2019-03-06 Nr. AB-5857-3-61-3-02913-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1032-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02913-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, t. y. pareiškėjo draugais, pažįstamais ir tolimais giminaičiais. Lukiškių TI-K nesudarius galimybės susirašinėti su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, pareiškėjui sukėlė daug nepatogumų, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, jo kentėjimo laipsnis viršijo neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir dėl to buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Savo teisę susirašinėti laiškais su kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis pareiškėjas galėjo įgyvendinti tik nuo 2015 m. kovo mėnesio, t. y. po priimto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–14).

4. Lukiškių TI-K aiškino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalyje (kurio redakcija galiojo iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pakeitimų), nurodyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Pabrėžė, kad remiantis BVK 99 straipsnio 2 dalimi, draudžiamas bet koks susirašinėjimas su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, todėl pareiškėjas negalėjo su šiais asmenimis susirašinėti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo suimtojo kategorijoje ir remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, visada turėjo galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje.

6. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Teigė, kad vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 30–32).

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ribojimo susirašinėti, teismas pirmiausia nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir turėjo suimtojo, bet ne nuteistojo, teisinį statusą. Suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinį padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas, todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo pripažinimas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pareiškėjo, kaip suimtojo, teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturėjo.

9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsniu, pareiškėjas turėjo teisę siųsti giminaičiams ar kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Pareiškėjas skunde nenurodė, su kokiais konkrečiais asmenimis, kurie buvo laikomi įkalinimo įstaigose, jis norėjo susirašinėti. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K siekė išsiųsti laišką, jį įteikė Lukiškių TI-K administracijai, o pastaroji atsisakė tokį jo laišką išsiųsti. Teismas nurodė, kad iš Kybartų pataisos namų, kur pareiškėjas atlieka bausmę, teismui pateiktų pareiškėjo gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelių turinio matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 29 d., būdamas Lukiškių TI-K, siuntė laiškus asmenims, laikomiems Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Lukiškių TI-K. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė susirašinėti jo nurodytu būdu nebuvo ribojama.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai pareiškėjo kalinimo metu, o nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą (b. l. 37).

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir pabrėžia, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais galėjo susirašinėti, išskyrus šeimos narius, todėl buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis.

13. Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 40–43), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Lukiškių TI-K nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

16. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog kalint Lukiškių TI-K, jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais.

18. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

19. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, su kokiais konkrečiais asmenimis, kurie buvo laikomi įkalinimo įstaigose, jis norėjo susirašinėti. Taip pat nenurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, siekė išsiųsti laišką, ar dėl jo teisės susirašinėti suvaržymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

20. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškuose ginčuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi į teismą įstatymo nustatytais terminais, t. y. jų nepraleidęs, todėl su tuo susiję teisiniai santykiai vertinami kaip nepasibaigę.

21. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama susirašinėti, nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kada ir kam siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, neidentifikavo su kuriais asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto (t. y. tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais) draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

22. Pažymėtina, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė