9fd855c1-a18c-4753-9cff-db4fc084bb6e · Klaipėdos apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-795/2023

Proceso Nr. 1-01-1-43963-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1; 2.4.7

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Aleknai,

nuteistojo E. D. gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, iÅ¡klausant vienÄ jos ciklÄ . E. D. paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš E. D. nukentėjusiajam V. D. priteista 604,41 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. D. priteista 700 Eur nukentėjusiajam V. D. proceso išlaidoms atlyginti.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. D. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2022 m. lapkričio 19 d., apie 9.30 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini) konflikto metu tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė V. D. į veidÄ , pargriovęs jį ant žolės, du kartus kumščiu sudavė V. D. į veidÄ , po to užlaužęs V. D. abi rankas, taip atimdamas jam galimybę prieÅ¡intis, vienÄ kartÄ galva sudavė V. D. į veidÄ , taip padarė nukentėjusiajam pogleivines kraujosruvas apatinėje lÅ«poje, 31 danties iÅ¡muÅ¡imÄ ir tokiais savo veiksmais nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo E. D. gynėjas advokatas V. Katėnas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu praÅ¡o: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir E. D. iÅ¡teisinti arba 2) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo ir, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti E. D. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ar neteisingai vertino kai kurias bylai svarbias aplinkybes, neteisingai taikė Baudžiamojo proceso kodekso normas ir buvo objektyviai Å¡aliÅ¡kas, Å¡ie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingÄ galutinį procesinį sprendimÄ . Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nepateikė įtikinamų ir neprieÅ¡taringų iÅ¡vadų ir motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo. Dėl teismo padarytų proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimÄ (BPK 20 straipsnis), nuosprendžio suraÅ¡ymÄ (BPK 305 straipsnis), pažeidimų buvo priimtas nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis.

2.2. Tarp nuteistojo E. D. ir nukentėjusiojo V. D. yra įsivyravę ilgalaikiai konfliktiÅ¡ki santykiai, konfliktų kyla ne pirmÄ kartÄ , tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar V. D., kurio E. D. ne vienÄ kartÄ prašė iÅ¡eiti iÅ¡ jam nepriklausančio sklypo ir kuris į praÅ¡ymus nereagavo, nebuvo konflikto iniciatorius ir kaltininkas. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai netikėjo nuteistojo E. D. parodymais, kad V. D., įžeidinėdamas jį necenzÅ«riniais žodžiais, pirmas rankomis sugriebė už jo virÅ¡utinių rÅ«bų ties virÅ¡utine kÅ«no dalimi, nors Å¡ie E. D. parodymai nebuvo paneigti jokiais kitais parodymais. Taip pat teismas visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino aplinkybių, kaip nuteistasis, užlaužęs rankas V. D., sugebėjo galva suduoti Å¡iam į nosį. Å ie byloje nustatyti prieÅ¡taravimai pirmosios instancijos teismo nebuvo paÅ¡alinti.

2.3. Be to, jeigu nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyti nusikalstami E. D. veiksmai, tai jie turėjo bÅ«ti traktuojami kaip mažareikÅ¡miai ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, baudžiamoji byla jam turėjo bÅ«ti nutraukta. Akivaizdu, kad byloje esantys ir nustatyti duomenys patvirtina, kad dėl įvykio ir jo pasekmių kaltos abi Å¡alys. Å iuo atveju nėra paneigta aplinkybė, kad nuteistasis gynėsi nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Nuteistasis neneigia prieÅ¡ nukentėjusįjį vartojęs jėgÄ , tačiau tai darė siekdamas apsisaugoti nuo tolesnių neteisėtų V. D. veiksmų. Be to, E. D. pats ėmėsi priemonių iÅ¡kviesti policijÄ , davė paaiÅ¡kinimus, pateikė pareiÅ¡kimÄ dėl V. D. pavartoto smurto. IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, kad konflikto iniciatorius V. D., kuris savo veiksmais pažeidė teisę į nuosavybę (neteisėtai pateko į E. D. sklypÄ ), užuot nekonfliktavęs, toliau tęsė provokuojamus veiksmus, kurie sukėlė pasekmes.

2.4. Taip pat pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, buvo neobjektyvus ir Å¡aliÅ¡kas, nes tas pats teismas bei teisėjas dar 2019 metais nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje V. D. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už E. D. sužalojimÄ . Teismas, žinodamas Å¡ias aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje apie tai visiÅ¡kai nutylėjo, teisminio nagrinėjimo metu į tai neatkreipė dėmesio, nesigilino ir netyrė aplinkybių, kad V. D., apkaltindamas E. D., tokiu bÅ«du galbÅ«t siekė atkerÅ¡yti už jo nuteisimÄ .

2.5. Ä®vertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo gynėjo nuomone, yra visi pagrindai panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. D. iÅ¡teisinti arba, vadovaujantis BK 37 straipsniu, E. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo E. D. gynėjas advokatas V. Katėnas palaikė apeliacinį skundÄ , prašė E. D. iÅ¡teisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jam nutraukti. Nuteistojo gynėjas pažymėjo, kad E. D. tyčia smurtinių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusįjį nevartojo, o tik gynėsi nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, siekdamas iÅ¡vengti sužalojimų ir kitų pasekmių, taip pat saugodamas savo nuosavybę ir teisę į privatų gyvenimÄ . Pažymėjo ir tai, kad tarp Å¡alių konfliktiniai santykiai yra susiklostę ilgÄ laikÄ , padarytas sužalojimas yra nežymus. Tokius E. D. veiksmus, siekdamas kerÅ¡to, iÅ¡provokavo pats nukentėjusysis. Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje pateikė 1 000 Eur sumos pinigų priėmimo kvitÄ už teisines paslaugas, t. y. už susipažinimÄ su bylos medžiaga, nuteistojo konsultacijas, jo gynybÄ apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio skundo parengimÄ . Prokuroras D. Alekna prašė netenkinti nuteistojo E. D. gynėjo apeliacinio skundo, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir iÅ¡nagrinėjęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. D. gynėjo advokato V. Katėno apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – iÅ¡aiÅ¡kinti, o nustačius – Å¡alinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebÅ«tų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , laikydamiesi apeliacinį procesÄ reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo apraÅ¡omojoje dalyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ skundo argumentÄ . Å ios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.).

7. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo teisėtumo klausimai, t. y. teigiama, kad nuteistasis E. D. buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pasisako dėl įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo ir E. D. kaltės pagrįstumo, padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taip pat teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja klausimÄ , ar E. D. gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo (BK 37 straipsnis) arba nustatyta baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė – bÅ«tinoji gintis (BK 28 straipsnis).

Dėl proceso įstatymo pažeidimo

8. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

9. Ä®rodymai kaip visuma gali bÅ«ti vertinami tik po to, kai kiekvienas iÅ¡ jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali bÅ«ti laikomas tik toks argumentavimas, kai iÅ¡ teismo baigiamojo akto turinio yra aiÅ¡ku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieÅ¡ padarydamas iÅ¡vadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kuriÄ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiÅ«lymus dėl Å¡ių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų praÅ¡ymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visas bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, nurodė aiÅ¡kius, abejonių nekeliančius teisinius argumentus. Taigi nagrinėjamu atveju nesama pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė iÅ¡vadas, nepagrįstas bylos duomenų visuma.

10. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nukentėjusiojo V. D. parodymus vertinti kritiÅ¡kai, nes jis dėl įsivyravusių ilgalaikių konfiktiÅ¡kų santykių su nuteistuoju, jausdamas asmeninę neapykantÄ nuteistajam, yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau lygiai tokiÄ pačiÄ iÅ¡vadÄ bÅ«tų galima padaryti apie paties nuteistojo E. D. parodymus, nes savaime suprantama, kad jis irgi yra suinteresuotas bylos baigtimi ir galutinio sprendimo priėmimu. Be to, kaip jau minėta, įrodymai vertinami tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, o apkaltinamasis nuosprendis nėra priimamas, vadovaujantis iÅ¡imtinai vien tik nukentėjusiojo arba vien tik kaltinamojo parodymais. Pirma, vien tai, kaip nuteistasis, užgulęs iÅ¡ virÅ¡aus nukentėjusįjį ir savo rankomis laikydamas bei prispausdamas jo rankas Å¡onuose prie žemės, sugebėjo galva suduoti Å¡iam į nosį, kvalifikuojant E. D. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra taip svarbu, svarbiausia yra nustatyti, jog įrodymai patvirtina, kad smÅ«gius, sukėlusius kaltinime nurodytas pasekmes, sudavė bÅ«tent nuteistasis E. D.. Å iÄ aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusiojo V. D. parodymai, tiek iÅ¡ dalies nuteistojo E. D. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 1319/2022 (03), policijos pareigÅ«nų, atvykusių į įvykio vietÄ , „Body“ kameromis ir liudytojo G. L. įvykio vietoje telefonu užfiksuoti duomenys. Tad darytina iÅ¡vada, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas netikslino aplinkybių tiek, kiek apeliaciniame skunde pageidauja apeliantas, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

11. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kas buvo konflikto iniciatorius ir kaltininkas, nors nuteistasis E. D. duodamas parodymus tvirtino, kad nukentėjusysis, įžeidinėdamas jį necenzÅ«riniais žodžiais, pirmas rankomis sugriebė nuteistajam už jo virÅ¡utinių rÅ«bų ties virÅ¡utine kÅ«no dalimi, tačiau Å¡ie klausimai bus aptarti, pirmiausia aptarus teisinį E. D. atliktų veiksmų vertinimÄ (kvalifikavimÄ ) ir jų subjektyviosios pusės požymius (kaltę).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir E. D. nuteisimo pagrįstumo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei įrodymų vertinimo

12. E. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam V. D. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , t. y. konflikto metu tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė į veidÄ , po to, pargriovęs ant žolės, du kartus kumščiu sudavė į veidÄ , po to užlaužęs abi rankas, taip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, vienÄ kartÄ galva sudavė į veidÄ , taip padarydamas pogleivines kraujosruvas apatinėje lÅ«poje ir 31 danties iÅ¡muÅ¡imÄ . BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Å iuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatÄ . Objektyviai jis pasireiÅ¡kia fizinio smurto prieÅ¡ asmenį vartojimu (muÅ¡imu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryÅ¡iu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant Å¡ių konkrečių padarinių, bet sÄ moningai leidžiant jiems atsirasti.

Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ ir panaudotas priemones, padėtį, buvusiÄ juos padarant, konflikto priežastį, eigÄ , kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). IÅ¡ BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neiÅ¡skyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip bÅ«tinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali bÅ«ti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieÅ¡ nukentėjusįjį atliko bÅ«tent iÅ¡imtinai siekdamas sukelti jam skausmÄ ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

13. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. D. 2022 m. lapkričio 19 d., apie 9.30 val., kieme konflikto metu tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė V. D. į veidÄ , pargriovęs jį ant žolės, du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidÄ , po to užlaužęs nukentėjusiam abi rankas, taip atimdamas jam galimybę prieÅ¡intis, vienÄ kartÄ galva sudavė į veidÄ , taip padarydamas jam sužalojimus (pogleivines kraujosruvas apatinėje lÅ«poje, 31 danties iÅ¡muÅ¡imÄ ), kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Ginčo dėl to, jog skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodytu laiku ir vietoje tarp nuteistojo E. D. ir V. D. iÅ¡ tiesų įvyko konfliktas, byloje nėra. Šį faktÄ patvirtino tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tačiau jų parodymai dėl tolesnės įvykio eigos akivaizdžiai nesutapo. E. D. teigimu, kad V. D. smÅ«gių nesudavė, prieÅ¡ingai, įžeidinėdamas jį necenzÅ«riniais žodžiais ir su ranka arba abiem rankomis sugriebęs už virÅ¡utinių rÅ«bų ties virÅ¡utine kÅ«no dalimi, pirmas jam smÅ«gį sudavė V. D., dėl to jį apglėbė, taip pat kažkuriuo momentu, norėdamas V. D. nuraminti, savo kažkurį pirÅ¡tÄ spaudė į nukentėjusiojo akiduobę arčiau nosies (kaktos). Å ias aplinkybes V. D. aiÅ¡kino prieÅ¡ingai. Nukentėjusiojo teigimu, jam palipus ant žemės pylimo Å¡alia E. D. sklypo ribos ir kviečiant Å¡unį, prie jo pribėgo E. D., sakydamas, kad Å¡is iÅ¡eitų, ir jam stovint vienÄ kartÄ kumščiu trenkė į veidÄ , o pargriovęs ant žolės, sudavė dar kelis smÅ«gius kumščiais į veidÄ , po to užlaužė rankas ir vienÄ kartÄ galva trenkė jam į nosį. E. D. laikė prispaudęs jį ant žemės tol, kol atvyko policijos pareigÅ«nai. E. D. sukėlė jam fizinį skausmÄ , iÅ¡mušė vienÄ dantį.

14. PrieÅ¡ingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais ir atmetė nuteistojo parodymus. Pažymėtina, kad tiek iÅ¡ nukentėjusiojo V. D. apklausų metu duotų parodymų, tiek ir iÅ¡ kitos raÅ¡ytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 19 d., nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad 2022 m. lapkričio 19 d. buvo sumuÅ¡tas E. D., jo paaiÅ¡kinimai dėl paties fakto ir įvykio aplinkybių buvo nuoseklÅ«s, iÅ¡samÅ«s, detalės sutapo su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, jokių procesinių pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindÄ nesivadovauti ar abejoti V. D. parodymais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

15. Nukentėjusiojo V. D. 2022 m. lapkričio 19 d., 2023 m. sausio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 1–6, 40–43) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, raÅ¡ytiniais bylos įrodymais – specialisto iÅ¡vada Nr. Nr. G 1319/2022 (03), kuria V. D. nustatyti sužalojimai atitinka jo nurodytas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 68); policijos pareigÅ«nės T. A. 2022 m. lapkričio 19 d. tarnybiniame praneÅ¡ime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įraÅ¡uose, užfiksuotuose „Body“ kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po konflikto įvykio dalyvių elgesys policijos pareigÅ«nams aiÅ¡kinantis įvykio aplinkybes ir jų paaiÅ¡kinimai (t. 1, b. l. 18–19, 34–37); 2023 m. sausio 20 d. apžiÅ«ros protokole užfiksuotais įvykio liudytojo G. L. telefonu užfiksuotomis aplinkybėmis, kad ant žolyno po puÅ¡imi guli nukentėjusysis V. D., o jį iÅ¡ virÅ¡aus yra užgulęs E. D., kuris savo rankomis laiko prispaustas Å¡onuose V. D. rankas, iÅ¡keltas ir sulenktas ties maždaug V. D. galva, V. D. parodo iÅ¡daužtÄ dantį ir papraÅ¡o iÅ¡sispjauti, dėl to V. D. leidžiama apsiversti ant pilvo (t. 1, b. l. 123–125); 2022 m. lapkričio 19 d. asmens apžiÅ«ros protokole užfiksuotais duomenimis apie tai, kad, policijos pareigÅ«nams atvykus į įvykio vietÄ , V. D. veide ant nosies buvo matyti sumuÅ¡imas (mėlynė (hematoma), taip pat matė ir veide ant deÅ¡inio skruosto mėlynę (hematomÄ ), taip pat buvo sumuÅ¡tas kairysis skruostas, buvo matyti mėlynė (hematoma), lÅ«pa (mėlynė (hematoma), V. D. įsižiojus, burnoje matė galimai kraujÄ , kairėje apatinio žandikaulio pusėje nebuvo apatinio priekinio danties (t. 1, b. l. 58–64) – nustatyta, kad E. D. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, ir paneigta nuteistojo iÅ¡kelta versija, jog nukentėjusiajam sudavęs smÅ«gių nebuvo, prieÅ¡ingai – gynėsi nuo pastarojo užpuolimo.

16. Nuteistojo E. D. ir jo gynėjo vertinimu, nuteistojo veiksmai turėjo bÅ«ti pripažinti bÅ«tinÄ ja gintimi. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė bÅ«tinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruoÅ¡ia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir bÅ«ti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali bÅ«ti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015).

Nagrinėjamu atveju konfliktas tarp E. D. ir V. D. buvo sprendžiamas, pavartojant fizinį smurtÄ , agresijÄ ir jėgÄ . Nors E. D. gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad konfliktÄ inicijavo V. D., tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kas inicijavo kilusį konfliktÄ , akivaizdu, kad E. D. aktyviai puolė V. D., kumščiu sudavė jam į veidÄ ir, pargriovęs jį ant žolės, dar kelis kartus kumščiu sudavė į veidÄ , po to užlaužęs abi rankas, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis, dar vienÄ kartÄ galva sudavė jam į veidÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi bÅ«tinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis bÅ«tų turėjęs teisę gintis, Å¡ioje byloje nenustatytas. Nors byloje ir nustatyta, kad nukentėjusysis V. D. atėjo į nuteistojo žemės sklypÄ be Å¡io leidimo ir, E. D. pasakius, jis nepakluso nurodymui iÅ¡eiti iÅ¡ jo teritorijos, tačiau Å¡is veiksmas nėra tiek pavojingas, kad nuteistajam bÅ«tų kilęs pavojus sveikatai ir gyvybei ar jo nuosavybei ir bÅ«tų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo pavartojant prieÅ¡ jį smurtinius veiksmus.

Teisėjų kolegija pagal nustatytas bylos aplinkybes neįžvelgia jokio pagrindo pripažinti E. D. veikus bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis ir daro iÅ¡davÄ , kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Å¡ios dalies taip pat yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad E. D. veiksmai, suduodant smÅ«gius kumščiu ir galva nukentėjusiajam į veidÄ , negali bÅ«ti vertinami kaip mažareikÅ¡miai.

17. BK 37 straipsnyje nustatyta: „Padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me.“ Nusikaltimas mažareikÅ¡miu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ , sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo bÅ«das, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikÅ¡miu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

18. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali bÅ«ti sprendžiama, ar jie nėra mažareikÅ¡miai, ir nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų bÅ«ti pripažintos mažareikÅ¡mėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalÄ kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam V. D. buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suduodant smÅ«gius į svarbiÄ kÅ«no vietÄ â€“ veidÄ , labai sunkių padarinių nekilo, galima sakyti, tik dėl laimingo atsitiktinumo, todėl tokie nuteistojo veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip mažareikÅ¡miai. Veiksmais, apraÅ¡ytais BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalÄ , bet ir žemina žmogaus orumÄ , kÄ draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikÅ¡miu nusikaltimu gali bÅ«ti pripažįstamas tik itin retais, iÅ¡imtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių E. D. veikos pavojingumÄ , nenustatyta, todėl jo nusikaltimas negali bÅ«ti pripažįstamas mažareikÅ¡miu pagal BK 37 straipsnį.

Dėl teismo nešališkumo

19. Apeliaciniame skunde yra keliamas taip pat ir pirmosios instancijos teismo, iÅ¡nagrinėjusio bylÄ , neÅ¡aliÅ¡kumo klausimas, t. y. teigiama, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, nes teisėjas V. Vainius nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje V. D. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl E. D. sužalojimo.

20. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta teismo, neturinčio ir neiÅ¡reiÅ¡kiančio jokio iÅ¡ankstinio nusistatymo prieÅ¡ proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniÅ¡kai turėti iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas. Antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ su tuo susijusiÄ abejonę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021). NeÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iÅ¡ bylos Å¡alių nuomonės. SvarbiausiÄ reikÅ¡mę turi tai, ar tokia nuomonė gali bÅ«ti laikoma objektyviai pagrįsta, turi bÅ«ti nustatyti realÅ«s faktai, keliantys abejonių dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021 ir kt.).

21. Kaip matyti iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, 2019 metais Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«muose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl E. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimÄ (Nr. 1-373-586/2019). Sprendžiant Å¡ioje byloje teisėjo V. Vainiaus neÅ¡aliÅ¡kumo klausimÄ , visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi įgaliojimų vertinti kitoje baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat ir juos priėmusio teismo neÅ¡aliÅ¡kumo aspektu. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad tas pats teisėjas gali nagrinėti skirtingas to paties asmens bylas, jeigu nėra BPK 58 straipsnyje nurodytų nuÅ¡alinimo pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2005, 2K-25/2008, 2K-246/2011 ir kt.). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«muose nuteistasis E. D., žinodamas apie anksčiau nurodytas aplinkybes ir turėdamas teisę pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ , teisėjui V. Vainiui nuÅ¡alinimo nepareiÅ¡kė. Apeliaciniame skunde nurodyta vienintelė aplinkybė, kad tas pats teisėjas pirmosios instancijos teisme iÅ¡nagrinėjo dvi baudžiamÄ sias bylas, kuriose abi bylų Å¡alys yra tie patys asmenys – E. D. ir V. D., apsiribojant vien deklaratyviu teiginiu, jog teisėjas turėjo iÅ¡ankstinį neigiamÄ E. D. vertinimÄ , ir nenurodant jokių objektyvių duomenų, kad teisėjas yra asmeniÅ¡kai iÅ¡ anksto nusistatęs prieÅ¡ nuteistÄ jį ar tendencingas, taip pat jokių kitų aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo, taigi, nėra pagrindo pripažinti teisėjÄ V. Vainių Å¡ioje byloje buvus Å¡aliÅ¡kÄ , kartu daryti iÅ¡vadÄ dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimo (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

22. Nuteistojo E. D. gynėjas advokatas V. Katėnas teismo posėdyje pateikė 1 000 Eur sumos pinigų priėmimo kvitÄ už teisines paslaugas, t. y. už susipažinimÄ su bylos medžiaga, nuteistojo konsultacijas, apeliacinio skundo parengimÄ ir nuteistojo gynybÄ apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje prašė Å¡ias iÅ¡laidas priteisti iÅ¡ valstybės.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo iÅ¡teisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimÄ dėl asmens patirtų bÅ«tinų ir pagrįstų iÅ¡laidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip Å¡io asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iÅ¡ valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Byla apeliacine tvarka buvo iÅ¡nagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundÄ , kuris, nenustačius pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, atmetamas. Atsižvelgiant į bylos apeliacinės instancijos teisme iÅ¡nagrinėjimo rezultatÄ , priteisti iÅ¡ valstybės nuteistajam E. D. turėtas iÅ¡laidas advokato paslaugoms, suteiktoms susipažįstant su bylos medžiaga, konsultuojant nuteistÄ jį, suraÅ¡ant apeliacinį skundÄ ir ginant jį apeliacinės instancijos teisme, apmokėti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjos Daiva Jazbutienė

Kristina Kakurinė

Dalia Kursevičienė