2013-09-05 Nr. AB-4664-3-61-3-02425-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1397/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02425-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal E. M. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 11–12) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. liepos 17 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, nustatantį, kad vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas su dar 3–5 ar 6 asmenimis kamerose, kurių plotas 7 kv. m. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, teigia, kad jis buvo kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis kamerose, kuriose veisėsi pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai ir buvo drėgna, todėl patyrė neturtinę žalą. Teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, todėl kreipėsi į gydytojus. Be to, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27–31) nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija reikalauja, kad nuteistieji bei suimtieji palaikytų tvarką, jie patys yra atsakingi už tvarką kamerose. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Paaiškino, kad E. M. į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. sausio 20 d., o įrašai asmens sveikatos istorijoje patvirtina, kad jam sveikatos problemos dėl sąnarių ir kojų prasidėjo dar prieš pakliūnant į laisvės atėmimo vietą, todėl nepagrįsti teiginiai, kad jo sveikata pablogėjo dėl jo kalinimo sąlygų. Be to, pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, buvo paskelbęs bado akciją nuo 2010 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. Badaudamas nusiskundimų sveikata neturėjo, nutraukus badavimą jam buvo duotos rekomendacijos dėl racionalios mitybos. Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, E. M. buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinio kodekso) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 24–26) nurodė, kad pareiškėjas skunde kėlė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, kitos kalinimo sąlygos iš esmės buvo tinkamos ir tai pareiškėjui negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Pareiškėjas skunde nedetalizavo aplinkybių dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepateikė objektyvių įrodymų dėl jam padarytos žalos. Jis rėmėsi abstrakčiais teiginiais. Skunde nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti asmenys. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau nei 14 mėnesių nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu. Be to, pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 3 mėnesius ir 22 dienas pažeidžiant minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą – 5 kv. m. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant nustatytą kameros ploto reikalavimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. liepos 17 d., tačiau atsakovo duomenys, kurių pareiškėjas neginčijo, patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. gegužės 12 d., todėl byloje buvo vertinamas šis laikotarpis. Pažymėjo, kad nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką – net keletą mėnesių.

Dėl kitų netinkamų gyvenimo sąlygų kameroje, teismas nustatė, kad byloje pateikti Lukiškių TI-K 2009 m. gruodžio 24 d. sutartis Nr. 18-78, sudaryta su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties (b. l. 130–133) ir 2010 m. lapkričio 30 d. susitarimas Nr. 565-01-10 „Dėl sutarties pratęsimo“ (b. l. 134) parodo, kad Lukiškių TI-K administracija vykdė buitinių kenkėjų kontrolę ir juos naikino. Atliktų darbų aktai, esantys kenkėjų kontrolės atlikimo žurnale (b. l. 148, 149, 150, 151, 152, 153), rodo, kad Lukiškių TI-K, kai pareiškėjas buvo laikomas atitinkamose kamerose 113-125, 340-352, 176-187, 176-187, 293-307, 176-187, 340-352, kameros buvo profilaktiškai patikrintos, stebimos, jose padėti gaudikliai, klijai pelėms. Lukiškių TI-K 2010 m. gegužės 18 d. rašte Vilniaus visuomenės centrui pranešė, kad kamerose, įskaitant ir kamerą Nr. 220, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, 2010 m. gegužės 13 d. buvo atlikta deratizacija ir dezinfekcija (b. l. 145, 181). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. gegužės 11 d. patikrinimo akte nurodoma, kad patikrintoje Lukiškių TI-K kameroje Nr. 220, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė buvo 62 proc. (b. l. 140–143) ir atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, pagal kuriuos laisvės atėmimo vietų oro drėgmė turi būti 35–65 proc. Taigi, pažeidimas nebuvo nustatytas. Pareiškėjas šių duomenų nepaneigė. Be to, jis teismui nepateikė duomenų, kad kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose tuo metu, kai jis jose buvo laikomas.

Dėl pareiškėjo teismo posėdyje išsakytų teiginių, kad jis buvo laikomas kamerose su rūkančiais bei su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, taip pažeidžiant nustatytus reikalavimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą atvyko į Lukiškių TI-K 2010 m. sausio 20 d. ir buvo laikomas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimų, nes jam paskirta izoliacija su bendrininkais. Kadangi pareiškėjas konkrečiai neįvardijo asmenų, su kurias jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, o kalėjimo administracija duomenų, kai pareiškėjas neįvardijo konkrečių asmenų, pateikti negali, todėl tokie abstraktūs pareiškėjo teiginiai laikyti nepagrįstais. Įvertinus tai, teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI–K, pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Teismas pažymėjo, kad norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas privalėjo raštu kreiptis į administraciją ir dėl to pateikti prašymą. Byloje nėra duomenų, kad tokį prašymą jis būtų pateikęs. Be to, teismo posėdyje nenurodė, kad su tokiu prašymu būtų kreipęsis ir žodžiu. Taigi, nesant pareiškėjo rašytinio prašymo, pareigūnai negalėjo žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu tikrintose kamerose nebuvo užfiksuota, kad jose buvo rūkoma (b. l. 140–144).

Įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam pablogėjo sveikata, teismas konstatavo, jog pateiktų medicininių duomenų visuma patvirtina, kad buvusios sveikatos problemos dėl kojų kelio skausmų yra senos ir pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, ginčo laikotarpiu dėl šių nusiskundimų buvo apžiūrėtas medikų. Nusiskundimų raštu Lukiškių TI-K jis nebuvo išdėstęs, teismui taip pat nepateikė duomenų, kokie sveikatos sutrikdymai atsirado dėl jo laikymo Lukiškių TI-K. Nesant jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų pagrįsti pareiškėjo teiginius apie pablogėjusią sveikatą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas juos vertino kaip abstrakčius, pažymėjęs, kad nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomų susirgimų ir kalinimo sąlygų buvimą.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 3 mėnesius ir 22 dienas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų nustatytus kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus. Kiti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų neįrodyti. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis nei nustatyta minimalus plotas, sudaro pagrindą pripažinti, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, ir taip buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, teismas įvertino tai, kad pareiškėjas į teismą teisminės gynybos dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2012 m. rugsėjo 20 d., t. y. nuo pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K (2010 m. gegužės 12 d.) praėjus ilgam – dvejų metų ir keturių mėnesių – laikotarpiui. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai beveik keturis mėnesius buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 15 000 Lt suma. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad, kalėdamas Lukiškių TI-K, būtų skundęsis dėl sveikatos pablogėjimo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ar įrodymų, kad sveikata objektyviai buvo pablogėjusi, o skunde prašoma priteisti neturtinė žala grindžiama abstrakčiais argumentais, tačiau konstatavo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, sunkumai vertintini kaip tam tikra moralinė skriauda, kurios atstatymui reikšmingas ne tik pats jos fakto konstatavimas. Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, pareiškėjui priteista 500 Lt neturtinės žalos (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 9–10) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant visą prašomą žalos atlyginimo sumą.

Pažymi, kad atsakovas teigia, jog nuteistieji bei suimtieji privalo palaikyti tvarką kamerose, tačiau jiems neišduodamos elementarios higienos ir tvarkos palaikymo priemonės. Atsakovas, teigdamas, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, nenurodo, kokiose kamerose remontas buvo daromas pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu. Atkreipia dėmesį, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K buvo atliktos visos Vidaus tvarkos taisyklėse numatytos, atvykstantiems asmenims taikomos procedūros, todėl jo registracijos kortelėje turėjo būti įrašyta, kad jis nerūkantis, todėl jis neprivalėjo raštu kreiptis į administraciją, prašydamas atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, nurodo, kad buvo laikomas rūsyje, kameroje, kurioje nėra radiatorių, šalta ir drėgna, todėl jam pablogėjo sveikata. Taip pat pažymi, kad buvo laikomas kamerose su ne pirmą kartą teistais asmenimis M. M. bei R. L. ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus (II t., b. l. 20–23) nurodo, kad sutinka su Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė 500 Lt žalos atlyginimą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Mano, kad teismas neteisingai interpretavo ir aiškino suformuotą teismų praktiką, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-619/2008.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. liepos 17 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d. Šios higienos normos 6.15 punkte buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis atsakovo patikslintais ir pareiškėjo neginčijamais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. gegužės 12 d., ir iš esmės visą kalinimo laikotarpį (3 mėnesius ir 22 dienas) pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 kv. m, gyvenamojo ploto kameroje. Teismas nustatė, kad kiti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų neįrodyti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikymo sąlygos turėjo išskirtinai neigiamą poveikį jo sveikatos būklei, duomenų, kurie galėtų patvirtinti priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomų susirgimų ir kalinimo sąlygų buvimą. Pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės, temperatūros ir kitų nepatogumų taip pat neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad pateiktos tokių paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi patalpų deratizacija ir dezinsekcija, Visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas konkrečiai neįvardijo asmenų, su kurias jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, o kalėjimo administracija duomenų pateikti negali, abstraktūs pareiškėjo teiginiai, jog pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, laikyti nepagrįstais. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad nesant pareiškėjo rašytinio prašymo, pareigūnai negalėjo žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu tikrintose kamerose nebuvo užfiksuota, kad jose buvo rūkoma. Atsižvelgęs į šiais byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pareiškėjo kalinimo higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose laikotarpį, bei tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus 2 metams ir 4 mėnesiams po išvykimo iš Lukiškių TI-K, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei, taigi savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Taip pat pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais – asmens teisių pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo registracijos kortelėje turėjo būti įrašyta, kad jis nerūkantis, todėl kalėjimo administracija turėjo atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų be atskiro prašymo. Be to, nurodo, kad buvo laikomas rūsyje, kameroje, kurioje nėra radiatorių, šalta ir drėgna, todėl jam pablogėjo sveikata. Atsakovas nenurodė, kokiose kamerose buvo daromas remontas pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu. Taip pat pažymi, kad buvo laikomas kamerose su ne pirmą kartą teistais asmenimis M. M. bei R. L. ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui kameroje ir taip pažeidžiant Higienos normos HN76:1999 6.15 punktą, galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d. ir numatantį, kad vienam asmeniui, kalinčiam tardymo izoliatoriaus kameroje, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto bei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, įpareigojantį užtikrinti sveikatai saugią aplinką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

Atsakovo argumentas, jog atsakovas negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl laikymo su anksčiau teistais asmenimis nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas šių asmenų neįvardijo, atsakovas atitinkamų duomenų pateikti negalėjo, todėl minėti argumentai pagrįstai atmesti. Taip pat teisėjų kolegija su tinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas turėjo kreiptis su prašymu į kalėjimo administracija, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą pareiškėjas būtų pateikęs.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp minėtų sveikatos sutrikimų ir atsakovo veiksmų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę kelis mėnesius neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, o 500 Lt suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012, A556-73/2013 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė