2016-05-03 Nr. AB-9645-3-64-3-01035-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1430-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01035-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 5 d. pažeidžiant teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, t. y. 23 val. per parą pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Kamerose nebuvo galimybės nei pajudėti, nei pasimankštinti, trūkdavo oro, dėl to pareiškėjui skaudėdavo galvą, jis negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas badavo, kad atkreiptų dėmesį į prastas gyvenimo ir medicinos sąlygas, todėl buvo netekęs daug svorio, pašlijo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 12 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. balandžio 2 d. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo kalinamas kamerose Nr. 10, 43 ir 94, kuriose jam teko nuo 2,52 iki 18,8 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atsakovas prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo ypač trumpas, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 2 d. skundas yra tapatus 2012 m. rugsėjo 28 d. skundui administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012, kuri yra išnagrinėta ir joje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs. Administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 000 Lt neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 15 d., ir teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Atsakovo teigimu, tiek 2015 m. balandžio 2 d. skundo, tiek 2012 m. rugsėjo 28 d. skundo šalys, skundo dalykas ir pagrindas yra tapatūs, todėl turėtų būti užkirstas kelias pareiškėjui dėl to paties vėl kreiptis į teismą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iki 2012 m. liepos 12 d., tačiau pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu ir prašydamas priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 5 d., pats apibrėžė skundo ribas, pagal kurias teismas nagrinėja jo iškeltus reikalavimus. Teismo vertinimu, šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 2 d., todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Teismas sprendė, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pritaikius ieškinio senatį, pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 43 (plotas – 18,33 kv. m), Nr. 94 (plotas – 18,76 kv. m) ir Nr. 100 (plotas – 20,14 kv. m). Teismo vertinimu, nors iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Teismas šias aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai, nes nustatė, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d. iš viso 51 dieną Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie pablogėjusią jo sveikatą, asmens sveikatos istoriją, konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Teismas, apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 350 Eur.

III. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas to neišnagrinėjo ir nesurinko įrodymų, nes objektyvių ir nešališkų įrodymų rinkimas galimas tik nepriklausomų ekspertų apsilankymo Šiaulių TI atveju. Pareiškėjo teigimu, akivaizdūs faktai ir byloje surinkti įrodymai pagrindžia tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Be to, Lietuvos valstybė pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 3 ir 4 straipsnius. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių argumentus, kad jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, prieštarauja skundžiamame sprendime pripažįstamam faktui, jog realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichikos būklei ir pripažintos. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą sveikata yra daugiau negu laisvė nesirgti, laisvė nekentėti skausmų, tai yra natūrali žmogaus būsena, išreiškianti optimalias fizines, psichines ir socialines galimybes bei gerą savijautą, leidžiant patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą arba grąžinama ligų ar sveikatos sutrikimų atvejais. Sveikata reiškia būti visiškai sveikam, o tai yra viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Šiaulių TI jam buvo padaryta didesnė skriauda, negu ją įvertino pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, nes pagal Europos teisę Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai turi ypatingą statusą senaties termino atžvilgiu, t. y. tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas remiasi šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ieškinio senaties termino taikymą (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.), ir pažymi, kad apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Atsakovo teigimu, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs galiojančias teisės normas ir tinkamai vadovavęsis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. V. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 2 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto neužtikrinimu Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 5 d.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d. iš viso 51 dieną Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjui priteisė 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). Jeigu skundas jau yra priimtas ir byla nagrinėjama teisme, teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo), bylą nutraukia (ABTĮ 101 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata principo taikymą administraciniame procese.

Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT). EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustačius šias aplinkybes, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, byla turi būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.

Iš ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto formuluotės matyti, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 2 d. skundas yra tapatus pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 28 d. skundui administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012, kuri yra išnagrinėta ir joje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu ir patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nesprendė atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto aspekto dėl pareiškėjo 2015 m. balandžio 2 d. skundo tapatumo skundui, kurį išnagrinėjus buvo priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012, nes tik nustačius, kad skundai nėra tapatūs, būtų pagrindas bylą nagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatė, kad atsakovo nurodyta aplinkybė apie priimtą ir įsiteisėjusį Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra teisinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2015 m. balandžio 2 d. skundo, kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 turinį, iš dalies sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 2 d. skundas yra tapatus Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 jau išnagrinėtam jo skundui, t. y. skundai yra iš dalies tapatūs.

Šiuo atveju pareiškėjo skunde, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino, yra nurodytos tos pačios ginčo šalys (pareiškėjas M. V. ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI) kaip ir Šiaulių apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012. Akcentuotina, kad skundo dalykas (pareiškėjo reikalavimas) taip pat yra tapatus, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant skundų pagrindų tapatumą pažymėtina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtais veiksmais, t. y. pareiškėjo laikymu perpildytose kamerose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis Šiaulių TI buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė didžiulę neturtinę žalą. Administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 teismas sprendė dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 15 d. Išnagrinėjęs bylą, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime pripažino, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė nustatęs, kad jo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Kaip jau minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto neužtikrinimu Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Atsižvelgusi į tai, kad bylose nurodyti tie patys atsakovo neteisėti veiksmai (kameros ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, neužtikrinimas), o ginčijami laikotarpiai iš dalies sutampa, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje pareiškėjo reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 5 d. dėl kalinimo Šiaulių TI perpildytose kamerose atsiradusią neturtinę žalą jau yra išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012, kurioje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Todėl yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti (ABTĮ 101 str. 2 p.). Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014).

Kadangi administracinėje byloje Nr. I-1450-289/2012 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl neturtinės žalos, padarytos atsakovo galbūt neteisėtais veiksmais nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 25 d. (imtinai), pareiškėjui atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nagrinėjo ginčą dėl šio laikotarpio. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti šiuo laikotarpiu patirtą neturtinę žalą, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo ir pareiškėjo reikalavimo priteisti nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 25 d. (imtinai) atsiradusią žalą atmetimo šiuo pagrindu yra teisinga.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, nepateikia argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo, nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, tik atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos teisę Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai turi ypatingą statusą senaties termino atžvilgiu, t. y. tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 25 d. (imtinai) patirtą neturtinę žalą. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo kalinamas Šiaulių TI, atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 26 d.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d. (imtinai) patirtą neturtinę žalą, ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisęs 350 Eur bei atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. patirtą neturtinę žalą, iš esmės netinkamai pritaikė proceso teisės normas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama, nurodant, kad ši bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 101 str. 2 p.). Kita skundžiamo sprendimo dalis, kuria dėl ieškinio senaties taikymo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 25 d. (imtinai) patirtą neturtinę žalą, paliekama nepakeista. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria patenkinus pareiškėjo M. V. skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d. (imtinai) patirtą neturtinę žalą, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 350 Eur bei atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. patirtą neturtinę žalą, ir šią bylos dalį nutraukti.

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria dėl ieškinio senaties taikymo atmestas pareiškėjo M. V. skundo reikalavimas priteisti nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 25 d. (imtinai) patirtą neturtinę žalą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė