A-502-727-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-727/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01841-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. U. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. KS-34 „Dėl G. U.” (toliau – ir Sprendimas).

Skunde (I t., b. l. 1-3) pareiškėja paaiškino, kad apie VTEK posėdžio, kuriame bus svarstoma jos veika, vietą ir laiką, jai nebuvo pranešta. Į pareiškėjos paklausimą Panevėžio miesto savivaldybės administracija nurodė (raštas 2013 m. balandžio 26 d. Nr. 19-4/24.-896), kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) nariams adresuota korespondencija neregistruojama, o paskirstoma į Tarybos narių dėžutes. Atsižvelgiant į tai, kad Tarybos nariai nėra savivaldybės darbuotojai ir nesilanko kiekvieną dieną savivaldybėje, negali žinoti apie jų vardu gautą korespondenciją, todėl yra pagrindas teigti, kad Komisija tinkamai neinformavo pareiškėjos apie savo posėdį ir tuo pažeidė asmens teisę būti išklausytam, t. y. pažeidė asmens teisę į gerą administravimą.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis, garantuojantis teisę į gerą administravimą, apima ir kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, tačiau pareiškėja negalėjo susipažinti net su priimtu Komisijos sprendimu, apie kurį buvo paskelbta Komisijos internetiniame tinklalapyje 2013 m. balandžio 23 d. 2013 m. balandžio 25 d. paskambinusi į Komisiją ir paprašiusi pateikti sprendimą, ji buvo informuota, kad Sprendimas dar nėra surašytas. Raštu pateiktas prašymas dėl Sprendimo pateikimo buvo patenkintas tik 2013 m. gegužės 2 d.

Sprendimą išsiunčiant elektroniniu paštu. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad nagrinėjant viešųjų ir privačių interesų konfliktų atvejus yra svarbu nustatyti, ar buvo interesų konfliktas, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalis, t. y. ar buvo situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais, to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtais kaip asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

VTEK nurodė, kad pareiškėja, dalyvavusi Tarybos posėdyje sprendžiant klausimą ir priimant sprendimus dėl Panevėžio miesto savivaldybės ir Panevėžio kolegijos, kurioje sprendimo priėmimo metu ėjo vadovaujamas pareigas, bendradarbiavimo sutarties, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tačiau toks sprendimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėja Panevėžio kolegijoje niekada nėjo ir neina vadovaujančių pareigų. Panevėžio kolegijos Suaugusiųjų švietimo ir mokymo centro vadovė neturi nei vieno pavaldaus darbuotojo, kolegijos valdyme nedalyvauja, šio centro veikla niekaip nėra susijusi su Panevėžio miesto savivaldybės taryboje svarstyta bendradarbiavimo sutartimi, kurioje nėra numatyti jokie finansiniai šalių įsipareigojimai, kadangi šioje sutartyje numatomas tik viešųjų interesų tenkinimas, sprendžiant kultūrinio, pilietinio ir socialinio pobūdžio vietos bendruomenei svarbius klausimus, o Panevėžio kolegijos Suaugusiųjų švietimo ir mokymo centras (toliau – ir Centras) vykdo tik fizinių asmenų mokymą pagal specialias programas.

Pareiškėja pažymėjo, kad Komisijai pateikto skundo motyvai susiję išimtinai su jos, kaip Tarybos narės, veikla, kuri buvo nepriimtina kitam tarybos nariui (M. B.), tačiau VTEK šių aplinkybių visiškai nevertino, nors pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 22 straipsnio 6 dalį draudžia tarybos narį persekioti už balsavimą ar pareikštą nuomonę savivaldybės tarybos ar jos komitetų posėdžiuose. Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte eksplicitiškai nustatyta, jog tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui, todėl pareiškėja elgėsi tinkamai ir nebalsavo dėl bendradarbiavimo sutarties, siekiant panaikinti bet kokias abejones dėl galimo interesų konflikto, nors ši sutartis apėmė išimtinai viešuosius interesus, kurių viršenybės užtikrinimas yra kiekvieno savivaldybės tarybos nario pareiga.

Komisija visiškai nepagrįstai apkaltino pareiškėją nedeklaravus privačių interesų pasikeitimus, kadangi viešų ir privačių interesų deklaracijos popierinį variantą ji buvo pateikusi Komisijai raštu 2012 m. gegužės mėnesį, nes neveikė elektroninio deklaravimo sistema, o iki nustatyto termino deklaracija buvo pateikta ir elektroniniu būdu. Visi duomenys yra registruoti duomenų bazėje, ir nagrinėjamų aplinkybių metu deklaracija buvo pateikta tinkamai, apie ką buvo žinoma visiems Tarybos nariams ir savivaldybės merui taip pat, tačiau Komisija šią faktinę aplinkybę vertino netinkamai, buvo klaidingai teigiama, kad deklaracija už 2012 m. iš viso nepateikta, ir tik primygtinai pareikalavus, vėliau buvo pripažinta, kad tokia deklaracija yra.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 37-40) paaiškino, kad pareiškėja, pasikeitus duomenims apie jos privačius interesus, laiku nepatikslinusi deklaracijos ir nepateikusi duomenų apie einamas pareigas Panevėžio kolegijoje, pažeidė Įstatymo 6 straipsnį. VTEK 2013 m. balandžio 17 d. pranešimu Nr. S-598-(2.5) „Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos posėdžio“ informavo pareiškėją, kad 2013 m. balandžio 23 d. posėdyje bus svarstoma jos veiklos atitiktis Įstatymo nuostatoms. Lietuvos paštui pateiktų siuntų sąrašas Nr. 57-207-1125 patvirtina, kad Komisija pareiškėjai adresuotą pranešimą (registruota siunta Nr. RN622434787LT) įteikė Lietuvos paštui 2013 m. balandžio 17 d.

Lietuvos pašto paieškos sistemos išrašas įrodo, kad Lietuvos paštas Komisijos pranešimą pristatė ir įteikė gavėjui 2013 m. balandžio 19 d. Taigi Komisija tinkamai informavo pareiškėją apie posėdį, kuriame buvo svarstomas jos elgesys, ir jos teisių nepažeidė. Be to, byloje yra išsamus pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. paaiškinimas, kuris aptartas ir įvertintas Sprendime, todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija pažeidė pareiškėjos teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytai. Komisija 2013 m. balandžio 23 d. posėdyje priėmė Sprendimą ir, Komisijos pirmininkei jį pasirašius, 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. S-654-(2.5) išsiuntė pareiškėjai.

Kadangi pareiškėja pageidavo gauti sprendimą ir elektroninėmis ryšio priemonėmis, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo kopija buvo pateikta ir elektroniniu paštu. Fakto, kad Sprendimą gavo, pareiškėja neginčija. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas) nuostatos neįpareigoja Komisijos pirmininko sprendimą pasirašyti ir išsiųsti asmeniui, kurio veika buvo svarstoma, sprendimo priėmimo dieną. Sprendimo priėmimo dieną Komisija internetiniame puslapyje paskelbė tik sprendimo esmę atspindintį spaudos pranešimą, o oficialus sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas jį pasirašius Komisijos pirmininkei.

Sprendime Komisija nustatė, kad pareiškėja yra Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narė ir eina vadovaujančias pareigas Panevėžio kolegijoje: yra vieno jos padalinių – Suaugusiųjų švietimo ir mokymo centro vadovė. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 13 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl pritarimo savivaldybės ir kolegijos bendradarbiavimo sutarties projektui. Tarybai nepritarus pateiktam sutarties projektui, pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų: pateikė repliką po balsavimo, frakcijos vardu paprašė paskelbti posėdžio pertrauką, o šiai pasibaigus, pasiūlė dėl šio klausimo balsuoti dar kartą.

Pareiškėja pati dalyvavo priimant sprendimą dėl pakartotinio balsavimo. Po pakartotinio balsavimo sutarties projektui buvo pritarta. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo privatų interesą, pasireiškusį jos darbo santykiais su Panevėžio kolegija ir šios kolegijos padalinio vadovės pareigomis. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėja aktyviai siekė pritarimo šios sutarties projektui Taryboje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės faktas, ar pareiškėja turėjo kokią nors naudą dėl bendradarbiavimo sutarties sudarymo. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nekvestionavo pareiškėjos, kaip Tarybos narės, galimybės vykdyti tarybos nario funkcijas, tačiau pareiškėja privalėjo tai daryti vengdama viešųjų ir privačių interesų konflikto. Komisija Sprendime konstatavo, kad pareiškėja laiku nepatikslino deklaracijos, o ne kad apskritai nepateikė deklaracijos. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos pateikti deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo privačių interesų deklaracijoje nurodyti narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, o 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, per kurį privaloma patikslinti deklaraciją, jeigu duomenys apie deklaruojančiojo privačius interesus pasikeitė, – per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja privalėjo ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų po to, kai pradėjo eiti pareigas Centre, papildyti šiais duomenimis savo privačių interesų deklaraciją, tačiau tai per Įstatyme įtvirtintą terminą nebuvo padaryta.

Pareiškėja Suaugusiųjų švietimo ir mokymo centro vadove pradėjo dirbti 2011 m. rugsėjo 1 d., o privačių interesų deklaraciją patikslino nurodydama minėtas pareigas tik 2012 m. birželio 6 d., t. y. praėjus daugiau kaip 9 mėnesiams nuo privataus intereso (darbo santykių) atsiradimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjos G. U. skundą tenkino iš dalies – panaikino Komisijos 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. KS-34 ir perdavė klausimą dėl G. U. veiksmų kvalifikavimo nagrinėti iš naujo (II t., b. l. 42-48).

Teismas nustatė, kad G. U. apie 2013 m. balandžio 23 d. 10.30 val. vyksiantį VTEK posėdį, kuriame buvo svarstoma jos veika, buvo pranešta VTEK 2013 m. balandžio 17 d. raštu, pašto įstaigai įteiktu 2013 m. balandžio 17 d., kuriame įteikimo gavėjui vieta nurodytas Panevėžio miesto savivaldybės administracinio pastato adresas. Šis raštas, kaip matyti iš AB Lietuvos paštas informacinės sistemos duomenų, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos darbuotojo pranešimo, G. U. paaiškinimo teismo posėdyje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje buvo gautas 2013 m. balandžio 19 d. 12.00 val. neregistruotas ir iš karto įdėtas į Tarybos narės G.

U. korespondencijos dėžutę, kurios G. U., dirbanti ne Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje, iki 2013 m. balandžio 23 d. nepatikrino. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes ir įvertinęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 28 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos darbo reglamento, patvirtinto Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. KS-31 (2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. KS-18 redakcija), 44–46 punktų reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad G.

U. nebuvo tinkamai informuota apie VTEK posėdį, taip apribojant jos teisę dalyvauti šiame posėdyje ir būti išklausytai: nors Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas ir VTEK darbo reglamentas nenustato, prieš kiek laiko asmuo turi būti informuotas apie VTEK posėdžio, kuriame bus svarstoma jo veika, vietą ir laiką, šis laiko tarpas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei įvertinant tai, kad asmuo atskirai nėra informuojamas apie tyrimo pabaigą ir galimybę susipažinti su jo metu surinkta medžiaga, turi būti pakankamas ne tik tam, kad asmuo spėtų atvykti į tokį posėdį, bet ir gebėtų jam tinkamai pasiruošti.

Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, tai nebuvo padaryta. Įvertinus aplinkybę, kad vieta, kurioje buvo gautas pranešimas – Panevėžio miesto savivaldybės administracija – nėra pareiškėjos gyvenamoji ar pagrindinė darbo vieta, duomenų apie pranešimo paėmimo laiką nėra, teismas nurodė neturintis pagrindo nesivadovauti paaiškinimais, kad pranešimo iki posėdžio ji nebuvo gavusi. Kita vertus, pranešimas, kuriuo G. U. informuota apie VTEK posėdį, jai geriausiu atveju galėjo būti įteiktas likus 1 darbo dienai iki posėdžio (savivaldybėje gautas 2013 m. balandžio 19 d., t. y. penktadienį, o posėdis – 2013 m. balandžio 23 d., t. y. antradienį).

Turint omenyje, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Panevėžyje, o VTEK buveinė – Vilniuje, G. U. bet kokiu atveju būtų galėjusi pagrįstai prašyti atidėti posėdį, motyvuodama netinkamu pranešimu. Atsakovo atsiliepimo teiginiai, kad pareiškėja VTEK pateikė išsamų paaiškinimą, dėl ko jos teisė duoti paaiškinimus ir būti išklausytai nebuvo pažeista, yra nepagrįsti: pranešimas apie VTEK posėdį, teismo vertinimu, šioje administracinėje procedūroje, kurioje priimamas sprendimas gali turėti esminės įtakos jo teisėms (ribojama teisė būti skatinamam, įsidarbinti valstybės tarnyboje, pagaliau – formuoja visuomenės nuomonę apie asmenį), asmeniui, kurio veika yra tiriama, yra labai svarbus, kadangi jis atskirai nėra informuojamas apie tyrimo pabaigą, galimybę susipažinti su visa medžiaga.

Be to, jo teisė dalyvauti VTEK posėdyje yra nustatyta įstatymu ir negali būti ribojama.

III. Atsakovas VTEK padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 52-53) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Komisijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialios pranešimų apie Komisijos posėdžius siuntimo asmenims ar institucijomis tvarkos. Pagal ilgametę praktiką Komisija visą oficialią informaciją teikia asmenims (institucijoms) registruotais laiškais. Jų išsiuntimo faktą, datą ir adresatą įrodo pašto darbuotojų parašais bei antspaudais patvirtinti pašto siuntų sąrašai.

2. Pareiškėja be subjektyvios, išimtinai jai palankios žodinės įvykių interpretacijos, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų Komisijos teismui pateiktus dokumentus, jog pranešimas apie posėdį jai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 19 d.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-245/2007 yra konstatavęs, jog teisės aktai nereikalauja, kad pranešimas apie posėdį suinteresuotam asmeniui būtų įteikiamas pasirašytinai, ir kad apie įteikimą būtų informuotas siuntėjas. Todėl pareiškėjos argumentas, kad ji nebuvo kviesta į Komisijos posėdį, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, atitinkamai pirmosios instancijos teismo išvados dėl procedūrinių pažeidimų pripažintinos nepagrįstomis.

4. Byloje yra išsamus pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. paaiškinimas, kurį Komisija aptarė ir įvertino Sprendime.

Pareiškėja G. U. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 57-58) nurodo, kad pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, asmuo, kurio veika tiriama, turi teisę susipažinti su VTEK gautais dokumentais, teikti paaiškinimus, asmeniui pranešama apie VTEK posėdžio, kuriame bus svarstoma jo veika, vietą ir laiką, asmuo turi teisę dalyvauti VTEK posėdyje, kuriame bus svarstomas jo pranešimas. Šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjai nebuvo įteiktas pranešimas apie posėdžio datą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio nuostatomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą administracinį aktą, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Pažymėtina, jog viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Ir nors kiekvienas viešojo administravimo subjektas turi teisės aktais jam suteiktą tam tikrą diskreciją, tačiau absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą). Vienas iš gero administravimo principo aspektų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo principais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus ir kompetenciją apibrėžia Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (nagrinėjamam ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Šio įstatymo 28 straipsnio, reglamentuojančio VTEK priskirtų pranešimų ir skundų dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams tyrimo tvarką, 3 dalis expressis verbis įtvirtina, kad asmuo, kurio veika tiriama, turi teisę susipažinti su VTEK gautais dokumentais, teikti jai paaiškinimus. Asmeniui pranešama apie VTEK posėdžio, kuriame bus svarstoma jo veika, vietą ir laiką. Asmuo turi teisę dalyvauti VTEK posėdyje, kuriame bus svarstomas jo pranešimas.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimo paėmimo procedūros metu atsakovas neužtikrino išvardytų reikalavimų laikymosi, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 yra akcentavusi, jog Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.).

Taigi nurodytas principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto. Kadangi šiuo atveju atsakovas neturi faktinių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių jo teiginius, jog apie Komisijos 2013 m. balandžio 23 d. posėdį G. U. buvo tinkamai informuota ir jai buvo sudarytos realios sąlygos dalyvauti Sprendimo priėmimo procedūroje, apeliacinis skundas atmetamas tais pačiais motyvais, kuriais spręsdamas šį teisinį ginčą rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė