2018-06-01 Nr. AB-10898-3-64-3-02267-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-867-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02267-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. Š. individuali įmonė su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (toliau – Inspekcija) Šiaulių skyriaus sprendimą, įformintą 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. 3ŠS-327 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Šiaulių skyrių panaikinti I. Š. individualiai įmonei draudimą, taikomą Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1IM-31 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 2–4, 68–73).

2. Pareiškėja paaiškino, kad prie jos įmonės kavinės „Plūgo broliai“ yra parkas, kuriame yra gyvūnai, eksponuojama senovinė žemės ūkio technika, medinės skulptūros, įrengtos sūpynės. Sprendimu Inspekcijos Šiaulių skyrius nusprendė laikinai uždrausti naudoti pareiškėjos „Plūgo broliai“ parko teritorijoje esančius medinius įrenginius (sūpynes, suktukus ir pan.), kaip galbūt nesaugius, kol bus atlikti produkto saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė, motyvuojant tuo, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo (toliau – ir Produktų saugos įstatymas, Įstatymas) 10 straipsnio 1, 2, 3 punktų reikalavimus. Pareiškėja, siekdama pašalinti minėtus pažeidimus, prie įėjimo į kavinės parką pakabino naują skelbimą, įspėjantį parko lankytojus elgtis saugiai. 2015 m. liepos 1 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama panaikinti Sprendimu numatytą draudimą. Atsakovas 2015 m. liepos 15 d. Raštu nurodė pareiškėjai, jog įmonė privalo užtikrinti, kad jos kavinės parko teritorijoje esantys laisvalaikio įrenginiai turėtų saugą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokių įrenginių saugą patvirtinančių dokumentų yra reikalaujama, kas ir kokiu pagrindu juos turėtu išduoti. Įmonės parkas nėra vaikų žaidimo aikštelė. Be to, atsakovas nenustatė, kad parke esantys objektai savaime yra nesaugūs, nenurodė, kokius reglamentuotus standartus turėtų atitikti pareiškėjos parke esantys objektai, kad jie atitiktų atsakovo keliamus saugumo reikalavimus.

3. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 78–82).

4. Atsakovas nurodė, kad sprendimas dėl laikino uždraudimo teikti paslaugas buvo priimtas 2015 m. kovo 31 d. Buvo nustatyta, kad ši priemonė yra laikina, t. y. taikoma iki kol paslaugų teikėjas įvykdys savo pareigą. Pareiškėja nepateikė atsakovui laisvalaikio įrenginių saugą patvirtinančių dokumentų, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos 2015 m. liepos 1 d. prašymo dėl Sprendime nurodyto draudimo panaikinimo. Atsakovas pažymėjo, jog Raštas Nr. 3ŠS-327 pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukelia ir yra tik informacinio pobūdžio. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) taikymo požiūriu Raštas nėra individualaus administracinis aktas (VAĮ 2 str. 9 d.), kadangi jame nėra tokiam aktui būtino požymio – viešojo administravimo subjekto konkrečiam asmeniui ar jų grupei nustatytų ar suteikiamų teisių ir pareigų (VAĮ 8 str. 2 d.). Dėl to pareiškėjos ginčijamas 2015 m. liepos 15 d. raštas Nr. 3ŠS-327 negali būti savarankišku skundo dalyku administraciniame teisme. Administraciniu sprendimu, sukeliančiu pareiškėjai materialines teisines pasekmes, laikytinas 2015 m. kovo 31 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta laikinai uždrausti pareiškėjos kavinės „Plūgo broliai“ parko teritorijoje esančius medinius įrenginius (sūpynes, suktukus ir pan.) pareiškėja minėto sprendimo neskundė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l. 127–130) pareiškėjos I. Š. individualios įmonės skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad I. Š. individuali įmonė nepateikė kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių laisvalaikio įrenginių saugą patvirtinančių dokumentų, todėl paslaugos laisvalaikio įrenginiais negali būti teikiamos iki tol, kol bus pateikti saugą patvirtinantys dokumentai, antraip, pareiškėjai teks pareiga šiuos įrenginius išmontuoti. Pareiškėja informavo atsakovą, kad medinių sūpynių – suktuko bei kitų kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių įrenginių saugumą patvirtinančių dokumentų jai nebuvo perduota, todėl atsakovas, norėdamas gauti šiuos dokumentus, turėtų kreiptis į įrenginių gamintoją. Pareiškėja, nepateikusi įrenginių saugumą patvirtinančių dokumentų, 2015 m. liepos 1 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama panaikinti draudimą tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti laisvalaikio įrenginius, tačiau Tarnyba 2015 m. liepos 15 d. raštu tokį pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti, argumentuodama, kad ji neįvykdė Sprendime nurodytos pareigos pateikti saugumo dokumentus.

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1, 2, ir 3 punktais, nurodė, jog pareiškėja privalėjo teikti vartotojui tik saugią paslaugą, t. y. tokią paslaugą, kuri teikiama laikantis numatytų sąlygų ir nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo metu ar po to nekelianti jokios rizikos arba kelianti vartotojų gyvybei ir sveikatai minimalią riziką, kuri yra būdinga paslaugai ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį. Tam, kad paslaugų teikėjas žinotų apie galimą su paslauga susijusią riziką vartotojui, jam tenka pareiga turėti paslaugų saugą patvirtinančius dokumentus. Todėl kontrolės institucija turi teisę reikalauti šiuos dokumentus pateikti, o pareiškėja, kaip paslaugų tiekėjas, turėjo pareigą šį reikalavimą įvykdyti. Pareiškėjai neįvykdžius pareigos pateikti saugą patvirtinančius dokumentus, atsakovas nusprendė laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti laisvalaikio įrenginius. Šis draudimas turėjo galioti iki to laiko, kol pareiškėja būtų įvykdžiusi Sprendime nurodytą įpareigojimą pateikti laisvalaikio įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus Inspekcijai.

8. Teismas sprendė, jog pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių įrenginių saugumą, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo panaikinti draudimą tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti laisvalaikio įrenginius. Aplinkybė, kad pareiškėja savo žinioje neturėjo saugą patvirtinančių dokumentų, nepanaikino pareigos šiuos dokumentus gauti ir pateikti inspekcijai. Pažymėtina, kad pati pareiškėja 2015 m. kovo 13 d. rašte nurodė, kad tokie dokumentai yra pas įrenginių gamintoją (b. l. 19).

9. Atsižvelgęs faktines bylos aplinkybes bei aktualų teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimas, įformintas 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. 3ŠS-327, priimtas tinkamai įvertinus nustatytas faktines aplinkybės, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

III. 10. Pareiškėja I. Š. individuali įmonė apeliaciniame skunde (b. l. 133–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

11. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2015 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 3ŠS-215 atsakė, kad Lietuvoje nėra sertifikavimo įstaigos ar bandymų laboratorijos, kuri galėtų atlikti produkto saugos įvertinimą, todėl pareiškėjos įmonė negalėjo pateikti parko teritorijoje esančių įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus. Taip pat pareiškėja pažymi, jog minėta teritorija prie kavinės yra aptverta, joje yra gyvūnų, senovinių žemės ūkio padargų, tautodailininkų kūrybos medinių skulptūrų, tačiau ši teritorija nėra žaidimų aikštelė. Be to, prie įėjimo į parko teritoriją yra skelbimas, kad įmonės administracija neatsako už vaikų saugumą.

12. Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 62-1-00288-14 metu atliktos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad skulptūros, buvusios besisukančios platformos viduryje, nuvirtimą ir jos nubloškimą nuo pagrindo nulėmė veikiančios jėgos, kurios buvo sukeltos ne sukimosi metu, skulptūra neišlūžo savaime sukimosi metu, nėra objektyvių duomenų, kad mažametė nukrito. Labiausiai tikėtina, kad mažametė nuo besisukančio pagrindo nukrito dėl to, kad neišsilaikė ant stipriai įsukto pagrindo. Be to, atsakovas nenustatė, kad parke esantys objektai savaime yra nesaugūs, nenurodė, kokius ir kur reglamentuotus standartus turėtų atitikti pareiškėjos parke esantys objektai, ir kas galėtų išduoti atsakovo reikalaujamus saugą patvirtinančius dokumentus ir ar iš vis tokiems objektams yra reikalingi saugos dokumentai.

13. Parke esančias medines skulptūras ir sūpynes gamino tautodailininkas A. B., kuris jokių saugą patvirtinančių dokumentų pareiškėjai nepateikė ir negalėjo pateikti, nes, kaip nurodė atsakovas, Lietuvoje nėra sertifikavimo įstaigos ar bandymų laboratorijos, kuri galėtų išduoti šių medinių gaminių saugą patvirtinančius dokumentus.

14. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, reikalaudamas pateikti saugą patvirtinančius dokumentus, tačiau nenurodydamas, kokius saugumo standartus turi atitikti parke esantys objektai ir kas juos turi testuoti bei išduoti, elgiasi neteisėtai ir pažeidžia gero viešojo administravimo principą.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 141–144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, pažymi, jog Tarnyba ar kitos kontrolės institucijos turi teisę taikyti rinkos ribojimo priemones, kai yra pagrindas manyti, jog produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugumui. Todėl Tarnyba ar kitos kontrolės institucijos turi teisę laikinai, kol bus atlikti įvairūs saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, uždrausti tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti bet kokį produktą, dėl kurio yra pagrįstai įtariama, kad jis gali būti pavojingas (Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.).

17. Tarnyba nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teritorija nėra vaikų žaidimo aikštelė. Iš administracinės bylos Nr. I-6044-281/2016 medžiagos matyti, kad pareiškėja teikė paslaugas, už kurias buvo imamas nustatyto dydžio užmokestis, t. y. už patekimą į pareiškėjai priklausančios kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esantį parką buvo imamas 4 Lt mokestis. Informacija apie tai, kad parke esantys laisvalaikio įrenginiai neskirti vaikams, nebuvo pateikta. Taip pat nebuvo nurodyta įrenginių naudojimosi tvarka. Taip pat atsižvelgusi į 2014 m. gegužės 11 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio metu nuo parke esančio įrenginio nukrito ir susižalojo mažametė, Tarnyba sprendė, kad parke esančiais laisvalaikio įrenginiais naudojosi ir vaikai.

18. Taip pat atsakovas pažymi, jog Inspekcijai paprašius pateikti įrenginių saugumą patvirtinančius dokumentus, pareiškėja nurodė, kad įrenginius įsigijo iš gamintojo ir jis turėtų pateikti minėtus dokumentus. Be to, 2015 m. balandžio 30 d. rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad Lietuvoje nėra sertifikavimo įstaigos ar bandymų laboratorijos, galinčios atlikti vaikų žaidimo aikštelių įrangos bandymus, todėl pareiškėjai buvo pasiūlyta naudotis Lenkinos sertifikavimo įstaigos „COBRABID_BBC“ paslaugomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimo, nurodyto 2015 m. liepos 15 d. rašte Nr. 3ŠS-327, kuriuo Inspekcija netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti draudimą laikinai naudotis laisvalaikio įrenginiais, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. 2015 m. liepos 1 d. pareiškėja kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių skyrių su prašymu panaikinti 2015 m. kovo 31 d. sprendime Nr. 1IM-31 nurodytą draudimą ir leisti lankytojams pramogauti parke esančiai įrenginiais, motyvuodama tuo, kad Lietuvoje nesant sertifikavimo įstaigos, galinčios atlikti įmonė parke esančių elementarių pramoginių įrenginių, kuriuos gamino tautodailininkas ir kurių gausu kitose vietose, patikrinimą, iš jos reikalaujama tokių procedūrų, kurios Lietuvoje neatliekamos. Ginčijamu Inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimu, nurodytu 2015 m. liepos 15 d. rašte Nr. 3ŠS-327, šis pareiškėjos prašymas netenkintas motyvuojant tuo, kad pareiškėja, paslaugos tiekėjas, turintis Įstatymo 10 straipsnio 1 punkte nustatytą tiesioginę pareigą teikti į rinką tik saugią paslaugą, neužtikrino, jog kavinės „Plūgo broliai“ parko teritorijoje esantys įrenginiai turėtų jų saugą patvirtinančius dokumentus.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į Įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų nuostatas, paslaugos teikėjas privalo teikti vartotojui tik saugią paslaugą, ką jis gali padaryti tik žinodamas apie galimą su paslauga susijusią riziką vartotojui, dėl ko jam tenka pareiga turėti paslaugų saugą patvirtinančius dokumentus, kontrolės institucija turi teisę reikalauti šiuos dokumentus pateikti, o pareiškėja, kaip paslaugų tiekėjas, turi pareigą šį reikalavimą įvykdyti, todėl pareiškėjai neįvykdžius pareigos pateikti saugą patvirtinančius dokumentus, Inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo elgesys, iš jos reikalaujant pateikti saugą patvirtinančius dokumentus, tačiau nenurodant, kokius saugumo standartus turi atitikti Įmonės parko teritorijoje esantys objektai ir kas juos turi testuoti bei išduoti atitinkamus dokumentus, prieštarauja gero viešojo administravimo principui, diskriminuoja ją, o pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo saugą patvirtinančių dokumentų, nepanaikina pareigos šiuo dokumentus gauti ir pateikti Inspekcijai, taip pat nenurodė, iš kokios institucijos ji galėtų juos gauti.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą: visų pirma, primintina, kad bylos duomenimis, Inspekcijos Šiaulių skyrius, iš Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 2 d. gavęs informaciją apie su pareiškėjos kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančiu įrenginiu susijusį įvykį, kurio metu, nukritusi nuo įrenginio, apibūdinto kaip skulptūra-suktukas, susižalojo mažametė (b. l. 16), ir 2015 m. kovo 5 d. atlikęs patikrinimą, 2015 m. kovo 31 d. priėmė du administracinius aktus: 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. 1NG-39, kuriuo, padarius išvadas, kad pareiškėja, nepateikdama kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių laisvalaikio įrenginių saugą patvirtinančių dokumentų, pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 punktų reikalavimus, taip pat kad šiais įrenginiais negali būti teikiamos paslaugos iki bus pateikti saugą patvirtinantys dokumentai arba jie turi būti išmontuoti, pareiškėja įpareigota pateikti kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių laisvalaikiui skirtų įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus Inspekcijos Šiaulių skyriui arba išmontuoti minėtą įrangą ir apie tai informuoti Inspekcijos Šiaulių skyrių (b. l. 15); 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1IM-31 Laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą, kuriuo, įvertinus patikrinimo rezultatus, nurodytus 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo akte Nr. 1NG-39, nuspręsta laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą – laisvalaikio įrenginius, susidedančius iš sūpynės (suktuko), dviejų vietų horizontalios lentos principo sūpynės, vienvietės sūpynės, pritvirtintos ant dviejų vertikalių atramų ir skersinio, medinio įrenginio, skirto pusiausvyrai lavinti, medinės drožtos konstrukcijos su suoliuku-sūpynėmis – iki bus atlikti produkto saugos vertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė (b. l. 10).

25. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo, kuris taikomas tuomet, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nuostatų, reglamentuojančių konkretaus produkto saugą (Įstatymo 2 str. 2 d.), nuostatas dėl bendrųjų produktų saugos reikalavimų, į rinką teikiamas produktas turi būti saugus (Įstatymo 4 str. 1 d.). Kai nėra konkretaus produkto saugą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų, produktas laikomas saugiu, jei jis atitinka konkrečius Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra pateiktas į rinką, nacionalinius teisės aktus, kurie priimti laikantis Europos Bendrijos steigimo sutarties, visų pirma jos 28 ir 30 straipsnių, ir nustato sveikatos bei saugos reikalavimus, kuriuos produktas turi tenkinti, kad jį galima būtų pateikti į rinką toje valstybėje narėje (Įstatymo 4 str. 2 d.). Produktas yra saugus, kai pavojaus ir pavojaus kategorijų aspektu jis atitinka savanoriškai taikomus kaip nacionalinius standartus perimtus Europos standartus, nuorodos į kuriuos buvo paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, o Lietuvos nuorodos į tokius nacionalinius standartus nustatyta tvarka buvo paskelbtos „Valstybės žiniose“ ar Teisės aktų registre (Įstatymo 4 str. 3 d.). Kitais, nei nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse, atvejais produktas vertinamas kaip atitinkantis bendruosius saugos reikalavimus pirmiausia atsižvelgiant į savanoriškai taikomus kitus, nei šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus, Europos Sąjungos standartus perimančius nacionalinius standartus, kitus nacionalinius standartus, Europos Komisijos rekomendacijas, nustatančias produktų saugos vertinimo gaires, atitinkamame sektoriuje galiojančius geros gamybos praktikos kodeksus, naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, saugą, kurios vartotojas gali pagrįstai tikėtis (Įstatymo 4 str. 4 d.).

26. Paslaugos tiekėjas, vykdydamas pareigą užtikrinti paslaugos saugą, privalo, be kita ko: teikti vartotojui tik saugią paslaugą; teikti vartotojui informaciją apie siūlomą paslaugą tokiu būdu, kad vartotojas galėtų įvertinti su paslauga susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numanomą vartojimo laiką; žinoti apie galimą su paslauga susijusią riziką vartotojui; vykdyti kontrolės institucijų nurodymus ir reikalavimus (Įstatymo 10 str. 1–3, 6 p.).

27. Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai, laikymąsi kontroliuoja Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų įsteigtos produktų saugos kontrolės institucijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Įstatymo 12 str.).

28. Kontrolės institucijos, atlikdamos valstybinę produktų saugos kontrolę, turi teisę: tikrinti, ar laikomasi produktų saugą reglamentuojančių teisės aktų, organizuoti reikiamus produkto saugos ypatybių patikrinimus netgi po to, kai jis jau yra pateiktas į rinką ir laikomas saugiu, ir iki pat jo sunaudojimo ar suvartojimo galutinio etapo bei kaupti duomenis produktų saugos klausimais; gauti iš produktų gamintojų, platintojų ir paslaugų teikėjų informaciją ir dokumentus, reikalingus Įstatymo ir kitų įstatymų pažeidimams tirti; nustačiusios produktų saugos teisės aktų reikalavimų pažeidimus, įspėti apie tai gamintoją, platintoją ir paslaugos teikėją bei įpareigoti nedelsiant šiuos pažeidimus pašalinti; Įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikyti rinkos ribojimo priemones (Įstatymo 14 str. 1 d. 1, 3, 7–8 p.).

29. Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonės (toliau – ir rinkos ribojimo priemonės) gali būti taikomos, jei produktai pateikti į rinką pažeidžiant Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų ir 10 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų reikalavimus (Įstatymo 16 str. 1 d.). Taryba ar kontrolės institucijos gali taikyti rinkos ribojimo priemones, jeigu yra pagrindas manyti, kad produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugai, nors produktas ir atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus (Įstatymo 16 str. 2 d.). Viena iš rinkos ribojimo priemonių, kurią Taryba arba kontrolės institucijos Įstatymo 16 straipsnyje nurodytais rinkos ribojimo priemonių taikymo pagrindais turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka taikyti, yra laikinai, kol bus atlikti įvairūs saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, uždrausti tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti bet kokį produktą, dėl kurio yra pagrįstai įtariama, kad jis gali būti pavojingas (Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.). Ši priemonė taikoma gamintojui, platintojui atsižvelgiant į jo veiklą, bet kokiam kitam asmeniui, kai tai yra būtina bendradarbiavimui siekiant išvengti produkto keliamo pavojaus (Įstatymo 17 str. 2 d.). Visi sprendimai dėl rinkos ribojimo priemonių taikymo turi būti motyvuoti (Įstatymo 17 str. 3 d.).

30. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. Nr. 439, 3, 11.1–11.3, 13.1 punktų nuostatas, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos Rinkos ribojimo priemones taiko siekdama riboti pavojingų vartotojų sveikatai ir saugai ne maisto produktų pateikimą į rinką, o sprendimas laikinai, kol bus atlikti įvairūs saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė, uždrausti tiekti, siūlyti tiekti ir demonstruoti bet kokį produktą, pagrįstai įtariamą galintį būti pavojingą, priimamas, kai: yra duomenų, kad vartotojai, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje vartoję produktą pagal paskirtį, apsinuodijo ar produktas kitaip pakenkė jų sveikatai arba dėl to juos ištiko mirtis; produktui nėra nustatyti privalomieji saugos reikalavimai arba produktas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau yra kitų pagrįstų ir motyvuotų įtarimų, kad produktas pavojingas vartotojų sveikatai ar saugai; produktas neatitinka privalomųjų saugos reikalavimų, bet neatitikimus galima pašalinti. Taryba ar kontrolės institucijos, vadovaudamosi saugos įvertinimų, patikrinimų ir kontrolės medžiaga, valstybinės produktų saugos ekspertizės išvadomis, turi leisti toliau tiekti produktą į rinką, jeigu produktas saugus.

31. Valstybinė produktų saugos ekspertizė atliekama valstybės institucijų užsakymu, kai šios negali įvertinti, ar produktas yra saugus. Valstybinę produktų saugos ekspertizę atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos. Jos atlikimo ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė (Įstatymo 18 str. 1–2 d.).

32. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. Nr. 1150 „Dėl valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtinta Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka), o 2.1. punktu teisė atlikti valstybinę ne maisto produktų saugos ekspertizę buvo suteikta Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos. Pagal Tvarkos nuostatas, kad produktų saugos ekspertizė, kurią atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos įstaigos ir įmonės, susideda iš: lydimųjų dokumentų, iš jų patvirtinančių produkto atitiktį saugos reikalavimus, analizės, gaminių būklės analizės (ar gaminys atitinka gamintojo dokumentacijos reikalavimus, naudojimo terminus, nepažeistas išorinio poveikio po pagaminimo), o teikiamų paslaugų – naudojamos įrangos, gaminių ir paslaugos proceso dokumentų analizės; produkto nesaugumo veiksnių (produkto saugą reglamentuojančių teisės aktų spragos, netikęs suprojektavimas, atlikta nepakankamai tyrimų, prasta produkto gamybos ar paslaugų kontrolė ir jos metrologinis aprūpinimas, netinkamas gaminio įpakavimas, galiojimo terminas, ženklinimas, neaiškiai reglamentuotas paslaugos teikimo procesas ir panašiai) nustatymo. Jeigu būtina, atliekami laboratoriniai bandymai ir skaičiavimai, užterštumo, sudėties tyrimai, įvertinama techninė būklė (patikimumas, techniniai pažeidimai ir kita).

33. Įvertinus aplinkybes, kad administracinių aktų – Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo akto Nr. 1NG-39, kuriuo pareiškėja įpareigota pateikti kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių laisvalaikiui skirtų įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus Inspekcijos Šiaulių skyriui, ir 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1IM-31 Laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą, kuriuo nuspręsta laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą – laisvalaikio įrenginius, susidedančius iš sūpynės (suktuko), dviejų vietų horizontalios lentos principo sūpynės, vienvietės sūpynės, pritvirtintos ant dviejų vertikalių atramų ir skersinio, medinio įrenginio, skirto pusiausvyrai lavinti, medinės drožtos konstrukcijos su suoliuku-sūpynėmis – iki bus atlikti produkto saugos vertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė – teisėtumas nebuvo ginčijamas, pareiškėja ir neteigia, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo įvykdžiusi Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo akte Nr. 1NG-39 nurodytą įpareigojimą pateikti kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančių laisvalaikiui skirtų įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus, produkto saugos ekspertizė, apimanti lydimųjų dokumentų, iš jų patvirtinančių produkto atitiktį saugos reikalavimus, analizę, kurią (ekspertizę) ginčui reikšmingu laikotarpiu buvo įgaliota atlikti Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, nebuvo atlikta, nebuvo ir sąlygos priimti Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. Nr. 439, 13.1 punkte nurodytą sprendimą – leisti toliau tiekti produktą į rinką, jeigu produktas saugus.

34. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas nenustatė, kad parke esantys laisvalaikiui skirti įrenginiai yra nesaugūs, ir nenurodė, kokių reikalavimų jie neatitinka, kas galėtų išduoti atsakovės reikalaujamus dokumentus, pažymėtina, kad: kaip minėta šios nutarties 29 punkte, kontrolės institucijos gali taikyti rinkos ribojimo priemones, jeigu yra pagrindas manyti, kad produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugai, nors produktas ir atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Ginčo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos kavinės „Plūgo broliai“ teritorijoje esančiu įrenginiu susižalojo mažametė, pagrindas manyti, kad produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugai, buvo, be to, pareiškėja ir neginčijo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1IM-31 Laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą; pareiškėja Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo akto Nr. 1NG-39, kuriuo ji įpareigota pateikti laisvalaikiui skirtų įrenginių saugą patvirtinančius dokumentus Inspekcijos Šiaulių skyriui, neginčijo, 2015 m. liepos 1 d. prašymas nėra susijęs su šio įpareigojimo panaikinimu ar pakeitimu, todėl pareiškėjos argumentai dėl tokio įpareigojimo neišsamumo tiek jo pagrindimo, tiek nurodymo apibrėžtumo prasme, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste.

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan