinio patikrinimo išvados yra surašytas atgaline data, t. y. po pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. rašto generaliniam prokurorui ir gali būti vertinamas kaip galimas dokumento klastojimas. Pažymėjo ir tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 17.2-16243 skyriaus vyriausioji prokurorė nurodė, jog pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. skunde Nr. 2-68924 išdėstyti argumentai bus tiriami papildomo tarnybinio patikrinimo metu, tačiau joks papildomas tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas, buvo apsiribota tik naujos tarnybinio patikrinimo išvados surašymu.

Pasak pareiškėjo, skunde nurodyti Nuostatų pažeidimai atliekant tarnybinį patikrinimą laikytini esminiais tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimais, darančiais tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jį baigus surašytą išvadą neteisėtais. Ši esminė procedūrinė pažaida yra pagrindas panaikinti paskirtą nuobaudą.

Dėl tarnybinio pažeidimo sudėties pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamas Įsakymas neatitinka tikrovės, ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, nekvalifikuotas, prieštarauja logikai, todėl laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir naikintinas. Teigė, kad jo veiksmai buvo sąžiningi, laikantis įstatymo viršenybės, skaidrūs, nepažeidžiantys niekieno laisvių ir teisėtų interesų, tai buvo nurodęs paaiškinime į 2013 m. birželio 27 d. pranešimą dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo Nr. 17.2-12931, kuris liko neįvertintas ir į jį nebuvo atsižvelgta surašant tarnybinio patikrinimo išvadas bei priimant įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Tarnybinį nusižengimą būtina tinkamai kvalifikuoti, o nei išvadoje, nei Įsakyme tai padaryta nebuvo.

Pažymėjo, kad paaiškinime pirmajai komisijai nurodė, jog jo veiksmus ar neveikimą būtina atriboti į dvi dalis, t. y. į veiksmus iki baudžiamosios bylos Nr. 22-1-00276-12 pradėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu. Tai buvo būtina padaryti, kad būtų galima atriboti pareiškėjo veiksmus kaip privataus asmens ir kaip prokuroro, nes nuo to priklauso subjekto nustatymas. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas, naudodamasis vyriausiojo prokuroro statusu:

1) aktyviai siekė padėti savo giminaičiams teisiniuose ginčuose su Kauno miesto savivaldybe ir 2) padėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Nors teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus yra įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje ir 33 straipsnio 2 dalyje, tačiau atliktas tarnybinis patikrinimas ir priimtas Įsakymas akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjas būtent už Konstitucijoje nustatytas teises ir teisėtus reikalavimus ne tik neteisėtų operatyvinių priemonių pagalba ir neteisėtai pradėtu ikiteisminiu tyrimu, bet ir tarnybiniu patikrinimu yra persekiojamas.

Nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje, nei operatyvinėje informacijoje nėra ir negalėjo būti duomenų, kad, bendraudamas su savivaldybės darbuotojais, pareiškėjas naudojosi vyriausiojo prokuroro pavaduotojo statusu. Pažymėjo, kad lankėsi pas Kauno miesto merą, administracijos direktorių, pokalbiuose dalyvaudavo Urbanistikos ir architektūros vedėjas, kelis kartus yra dalyvavęs buvęs administracijos direktorius, tarybos narys ir savivaldybės teisininkai. Jokio poveikio jiems pareiškėjas nedarė, pokalbiai vykdavo mandagiai, dalykiškai.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojais buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius A. N. ir jo pavaduotojas R. S. patvirtino, kad jokio spaudimo ar grasinimų iš pareiškėjo nebuvo ir tai konstatuota tarnybinio patikrinimo išvadoje. Todėl, pareiškėjo nuomone, jokių neigiamų padarinių negalėjo atsirasti ir jų nėra. Pareiškėjas ir minėti asmenys vieni kitus pažįsta jau seniai, pas juos lankėsi kaip privatus asmuo, kaip E. A. V., kuriam atkurtina nuosavybės teisė, giminaitis, o ne kaip prokuroras. Bendravimas su savivaldybės darbuotojais nesusijęs su jo užimamomis pareigomis prokuratūroje ir neturi jokio priežastinio ryšio su tarnyba.

Kadangi savivaldybės darbuotojai akivaizdžiai ignoravo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 reikalavimus, pareiškėjas, kaip privatus asmuo, o ne kaip prokuroras, padėjo advokatui surašyti E. A. V. vardu prašymą Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui ir ne kaip prokuroras, o privatus asmuo, buvo nuvykęs pas K. B. ir informavo jį eilinį kartą apie Kauno savivaldybės tarnautojų veiksmus. Akcentavo, kad nei operatyvine informacija, nei tarnybinio patikrinimo medžiaga nėra nustatytas joks veikimas ar neveikimas priešingas teisei dėl siekimo padėti pareiškėjo giminaičiams teisiniuose ginčuose su Kauno miesto savivaldybe.

Ir juo labiau, kreipimasis oficialiai raštu į Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jokiai teisei neprieštarauja, o suponuoja pareigą informuoti apie galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pats kreipimasis raštu į teisėsaugos instituciją nesukelia jokių neigiamų padarinių. Todėl aprašytoje Įsakymo dalyje nėra nei vieno Nuostatų 5 punkte nurodyto tarnybinio pažeidimo sudėties elemento, jo, kaip privataus asmens, veikai net negali būti taikomas Nuostatų 4 punkte nustatytas tarnybinio patikrinimo pagrindas, kuris taikomas prokuroro pareigybei, o ne eiliniam piliečiui.

Nurodė, kad kita Įsakymo dalis, t. y. kad pareiškėjas, naudodamasis vyriausiojo prokuroro pavaduotojo statusu:

1) nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. nenusišalino nuo ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 kontrolės;

2) naudodamasis aukštesniojo prokuroro įgaliojimais ir turimu autoritetu, darė įtaką ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui A. J.;

3) neetiškai pasisakė apie galimybę nutraukti ikiteisminį tyrimą, jei bus priimtas jo giminaičiams palankus sprendimas, taip pat, kad pranešimo apie įtarimą įteikimas yra priemonė, kurios pagalba galima būtų gauti norimą rezultatą, taikoma jam, kaip prokurorui. Dėl to paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 nekontroliavo, pačiame Įsakyme yra prieštaravimas, nes jame nurodoma, kad šį ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo prokuroras A. J.. Tai užfiksuota ir tarnybinio patikrinimo išvadoje. Pagal Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d.

įsakymu Nr. I-141 (2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1-268 redakcija), 14.4 punktą ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja apylinkės prokuratūros prokuroras, nors pagal šių nuostatų 12.1 punktą tokia teisė suteikta apylinkės vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojui. Pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. I-254, 19 punktą ikiteisminius tyrimus, atliekamus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariate, organizuoja, jiems vadovauja ir jų kontrolę vykdo Kauno apylinkės Trečiasis skyrius, kuriame ir dirba prokuroras A.

J.. Nesutiko su Įsakyme padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 58 straipsnio l dalies 3 punkto ir 60 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nenusišalindamas nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės. Pagal minėtus BPK straipsnius pareiškėjas, kaip aukštesnysis prokuroras, negali priimti procesinių sprendimų, priskirtų jo kompetencijai. Šiame ikiteisminiame tyrime jis jokių procesinių sprendimų nepriėmė, netgi ikiteisminio tyrimo terminą tęsė pavaduotojas V. Č., o ne pareiškėjas.

Nesutiko su išvadoje padarytu įvertinimu, dėl jo, kaip aukštesniojo prokuroro, darytos įtakos nepatyrusiam prokurorui. Skyriaus prokuroras yra ir patyręs ir kompetentingas, o pareiškėjo teisėti patarimai galėjo jam padėti kontroliuojant ikiteisminį tyrimą tik todėl, kad pareiškėjas buvo daugiau susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą. Pati komisija teigia, kad jokios įtakos A. J. pareiškėjas nedarė, o pagal Nuostatų 5 punktą, jei tokia įtaka ir būtų buvusi, ji turėjo atitikti tarnybinio pažeidimo sudėtį, t. y. ji turėjo būti priešinga teisei ir sukelti neigiamus padarinius.

Tarp pareiškėjo ir A. J. buvo tik elementarus pokalbis apie elementarius pirminius veiksmus, po kurių baudžiamoji byla turėjo būti perduota apygardos prokuratūrai, kas vėliau ir buvo padaryta. Pati komisija pažymėjo, kad aptarti A. J. ir pareiškėjo veiksmai ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12 priklausė jų kompetencijai ir atitiko BPK reikalavimus. Tai konstatuota Šiaulių apygardos ONKT skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalį ir 2012 m. gruodžio 20 d. Marijampolės apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, išnagrinėjusio advokato R.

L. skundą. Nesutiko ir su Įsakyme padaryta išvada, kad jis neetiškai pasisakė apie galimybę nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12, jei bus priimtas pareiškėjo giminaičiams palankus sprendimas atkurti nuosavybės teises į sovietmečiu nacionalizuotą turtą. Pareiškėjo nuomone, toks pasisakymas neprieštarauja teisei (BPK) ir jokių neigiamų padarinių nesukelia. Tiek BK 228 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 229 straipsnyje nurodytas kvalifikuojantis požymis – didelė žala valstybei, fiziniam ir juridiniam asmeniui. Jei būtų ateityje įgyvendintas Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas, tokiu atveju nebūtų padaryta didelė žala ir ikiteisminis tyrimas turėtų būti nutrauktas, nesant nusikaltimo požymių.

Tačiau tai galėtų padaryti tik ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, bet ne pareiškėjas, o jo giminaičiai to galėtų prašyti oficialiai, nes tai jų, o ne pareiškėjo, teisė. Nesutiko su Įsakyme tarnybiniu pažeidimu įvardijamu neetišku pasisakymu, kad pranešimo įteikimas yra priemonė, kurios pagalba galima būtų gauti norimą rezultatą. Tai neatitinka tikrovės ir BPK nuostatų. Remdamasis BPK 21 straipsnio 2 dalimi, 187 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad pasisakymas nors ir neetiškas, tačiau neprieštarauja BPK, nesukelia neigiamų padarinių, todėl nesudaro tarnybinio pažeidimo sudėties.

Nurodė, kad jo giminaitis E. A. V. jokių neteisėtų prašymų nepareiškė, o apie galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą pareiškėjas ne kartą informavo aukštesnįjį prokurorą – Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. B. – tiek raštu, tiek žodžiu, apie tai žinojo ir jo tiesioginis vadovas D. V. bei dauguma kolegų Kauno apylinkės prokuratūroje. Tarnybinio patikrinimo komisija patikėjo, kad pareiškėjas buvo informavęs aukštesnįjį prokurorą K. B.. Pareiškėjas nusišalino iš karto po to, kai proceso dalyviams R.

S. ir A. N. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti tik elementarūs pirminiai teisėti procesiniai veiksmai, kurie buvo suderinti su apygardos vyriausiuoju prokuroru, o nusišalinimas buvo įvykęs dar iki įtarimų įteikimo, todėl jokių neigiamų padarinių teisėtais ir pagrįstais veiksmais niekam negalėjo būti padaryta.

Dėl įrodymų leistinumo nurodė, kad STT 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. 4-01-5576 generaliniam prokurorui pateikė 2012 m. spalio 23 d. sprendimu išslaptintą informaciją spręsti pareiškėjo, prokurorų A. J. ir V. V. tarnybinės atsakomybės klausimą, tačiau generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 12 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą, kurį pavedė organizuoti Šiaulių apygardos prokuratūros ONKTS prokurorams ir taip šią informaciją panaudojo baudžiamajame procese. Teigė, kad panaudojimas operatyvinės informacijos šiame tarnybiniame tyrime prieštarauja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija Nr. XI-1368, 2011 m. balandžio 28 d., Žin., 2011, Nr. 57-2704) 17 straipsnio 3 dalyje nustatytiems reikalavimams, todėl ji nelaikytina įrodymu. Kitų įrodymų, išskyrus operatyvinę informaciją, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. 1. 16–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Manė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises, tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir tarnybinio patikrinimo išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys pakankami, kad būtų galima konstatuoti pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, ginčijami įsakymai priimti kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jie neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Dėl esminių tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūrų pažeidimo paaiškino, kad Nuostatai nenustato privalomai atliktinų tarnybinio patikrinimo metu veiksmų eigos, neapibrėžia pranešimo tikrinamam prokurorui apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą įteikimo termino, nesaisto tikrintojo, šiuo konkrečiu atveju – tai tarnybinio patikrinimo komisijos, veiksmų, teikiant generaliniam prokurorui informaciją apie būtinumą pradėti ikiteisminį tyrimą su tikrintojo atliekamais veiksmais (Nuostatų 24 p.) Be to, tikrintojas nėra saistomas tarnybinį patikrinimą inicijavusio asmens, pranešusio apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, nuomone ar vertinimu. Nors STT, pateikusi medžiagą dėl J. B. ir A. J. veiksmų, juos įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, generalinis prokuroras turėjo teisę dėl nurodytų veiksmų pradėti ikiteisminį tyrimą pagal tikrintojo tarnybinį pranešimą.

Paaiškino, kad tikrintojo inicijuotas ir generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-105-12 buvo pradėtas dėl galimai padarytų trijų savarankiškų nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuotos kaip atskiri nusikaltimai, ir buvo susijusios su prokurorų J. B. ir A. J. veiksmais ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12 (piktnaudžiavimas tarnyba, galimai įtakojant Kauno savivaldybės valstybės tarnautojus pagal BK 228 str. 2 d.); prokurorų V. B. ir V. V. bei advokato R. L. veiksmais ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00143-12 (galimas papirkimas ir kyšininkavimas pagal BK 225 str. 4 d. ir 227 str. 4 d.).

Nurodyti galimai padaryti nusikalstami veiksmai nors buvo tiriami toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tačiau jų ištyrimas nepriklausė vienas nuo kito. Vykdydamas imperatyvią BPK 2 straipsnio nuostatą, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras priėmė galutinį proceso sprendimą – 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nors šis tyrimas sudarė tik dalį ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas yra galiojantis, nes jo nepanaikino nei aukštesnysis prokuroras, nei teismas, todėl jis laikytinas galutiniu proceso sprendimu dėl atskiros, savarankiškos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies.

Pareiškėjas, turėdamas ilgametę prokuroro veiklos patirtį, negali to nežinoti. Todėl, pasak atsakovo, skundo motyvai, kad tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas nepriėmus galutinio proceso sprendimo ikiteisminiame tyrime 01-2-105-12, yra nepagrįstas. Sutiko su pareiškėjo argumentu, kad generalinis prokuroras 2013 m. gegužės 31 d. atnaujino tarnybinį patikrinimą visa apimtimi, nors dėl jo ir prokurorės V. V. bei advokato R. L. galimai padarytų nusikalstamų veiksmų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-00143-12, dar nebuvo priimtas galutinis proceso sprendimas.

Tačiau pažymėjo, kad 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nei pareiškėjo, nei prokurorės V. V. veiksmai ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00143-12 tarnybinės atsakomybės prasme nebuvo nei tiriami, nei vertinami. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad tarnybinis patikrinimas buvo suskaidytas į dvi dalis, siekiant sudaryti galimybę nubausti pareiškėją du kartus, kadangi tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas dėl dviejų atskirų galimai padarytų tarnybinių pažeidimų. Užbaigus dalį ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 ir įsiteisėjus 2013 m. gegužės 24 d. prokuroro nutarimui nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo, nevertinti pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12 tarnybinės atsakomybės prasme atsakovas negalėjo, nes tokiu būdu būtų pažeisti Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6, 7 dalių, Nuostatų 38.2 punkto reikalavimai, kad tarnybinė nuobauda prokurorui gali būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo sprendimo nutraukti baudžiamąjį procesą dienos.

Pabrėžė, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo vertinama nei surašant 2013 m. spalio 11 d. teikimą Nr. 17.9.-2926 (Nuostatų 32, 33 p.), nei priimant generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-711, ji nėra ginčijamo 2013 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. P-711 sudėtinė dalis, todėl negali būti šio teisminio nagrinėjimo objektu. Todėl atsiliepimų į skundo argumentus dėl 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados atsakovas nepateikė.

Paaiškino, kad, remiantis Nuostatų 33 punktu, motyvuotas teikimas surašomas tik tuo atveju, kai teikimą rašantis subjektas sutinka su tarnybinio patikrinimo išvada dėl tarnybinio pažeidimo. Nuostatų 33 punkte taip pat įtvirtinta, kad tarnybinio patikrinimo išvada nesaisto teikimą rašančio prokuroro. Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajai prokurorei, gavus 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 1-321 sudarytos tarnybinio patikrinimo komisijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. išvadą, nepakako duomenų surašyti teisės aktų reikalavimus atitinkantį motyvuotą teikimą, todėl ji 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-2063 informavo generalinį prokurorą dėl pateiktos tarnybinio patikrinimo išvados trūkumų. Nei Prokuratūros įstatymas, nei Nuostatai nedraudžia naujai sudarytai komisijai analizuoti ir vertinti ankstesnio tikrintojo surinktą medžiagą, taip pat ir tikrinamų prokurorų paaiškinimus dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo. Nuostatai neįpareigoja atliekant papildomą tarnybinį patikrinimą teikti naują pranešimą tikrinamam prokurorui, jeigu faktinis galimai padaryto tarnybinio pažeidimo pagrindas nesikeičia. Naujos sudėties tarnybinio patikrinimo komisija nenustatė pagrindo teikti pareiškėjui naują pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, jai pakako ir jo duoto paaiškinimo. Papildomo patikrinimo pagrindas buvo 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados prieštaravimai ikiteisminio tyrimo medžiagai Nr. 01-2-00105-12, o ne procedūriniai pažeidimai. Pareiškėjui buvo žinoma apie atliekamą papildomą tyrimą, apie tai jam buvo pranešta 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 17.2.-16243, šį faktą jis pripažįsta ir skunde, todėl jo teisės nebuvo apribotos. Pareiškėjas galėjo teikti ir papildomus paaiškinimus, ir prašymus (Nuostatų 22.1 p.), tačiau jų neteikė.

Pastebėjo, kad Nuostatuose nėra imperatyvaus reikalavimo, kad tarnybinio patikrinimo išvadą gali papildyti tik tas tikrintojas, kuris atliko tarnybinį patikrinimą. Siekiant užtikrinti papildomo patikrinimo objektyvumą ir nešališkumą, o tuo pačiu ir tikrinamų prokurorų teises, generalinis prokuroras papildomo patikrinimo atlikimą pavedė kitos sudėties tarnybinio patikrinimo komisijai. Pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadą ir šią išvadą pateikusią tarnybinio patikrinimo komisiją laikė šališka.

Dėl tarnybinio pažeidimo sudėties paaiškino, kad pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu, duomenys, Šiaulių apygardos ONKTS prokuroro A. M. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas, Šiaulių apygardos ONKTS vyriausiojo prokuroro K. Š. 2013 m. birželio 27 d. nutarimas atmesti įtariamojo J. B. skundą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12, kita tarnybinio patikrinimo medžiaga. BPK tvarka priimti prokuroro proceso spendimai yra galiojantys, tad jais nustatytos aplinkybės yra nekvestionuojamos. 2013 m. gegužės 24 d. prokuroro nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu neginčytinai nustatyti aktyvūs pareiškėjo veiksmai, kuriais siekiama padėti savo giminaičiams teigiamai išspręsti nuosavybės teisės atkūrimo klausimą, atlikti pasinaudojus tarnybiniu (prokuroro) statusu.

Tai, kad jie neužtraukė pareiškėjui baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, jog jie nepakankami tarnybinei atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dalyje dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame Nr. 22-1-00276-12 nepreziumuoja jo veiksmų teisėtumo vertinant juos tarnybinės atsakomybės aspektu. Teigė, kad nors pareiškėjas de jure nekontroliavo ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 ir savo vardu šiame tyrime kaip aukštesnysis prokuroras nepriėmė jokių proceso sprendimų, tačiau de facto jis savo aktyviais veiksmais gana ilgą laiką (apie pusę metų) įtakojo šį tyrimą organizavusį ir kontroliavusį Kauno miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikaltimų tyrimo skyriaus prokurorą A.

J., kuris tiek procesine tvarka, tiek ir administravimo (valdymo) prasme tiesiogiai buvo jam pavaldus. Ikiteisminį tyrimą organizavęs ir kontroliavęs prokuroras A. J. su pareiškėju, kuris turėjo suinteresuotumą šiame ikiteisminiame tyrime, kaip aukštesniuoju prokuroru, derino visus savo atliekamus proceso veiksmus, atsiskaitinėjo dėl šių veiksmų, o J. B. davė jam žodinius nurodymus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo vyksta procesas (2012 m. gegužės 31 d. nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises į 1,2774 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune), kitų tyrimo veiksmų atlikimo (pvz., 2012 m. liepos 26 d. nutarimas apklausti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių A.

N. kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ir kt.). Tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenys patvirtina, kad jokių aktyvių veiksmų, jog šis ikiteisminis tyrimas būtų perimtas iš Kauno apylinkės prokuratūros ir perduotas kitai apylinkės prokuratūrai, pareiškėjas, kaip vienas iš tuometinių šios apylinkės prokuratūros vadovų, būdamas dar ir suinteresuotas šiame ikiteisminiame tyrime, nesiėmė, todėl skundo argumentai, kad apygardos prokuratūros vadovybė žinojo, kad jis galimai turi suinteresuotumą šiame tyrime, neatleidžia jo nuo teisės aktuose įtvirtintos imperatyvios pareigos nusišalinti nevykdymo.

Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, kad jis nusišalino iš karto po to, kai proceso dalyviams R. S. ir A. N. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus. Pranešimai šiems asmenims buvo įteikti 2012 m. rugsėjo 12 d. (A. N.) ir 2012 m. rugsėjo 13 d. (R. S.), o ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiaga Kauno apygardos prokuratūrai išsiųsta tik 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 16-(31304)-986, kuriame nurodyta, kad byla siunčiama vykdant žodinį apygardos vyriausiojo prokuroro pavedimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo, kaip aukštesniojo prokuroro, padarytas tarnybinis pažeidimas diskreditavo ir prokuroro, kaip valstybės pareigūno, kuriam keliami labai aukšti reikalavimai, vardą, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vykdančios Konstitucijoje ir galiojančiuose įstatymuose įtvirtintas funkcijas bei padedančios užtikrinti teisėtumą, autoritetą.

Parenkant tarnybinę nuobaudą buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjas buvo vienas iš apylinkės prokuratūros vadovų, o tai nesumenkina jo tarnybinės atsakomybės, bet atvirkščiai – ją didina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011).

Dėl įrodymų leistinumo paaiškino, kad, vertinant pareiškėjo veiksmus, buvo naudotasi ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu, duomenimis, tarp jų ir STT pateikta informacija. Nuostatų 17.3 ir 17.6 punktuose yra nustatyta, kad tikrintojas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka susipažinti su reikiamais dokumentais, gauti jų kopijas, gauti kitą reikiamą informaciją. Todėl visi surinkti duomenys tarnybinio patikrinimo metu yra laikomi įrodymais, jeigu jie įrodo vieną ar kitą aplinkybę. Tarnybinio patikrinimo komisijai remtis ikiteisminio tyrimo dalies, kuri užbaigta galutiniu proceso sprendimu, medžiaga, nedraudžia Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos. Pareiškėjo skunde minima operatyvinė informacija buvo panaudota ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12, todėl tarnybinio patikrinimo komisija tarnybinio patikrinimo išvadoje, remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, savo įgaliojimų neviršijo. Ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuo atveju yra laikytina leistinu įrodymu tarnybinio pažeidimo tyrime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (VIII t., b. l. 47–70) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-4 „Dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorų veiklos sričių 2012 metams“ vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, šalia kitų funkcijų, 2.4 punktu pavedė kuruoti Trečiojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus veiklą. Iš minėto įsakymo matyti, kad minėtame skyriuje prokuroru dirba A. J. (III t., b. l. 36-40).

Remdamasis Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktais, 39-1 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 40 straipsnio 4 punktu, 41 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 dalimis, BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 60 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-16 „Dėl Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso ir prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.3.3, 5.4.1, 5.4.2, 5.9.1, 5.9.3, 7.3 punktais, teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta kokių nors procedūrų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima akcentuoti, kad pareiškėjo teisės buvo suvaržytos. Jam buvo sudaryta galimybė dalyvauti procese, teikti paaiškinimus.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas giminystės ryšiais yra susijęs su E. A. V., V. A. S., R. T. bei J. V., kurie yra suinteresuoti tuo, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigia. Ji patvirtinta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu – 2013 m. gegužės 24 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dalyje baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12 (I t., b. l. 147-160). Pareiškėjas neneigia, kad siekė padėti giminaičiams teisiniuose ginčuose su Kauno miesto savivaldybe, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą, bet tai darė ne kaip Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, bet kaip privatus asmuo. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 nekontroliavo, neįtakojo prokuroro A. J., o pastarajam davė teisėtus patarimus tik todėl, kad buvo daugiau susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą ir tokie patarimai minėtam prokurorui galėjo padėti geriau kontroliuoti minėtą ikiteisminį tyrimą. Akcentuotina, kad pareiškėjas, kaip buvęs Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kuravo šios prokuratūros Trečiąjį (Nusikalstamų veikų tyrimų) skyrių, kuriame dirbo prokuroras A. J.. Taigi, administracine prasme tarp šių prokurorų buvo pavaldumas, A. J. jam buvo pavaldus ne procesine, bet administracine prasme. Ir nors pareiškėjas juridiškai ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 nekontroliavo, faktiškai gana ilgą laiką (apie pusę metų) įtakojo šį tyrimą organizavusį ir kontroliavusį prokurorą A. J., pareiškėjui pavaldų administracine prasme – davė jam žodinius nurodymus dėl laikino nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą apribojimo (2012 m. gegužės 31 d. nutarimas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo), nurodymus atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus (nutarimas apklausti A. N. kaip liudytoją, kt.). J. B. iš esmės patardavo A. J., ką daryti, o pastarasis tam pritardavo ir kartais pats rodydavo iniciatyvą dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo. Kadangi A. J. administracine prasme pareiškėjui buvo pavaldus, pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip įtaka žemesniam prokurorui minėtame ikiteisminiame tyrime.

Teismas pripažino, jog pagrįstai nustatyta, kad iš pareiškėjo pusės buvo padidintas dėmesys ikiteisminiam tyrimui Nr. 22-1-00276-12 ir nuolatinis prokuroro A. J. veiksmų koordinavimas ir jo konsultavimas, kurių metu tariamasi, kada ir kokius veiksmus atlikti, kaip paveikti valdininkus baudžiamojo proceso priemonėmis, kad jie priimtų palankų sprendimą. Aplinkybę dėl nuolatinio bendravimo su pareiškėju dėl šio ikiteisminio tyrimo patvirtino ir liudytoju teisme apklaustas prokuroras A. J..

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. N. pranešimas apie įtarimą įteiktas 2012 m. rugsėjo 12 d., o R. S. pranešimas apie įtarimą įteiktas 2012 m. rugsėjo 13 d. Ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiaga Kauno apygardos prokuratūrai išsiųsta 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 16-(31304)-986. Todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė reikalavimo nusišalinti nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo veiksmų visuma, t. y. prokuroro A. J. įtakojimas ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12 jo organizavimo klausimu, vykimas į Kauno miesto savivaldybę, pokalbiai su savivaldybės administracijos darbuotojais dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo, nenusišalinimas nuo minėto ikiteisminio tyrimo faktinės kontrolės, leidžia daryti išvadą, jog buvo siekiama savivaldybės tarnautojus paveikti, kad pareiškėjo giminaičiams būtų priimtas palankus sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o ikiteisminis tyrimas tapo priemone tokiam tikslui pasiekti. Tokiu būdu padaryta pagrįsta išvada, kad yra atsiradę neigiami padariniai. Situacija buvo aprašyta spaudoje.

Pareiškėjas neneigia neetiškai pasisakęs apie galimybę nutraukti minėtą ikiteisminį tyrimą, jeigu jo giminaičiams bus priimtas palankus sprendimas atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemės sklypą, tačiau tvirtina, kad toks pasisakymas neigiamų pasekmių nesukelia. Teismas šį teiginį vertino kaip nepagrįstą. Pareiškėjo veiksmų visuma patvirtina, kad jis, eidamas Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, 2012 m. kovo – rugsėjo mėnesiais netiesiogine tyčia sukėlė interesų konfliktą ir leido susiformuoti nuomonei, kad jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir įgaliojimais.

Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras A. M. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12 nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl BK 228 straipsnio 2 dalies požymių pareiškėjo atžvilgiu (I t., b. l. 147-160), todėl nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį, vertintina, kad operatyvinė informacija baudžiamajame procese Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (redakcija Nr. XI-1368, 2011 m. balandžio 28 d.) prasme panaudota nebuvo. Todėl ji galėjo būti panaudota tiriant tarnybinį nusižengimą. Įrodymų leistinumo principas nepažeistas.

Teismas pripažino, jog skundžiami aktai teisėti, pagrįsti. Nuobauda skirta proporcinga. Jų naikinimo pagrindų nėra.

III. Pareiškėjas J. B. pateikė apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 77-87), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Nesilaikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą pirmosios instancijos teismo sprendimas laikomas be motyvų, todėl dėl akivaizdžių procesinės teisės normų pažeidimų ir jų netinkamo pritaikymo yra neteisingai išspręsta byla, o šis teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

2. Tiek pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek nagrinėjant bylą teisme, buvo nurodyti ir akcentuoti grubūs Nuostatų reikalavimų pažeidimai, tačiau teismas nevertino ir nenurodė nei vieno argumento, kuriuo atmetė pateiktus akivaizdžius ir konkrečius Nuostatų pažeidimus. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad byloje nenustatyta kokių nors procedūrų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima akcentuoti, kad pareiškėjo teisės buvo suvaržytos. Jam buvo sudaryta galimybė dalyvauti procese, teikti paaiškinimus. Teismas nenurodė motyvų, kuo remdamasis padarė tokią išvadą.

3. Pagal Nuostatų 9, 9.2, 9.2.1 punktus generalinis prokuroras priima sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą ir, užrašydamas rezoliuciją, paveda įsakymu sudarytai tarnybinio patikrinimo komisijai atlikti tarnybinį patikrinimą ir nustato atlikimo terminą. Nagrinėjamu atveju generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 2 d. rezoliucija pradėjo tarnybinį patikrinimą ir pavedė jį atlikti komisijai, o įsakymą Nr. 1-321 dėl komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarymo priėmė tik 2012 m. lapkričio 6 d., t. y. praėjus keturioms dienoms. Tai yra grubus Nuostatų 9.2.1 punkto pažeidimas, todėl laikytina, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas neteisėtai, šališkai, iš anksto neteisėtai nurodant asmenis, kurie atliks tarnybinį patikrinimą.

4. Atlikto tarnybinio patikrinimo šališkumą rodo ir tai, kad pagal Nuostatų 35 punktą generalinis prokuroras priima vieną iš sprendimų, numatytų Nuostatų 35.1, 35.2, 35.3, 35.4 punktuose, tik gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada ir motyvuotą teikimą dėl prokuroro padaryto tarnybinio pažeidimo. Tiek ant 2013 m. rugpjūčio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 17.9-2028 generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 2 d. rezoliucija iš anksto nurodė „Gerb. D. B. spręsti dėl teikimo surašymo“, tiek ir ant 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 17.9-2701 generalinis prokuroras, dar prieš gaudamas tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada ir motyvuotu teikimu, užrašė rezoliuciją „Gerb. D. R. spręsti dėl teikimo surašymo“. Tai vertintina kaip išankstinės nuomonės nurodymas pavaldiems pareigūnams surašyti teikimą.

5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė apie nuobaudos skyrimo procedūrų pažeidimus.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime visiškai neargumentavo ir nevertino tarnybinio nusižengimo sudėties elementų.

7. Tarnybinio nusižengimo kaltės forma įvardijama netiesiogine tyčia, t. y. kad pareiškėjas, darydamas neteisėtus, priešingus teisei veiksmus, suvokė savo veiksmų neteisėtumą, numanė, kad gali atsirasti neigiami padariniai, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatytas pareiškėjo veikimas ar neveikimas priešingas teisei, todėl negalėjo būti ir sąmoningas leidimas atsirasti neigiamiems kažkokiems padariniams.

8. Nedarant jokio poveikio bylą kontroliavusiam prokurorui, atlikus tik pirminius teisėtus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie buvo suderinti su aukštesniuoju prokuroru K. B., pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą informuojant aukštesnįjį prokurorą K. B. nuo pat prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą, prašant perimti ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 kontrolę, atlikus tik pirminius teisėtus veiksmus, negali atsirasti neteisėtos arba neigiamos pasekmės.

9. Nepagrįstas teismo motyvas, kad 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu nutraukus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalį dėl BK 228 straipsnio 2 dalies pareiškėjo atžvilgiu, vertintina, kad operatyvinė informacija baudžiamajame procese panaudota nebuvo. Baudžiamasis procesas prasideda pradėjus ikiteisminį tyrimą ir baigiamas įsiteisėjusiu prokuroro ar teismo sprendimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ar įsiteisėjusiu apkaltinamuoju ar išteisinamuoju nuosprendžiu.

10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. teismo išvados visiškai nepagrįstos įrodymais, nėra jokių argumentų, dėl kurių teismas atmetė įrodymus dėl grubių procesinės teisės normų pažeidimų ir jų netinkamo pritaikymo, taip pat nėra argumentų, kuriais teismas atmetė įrodymus dėl tarnybinio nusižengimo sudėties elementų nebuvimo ir įrodymų leistinumo principo pažeidimo, teismo sprendimas yra be motyvų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime pareiškėjo apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 92-95) prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados atmesti pareiškėjo skundą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šis procesinis teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pakartojo neva padarytus tarnybinio patikrinimo procedūrų pažeidimus, pateikė tuos pačius vertinimus dėl įrodymų leistinumo, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų ir iš esmės nemotyvavo skundžiamo sprendimo neatitikimo ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimams. Jis tiesiog prašo iš naujo įvertinti visas tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo aplinkybes, nors jos buvo išsamiai ištirtos pirmosios instancijos teisme.

2. Atsakovo pozicija nurodytų argumentų atžvilgiu buvo aiškiai ir išsamiai išdėstyta atsiliepime į pareiškėjo skundą ir bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl ji nekartotina šiame atsiliepime. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pakankamai išsamiai bei motyvuotai pasisakyta dėl visų pareiškėjo skundo pozicijų ir reikalavimų; šis procesinis dokumentas atitinka atsakovo procesinius interesus ir Generalinę prokuratūrą tenkina.

3. Pareiškėjo nuomone, generalinis prokuroras tarnybinį patikrinimą pradėjo pažeisdamas Nuostatus, t. y. nesilaikydamas 9.2.1 reikalavimų tarnybinį patikrinimą 2012 m. lapkričio 2 d. rezoliucija pavedė atlikti įsakymu nesudarytai komisijai, o komisijos sudėtis buvo patvirtinta tik 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu. Nuostatų 9.2 punktas nustato generalinio prokuroro kompetenciją pradėti tarnybinį patikrinimą rezoliucijos užrašymu. Nuostatų 9.2.1 punktas numato, kad generalinis prokuroras gali pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą komisijai. Akivaizdu ir logiška, kad pirmiausia tarnybinis patikrinimas turi būti pradėtas, o jau po to – sudaryta komisija jo atlikimui. Dėl to nesuprantami pareiškėjo motyvai, jog vėlesnis komisijos sudarymas pažeidė nustatytą procedūrą. Taigi, generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 2 d. rezoliucija atitinka šiuos reikalavimus: generalinis prokuroras pradėjo tarnybinį patikrinimą ir nurodė, kokiems pareigūnams jį pavedama atlikti. Šis generalinio prokuroro sprendimas turėjo būti įformintas administraciniu aktu – įsakymu, kas ir buvo padaryta. Iki komisijos sudarymo (t. y. iki 2012 m. lapkričio 6 d.) jokie patikrinimo veiksmai nebuvo atlikti ir minėta procedūra neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Pareiškėjas bet kuriuo tarnybinio patikrinimo momentu galėjo reikšti motyvuotus nušalinimus komisijos nariams.

4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad dalį jo veiksmų teismas nepagrįstai įvertino kaip tarnybinius, nors jis veikė kaip privatus asmuo ir prašė jo veiklą ikiteisminiame tyrime vertinimo prasme padalinti į dvi dalis – į veiksmus iki ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 pradėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau Prokuratūros įstatymo 39-1 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso.

5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nedarant jokio poveikio baudžiamąją bylą Nr. 22-1-00276-12 kontroliavusiam prokurorui, atlikus tik pirminius teisėtus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie buvo suderinti su aukštesniuoju prokuroru K. B., pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą informuojant prokurorą K. B. nuo pat prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą, prašant perimti ikiteisminio tyrimo kontrolę, negali atsirasti neteisėtos arba neigiamos pasekmės. Nors pareiškėjas teigia, kad aukštesnysis prokuroras buvo tinkamai informuotas apie galimą interesų konfliktą, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 medžiaga, tiek tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys rodo priešingai. 2013 m. balandžio 10 d. K. B. apklausos protokole užfiksuota, kad „jokių faktinių duomenų apie giminystės ryšius tarp J. B. ir A. E. V. man nėra žinoma“. Atliekant tarnybinį patikrinimą 2013 m. birželio 25 d. raštu Nr. 2-509-23 K. B. informavo, kad buvo kalbėta su J. B. apie jo giminaičiams negrąžinamą žemę, kad K. B. pataręs J. B. kreiptis į atitinkamas institucijas, o apie pradėtą ikiteisminį tyrimą K. B. tapo žinoma ne iš J. B., bet reaguojant į skundus dėl galimai nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo. Be to, netgi tinkamas ir savalaikis aukštesniojo prokuroro informavimas apie galimą pareiškėjo suinteresuotumą ikiteisminiame tyrime (nors tai nebuvo padaryta), savaime nepašalina pareiškėjo pareigos nusišalinti nuo nurodyto ikiteisminio tyrimo kontrolės įstatymo nustatyta tvarka (BPK 60 str., Prokurorų etikos kodekso 5.4.2 p.).

6. Dėl visų kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (tarnybinio patikrinimo pradėjimo teisėtumo; ikiteisminio tyrimo pradėjimo tarnybinio patikrinimo metu ir jo atnaujinimo; papildomo tarnybinio patikrinimo pradėjimo nesant teikimo; komisijos šališkumo, veiksmų teisėtumo ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12, tarnybinio partikrinimo metu panaudotos operatyvinės informacijos teisėtumo), visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijai ir argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebus pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturėjo pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl faktinių aplinkybių vertinimo bei taikytinos teisės ginčo santykiams aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus ir tai motyvavo, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, papildymas pirmosios instancijos teismo argumentus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų pažeidimų, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė. Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013). Pirmosios instancijos teismas į šiuos klausimus iš esmės atsakė.

Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi nuostata, kad tik esminiai tarnybinio nusižengimo tyrimo bei nuobaudos skyrimo procedūriniai pažeidimai turi įtakos nuobaudos skyrimo teisėtumui, sudarančiam pagrindą panaikinti paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas nenurodė esminių procedūrinių pažeidimų, ribojančių pareiškėjo teisę į gynybą ar turinčių įtakos nuobaudos skyrimo objektyvumui, todėl šiuo pagrindu negali būti naikinamas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, pasisakė dėl tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo bei pareiškėjo kaltės formos, nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl daroma išvada, jog teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes.

Nustačius, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, nėra pagrindo pripažinti, jog generalinis prokuroras, priimdamas Įsakymą, buvo šališkas ir neobjektyvus, nes Įsakymo teisėtumo tikrinimą apima anksčiau paminėtų aplinkybių visuma. Vertinti iš naujo šių aplinkybių nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas nenurodė generalinio prokuroro interesų konflikto ar jo išankstinio nusistatymo priežasčių, sudarančių pagrindą jam nusišalinti iki priimant Įsakymą.

Aiškinant pareiškėjo, kaip prokuroro, pareigą nusišalinti nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės įstatymo nustatyta tvarka, pažymėtina, kad tokia pareiga atsiranda net esant šališkumo ar suinteresuotumo regimybei ir nuo šios pareigos vykdymo negali atleisti vyresnysis prokuroras (Baudžiamojo proceso kodekso 60 str., Prokurorų etikos kodekso 5.4.2 p.). Tačiau pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, nors toks pagrindas, ką ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, buvo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17-9.-2701 dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo grindžiama ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2012 m. spalio 17 d. išslaptinta pažyma Nr. S8-07-05 (I t., b. l. 77-131). Pareiškėjas nesutinka, kad operatyvinė informacija, gauta atliekant operatyvinį tyrimą, buvo panaudota tiriant tarnybinį nusižengimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad informacija atliekant operatyvinį tyrimą galėjo būti panaudota tiriant tarnybinį nusižengimą, remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi. Ši teismo išvada iš esmės yra teisinga, tačiau tikslintinas informacijos panaudojimo teisinis pagrindas ta apimtimi, kad ginčijamo įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priėmimo metu, 2013 m. spalio 21 d., minėta teisės norma negaliojo, kadangi neteko galios nuo 2013 m. sausio 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą. Šio įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 8 d.) buvo nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Ši teisės norma taikytina ir ginčo santykiams. Bylos įrodymai patvirtina, kad išslaptintą informaciją, turinčią korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, generaliniam prokurorui 2012 m. spalio 26 d. pateikė STT vadovas, generalinis prokuroras šią informaciją adresavo tarnybiniam patikrinimui (I t., b. l. 74-76), todėl ji atitiko minėtoje normoje nustatytas panaudojimo sąlygas tarnybiniam nusižengimui tirti ir nusižengimą tiriant panaudota teisėtai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys