2K-584/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-584/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00849-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.4;

2.3.6.3.1;

2.3.6.4.5;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimu; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė bausmė – vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Patenkinus Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, priteista iš R. K. 409,02 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 1 d., apie 21.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugriebė rankomis nukentėjusiąją D. V. už kaklo ir pakėlė į viršų, po to sudavė vieną kartą delnu nukentėjusiajai į kairę ranką bei pagriebė iš jos rankinę, kuria sudavė šiai vieną kartą į galvos sritį, padarydamas D. V. poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. rugsėjo 16 d., nuo 16.00 iki 17.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugriebė nukentėjusiosios D. V. dešinę ranką ir stipriai ją suspaudė, po to vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai į veidą, rankomis paėmė nukentėjusiąją už abiejų rankų ir, prisitraukęs prie savęs, kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į kairę kaktos pusę, dėl to ši nugriuvo ant grindų; tada savo koją uždėjo jai ant pilvo, šiai bandant atsikelti, viena koja užmynė jos dešiniąją pėdą, o kita koja spyrė vieną kartą į kairės kojos čiurną; nukentėjusiajai traukiant koją, rankomis sugriebė jos kairę koją už pėdos ir ją stipriai pasuko, tokiais nurodytais veiksmais padarydamas D. V. poodines kraujosruvas veide, dešinėje rankoje, kojose, kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžimą, t. y. nesunkai sutrikdė sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų (BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies), suvaržiusių įstatymu garantuotas kaltinamojo teises, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas, nes kasatoriaus ir nukentėjusiosios D. V. nesiejo tokie artimi santykiai, jie bendro ūkio nevedė, bendrų lėšų netvarkė. To nemotyvavo ir D. V. 2012 m. birželio 12 d. policijai pateiktame pareiškime, nurodžiusi, kad kartu jie gyveno tik keturis mėnesius. Kasatoriaus teigimu, bendro gyvenimo su girtaujančia, amoralų gyvenimo būdą propaguojančia moterimi jis negyveno, ši atėjo į jo namus kitais – prostitucijos paslaugų teikimo – tikslais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis nepatikimais ir nepakankamais R. K. kaltės įrodymais, iš esmės vien nukentėjusiosios D. V., kuri vartoja alkoholį, yra gydžiusis nuo psichikos sutrikimų, parodymais. Kasatorius pažymi, kad teisme nebuvo išreikalauti nukentėjusiosios psichikos sveikatos sutrikimus (diagnozę), gydymąsi psichikos sveikatos centre patvirtinantys duomenys, o nukentėjusioji ir jos atstovas tai paneigiančių duomenų nepateikė. Nukentėjusiosios dukters V. V. parodymai, kuriais buvo pakartojami jos motinos žodžiai, negalint nurodyti tikslaus kasatoriaus ir nukentėjusiosios bendro gyvenimo laikotarpio, taip pat sumušimų žymių ant nukentėjusiosios kūno lokalizacijos, pasak kasatoriaus, nepatikimi.

Anot nuteistojo, jo kaltę paneigiantys įrodymai teismų nebuvo vertinami ir jais nepagrįstai nesiremta (pažeidžiant rungimosi principą – BPK 7 straipsnis, BPK 20 straipsnio 5 dalis), nors nebuvo nė vieno liudytojo, mačiusio kasatorių smurtaujant prieš nukentėjusiąją. Nepagrįstai, kaip melagingi buvo atmesti liudytojos S. R. (kasatoriaus šeimos pažįstamos, prižiūrėjusios jo sergančią motiną) parodymai, duoti teisme, motyvuojant, kad ji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nors pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nėra apribojimo remtis liudytojo parodymais teisme, jeigu jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu.

Liudytoja S. R. nurodė mačiusi, kaip 2012 m. rugsėjo 16 d. D. V. , atvažiavusi automobiliu, perlipo per tvorą, siekdama patekti į namus, ji buvo girta, pati išprovokavo konfliktą, koneveikdama R. K. , jo motiną, trankė namie esančius daiktus, trenkė kasatoriui puoduku per galvą, draskė jį nagais. Tokias aplinkybes patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2471/12/02 dėl kasatoriui padarytų sužalojimų, jų padarymo laiko. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusioji D.

V. įvairiais būdais siekė jį sukompromituoti, pati girta verždavosi į namus (tai patvirtino ir liudytoja D. N. ), priekabiavo, siekė jo, kaip vyro, bei jo turto, sukėlė ir inicijavo konfliktą. Kasatoriaus nuomone, D. V. 2012 m. kovo mėn. būdama girta sudaužė jo automobilį ir po to siekė išvengti reikalauto žalos atlyginimo. D. V. jį terorizavo, sukėlė konfliktą, sugalvojo versiją, kad jis gėrė brendį, tačiau nekvietė pareigūnų dėl girtumo nustatymo. Visiškai neaišku, kuo remiantis buvo konstatuota, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, juo labiau kad tai paneigė visi apklausti liudytojai.

Kasatoriaus teigimu, buvo vadovautasi gana neobjektyviai įvertintomis specialisto išvadomis dėl D. V. padarytų sužalojimų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1487/12/02 nurodyta melaginga aplinkybė, kad kasatorius nukentėjusiąją pakėlė nuo žemės už kaklo, tačiau dėl to žymių nerasta. Kasatoriaus teigimu, įvertinus D. V. svorį, po tokio veiksmo žymių ant jos kūno turėjo likti. Iškviesta į teismo posėdį ekspertė apie pažeidimų, poodinių kraujosruvų atsiradimo priežastis negalėjo tiksliai atsakyti, neatmetė galimybės, kad jos buvo padarytos pačios nukentėjusiosios, šiai griūvant. Specialisto išvados apie įvykio aplinkybes buvo surašytos tik pagal nukentėjusiosios paaiškinimus, todėl yra nekonkrečios, naudojami teiginiai „abejotina“, „galėjo būti taip“. Kasatorius pažymi, kad D. V. 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo girta, liudytoja S. R. matė ją griūvančią. Kauno klinikų asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės įrašai taip pat padaryti remiantis pacientės žodžiais, tačiau neurologas nenustatė jokių reiškinių, kad D. V. galėjo vemti, ją pykino, tai tik jos pačios žodžiai. Hematomų atsiradimas įvairiose kūno dalyse galėjo būti nulemtas kitų priežasčių – nukentėjusiajai susižalojant pačiai.

Kasatorius pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai, siekiant surinkti tik jį kaltinančius įrodymus, o pavyzdžiui, fonoskopinė ekspertizė nebuvo paskirta, dėl to nėra patvirtintas kasatoriaus ir D. V. įrašyto pokalbio tikrumas. Nurodytame pokalbyje galėjo dalyvauti kitas vyras – A. T. (nukentėjusiosios sugyventinis). Ikiteisminio tyrimo metu daiktų poėmio protokolu paimtas R. K. ranka rašytas tekstas, kurio tyrimą atliko tas pats specialistas, kuris nebuvo įtrauktas į ekspertų sąrašą, nebuvo įspėtas, išvadą davė tokią, kokia buvo reikalinga prokurorei. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pats sau prieštaravo vertindamas nurodytą raštelį, neva nei garso įrašas, nei pateiktas raštelis, rašytas raudonu rašalu, neturi įrodomosios reikšmės, tačiau iš raštelio turinio aišku, kad buvo bendras ūkis, jo vedimas, kasatorius pripažino smurtą. Su tokia išvada kasatorius nesutinka, nes jeigu šis įrodymas neturi įrodomosios vertės, juo neturėjo būti remiamasi.

Kasatorius nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kaltės nepripažino, todėl ji turėjo būti įrodyta, o nesant pakankamai įrodymų ir galiojant nekaltumo prezumpcijai, jis išteisintas. Kasatoriaus teigimu, jis, būdamas pataisos namų socialinės reabilitacijos būrio viršininkas, darbe yra apibūdinamas teigiamai, taip pat žino, kokia atsakomybė gresia už žmogaus sužalojimą, todėl nebūtų naudojęs fizinio smurto prieš nukentėjusiąją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta BPK nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, teismo išvados atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai išsamiai aptarti. Teismas dar kartą išanalizavo ir palygino byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek visų byloje esančių įrodymų kontekste, pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas, pasisakė, kodėl patikimi nukentėjusiosios D. V. ir liudytojos V. V. parodymai, motyvavo, kodėl atmeta liudytojos S. R. parodymus. Nukentėjusiosios ir liudytojos V. V. parodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, jie buvo nuoseklūs, vieni kitus papildė ir juos patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl pagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais byloje ir jais remtasi priimtame teismo nuosprendyje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolai, nuosprendžio ir nutarties turinys patvirtina, kad BPK 20 straipsnio įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o R. K. kaltė pagrįsta ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visetu: liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, eksperčių M. K. ir L. K. paaiškinimais, kriminalistinių tyrimų specialisto išvada, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolais ir kt.

Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų, anot prokurorės, taip pat nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų, kad būtų buvęs pažeistas rungimosi principas: iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolų matyti, kad R. K. ir jo gynėja įrodymų tyrimo procese dalyvavo, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus, kurie buvo svarstyti, dalis jų patenkinta: pridėti prie bylos pateikti dokumentai, apeliacinėje instancijoje atliktas įrodymų tyrimas (apklaustas liudytojas R. K.), kasatoriaus ir jo gynėjos nuomonės teismo procese nebuvo ignoruojamos, nepalankumo jiems nerodyta.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį – nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nes kitu atveju yra suvaržomos kaltinamojo teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamoje byloje, prokurorės teigimu, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja V. V. buvo apklausta teismo posėdyje, apklausiant dalyvavo kaltinamasis ir jo gynėja, jiems užduoti klausimus nebuvo suvaržymų, todėl šios liudytojos parodymais grįsti teismo nuosprendį buvo galima. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, kuriuos neva padarė apeliacinės instancijos teismas, nepasisakęs dėl apeliacinio skundo argumentų, kad R. K. buvo nuteistas be įrodymų, taip pat nepagrįstas, prieštarauja bylos duomenims. Prokurorė cituoja R. K.apeliacinio skundo argumentus ir nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog buvo dar kartą analizuojami byloje surinkti įrodymai, pasisakyta dėl jų bei nukentėjusiosios parodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. atsakyta į esminius R. K. apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvuotas išvadas, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji D. V. prašo jį atmesti, nes skunde nurodytais argumentais naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį bei baudžiamąją bylą R. K. nutraukti, nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai kasacinio skundo teiginiams, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo R. K. veiksmus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, savo išvadas grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nuteistasis kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, jog proceso dalyviai turėjo galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, o jų prašymai buvo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

Vien tai, kad teismai atmetė R. K. ir jo gynėjos pateiktus prašymus ir priėmė jiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip rungimosi principo pažeidimas, nes įrodymų visumos reikalavimas dar nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-129/2014). Taip pat visiškai nepagrįstas ir deklaratyvus kasacinio skundo teiginys, jog yra pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimas. Nukentėjusioji pažymi, kad R.

K. smurtą panaudojo artimoje aplinkoje, nes ji su kasatoriumi tam tikrą laiką kartu gyveno, buvo atsivežusi savo daiktus, juos siejo artimi ryšiai, tvarkė bendrą ūkį, R. K. ja rūpinosi kaip šeimos nariu, po avarijos slaugė. Gyvenant kartu, ji negalėjo įsibrauti pas kasatorių į namus. Pirmosios instancijos teisme V. V. parodė, kad nukentėjusioji su kasatoriumi pradėjo kartu gyventi praėjus porai mėnesių po pažinties; kad yra mačiusi ant jos kūno mėlynes – ant kojų, šlaunų, rankų matėsi sumušimai. Taip pat, priešingai, nei nurodyta kasaciniame skunde, liudytojos S. R. parodymai buvo įvertinti su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o dėl prieštaravimų nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, kuriuos patvirtina specialisto išvada Nr. G2484/12(02), ekspertė L.

K. bei kiti byloje esantys duomenys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai juos atmetė. Abejones šios liudytojos parodymais teismams pagrįstai sukėlė ir tai, kad net rašydamas privataus kaltinimo skundą dėl neva neteisėtų D. V. veiksmų 2012 m. rugsėjo 16 d. R. K. nenurodė, jog įvykį matė S. R. . R. K. į bylą pateikta specialisto išvada, kurioje yra konstatuoti jo patirti sužalojimai, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent nukentėjusioji padarė šiuos sužalojimus ir besąlygiškai neįrodo, kad sužalojimai padaryti būtent 2012 m. rugsėjo 16 d., nes joje nurodoma, jog įvardyti sužalojimai padaryti prieš 3-6 paras iki teismo medicininės apžiūros (į medicinos ekspertą kreiptasi 2012 m. rugsėjo 20 d.).

Nukentėjusioji mano, kad kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi privataus kaltinimo byloje Nr. PK-491-408/2014 Kauno apylinkės teisme nustatytomis aplinkybėmis, nes nors joje nuosprendžiu nukentėjusioji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl R. K. 2012 m. rugsėjo 16 d. neva padaryto sužalojimo, tačiau šis nuosprendis nėra įsigaliojęs. Be to, privataus kaltinimo byloje R. K. parodymai apie 2012 m. rugsėjo 16 d. įvykio aplinkybes yra prieštaringi. Nuteistojo versiją, kad neva būtent nukentėjusioji jį sužalojo, paneigia ir tai, kad liudytojas B.

B. parodė, jog R. K. 2012 m. rugsėjo 16 d. jam skambino ir nurodė, kad yra atvykusi jo draugė, kuri neva nenori išeiti iš jo namų. Iš R. K. ir liudytojos S. R. parodymų matyti, kad R. K. policijos inspektoriui B. B. skambino jau tada, kai neva nukentėjusioji buvo apdraskiusi jį ir išbėgusi į kiemą, tačiau inspektoriui to nenurodė. Ši aplinkybė lemia išvadą, kad įvykio metu nuteistasis nebuvo sužalotas. Kasacinio skundo teiginiai apie nukentėjusiosios psichinę būklę yra visiškai nepagrįsti. Byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, raštelis, priešingai kasacinio skundo argumentams, patvirtina R.

K. elgesį, prieštaraujantį įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Nors nuteistasis neigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau byloje esančios specialisto išvados bei ekspertų parodymai patvirtina, jog nuteistasis 2012 m. birželio 1 d. ir 2012 m. rugsėjo 16 d. sutrikdė jai sveikatą. R. K. versija, jog 2012 m. birželio 1 d. kraujosruva nukentėjusiosios kairiame dilbyje atsirado dėl leidžiamų vaistų vartojimo, buvo paneigta ekspertės M. K. parodymais, kuri paaiškino ir tai, kad paėmus už kaklo ne visada lieka mėlynės. Nuteistojo versiją, jog 2012 m. rugsėjo 16 d. nukentėjusioji patyrė sužalojimus nugriuvusi nuo laiptų, paneigia ekspertės L.

K. parodymai.

Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų (pavyzdžiui, analizuojant liudytojų parodymus ir nesutinkant su jų vertinimu ir kt.) yra ne teisės klausimai ir kasacine tvarka nenagrinėtini. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo kaltės, atsakė į esminį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo, motyvuotai pasisakė dėl apeliaciniame skunde ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo ir pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms. Priešingai kasacinio skundo teiginiams, apeliacinės instancijos teismas objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai vadovavosi teismų praktika, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti pagrindo nėra. Ta aplinkybė, kad nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo kaltės įrodytumo ir laiko ją nepagrįsta, negali būti vertinama kaip neišsamus ar netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas, pažeidžiantis BPK 320 straipsnio nuostatas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų pažeidimų

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies (netinkamai vertino surinktus įrodymus), 301 straipsnio 1 dalies (nepagrįstai nesirėmė teisme apklaustos liudytojos S. R. parodymais), 305 straipsnio 1 dalies (atmetė kasatoriaus kaltę paneigiančius įrodymus, nuosprendį pagrindė vien nepatikimais nukentėjusiosios parodymais, abejotina medicinos specialisto išvada ir parodymais teisme dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų), 320 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio (nesilaikant rungimosi principo), 44 straipsnio 6 dalies nuostatas ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą teismo sprendimą.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (2, 3 punktai). BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatose, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių konstatavimo, taip pat nurodyti išsamūs kaltinamojo R. K. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, juos sugretino, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykių aplinkybės sutampa, kokių prieštaravimų esama, ir juos šalino.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl nesiremia kaltinamojo R. K. parodymais, kuriais šis neigė savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes jie neatitiko kitų bylos duomenų, teismo pripažintų įrodymais: viso baudžiamojo proceso metu išsamių ir nuoseklių nukentėjusiosios D. V. parodymų dėl smurto prieš ją naudojimo aplinkybių, teismo medicinos specialistų išvadų dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, liudytojų, pavyzdžiui, V.

V. , parodymų, rašytinės bylos medžiagos. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl atmetami liudytojos S. R. parodymai, kuri buvo apklausta kaltinamojo iniciatyva tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei prasidėjus bylos nagrinėjimui teisme visiškai neužsiminė (nenurodė), kad konfliktą su nukentėjusiąja matė minėta liudytoja. Tokios aplinkybės buvo nurodytos pakankamai vėlai – įrodymų tyrimo teisme metu, be to, visiškai prieštaravo nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, kad konfliktų metu namuose nieko daugiau nebuvo.

Teismas konstatavo, kad ir kitos šios liudytojos nurodytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų, pavyzdžiui, dėl to, kad nukentėjusioji lipo pas kaltinamąjį per tvorą, nors nustatyta, kad ji turėjo jo namų raktus, todėl, tikėtina, ir vartų. Taigi, teismas liudytojos S. R. parodymus vertino ir lygino su kitais bylos duomenimis, dėl to kasatorius nepagrįstai nurodo, kad šios liudytojos parodymais nesiremta, nes ji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir sulygino nukentėjusiosios, kaltinamojo parodymus su Policijos registruose apie gautus pranešimus užfiksuotais duomenimis, kurie patvirtino būtent nukentėjusiosios nurodytas faktines aplinkybes.

Kaltinamojo agresyvų nusiteikimą prieš nukentėjusiąją teismas papildomai pagrindė nukentėjusiosios pateiktų telefoninių pokalbių stenograma. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, išsamiai ir argumentuotai nurodyta, kokiais įrodymais remiantis buvo pagrįsta kaltinamojo R. K. kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, o kokie bylos duomenys įrodymais nepripažinti ir kodėl jais teismas nesirėmė darydamas galutines išvadas dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis R. K. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės identiški jo kasaciniame skunde nurodytiesiems. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsakė į esminius R. K. apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. K. veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 1 daliai, detaliai ir išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus ir specialisto išvadą bei specialistės M. K. parodymus teisme dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, galimų jų atsiradimo būdų, kurie paneigė nuteistojo R. K. keltas gynybines versijas: neva tokie sužalojimai atsirado nukentėjusiajai leidžiantis vaistus ir pan. Taigi, 2012 m. birželio 1 d. nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes patvirtino visuma byloje esančių įrodymų, ne vien specialisto išvada, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Dėl nukentėjusiosios sužalojimo 2012 m. rugsėjo 16 d. taip pat išsamiai pasisakyta, pakartotinai nurodant, kokie byloje esantys duomenys patvirtina R. K. kaltę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo liudytojos S. R. parodymų davimo aplinkybes pirmosios instancijos teisme, taip pat sulygino R. K. parodymus, susijusius su šios liudytojos apklausa ir motyvuotai pritarė jos parodymų atmetimui. 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiosios į bylą pateikti telefoninių pokalbių įrašai buvo vertinami teismo kaip R. K. charakterizuojantys duomenys, o ne jo kaltės įrodymai. Taip pat detaliai pasisakyta dėl byloje esančio raštelio, jo ištyrimo ir specialisto išvados dėl jo pateikimo, laikantis BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pasisakyta dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, taip pat aplinkybių, kad nukentėjusioji ir nuteistasis kartu bendrai tvarkė ūkį, buvo sugyventiniai; dėl neva šališko ikiteisminio tyrimo atlikimo, prokuroro nešališkumo, nukentėjusiosios psichikos sutrikimų. Dėl nurodytų argumentų pakartotinai pasisakoma ir nuteistojo kasaciniame skunde, tačiau detaliau nei į juos atsakė apeliacinės instancijos teismas, nekartojant šio teismo nurodytos argumentacijos, nėra pagrindo pasisakyti. Kasatoriaus teigiamos asmeninės savybės buvo tinkamai įvertintos tiek pirmosios, tiek pakartotinai apeliacinės instancijos teismuose, skiriant jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Pabrėžtina, kad teigiamos asmeninės nuteistojo savybės, nustačius jo veiksmuose visus būtinuosius inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nėra reikšmingos jo veiksmų kvalifikavimui ir kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepanaikina. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta reikalavimo teismui detaliai atsakyti į absoliučiai visus (kiekvieną) apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis R. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma R. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad kasatoriaus argumentai dėl to, jog nukentėjusioji serga psichikos ligomis, todėl jos parodymai nepatikimi, o nagrinėjamoje byloje viso baudžiamojo proceso metu nebuvo siekta gauti duomenų apie jos psichinę sveikatą, taip pat nepasitvirtino. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo išreikalauta nukentėjusiosios D. V. sveikatos istorija ir kreiptasi su užduotimi atlikti objekto tyrimą į Kauno I teismo psichiatrijos skyrių dėl to, ar D. V. pagal jai konstatuotą diagnozę reikalinga skirti teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę. Gauta 2012 m. gruodžio 4 d. specialisto išvada, kad nukentėjusiajai skirti tokios ekspertizės nereikia. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas kaltinamojo gynėjo prašymas dėl nukentėjusiosios asmens sveikatos istorijos išreikalavimo, kuris protokoline nutartimi, nesant poreikio skirti ekspertizės, atmestas. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje taip pat išsamiai argumentavo, kad nukentėjusiajai dar 2007 metais buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresinis epizodas, tačiau, esant specialisto išvadai, kad skirti jai teismo psichiatrinės ekspertizės nėra poreikio, tai neturėjo įtakos jos parodymų patikimumui. Taigi, viso baudžiamojo proceso metu buvo žinoma apie ankstesnius nukentėjusiosios psichikos sutrikimus, surinkta visa reikalinga medžiaga šiuo pagrindu ir atlikti būtini veiksmai ikiteisminio tyrimo metu (gaunant specialisto išvadą), t. y. buvo gauti visi reikiami duomenys apie jos psichinę sveikatą.

Kasatoriaus teiginiai dėl to, kad rašysenos tyrimas buvo atliktas nesilaikant BPK reikalavimų, taip pat nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad rašysenos tyrimas atliktas pagal ikiteisminio tyrimo tyrėjos suformuluotą užduotį, jį atliko Kauno apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriaus viršininkas D. A. S. , kuris buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, taip pat turintis rašysenos tyrimo specialisto kvalifikaciją. Taigi, buvo laikytasi BPK 205 straipsnyje nustatytų objekto tyrimo tvarkos reikalavimų, specialistas – ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę, turintis reikiamų specialiųjų žinių ir įgūdžių numatytam tyrimui atlikti (BPK 89 straipsnio 1, 2 dalys), pateikė išvadą jo kompetencijai priskirtais klausimais, atitinkančią BPK 90 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo pakartotinai prašoma surinkti kitų asmenų rašysenų pavyzdžius (pačios nukentėjusiosios), skirti rašysenos ekspertizę, toks prašymas protokoline nutartimi atmestas.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo gynėjas buvo prašęs skirti D. V. turimų telefoninių pokalbių fonoskopinę ekspertizę, toks prašymas buvo atmestas 2013 m. birželio 18 d. prokuroro nutarimu. Pirmosios instancijos teisme toks prašymas taip pat motyvuotai protokoline nutartimi, laikantis BPK 270, 286 straipsnių nuostatų, atmestas, nurodant, kad pokalbiai nesusiję su kaltinamajam inkriminuotais įvykiais ir tik parodo bendrą jų santykių foną. Pažymėtina, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Teismui atsisakius skirti fonoskopinę ekspertizę, nurodžius dėl to motyvus, BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, esant kaltinamojo ar jo gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę. Ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina siekiant nustatyti veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisakyta.

Pažymėtina, kad įvertinus tai, kas nurodyta pirmiau, ir iš bylos medžiagos, teisiamųjų posėdžių protokolų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turinio matyti, jog R. K. ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese, o bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į jų teikiamus prašymus, dalį tenkino, kitą dalį – argumentuotai atmetė, tačiau nepagrįsto prioriteto teikimo kaltinimo pusei ar rungimosi pricipo pažeidimo byloje nenustatyta. Konstatuoti BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl atsakomybė sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pripažinimo

Kasatorius neigia jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), t. y. kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, pripažinimą.

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad R. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nustatyta remiantis nuosekliais ir nekintančiais nukentėjusiosios parodymais. Teismas įvertino, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutiktina, nes nepriklausomai nuo to, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio nebuvo patvirtintas šioje byloje išmatuojant alkoholio kiekį matuokliu, tačiau nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad jis vartojo alkoholio ir prieš ją smurtavo iš esmės be jokios priežasties, dėl menkaverčių pretekstų priekaištavo ir mušė, neišleido iš namų, jai norint išeiti – neatidavė daiktų ir pan. Visos teismų nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės patvirtina, kad R. K. nusikalstamas veikas darė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo neadekvatiems ir nusikalstamiems veiksmams prieš nukentėjusiąją D. V. .

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kasatoriaus nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas