2016-11-14 Nr. AB-21608-3-63-3-01401-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1996-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01401-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei V. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 31 d. pateikė teismui prašymą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. J. (toliau – ir atsakovė) 759,34 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nebuvo sumokėjusi pareiškėjui vietinės rinkliavos už šiuos turto objektus: 1) 151,18 Eur už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.; 2) 583,01 Eur už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.; 3) 25,15 Eur už turo objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Atsakovė V. J. atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad, pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje (su nurodytomis išimtimis). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausė šie turto objektai: 1) negyvenamoji patalpa – baras, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise priklausė nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 4 d. (pareiškėjas prašyme šio turto objekto adresą nurodė (duomenys neskelbtini), tačiau pagal unikalų objekto numerį nuspręsta, kad tai tas pats turto objektas); 2) negyvenamoji patalpa – baras, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise priklausė nuo 2009 m. rugsėjo 4 d., o 2011 m. gegužės 20 d. nuomos sutartimi Nr. ON-001 šios patalpos išnuomotos UAB „Onava“; 3) butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 29,53 kv. m, atsakovei nuosavybės teise priklausė nuo 1998 m. kovo 4 d. Atsakovei nuosavybės teise valdant nekilnojamuosius daiktus, ji buvo vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsakovei apskaičiavo vietinę rinkliavą ir pateikė mokėjimo pranešimus sumokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-2588 patvirtino, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimas už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 rugpjūčio 31 d. buvo 151,18 Eur; vietinės rinkliavos įsiskolinimas už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo 583,01 Eur; vietinės rinkliavos įsiskolinimas už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 25,15 Eur.

Teismas pastebėjo, kad duomenų, jog atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir buvo atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nebuvo. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objektų paskirtį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau nei už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d. Akcentuotina, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva). Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 25 d. ir ši data laikytina MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia. Taigi pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava apskaičiuotina už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovės 151,18 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 rugpjūčio 31 d., kadangi buvo pasibaigęs priverstinio išieškojimo terminas.

Teismas atmetė dalį pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės 583,01 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už turto objektą – barą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. Už minėtą turto objektą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d., kuriam buvo pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, apskaičiuotas 107,45 Eur įsiskolinimas, todėl atitinkamai mažintina priteistinos vietinės rinkliavos suma iki 475,56 Eur (583,01 Eur – 107,45 Eur).

Teismas visiškai tenkino pareiškėjo prašymą priteisti 25,15 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Teismas apskaičiavo, kad iš viso pareiškėjui iš atsakovės priteistinas 500,71 Eur įsiskolinimas.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti ir visiškai tenkinti jo prašymą.

Pareiškėjas mano, kad teismas neteisingai vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi. Ši nuostata apibrėžia mokesčio apskaičiavimo ir paskaičiavimo senatį. Kreipimosi į teismą dieną pareiškėjas ne naujai apskaičiavo ir neperskaičiavo vietinės rinkliavos, o kreipėsi į teismą dėl atitinkamais metais jau apskaičiuotos rinkliavos (už 2008 m. vietinė rinkliava apskaičiuota 2008 m., už 2009 m. vietinė rinkliava apskaičiuota 2009 m. ir t. t.) priteisimo, nes rinkliavos mokėtoja nevykdė pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų susirinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnis negali būti taikomas.

Atsakovė V. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovė teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nesiaiškino tikrojo subjekto, kuris laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodo, kad subjektas, privalantis susimokėti atliekų tvarkymo išlaidas, tiriamuoju laikotarpiu buvo uždaroji akcinė bendrovė „Catus“, kuri nuomojosi nurodytus turto objektus baro patalpoms įrengti ir jas eksploatuoti nuo 2008 m. spalio 1 d. penkerių metų terminui. Pareiškėjas šios aplinkybės teismui nenurodė, nors Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai patvirtina juridinio fakto – 2008 m. spalio 1 d. nuomos sutarties Nr. CAT-001 įregistravimo – išviešinimą. Taigi vietinės rinkliavos mokėtojas yra ne atsakovė, o uždaroji akcinė bendrovė „Catus“, nes ji buvo perėmusi atsakovės pareigą mokėti vietinę rinkliavą (nuomos sutarties 3.13 p.). Be to, atsakovė pažymi, kad visas susidaręs įsiskolinimas už turto objektą – butą , esantį (duomenys neskelbtini) – buvo sumokėtas 2015 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovės pareiškėjui 500,71 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą, o kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta nepriteisti dalies nesumokėtos vietinės rinkliavos sumos, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą penkerių metų senaties terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, o apelianto argumentus, susijusius su, jo teigimu, netinkamu MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, atmeta kaip nepagrįstus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A-1498-442/2015). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A-1360-575/2015; 2015 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. A-807-602/2015). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog būtent tokia yra vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1d., 20 str. 3 d.) (2015 m. lapkričio 2 d. nutartis byloje Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas byloje Nr. A-1056-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis byloje Nr. A-1712-442/2015; 2016 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. A-765-556/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. A-2236-575/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartis byloje Nr. A-1186-662/2016 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo aktualios ir vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tad nėra pagrindo remtis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015. Be kita ko, apelianto nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendime MAĮ nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, ir kuriame nepasisakyta MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas.

Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, jog atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti savarankiški reikalavimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, negali būti nagrinėjami, nes ji šioje byloje nėra pateikusi apeliacinio skundo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius bylai aktualius teisinius santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė