2021-11-24 Nr. AB-24979-3-61-3-03931-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1020-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03931-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2020 m. spalio 28 d.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas patalpoje Nr. 203, kurioje jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei garantuota teisės aktuose.

2.2. Vilniaus PN dušinėje pertvaros buvo įrengtos tik iš šono, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

2.3. Dušo patalpoje nebuvo kilimėlių ir lentynėlių prausimosi priemonėms susidėti.

2.4. Ant patalpų langų buvo įrengtos grotos, kuriose buvo kenksmingų medžiagų.

2.5. Kalinimo įstaigoje buvo parazitų, nariuotakojų, blakių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio ar kamerų tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nebuvo kaupiami ir sisteminami. Tačiau nurodė, kad net ir esant užimtoms visoms įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 203 plotas – 34,41 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, jos įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Taigi, vienam nuteistajam teko apie 3,12 kv. m. ploto. Be to, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigojo nuteistųjų, kurie nebuvo laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

5. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl dušo patalpos atitiko teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį naudojosi galimybe praustis duše nereikšdamas nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

6. Nurodė, kad grotų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

7. Vilniaus PN buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų pėdsakus – teisės aktų nustatyta tvarka atliekamas jų naikinimas. Pagrindinė ir svarbiausia prevencinė priemonė prieš blakių atsiradimą yra švara t. y. norint išvengti blakių atsiradimo būtina švariai gyventi ir nuolat palaikyti tvarką gyvenamosiose patalpose.

8. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2021 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2020 m. spalio 28 d. pareiškėjas atliko jam paskirtą bausmę Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 203.

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad, pasak atsakovo atstovo, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 203 plotas – 34,41 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, konstatavo, jog vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus (vienam asmeniui teko apie 3,12 kv. m ploto). Tą patvirtino ir Bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų planas.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinto privatumo dušo patalpose, pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė dušo kabinų atskyrimo. Tačiau įstaigos administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje įrengė pertvaras. Iš į bylą pateiktų fotolentelių teismas nustatė, kad dušinėse tarp dušų buvo įrengtos pertvaros, taip pat kilimėliai ir lentynėlės prausimosi reikmėms sudėti. Teismas pažymėjo, kad į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše, ar atskirų kabinų įrengimu, nenustatė, tačiau Vilniaus PN savo iniciatyva stengėsi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN neturėjo įstatyminės pareigos dušo patalpoje įrengti atskirų kabinų nusiprausimui, todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais duomenimis nepagrindė, kokie konkretūs veiksniai (įvykiai) sąlygojo jo baimės dėl galimo prausimosi kartu su kitais nuteistais asmenimis, nepateikė duomenų apie buvusius įvykius, kurie tokią baimę galėjo sąlygoti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta baimė yra subjektyvaus pobūdžio, neturi objektyvaus pagrindo ir negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo dušų įrengimo buvo atmesti.

13. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas, ant langų įrengdamas grotas, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl šis pareiškėjo argumentas buvo atmestas. Nors pareiškėjas teigė, kad grotose yra kenksmingų medžiagų, tačiau nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančio Sveikatos toksikologijos centro dokumento. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti Vilniaus PN ir kitoms kompetentingoms institucijoms pranešimus (skundus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau tokių prašymų (skundų) byloje nėra pateikta, šių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad patalpose buvo blakių, teismas pabrėžė, kad pagrindinė ir svarbiausia prevencinė priemonė prieš blakių atsiradimą yra švara, t. y. norint išvengti blakių atsiradimo, būtina švariai gyventi ir nuolat palaikyti tvarką gyvenamosiose patalpose. Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, administracija nuolat reikalavo iš nuteistųjų, kad jie palaikytų tinkamą tvarką bei švarą kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys esantys nuteistieji. Siekiant palaikyti tinkamas sąlygas gyvenimui, gyvenamosiose patalpose, Vilniaus PN sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės taryba“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų, be kita ko, ir blakių naikinimo darbus. Pareiškėjas dėl galimų blakių įkandimų į Vilniaus PN gydytoją nesikreipė, todėl šiuos argumentus teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

15. Nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas T. P. apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti teisingą sprendimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN nepateikė tikslių bendrabučio tipo patalpos Nr. 203 duomenų, taip pat informacijos, kiek vienu metu patalpoje buvo asmenų, nors tokie duomenys yra kaupiami. Be to, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms vienam asmeniui tenka per mažai ploto, kadangi patalpoje taip pat buvo baldų.

18. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi pertvaros buvo įrengtos tik iš šonų.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

20. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Vilniaus PN nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2020 m. spalio 28 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, nurodo, kad kalinimo įstaigoje nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas įstaigoje laikomiems asmenims, taip pat kad dušo patalpose buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimalia 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Kadangi šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje Nr. 203, kurios plotas – 34,41 kv. m (to neginčija ir pareiškėjas apeliaciniame skunde), o patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, vertintina, kad vienam asmeniui, net ir esant visoms užimtoms lovoms, teko apie 3,12 kv. m ploto. Taigi, nustatytas 3,1 kv. m ploto reikalavimas šiuo atveju nebuvo pažeistas.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek vienoje patalpoje vienu metu buvo asmenų, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, taip pat kad patalpoje buvo baldų, todėl plotas buvo dar mažesnis, teisėjų kolegija pažymi, jog patikrinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo, teisės taikymo ir teismų praktikos aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalią patalpų ploto normą nebuvo pažeista. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje buvo pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, ypač atsižvelgus į tai, kad, kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, nebuvo pažeista.

26. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje proceso šalių argumentai, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, vertinami kaip nepagrįsti (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1401-438/2018; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4545-968/2020). Šią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

27. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Pagal vyraujančią vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021 ir kt.).

28. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad pertvaros dušo patalpose iš šonų buvo įrengtos, apie tai teigiama ir pareiškėjo apeliaciniame skunde, taip pat tą patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos (paminėtina, kad iš nuotraukų taip pat matyti, kad dušo patalpose buvo įrengti kilimėliai ir lentynėlės daiktams susidėti). Įvertinus aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo privatumas Vilniaus PN dušo patalpose nebuvo pažeidžiamas, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

29. Taigi, iš išdėstyto matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas tinkamai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus bei ginčo šalių argumentus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan