2013-10-31 Nr. AB-7386-3-62-3-00475-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1937/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00475-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1.;15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – Kauno skyrius) 68 893,12 Lt turtinės ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-9, 67-70).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 1999 m. lapkričio 13 d. pateikė atsakovui dokumentus senatvės pensijos paskaičiavimui. 2000 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 6445 pareiškėjui buvo paskaičiuota pensija. Susipažinęs su pensijos paskaičiavimu, pareiškėjas rado daug pažeidimų, todėl 2000 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir piniginių reikalavimų patenkinimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimas įsiteisėjęs. Pareiškėjas mano, kad teismai padarė teisės normų taikymo klaidas.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno šilas“ rašte bendrosios kompetencijos teismui pripažino savo kaltę ir nurodė, kad socialinio draudimo įmoką perves į biudžetą, tačiau savo pažado neištesėjo. Atsakovas privalėjo išieškoti iš UAB „Kauno šilas“ įmoką ne ginčo tvarka, netaikant senaties termino, tačiau to nepadarė. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Atsakovo revizoriai sąmoningai, padedant UAB „Kauno šilas“ darbuotojams, suklastojo 2000 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą, neteisingai nurodė, kad pareiškėjas „nesumokėjo“ socialinio draudimo įmokos už 1989 m. rugpjūčio mėnesį – 500 rub. (5 Lt). 1989 m. rugsėjo mėnesį – 3000 rub. (30 Lt) ir atostoginių kompensacijos 8056 rub. (80,56 Lt), nors praktiškai šios įmokos išskaitytos, bet tik dėl UAB „Kauno šilas“ kaltės nepervestos į biudžetą.

Atsakovas, vadovaudamasis nurodyta suklastota pažyma, pareiškėjo sumokėtų socialinio draudimo įmokų neįskaitė ir pensijos neskaičiavo. Be to, UAB „Kauno šilas“ nepagrįstai (nuslėpė) neįtraukė į pažymą pensijai skaičiuoti sumokėtų kitų socialinio draudimo įmokų. Taip pat pažeisdamas teisės aktus atsakovas pareiškėjo sumokėtų socialinio draudimo įmokų neįskaitė į draudžiamąsias pajamas, o darbo laiko neįskaitė į darbo stažą tik todėl, kad akcinė bendrovė „Verslas & Spektra“ bankrutavo. Taip pat, neįskaitė sumokėtų socialinio draudimo įmokų ir neskaičiavo pensijos papildomos dalies dirbant savarankiškai M.

B. įmonėje „Siekis“. Dėl šios priežasties susidarė turtinė žala 68 893,12 Lt. Atsakovas neturėjo teisės pareiškėjo apmokestinti bazinei pensijai gauti, nes jau turėjo būtiną darbo stažą (virš 30 metų). Įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendime nurodytų išnagrinėtų reikalavimų pareiškėjas pakartotinai nereiškė, nes minėtoje civilinėje byloje ieškovas neprašė Kauno skyriaus revizorių patikrinimo aktus pripažinti negaliojančiais, nes apie jų teisėtumą tuo metu nežinojo, kadangi su patikrinimo rezultatais nebuvo supažindintas.

Apie Kauno skyriaus sprendimą Nr. 3275 „Dėl 363 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka“ sužinojo tik iš antstolio 2005 m. birželio 10 d.. Neteisėti teisės aktais pagrįsti sprendimai, melagingi parodymai, pareigų neatlikimas, nusišalinimas iššaukė pareiškėjui fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, todėl atsakovo veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodytais nuostatų reikalavimais ir suteikia teisę dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b.l. 124-125).

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl termino atnaujinimo pareiškėjo skundui paduoti 2011 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011 konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo dėl pripažinimo negaliojančiais Kauno skyriaus revizorių 2000 m. sausio 6 d. patikrinimo UAB „Kauno šilas“ aktą, 2000 m. vasario 25 d. patikrinimo AB „Verslas & Spektra“ aktą padavimo terminą. Teismas neatnaujino skundo padavimo termino ir dėl Kauno skyriaus sprendimo Nr. 3275 pripažinimo neteisėtu. Analogiška išvada padaryta ir dėl reikalavimo įpareigoti Kauno skyrių 5,2305 metų darbo laiką dirbant savarankiškai įskaityti į draudžiamąsias pajamas ir darbo stažą ir perskaičiuoti papildomą pensijos dalį, grąžinti socialinio draudimo įmokų permoką. Šioje byloje nėra galimybės įvertinti Kauno skyriaus veiksmų ir sprendimų, iš kurių kildinama pareiškėjui M. B. neva padaryta žala, teisėtumo, nes neatnaujintas terminas skundui paduoti dėl pareiškėjo reikalavimų, tiesiogiai susijusių su prašoma priteisti žala, todėl nėra pagrindo priteisti prašomą žalą. Pareiškėjo nurodyti skundo reikalavimai yra išnagrinėti ir išspręsti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2586/2003 bei Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1244/2003. Kauno miesto apylinkės teismas savo sprendime nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl pensijos perskaičiavimo yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl buvo atmesti. 2003 m. lapkričio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartyje nurodyta, kad Kauno skyrius, skirdamas ir skaičiuodamas pareiškėjui pensiją, norminių aktų, reglamentuojančių valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo tvarką, nepažeidė. Pareiškėjo pensija apskaičiuota teisingai, įvertinus visą turimą stažą bei visas draudžiamąsias pajamas. Minėti teismų sprendimai nėra panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 3 punktas).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 176−180) pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią kildino iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų, skiriant pareiškėjui senatvės pensiją, atlyginimo.

Apžvelgęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nuostatas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (6.271 str., 6.246, 6.247 ir 6.249 str.) pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nurodė, kad sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-662/11) pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).

Pasisakė, kad byloje nustatytos aplinkybės ir esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nesutiko su jam paskaičiuota senatvės pensija ir 2000 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl senatvės pensijos perskaičiavimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė. Pareiškėjas minėtu ieškiniu prašė teismo įpareigoti akcinę bendrovę „Verslas & Spektra“ pervesti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui įmokas pagal 1992 m. jam priskaičiuotus 5000 ir 7663 talonus, o UAB „Kauno šilas“ pagal jam 1989 rugpjūčio mėn. priskaičiuotus 500 rub., rugsėjo mėn. - 3000 rub. ir įskaityti 6 mėn. laiką į stažą bei 8056 rub. į uždarbį; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyrių M. B. įskaityti į darbo stažą pensijai gauti 5 mėn. darbą kolūkyje, 11 mėn. 7 d. tarnybą sovietų kariuomenėje ir savarankišką darbą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d., o į uždarbį akcinės bendrovės „Verslas & Spektra“ priskaičiuotus 5000 ir 7663 talonus, UAB „Kauno šilas“ priskaičiuotus 500 ir 3000 rub.; nustatyti uždarbio koeficientą 4.5330 ir atitinkamai perskaičiuoti pensiją; įskaityti 6 mėn. laiką į stažą AB „Verslas & Spektra“; priteisti iš AB „Verslas & Spektra“ 317,50 Lt. išeitinę pašalpą (prijungta Kauno miesto apylinkės teismo byla Nr. 2-2586/2003, II t., b.l. 212-216). Bendrosios kompetencijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovui pensija paskaičiuota teisingai, įvertinus visą turimą stažą bei visas draudžiamąsias pajamas, todėl nėra pagrindo nustatyti didesnį nei jam paskaičiuotas uždarbio koeficientą. Minėtą Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimą Kauno apygardos teismas 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko galioti.

Vadovaudamasis 58 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimas turi prejudicinę galią šioje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui paskiriant senatvės pensiją, ji buvo apskaičiuota ir paskirta pagal tuo metu galiojančias teisės normas bei gautus dokumentus, skundo argumentai, susiję su neteisingu senatvės pensijos paskyrimu nenagrinėtini, nes pensijos suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismų sprendimais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat buvo prašęs teismo:

1) pripažinti negaliojančiu Kauno skyriaus revizorių 2000 m. sausio 6 d. UAB „Kauno šilas“ patikrinimo aktą; 2) įpareigoti Kauno skyrių, vadovaujantis priverstine tvarka išieškoti iš UAB „Kauno šilas“ pareiškėjo socialinio draudimo įmokas, jas įskaityti į draudžiamąsias pajamas ir stažą ir perskaičiuoti papildomą pensijos dalį;

3) pripažinti negaliojančiu Kauno skyriaus revizorių 2000 m. vasario 25 d. AB „Verslas & Spektra“ patikrinimo aktą; 4) įpareigoti Kauno skyrių pareiškėjo sumokėtas socialinio draudimo įmokas įskaityti į draudžiamąsias pajamas ir darbo stažą ir perskaičiuoti papildomą pensijos dalį;

5) ištirti Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo Nr. VIII-1479 (1999 m. gruodžio 16 d.) 2 straipsnio 6 punkto, 8 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 13 straipsniui taikymą, pareiškėjui dirbant savarankiškai, t. y. ar pagrįstai netaikomas, ar nėra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi faktų; 6) įpareigoti Kauno skyrių 5,2305 metų darbo laiką dirbant savarankiškai įskaityti į draudžiamąsias pajamas ir darbo stažą ir perskaičiuoti papildomą pensijos dalį, grąžinti socialinio draudimo įmokų permoką;

7) ištirti Kauno skyriaus sprendimą Nr. 3275, pripažinti jį neteisėtu, panaikinti, o priverstinai išieškotas socialinio draudimo įmokas įskaityti į draudžiamąsias pajamas ir darbo stažą, perskaičiuoti papildomą pensijos dalį, socialinio draudimo įmokų permoką grąžinti. Teismas pažymėjo, kad dėl šių reikalavimų Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir skundą atsisakė priimt (b. l. 72-74). Pareiškėjas minėtą nutartį apskundė atskiruoju skundu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi tenkino iš dalies ir panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimą grąžino iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, likusią nutarties dalį paliko nepakeistą (b. l. 84-89).

Taip pat, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamieji veiksmai (aktai) (Kauno skyriaus revizorių 2000 m. sausio 6 d. patvirtintas UAB „Kauno šilas“ patikrinimo aktas, Kauno skyriaus revizorių 2000 m. vasario 25 d. patvirtintas AB „Verslas & Spektra“ patikrinimo aktas) buvo atlikti remiantis minėtų įmonių pateiktais duomenimis, kuriuos pareiškėjas ginčijo paduodamas ieškinį Kauno miesto apylinkės teismui, kuris pripažino pareiškėjo skundo reikalavimus neteisėtais ir skundą atmetė kaip nepagrįstą (prijungta Kauno miesto apylinkės teismo byla Nr. 2-2586/2003).

Atsižvelgdamas į tai Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, jog revizorių patvirtinti įmonių pateikti darbo užmokesčių aktai teismo nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl jų neteisėtumo (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas galimai atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti ir pareiškėjo teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos (ABTĮ 57 str. 1 d.). Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 30 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, patvirtino, jog atsakovas, paskirdamas pareiškėjui senatvės pensiją, pažeidimų neatliko ir pensija buvo paskaičiuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi, minėtos aplinkybės paneigia, kad pareiškėjo nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų paskaičiuojant jam senatvės pensiją. Pareiškėjui neįrodžius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) pažeidžiant pareiškėjo teises ir priežastinio ryšio tarp šios viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, kurią jis kildino iš neteisėtų atsakovo veiksmų paskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją, ir teismui nenustačius nė vienos viešosios atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. B. padavė apeliacinį skundą (b. l. 182–188), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pažeistas rūšinis teismingumas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, be Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių viešąją atsakomybę, apsiribojo ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 24 straipsnio, 57 straipsnio 4 dalias, 68 straipsnio, 72 straipsnio, 57 straipsnio 4 dalies, 68 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio, 57 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimu, tačiau nenurodė, kas jas pažeidė: pareiškėjas ar atsakovas, kodėl jomis nebuvo vadovautasi, jei buvo būtinybė. Teigia, kad į šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus išsamiai ir aiškiai atsakė, t. y. paaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad yra aiškus pareiškėjo skundo dalykas – reikalavimas iš atsakovo turtinės ir neturinės žalos atlyginimo, taip pat, kad skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, iš kurių kildina šią žalą – neteisėtus jo manymu, atsakovo sprendimus, melagingus parodymus, pareigų neatlikimą, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo pažeidimą ir t. t.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kuria nebuvo atnaujinti terminai skundui paduoti, nes skundo priėmimo klausimas buvo toliau nagrinėjamas, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartimi skundas buvo pripažintas nepaduotu ir grąžintas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi minėta nutartis panaikinta.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas galimai atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir pareiškėjo teisės ištiktųjų buvo pažeistos. Mano, kad toks teismo argumentas yra formalus, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, nes teismas neišnagrinėjo nė vieno pateikto pareiškėjo reikalavimo, o tik juos išvardino. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimai pateikti pirmą kartą, teisme dar nebuvo išnagrinėti, visi reikalavimai pagrįsti įrodymais, dokumentais, teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti, kur kada ir koks teismas išnagrinėjo minėtus reikalavimus, nes Kauno miesto apylinkės teismas jų taip pat nenagrinėjo, nes jie nebuvo pateikti ir teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendime neatspindi.

Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 30 d. sprendimu patvirtino, kad atsakovas paskirdamas pareiškėjui senatvės pensiją pažeidimų neatliko ir pensija buvo paskaičiuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Nesutinka su tokia išvada, nes Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėdamas ieškinį vadovavosi 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo Nr. 1-549 4 straipsnio 3 dalimi, 52 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 13 straipsniu, kurie negaliojo, t.y. panaikinti arba pakeisti arba papildyti. Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos pensijų 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII-1479, įsiteisėjusiu 1999 m. gruodžio 30 d. Mano, kad pažeistas ABTĮ 143 straipsnis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 191-192) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė pareiškėjo išvardintus ABTĮ straipsnius, turinčius reikšmės šalims vykdant įrodinėjimo pareigą ir konstatavo, kad faktai nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, o kadangi civilinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra proceso šalimis šioje byloje, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimas turi prejudicinę galią šioje administracinėje byloje. Pažymi, kad pensijos suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismų sprendimais.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vienos viešosios atsakomybės sąlygos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atžvilgiu pagal CK nuostatas, todėl ir turtinė bei neturtinė žala negalėjo būti priteista pareiškėjui iš Kauno skyriaus.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta pareiškėjo skundą priimti, nenagrinėjo bylos iš esmės, nepasisakė dėl M. B. skunde pateikiamų reikalavimų pagrįstumo, ir tai, kad teismas grąžino pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą dalyje dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėti iš naujo nereiškia, jog teismas pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą ir prašymo atlyginti žalą pagrįstumą.

Vertinant žalos atlyginimo sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį, būtina pažymėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Bendrajai civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl valstybės valdžios institucijų atsakomybei atsirasti būtini trys elementai: priešingas teisei veikimas ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veikos ir žalos.

Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2960-12)

Pareiškėjo teigimu, Kauno miesto apylinkės miesto teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimo negalima laikyti turinčiu prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, kadangi minėtas bendrosios kompetencijos teismo sprendimas yra neteisėtas, be to, mano, kad pateikė naujus, anksčiau ieškinyje nenurodytus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2586/2003 yra įsiteisėjęs ir galiojantis (įsigaliojo Kauno apygardos teismui priėmus 2003 m. lapkričio 26 d. nutartį), todėl nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas minėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2636-12).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė šiuos apskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją atsakovo padarytus pažeidimus:

- Kauno skyriaus revizorių uždarbio patikrinimo, atlikto 2000 m. sausio 16 d. UAB „Kauno šilas“, akte ir patikrinimo, atlikto 200 m. vasario 25 d. AB „Verlsas & Spektra“, akte nurodyti socialinio draudimo įmokų duomenys neatitinka, t. y. prieštarauja duomenims nurodytiems atlyginimų priskaičiavimo ir išmokėjimo duomenyse;

- neteisingai apskaičiuotas 1992 m. vidutinis asmens draudžiamų pajamų koeficientas, vietoj 2,2095 įskaitytas 1,4730;

- neįskaitytas į stažą darbas dirbant savarankiškai 5,2305 metai;

- neįskaitytas į stažą 5 mėnesių darbo laikas kolūkyje „Tarybiniu keliu“;

- neįskaitytos į stažą ir neįtrauktos į draudžiamąsias pajamas socialinio draudimo įmokos sumokėtos UAB „Kauno šilas“ ir AB „Verslas & Spektra“;

- atitinkamai dėl šių neįskaičiavimų neteisingai paskaičiuota senatvės pensija, negrąžintos socialinio draudimo įmokų permokos;

- Kauno skyrius neišieškojo socialinio draudimo įmokų iš UAB „Kauno šilas“ ne teismo tvarka, taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 7 dalį.

Dėl šių pažeidimų pareiškėjo teigimu neteisingai apskaičiuota senatvės pensija, kurios nepriemoka su palūkanomis, sudaro 68 893,12 Lt ir šią sumą pareiškėjas įvardija kaip turtinę žalą. Be to, Kauno skyrius 2005 m. birželio 6 d. priėmė neteisėtą sprendimą Nr. 3275 „Dėl 363 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų atsakovo pažeidimų jis patyrė ir neturtinę žalą (6 000 Lt).

Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 30 d. sprendime nurodė, kad nagrinėtoje civilinėje byloje M. B. ieškiniu prašė įpareigoti AB „Verslas & Spektra“ pervesti Kauno skyriui įmokas pagal 1992 jam priskaičiuotas pajamas, o UAB „Kauno šilas“ pagal jam priskaičiuotas 1989 m. rugpjūčio mėn. pajamas, įskaityti 6 mėnesių laiką į stažą bei 8056 rub. į uždarbį, įpareigoti Kauno skyrių įskaityti į darbo stažą pensijai gauti 5 mėn. darbą kolūkyje, 11 mėn. 7 d. tarnybą sovietų kariuomenėje ir savarankišką darbą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d., o į uždarbį – AB „Verslas & Spektra“ ir UAB Kauno šilas“ priskaičiuotas sumas, nustatyti uždarbio koeficientą 4,5330 ir perskaičiuoti pensiją.

Kauno miesto apylinkės teismas nenagrinėjo socialinio draudimo įmokų įmokėjimo pagal 2000 m. vasario 25 d. AB „Verslas & Spektra“ patikrinimo akte nurodytas M. B. išmokėtas sumas, nes civilinę bylą šioje dalyje nutraukė dėl AB „Verslas & Spektra“ likvidavimo.

Ieškinį dėl socialinių draudimo įmokų mokėjimo pagal sumas nurodytas 2000 m. sausio 6 d. UAB „Kauno šilas“ patikrinimo akte atmetė, nes pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 58 straipsnį, 215 straipsnį apskaičiuoti ir perskaičiuoti galima ne daugiau kaip penkerių praėjusių kalendorinių metų valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančias įmokas, o nagrinėtu atveju nuo įmokų nesumokėjimo iki ieškinio buvo praėję 11 metų.

Bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus reikalavimus įskaityti į stažą 6 mėn. ir į uždarbį kompensaciją už nepanaudotas atostogas UAB „Kauno šilas“, konstatavo, kad 5 mėnesiai darbo kolūkyje „Tarnybiniu keliu“ į darbo stažą neįskaičiuotas pagrįstai, pažymėjo, kad tarnybos laikas sovietų kariuomenėje į stažą įskaitytas, jis prilygintas valstybinio socialinio draudimo stažui įgytam dirbant savarankiškai, tačiau šis laikas turėjo įtakos tik bazinės pensijos dydžiui, o ne papildomai jos daliai. Taip pat įskaitytas stažas dirbant savarankiškai, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 1 d., tačiau taip pat šis stažas turėjo įtakos tik bazinės pensijos dydžiui, o ne papildomai jos daliai, ieškovas nepateikė duomenų, įrodančių, jog buvo apsidraudęs savanoriškuoju pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti, todėl ieškinys šioje dalyje nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsižvelgdamas į padarytas išvadas, Kauno miesto apylinkės teismas atmetė ir ieškinį dalyje dėl reikalavimo nustatyti uždarbio koeficientą 4,5330 bei perskaičiuoti pensiją. Teismas konstatavo, kad ieškovui pensija paskaičiuota teisingai, įvertinus visą turimą stažą bei visas draudžiamas pajamas, todėl nėra pagrindo nustatyti didesnį nei jam paskaičiuotas uždarbio koeficientą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėjas teiginius, jog jam senatvės pensija buvo apskaičiuota ir mokama neteisėtai, grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias išnagrinėjo bendrosios kompetencijos teismas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimas nagrinėjome administracinėje byloje turi prejudicinę galią.

Kaip minėta, Kauno miesto apylinkės teismas konstatavo, kad pareiškėjui pensija paskaičiuota teisingai, įvertinus visą turimą stažą bei visas draudžiamas pajamas ir ši išvada laikytina nustatytu faktu, kurio nereikia iš naujo įrodinėti nagrinėjamoje byloje.

Pagal bylos medžiagą matyti, kad po Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo įsigaliojimo pareiškėjas nėra nurodęs naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima iš naujo vertinti pareiškėjui paskaičiuotos ir mokamos pensijos pagrįstumą. Pareiškėjo teiginys, kad kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą neprašė pripažinti negaliojančiais Kauno skyriaus revizorių patikrinimo aktus, nes apie jų teisėtumą tuo metu nežinojo, atmestinas, nes kaip jau minėta, Kauno miesto apylinkės teismas pasisakė dėl šių patikrinimo aktų ir juose nurodytų duomenų taikymo vertinant pensijos apskaičiavimo pagrįstumą.

Nustačius, kad pareiškėjui senatvės pensija apskaičiuota teisingai, nėra pagrindo pripažinti, kad Kauno skyrius atsisakydamas pareiškėjui perskaičiuoti senatvės pensiją veikė nepagrįstai ir neteisėtai.

Taigi, konstatuotina, kad nenustatyta Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų ar neveikimo apskaičiuojant ir mokant pareiškėjui senatvės pensiją – nėra vieno iš būtinų elementų valdžios institucijų civilinei atsakomybei atsirasti ir kaip savo praktikoje ne kartą pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. pvz., 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-870/13.

Pareiškėjas, išvardindamas, jo nuomone, neteisėtus Kauno skyriaus veiksmus, dėl kurių patyrė žalą, nurodė ir Kauno skyriaus 2005 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 3275 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovo akto, kaip žalos atsiradimo pagrindo, nepasisakė. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė reikalavimo atlyginti turtinę žalą atsiradusią dėl minėto Kauno skyriaus sprendimo Nr. 3275. Skundu pareiškėjas prašė priteisti ir apskaičiavo turtinę žalą – 68 893,12 Lt, atsiradusią, pareiškėjo manymu, tik dėl pensijos nepriemokos ir jai taikytinų palūkanų, o ne dėl Kauno skyriaus sprendimo Nr. 3275, lėmusio antstolio veiksmus. Kauno skyriaus sprendimas Nr.3275 nėra pripažintas neteisėtu ar panaikintas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką turtinė žala nėra preziumuojama, jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610-13).

Dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios ir dėl Kauno skyriaus 2005 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 3275, teisėjų kolegija pasisako, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjas turi nurodyti ne abstrakčiai neturtinės žalos atsiradimo faktą, bet kokie konkretūs neteisėti veiksmai ir kokios tų veiksmų pasekmės lėmė neturtinės žalos atsiradimą CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1017-13). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nepateikė įrodymų, kad tiek dėl atsisakymo perskaičiuoti pensiją, tiek dėl Kauno skyriaus sprendimo Nr. 3275 jis patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ar kita. Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi pakankamais įrodymais neturtinei žalai nustatyti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl Kauno skyriaus sprendimo Nr. 3275 pareiškėjui atsirado turtinė ar neturtinė žala, taigi, nėra vieno iš būtinų elementų valdžios institucijų civilinei atsakomybei atsirasti ir, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų atsakovui nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus ir nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pritaikė teisinį reglamentavimą, sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumai ištaisyti šia nutartimi, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimas nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė