AS-602-485-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-485/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01450-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (toliau – ir atsakovas; Komisija) duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Ričardui Piličiauskui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi bei Teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijai nėra priskirtinos viešojo administravimo subjekto funkcijos bei ji, priimdama sprendimus, nesivadovauja Viešojo administravimo įstatymu, ABTĮ, be to, pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2) 41 punktą, komisijos priimti sprendimai neskundžiami, todėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams. Pridūrė, jog atsižvelgiant į tai, teismai negali vertinti šios Komisijos sprendimų ir atitinkamai įpareigoti ją atlikti kokius nors veiksmus. Dėl to teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų, t. y. vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 8 – 9), kuriuo prašo: 1) skundžiamą teismo nutartį panaikinti; 2) priimti ir nagrinėti jo pateiktąjį teismui skundą; 3) įpareigoti atsakovą duoti atsakymą į pateiktąjį jo prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Ričardui Piličiauskui.

Atskirajame skunde nurodo, jog iki šiol nėra duomenų, kad jo Komisijai pateiktasis prašymas būtų perduotas nagrinėjimui. Remiasi Teismų įstatymo 85 straipsniu bei pažymi, jog šis įstatymas, be kita ko, įtvirtina tai, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (41 str. 1 d.), ir, kad teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus (43 str. 1 d.), ir, kad teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus (113 str.), ir, kad visuotinis teisėjų susirinkimas, kuriame dalyvauja visi Lietuvos teisėjai, - aukščiausia teismų savivaldos institucija (116 str. 1, 2 d.). Todėl pažymi manąs, jog Komisija yra valstybės pareigūnų, kurių veikla, statusas ir su jais susijusių santykių teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas inter alia Konstitucijos 6, 109, 115 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Taip pat remiasi ABTĮ 15 straipsniu bei pažymi, jog visuomenės atstovai ne tik dalyvauja Komisijos darbe, bet ir turi gauti pagal pateiktus faktus iš jos teisėjų poelgių, darbo įvertinimą. Priduria, jog skundžiama nutartimi liko neįvykdytas ir ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimas, atsisakius priimti skundą (prašymą), nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą).

Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog į 2012 m. balandžio 10 d. Komisijai pateiktą jo prašymą negavo jokio atsakymo. Pažymi, jog iš tikrųjų į šį prašymą pareiškėjui 2012 m. gegužės 9 d. buvo išsiųstas Komisijos pirmininko A. N. pasirašytas raštas Nr. 17P-251-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“, kuriuo buvo atsakyta, kad pareiškėjo prašymas grąžinamas nenagrinėtas, nurodant ir paaiškinant tokio grąžinimo priežastis (pateikia nuorašą). Dėsto, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atsakymas į jo pateiktą prašymą buvo išsiųstas, darytina išvada, kad realiai nėra ginčo objekto ir nėra jokio pagrindo prašyti teismo priimti nagrinėti pareiškėjo pateiktą teismui skundą, o jeigu pareiškėjas šio atsakymo negavo, tai tokia aplinkybė atsirado ne dėl Komisijos veiksmų ar jų neatlikimo, bet dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo Komisijos. Taip pat pažymi, jog jei pareiškėjas atsakymą gavo, tačiau be teisinio pagrindo traktuoja jį kaip netinkamai išduotą, t. y. ne kaip Komisijos atsakymą, o tik kaip jos pirmininko atsakymą, jis tai daro nepagrįstai, nes Komisijos pirmininkas turi įgalinimus preliminariai įvertinti ir grąžinti kaip nenagrinėtinus Komisijoje asmenų prašymus. Nurodo ir tai, jog tokio pobūdžio ginčas, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas, apskritai nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teigia, jog savo Komisijai pateiktu 2012 m. balandžio 10 d. prašymu pareiškėjas siekė pradėti procedūrą, kurios tikslas būtų drausmine tvarka nubausti teisėją, o priimti sprendimą dėl konkretaus teisėjo patraukimo ar nepatraukimo drausminėn atsakomybėn yra išimtinė teisėjų savivaldos institucijų kompetencija. Akcentuoja, jog drausminės atsakomybės taikymo subjektas yra teisėjų savivaldos institucijos (Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas). Remiasi Teismų įstatymo 10 ir 85 straipsniais ir teigia, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, dėl kurio veiksmų (ar neveikimo, suprantamo kaip drausminės atsakomybės netaikymas) ar priimamų sprendimų kilęs ginčas būtų vertinamas kaip administracinis ginčas, kurio nagrinėjimas būtų priskirtas administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, motyvuojant tai iš esmės tuo, jog atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai (Teismų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2) patvirtintų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 5 punkte numatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikslas – įgyvendinant teismų savireguliacijos ir savivaldos principą užtikrinti teisėjų atsakomybės realizavimą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos uždaviniai yra laiku ir operatyviai šių nuostatų nustatyta tvarka nagrinėti teikimus dėl drausmės bylų iškėlimo teisėjams; kai yra drausminės atsakomybės pagrindo požymiai, kelti drausmės bylas teisėjams; Teisėjų garbės teismo pavedimu organizuoti teisėjo darbo veiklos patikrinimą, surinkti papildomus įrodymus apie drausmės bylai reikšmingas faktines aplinkybes (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 6.1-6.3 punktai).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šių teisės normų vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Įvertinusi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatuose nustatytas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos funkcijas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Komisiją duoti jam atsakymą į jo pateiktąjį prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-509/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–587/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556 - 663/2010). Pridurtina, jog atsižvelgus į tai, kad, kaip išaiškinta aukščiau, Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai neskundžiami, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas, į kokią instituciją pareiškėjui reikėtų kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas savo teises įgyvendino paduodamas raštą dėl drausmės bylos iškėlimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo nereikėtų suprasti pernelyg supaprastintai. Šis principas nereiškia, kad teismas turi nagrinėti kiekvieną socialinį konfliktą. Teismas skirtas ne bet kokiems, o ginčams dėl teisės spręsti (Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 63, 64).

Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame įtvirtinta ne pati subjektinė teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią teisę. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės kreiptis į teismą prielaidomis (Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 371).

Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas nenagrinėtinas teismų.); 101 str. 1 p. (Teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai)). Nagrinėjamu atveju nustatyta neigiama prielaida kreiptis į teismą – ginčas nepriskirtinas teismui.

Dėl nurodytų argumentų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pagrįstai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl tenkinti atskirojo skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Virgilijus Valančius