2016-12-21 Nr. AB-24352-3-62-3-00720-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2190-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00720-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Alytaus apskrities VPK), 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. periodiškai buvo laikomas Alytaus apskrities VPK areštinėje. Akcentavo, jog buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas reikalavimas, jog kiekvienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto išskaitant baldus ir įrenginius. Pareiškėjo manymu, pasivaikščiojimo kiemeliuose bei buvimo sporto salėje laikas turėjo būti ilgesnis. Pareiškėjas pasigedo užsiėmimų ir renginių, kurie vyktų ne kameros patalpose. Atsakovas žinojo, kad pareiškėjas yra kalinamas sąlygomis, kurios neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tyčia ir sąmoningai nesiėmė veiksmų, jog tokius pažeidimus pašalinti. Pareiškėjas teigė, kad buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, jis gyveno patalpose, kurių plotas ženkliai per mažas, todėl jis patyrė nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7–11) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus apskrities VPK areštinėje nebuvo laikomas 2012, 2014, 2015 metais, o 2013 metais buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 18 d. Pareiškėjo buvimo Alytaus apskrities VPK areštinėje metu, pagal teisės aktus, vienam asmeniui areštinės kameroje turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas, šis minimalaus ploto reikalavimas, pareiškėjo atžvilgiu, buvo pažeistas tik vieną kartą – laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 19 d. (6 paras), o kitais laikotarpiais šio reikalavimo buvo laikomasi. Atsakovo manymu, minimalaus ploto reikalavimo nesilaikymas pareiškėjo atžvilgiu neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi, jeigu ši aplinkybė ir sukėlė pareiškėjui kokius nors fizinius nepatogumus ar neigiamus dvasinius išgyvenimus, jie nelaikytini pakankamai intensyviais, sukeltais tyčia ar sąmoningai. Pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Atkreipė dėmesį į tai, kad tuo laikotarpiu, kai buvo nesilaikoma teisės aktais nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjui buvo užtikrinamos kitos teisės, pavyzdžiui, teisė pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, pabūti gryname ore. Atsakovas pažymėjo, jog kamerų įrengimas Alytaus apskrities VPK areštinėje atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus. Buvimo Alytaus apskrities VPK areštinėje metu pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo, greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, jokios medicininės paslaugos nebuvo teikiamos. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patirtų nepatogumų ir išgyvenimų, tyčia ir sąmoningai sudaromų netinkamų laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir nėra patvirtinti jokiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 81–85) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities VPK, 90 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė ginčą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galbūt Alytaus apskrities VPK administracijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui neužtikrinant tinkamų buvimo sąlygų areštinės kameros patalpose laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir akcentavo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, jog toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas nurodė, kad netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindė ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas pabrėžė, jog tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015 ir kt.).

Teismas pažymėjo, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Alytaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas 2013 m. vasario 13–19 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 4 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,98 kv. m; 2013 m. balandžio 9–10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 2 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,97 kv. m; 2013 m. balandžio 23–24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 3 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,97 kv. m; 2013 m. gegužės 8–15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 4 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,73 kv. m; 2013 m. birželio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 3 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,97 kv. m; 2013 m. birželio 12–16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar 2 sulaikytais asmenis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,45 kv. m; 2013 m. birželio 17–18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 10, kartu su dar 3 sulaikytais asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,97 kv. m.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į kameros 5 kv. m plotą nebuvo užtikrinta šiais laikotarpiais: 2013 m. vasario 13–19 d., 2013 m. balandžio 9–10 d., 2013 m. balandžio 23–24 d., 2013 m. gegužės 8–15 d., 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. birželio 17–18 d., nes iki normatyvo ginčo laikotarpio 7 paras trūko 2,02 kv. m, 7 paras trūko 0,03 kv. m, 8 paras trūko 1,28 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 22 paras gyvenamas plotas buvo per mažas.

Teismas pažymėjo, jog HN 37:2009 6 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 6 punkte.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašė remdamasis argumentais, jog jis areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes pasivaikščiojimo kiemeliuose bei buvimo sporto salėje laikas turėjo būti ilgesnis.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsniu, Taisyklėmis ir HN 37:2009 nuostatomis.

Teismas akcentavo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtino, jog Alytaus apskrities VPK areštinėje įrengti trys pasivaikščiojimo kiemai ir jų įrengimas atitinka HN 37:2009 reikalavimus. Pasivaikščiojimai yra organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Pasivaikščiojimų registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne vieną kartą yra atsisakęs teisės pasivaikščioti gryname ore, todėl jo argumentai dėl suvaržytos teisės ilgiau pabūti gryname ore buvo pripažinti nepagrįstais. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti Alytaus apskrities VPK areštinėje nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenumato sporto salių įrengimo ar kokių nors užsiėmimų gryname ore organizavimo policijos areštinėse.

Teismas konstatavo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo aktas Nr. PA-105 patvirtino, jog Alytaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomasi HN 37:2009 reikalavimų.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir CK 6.250 straipsniu, rėmėsi teismų praktika (LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 871/02)).

Teismas pažymėjo, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 2 d.). CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos: Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į normalias kalinimo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl turėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būnant areštinėje jo sveikatos būklė būtų ženkliai pablogėjusi ir kad jam būtų taikytas stacionarinis gydymas. Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų registravimo žurnalo, Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvimo Alytaus apskrities VPK areštinėje laikotarpiu į medikus dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje nebuvo rasta duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar būtų nežmoniškai su juo elgęsis. Byloje nebuvo objektyvių duomenų apie pareiškėjo ankstesnes pretenzijas atsakovui, į teismą dėl šių pažeidimų pareiškėjas kreipėsi praėjus ilgam laikotarpiui, o tai įrodė, jog patirta žala nebuvo tokio laipsnio, kad būtų sukėlusi didelius dvasinius skausmus, depresiją. Tokių duomenų nebuvo užfiksuota ir pareiškėjo sveikatos dokumentuose.

Teismas, vertindamas asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį, taip pat atsižvelgė ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (LVAT 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Teismas, įvertino pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo mastą: 22 paras trūko atitinkamai 2,02 kv. m, 0,03 kv. m, 1,28 kv. m gyvenamojo ploto, bei, vadovaudamasis jau minėtais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 90 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo, o kitą skundo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 88) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kamerose kalėjo tiek asmenų, kiek buvo patalpoje lovų. Kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų normų. Pagal nustatytą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą (t. y. 3,6 kv. m) ir norint į tokį plotą pastatyti visus baldus, kurie yra privalomi (stalas 0,4 kv. m, kėdė 0.25 kv. m, spintelė 0,3 kv. m, gultas 1.5 kv. m ir sanitarinis mazgas – 1,5 kv. m), susidaro toks grindų ploto užstatymas, kad šie įrenginiai ir baldai turėtų būti vienas ant kito, todėl turėtų būti atsižvelgta į EŽTT praktiką, kurioje minimalus plotas numatytas 4 kv. m ir įvertinti tai kaip ypatingai sudėtingas gyvenimo sąlygas, nes patalpoje pareiškėjas negalėjo judėti ir sportuoti.

2. Kamerose nebuvo įrengtų tualetų, kurie turėtų atskirtas patalpas, o viskas buvo bendroje patalpoje, todėl pareiškėjui naudojantis tualetu jį matė ir galėjo stebėti kiti asmenys, o tai pareiškėjui buvo nemalonu, žemino jo orumą.

3. Teismas neteisingai nustatė padarytos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjui Alytaus apskrities VPK areštinėje gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, jos žeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kančias.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 88) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos. Pareiškėjo buvimo Alytaus apskrities VPK areštinėje metu, užtikrinant tinkamas asmenų laikymo sąlygas, buvo vadovaujamasi tuo metu aktualia teismų praktika ir galiojusiais teisės aktais, tad pareiškėjo atžvilgiu taikyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma (LVAT 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013). Teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos, neatsižvelgė į teismų praktikos išaiškinimus ir netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, kadangi pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimas ir jo mastas nesudaro pakankamo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

LVAT yra išaiškinęs, kad nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. asmens laikymo žeminančiomis orumą sąlygomis (LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 28 punktas). EŽTT laikosi pozicijos, jog tokiose bylose, kai kameros perpildymo norma nėra viršijama ženkliai, kad tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų.

Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442- 1840/2013). Teismo sprendime konstatuota, kad Alytaus apskrities VPK areštinėje HN 37:2009 reikalavimų buvo laikomasi. Jokių kitų pareiškėjo teisių pažeidimų, išskyrus subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimą, byloje nebuvo nustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimą ir vertindamas jo mastą, neatsižvelgė į tai, kad laikotarpiais 2013 m. balandžio 9–10 d., 2013 m. balandžio 23–24 d., 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. birželio 17–18 d. iš viso 7 paras pareiškėjui tekęs plotas tik nežymiai neatitiko teisės aktais nustatytos minimalaus gyvenamojo ploto normos, šie laikotarpiai buvo trumpalaikiai (nuo 1 iki 2 parų), jų metu buvo tinkamai užtikrintos kitos laikymo policijos areštinėje sąlygos pareiškėjo atžvilgiu, tad nebuvo pakankamo pagrindo priteisti neturtinę žalą už pastaruosius laikotarpius.

2. Pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, priteisė neturtinės žalos atlyginimą nesant visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Teismas netinkamai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje sąlygų padavė tik 2015 m. gegužės 20 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams, ir jame nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų sudarę objektyvias kliūtis kreiptis į teismą, tad pagrįstai galima daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai delsė pasinaudoti pažeistų teisių teismine gynyba.

3. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Teismas pareiškėjui nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, kadangi LVAT administracinėse bylose, kuriose buvo nustatytas panašios trukmės teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, yra pasisakęs, kad tai nesudaro pakankamo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir yra apsiribojęs asmens teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimu (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015, 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651- 575/2015 ir kt.).

4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme ir nepagrįstai priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepatyrė tokio masto pasekmių, kurias būtų buvę galima laikyti neturtine žala, t. y. nebuvo vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas skundėsi dėl judėjimo laisvės suvaržymo ir dėl to sukeltų nepatogumų, suvaržymų, orumo žeminimo, t. y. žalą iš esmės apibūdino tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir grindė abstrakčiais argumentais, kurių skunde plačiau nedetalizavo ir neindividualizavo. Teismo sprendime taip pat nurodoma, jog patirta žala nebuvo tokio laipsnio, kad būtų sukėlusi didelius dvasinius skausmus, depresiją, o tokie duomenys nėra užfiksuoti ir pareiškėjo sveikatos dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, byloje nebuvo nustatyta jokių pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimų būtent dėl jo laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje sąlygų ir nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Be to, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

5. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas įrodymais (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), tuo metu teismas sprendimą pagrindė ne įrodymais pagrįstomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjo galbūt patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme ir nepagrįstai priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą. Konstatavimas, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, yra pagrindas pripažinti, jog žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. LVAT 2015 m. spalio 8 d. nutartimi analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu 35 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 80 punkte įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjo skundą atmetė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 90–94) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą Alytaus apskrities VPK areštinėje rėmėsi ne HN 37:2009, bet HN 76:2010. Pastaroji higienos norma nebuvo taikoma policijos areštinėms, nes reglamentavo laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą pareiškėjo Alytaus apskrities VPK areštinėje buvimo metu reglamentavo HN 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į tai, HN 76:2010 reikalavimai nei sanitarinių mazgų įrengimui, nei kitoms apelianto laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje sąlygoms netaikytini. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, įtvirtintą HN 37:2009, sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturėjo būti įrengti atskirose patalpose. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas dėl pačių policijos areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturi būti uždarų erdvių. HN 37:2009 20 punktas taip pat neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto pilnai atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. LVAT yra išaiškinęs, kad, vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galbūt neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas. Pažymėtina, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-105 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. PA-105) nurodoma, jog kamerose sanitariniai mazgai atitverti pertvaromis. Iš areštinės pirmo ir antro aukšto patalpų planų matyti, jog sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose. Atsižvelgiant į tai, Alytaus apskrities VPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius.

2. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo naujas papildomas aplinkybes dėl neva netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo Alytaus apskrities VPK areštinėje ir jų atitikties teisės aktų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Remiantis tuo, apeliacinio skundo teiginiai, susiję su sanitarinių mazgų įrengimu areštinėje, yra atmestini.

3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog apskaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą, iš kamerų ploto turėjo būti atimtas jose esančio sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo ruožtu nuosekliai laikosi praktikos, kad, apskaičiuojant suimtajam tekdavusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2015 m rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015 ir kt.). Patikrinimo akte Nr. PA-105 nurodoma, kad Alytaus apskrities VPK areštinės kamerose yra dviejų aukštų lovos, spintelės, sieninės pakabos drabužiams, įrengti sanitariniai mazgai ir praustuvė bei konstatuota, kad jokių HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta, tad remiantis tuo galima pagrįstai teigti, jog kamerų įrengimas Alytaus apskrities VPK areštinėje atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui, jo teigimu, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d., laikant jį Alytaus apskrities VPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities VPK, 90 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Alytaus apskrities VPK 22 paras buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų normų, atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, nurodo, jog teismas neišsamiai įvertino skunde nurodomus pažeidimus ir nesilaikė teismų praktikos, kurioje nurodoma, jog sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo manymu, pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.

V. Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia, turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pažymėtina, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, skaičiuodami, ar Alytaus VPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai plotą skaičiavo remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuris nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nors pareiškėjas apeliaciniame atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį kameros plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui Alytaus apskrities VPK areštinėje tekęs kameros gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas iš viso kameros ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą ir tada dalijant iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis, kurių pareiškėjas neginčija, iš viso 22 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą, pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo jo privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui atsakovų veiksmų, susijusių su privatumo užtikrinimu, teisėtumo klausimo nekėlė ir neturtinės žalos su jais nesiejo, tačiau tokį reikalavimą pareiškėjas išsakė apeliaciniame skunde. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikšti naujų savarankiškų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde išvardytų kitų, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai teismo atmesti pagrįstai. Pareiškėjui apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžiant iš esmės tik bendro pobūdžio tvirtinimais, nedetalizuojant šių savo teiginių, kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms dėl kitų galimų atsakovo pažeidimų nebuvimo.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

VI. Atsakovo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, jam nepagrindus, jog buvo padaryta reali žala. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 , Nr. A-2100-624/2015 ir kt.). Taip pat, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą ir nepatogumus būdamas 22 paras kameroje, kurioje pareiškėjo teisė į kameros 5 kv. m plotą nebuvo užtikrinta. Šių nepatogumų jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas Alytaus VPK areštinėje tinkamomis sąlygomis. Įvertinus pareiškėjo laikymo sąlygų Alytaus VPK areštinėje poveikį byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją šiai bylai aktualiu laikotarpiu; pragyvenimo lygį. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 90 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius