A-552-2084-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -2084/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00919-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams Jevgenijui Petrovui, advokatei Jolitai Urbaitytei,

atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. N. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus (toliau - ir VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius) 2010 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (13.6.1) 13-5-805 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-1631, 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių nuo 2010 m. vasario 22 d. paskirti buvusio dydžio, t. y. 970,86 Lt pensiją; 4) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 1 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybinio socialinio draudimo senatvės, išankstines senatvės, netekto darbingumo (invalidumo pensijas), išskyrus pensijas asmenims, netekusiems 75-100 proc. darbingumo (I grupės invalidumo pensijas), be išlygų taikoma ir specialųjį nuolatinės slaugos poreikį turintiems asmenims neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 bei 52 straipsniams.

Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. 134-743 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių prašydama skirti iki sumažinimo buvusią socialinio draudimo senatvės pensiją, t.y. 970,86 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2010 m. vasario 22 d. raštu Nr. (13.6.1) 13-5-805 prašymo netenkino ir nurodė, jog pensija yra sumažinta pagrįstai, t. y. vadovaujantis 2009 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu Nr. XI-537 (toliau - ir Laikinasis įstatymas), kurio nuostatos yra taikomos asmenims, gaunantiems bet kurios rūšies valstybinę socialinio draudimo pensiją, išskyrus netekto darbingumo pensijas gaunantiems asmenis, netekusiems 75- 100 proc. darbingumo (I grupės invalidumo pensijas). Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja kreipėsi į VSDFV, tačiau pastaroji institucija 2010 m. kovo 22 d. raštu Nr. (6.5) 1-1631 nurodė, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius pagrįstai vadovavosi aukščiau minėto įstatymo normomis, todėl teisingai perskaičiavo senatvės pensijos dydį, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. sudaro 911, 70 Lt.

Pažymėjo, kad kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių bei VSDFV pateikė pažymą Nr. 0017482, iš kurios matyti, jog nuo 2007 m. spalio 11 d. iki 2010 m. spalio 11 d. jai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl jos galimybės savarankiškai judėti bei dalyvauti socialiniame gyvenime yra visiškai apribotos. Tokio pobūdžio pažymos išdavimu yra konstatuojama, jog jos būklė atitinka visus teisės akte nurodytus reikalavimus bei būklę asmenų, kuriems, esant darbingo amžiaus, yra konstatuotas 75-100 proc. nedarbingumas. Specialieji poreikiai gali būti nustatomi tiek asmenims iki senatvės pensijos amžiaus, tiek ir asmenims, sukakusiems pensijos amžių, todėl atsižvelgiant į šias nuostatas bei tai, kad galimybės judėti, dalyvauti socialiniame bei rūpintis būtinų poreikių patenkinimu gyvenime yra tapačios, aišku, kad teisės gauti visą priskaičiuotą pensiją (t. y. nustatytą jos dydį) išsaugojimo prasme taip pat yra lygios. Dėl šios priežasties, pareiškėjos manymu, Laikinasis įstatymas jos atžvilgiu negali būti taikomas, o gaunamos pensijos dydis remiantis juo negali būti mažinamas. Pareiškėja nurodė, kad Laikinasis įstatymas nepagrįstai ir neteisėtai susiaurino asmenų, turinčių teisę į pensijos (visą jos dydį) išsaugojimą, ratą. Dėl šios priežasties ji, senatvės pensininkė, būdama tokios pačios būklės kaip ir kiti asmenys, kuriems yra nustatytas 75-100 proc. nedarbingumas ir kuriems taip pat yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, neteko dalies savo pensijos, t. y. 59,16 Lt. Asmenų, kurių judėjimo ir dalyvavimo socialiniame gyvenime galimybės yra vienodai apribotos, teisės į viso dydžio pensijų gavimą yra reguliuojamos skirtingai, todėl šiuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsnių nuostatoms.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 15-16) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad remiantis Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, išankstinės senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, išskyrus pensijas asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensijos), ištarnauto laiko pensijos, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, valstybinės socialinio draudimo našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos, kurios viršija pusę ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio, valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, paskirtos ir (arba) mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą. Nurodė, kad pareiškėja nuo 1949 m. spalio 13 d. iki 1979 m. liepos 19 d. gaudavo invalidumo pensiją. Nuo 1979 m. liepos 20 d. jai paskirta ir iki šiol mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kurios dydis iki 2010 m. sausio 1 d. buvo 970,86 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatomis nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pareiškėjos senatvės pensijos dydis yra 911,70 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis pensijų perskaičiavimą reglamentuojančių Laikinojo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažino valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. 1. 39-40) prašė jį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Laikinasis įstatymas netaikomas tik 75-100 procentų darbingumo netekusiems asmenims, gaunantiems netekto darbingumo pensijas, ir I grupės invalidumo pensijų gavėjams (šios pensijos buvo skiriamos iki 2005 m. liepos 1 d.), taip pat kitų šiame įstatyme išvardytų pensijų, neviršijančių nustatyto dydžio, gavėjams. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nenumatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos senatvės pensijų gavėjams, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6-8 straipsniuose. Pareiškėjai nuo 1979 m. liepos 20 d. yra paskirta ir mokama senatvės pensija, kurios dydis iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt), todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo pareiškėjos senatvės pensiją ir nuo 2010 m. sausio 1 d. teisingai moka 911,70 Lt dydžio perskaičiuotą senatvės pensiją. Pažymėjo, kad apie pensijos perskaičiavimą pareiškėja buvo informuota VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2010 m. vasario 22 d. raštu Nr. (13.6.1)13-5-805. Pabrėžė, kad Laikinajame įstatyme nėra numatyta jokių išimčių senatvės pensijos gavėjams, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Be to, nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Tokiu reglamentavimu, pagal kurį senatvės pensijos visiems šios rūšies pensijų gavėjams perskaičiuojamos vienodai, neišskiriant jokių asmenų, nėra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir diskriminacijos draudimo principas. Taip pat nėra pažeista ir Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės laiduojama teisė gauti senatvės pensiją nes senatvės pensija pareiškėjai yra paskirta ir mokama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 66-69) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinajame įstatyme nėra numatyta išimtis, kuri leistų asmenims, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, neperskaičiuoti gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai gaunama pensija buvo perskaičiuota, o VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2010 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. (13.6.1) 13-5-805 ir VSDFV 2010 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-1631 yra teisėti ir pagrįsti. Todėl pripažinus, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjos reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių nuo 2010 m. vasario 22 d. paskirti buvusio dydžio, t. y. 970,86 Lt, pensiją atmetė.

Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“ patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo 3 punkto matyti, jog specialieji poreikiai yra nustatomi asmenims ir teisės aktų nustatyta tvarka tenkinami, neatsižvelgiant į jų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį. Iš minėtos nuostatos matyti, jog specialiųjų poreikių nustatymas nėra siejamas nei su neįgalumo, nei su darbingumo lygiu, todėl pareiškėjos argumentą kad vadovaujantis teisės aktais asmenims, kurie yra darbingo amžiaus ir kurių galimybės judėti dėl sveikatos sutrikimo yra ribotos, atsižvelgiant į jų nepajėgumą savarankiškai dalyvauti socialiniame gyvenime ir patiems apsirūpinti, yra nustatomas 0-25 proc. darbingumo lygis (t. y. pripažįstama, jog jie yra netekę 75-100 proc. darbingumo), atmetė, kaip nepagrįstą o prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino, kadangi nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

III. Pareiškėja A. N. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 75-78) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo ir sprendimą byloje priėmė remdamasis vieninteliu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“. Ginčo klausimo sprendimui būtina sisteminė teisės aktų analizė. Pareiškėjos įsitikinimu, siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą būtina nustatyti kurie teisės aktai taikytini, todėl pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju yra aktualūs tokie teisės aktai: 1) Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, 2) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. A1 -120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“, 3) 2007 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-316 „Dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių patvirtinimo“.

2. Pažymos apie nuolatinės slaugos jai nustatymą išdavimu yra konstatuojamas visiškas jos galimybių savarankiškai judėti ir dalyvauti socialiniame gyvenime nebuvimas, kadangi Sąrašo 1 punkte nurodyta, jog specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems yra būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė bei psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti ir savarankiškai tvarkyti asmeninį bei socialinį gyvenimą. Todėl iš nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos matyti, jog ši pažyma gali būti išduodama ne bet kam, o tik joje nurodytam asmenų ratui. Kitiems asmenims (darbingiems, iš dalies darbingiems, vidutinio bei lengvo neįgalumo lygio) nuolatinės slaugos poreikis nėra ir negali būt nustatytas. Minėtoje pažymoje paminėti asmenys teisės į nuolatinės slaugos nustatymą požiūriu (esant Sąraše nustatytiems kriterijams) yra lygūs. Taip pat lygiaverčiais jie yra ir po nuolatinės slaugos jiems nustatymo, taigi šių asmenų teisėms į specialiųjų poreikių tenkinimą ir jų apimtį esant lygioms, yra lygios ir visos kitos teisės, tame tarpe ir teisė į viso gaunamos senatvės pensijos dydžio išsaugojimą. Siekiant nuosekliai įgyvendinti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, būtina užtikrinti neįgaliųjų asmenų, kurių būklės, specialieji poreikiai bei gyvenimo kokybė yra lygiaverčiai, teisių vienodą reguliavimą.

3. Remiantis 2007 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-316 „Dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių patvirtinimo“ 12 punktu, yra skiriami nedidelių, vidutinių ir didelių specialiųjų poreikių lygiai. Didelių poreikių lygis nustatomas, kai konstatuojama visiškai ribota asmens veikla ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime galimybės, didelė specialiosios pagalbos apimtis arba nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjos nuomone, remiantis tuo, kad jai nustatyta nuolatinė slauga, jai taip pat yra nustatytas ir didelių specialiųjų poreikių lygis. To paties teisės akto 24.1 punkte nurodyta, kad asmenims, kurių darbingumas yra 0-25 proc. (t. y. nustatytas 75-100 proc. nedarbingumas) yra nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis. Jos atžvilgiu pensijų skyrimas ir mokėjimas turi būti taikomas tokia pačia apimtimi kaip 75-100 proc. nedarbingiems žmonėms, todėl Laikinasis įstatymas jos atžvilgiu negali būti taikomas. Todėl mano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies galimo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 bei 52 straipsniams.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 89-91) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1. Pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau - ir Pensijų Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau - ir Nuostatai), bei Laikinasis įstatymas, kuriame nustatyta, jog jis netaikomas tik asmenims, gaunantiems netekto darbingumo pensijas asmeniui netekus 75-100 proc. darbingumo (I grupės invalidumo pensijas), tačiau senatvės pensijų gavėjams, kurių senatvės pensija viršija ribinį dydį, nėra nustatytos jokios išimtys, kai jiems netaikomas Laikinasis įstatymas. Todėl apeliantei Laikinojo įstatymo nuostatos dėl senatvės pensijos sumažinimo pritaikytos teisėtai ir pagrįstai.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu, 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ 5.4.3 punktu, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Pažymi, kad visiems senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kurių senatvės pensijos dydis viršija nustatytą ribinį dydį, senatvės pensijos yra mažinamos. Dėl šių priežasčių tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir diskriminacijos draudimo principas, tiek 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės laiduojama teisė gauti senatvės pensiją nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. 1. 92-94) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Savo prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo skaičiuojant pareiškėjos senatvės pensiją 2010 m. sausio – lapkričio mėnesiais.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2009 m. gruodžio d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) nustatė, kad pagal šio įstatymo nuostatas perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, išankstinės senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, išskyrus pensijas asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensijos), ištarnauto laiko pensijos, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, valstybinės socialinio draudimo našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos, kurios viršija pusę ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio, valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, paskirtos ir (arba) mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą.

Atsakovams pritaikius šią teisės normą pareiškėjai, vietoje jos gautos 970,86 lito senatvės pensijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki gruodžio 1 d. jai buvo mokama 911,70 lito dydžio pensija. A. N. tuo metu buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą

Konstitucinis teismas 2012 . m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame nutarime be kita ko buvo konstatuota, kad senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus ir kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir darbingo amžiaus neįgalieji, netekę 75-100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), yra iš esmės tapačioje padėtyje ir tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nei šių grupių asmenų amžius, nei jų gaunamų socialinių išmokų rūšys nėra tokio pobūdžio skirtumai, dėl kurių įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms Laikinojo įstatymo nuostatos netaikomos, galėtų šias asmenų grupes traktuoti nevienodai

Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovai grindė ne visos senatvės pensijos mokėjimą pareiškėjai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Šiuo atveju pareiškėja, ginčydama skundžiamus sprendimus, į teismą kreipėsi iš karto po jos pensijos sumažinimo, individuali administracinė byla buvo sustabdyta, kol Konstitucinis teismas išspręs Laikinojo įstatymo konstitucingumo klausimą, todėl skundžiami sprendimai negali būti laikomi įvykdytais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija patenkina pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą - panaikina skundžiamus aktus ir įpareigoja VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ąjį skyrių perskaičiuoti pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio iki gruodžio mėnesio ir išmokėti senatvės pensijos dalį, kuri jai nebuvo išmokėta nepagrįstai ir neteisėtai pritaikius socialinių išmokų mažinimo koeficientą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 1 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos A. N. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos A. N. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2010 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (13.6.1) 13-5-805 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-1631.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti A. N. senatvės pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio – lapkričio mėnesiais dėl socialinių išmokų mažinimo koeficiento pritaikymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius